šalis pietų Europoje From Wikipedia, the free encyclopedia
Italija (it. Italia), oficialiai Italijos Respublika (it. Repubblica Italiana) – valstybė Pietų Europoje. Italija apima bato (aulinuko) formos Apeninų pusiasalį ir dvi dideles salas Viduržemio jūroje: Sardiniją ir Siciliją bei daug mažesnių (tarp jų žymesnės – Elbos, Kaprio salos). Šiaurėje šalis remiasi į Alpes. Šiaurės vakaruose ribojasi su Prancūzija, šiaurėje – su Šveicarija ir Austrija, šiaurės rytuose – su Slovėnija. Nepriklausomos San Marino ir Vatikano mikrovalstybės yra anklavai Italijos teritorijoje. Šiaurės rytuose ir rytuose Italija prieina prie Adrijos, pietryčiuose – prie Jonijos, pietvakariuose – prie Tirėnų, šiaurės vakaruose – prie Ligūrijos jūros. Šalies sostinė ir didžiausias miestas – Roma. Kiti didieji miestai yra Milanas, Neapolis, Turinas, Palermas ir Genuja.
| Italijos Respublika it. Repubblica Italiana
|
|||||
|---|---|---|---|---|---|
| |||||
| Himnas: „Italų daina“ | |||||
.svg) Italija žemėlapyje | |||||
| Valstybinė kalba | Italų[lower-alpha 1] | ||||
| Sostinė | Roma | ||||
| Didžiausias miestas | Roma | ||||
| Valstybės vadovai • Prezidentas • Ministrė pirmininkė |
Sergio Mattarella Giorgia Meloni | ||||
| Plotas • Iš viso • % vandens |
301 230 km2 (71) 1,24 %[1] | ||||
| Gyventojų • 2022 • Tankis |
 58 983 000[2] (23)201,3 žm./km2 (74) | ||||
| BVP • Iš viso • BVP gyventojui |
2022 2 058,330[3] mlrd. $ (9) 34 797[3] $ (33) | ||||
| Valiuta | Euras (€) (EUR) | ||||
| Laiko juosta • Vasaros laikas | UTC+1 (CET) UTC+2 (CEST) | ||||
| Nepriklausomybė |
Italijos suvienijimas 1861 m. kovo 17 d. | ||||
| Interneto kodas | .it | ||||
| Šalies tel. kodas | +39 | ||||
| Kirčiavimas | Itãlija[4] | ||||
Italija garsi savo virtuve, madomis ir dizainu, drabužių pramone, architektūra, menu, muzika ir kaip puiki vieta turizmui. Italija priklauso labiausiai išsivysčiusių pasaulio pramoninių valstybių grupei G8.
Italijos istorija yra turbūt svarbiausia visų palei Viduržemio jūrą išsidėsčiusių šalių kultūriniam ir socialiniam vystymuisi. Po Didžiosios Graikijos, etruskų civilizacijos ir ypač Romos imperijos, kuri dominavo šioje pasaulio dalyje daugelį šimtmečių, atėjo viduramžių humanizmas ir Renesansas, toliau formavęs Europos filosofiją ir meną. Romos mieste yra bene patys įspūdingiausi baroko paminklai.
XVI a. didžiojoje Italijos dalyje įsitvirtino Ispanija, o po 1701–1714 m. Ispanijos palikimo karų – Austrijos Habsburgai. Romoje yra svarbiausi baroko epochos paminklai. Nuo XVIII a. pabaigos Italijoje prasidėjo judėjimas už nacionalinį išsivadavimą ir teritorinio susiskaidymo likvidavimą (Risordžimento). XVIII a. pab. – 1814 m. Italija buvo Napoleono Prancūzijos valdžioje. 1814-15 m. Vienos kongresas Italijoje atkūrė feodalines-absoliutines monarchijas. Kovai už Italijos suvienijimą vadovavo karbonarai, „Jaunoji Italija“ ir kitos organizacijos.
1859 m. Austrija neteko Lombardijos, kuri buvo prijungta prie Sardinijos. Iki 1860 m. pabaigos Italijos teritorija praktiškai buvo apjungta aplink Sardinijos karalystę (nuo 1861 m. – Italijos karalystė). Pagrindinis Italijos susivienijimo architektas buvo Kamilas Kavūras, Viktoro Emanuelio ministras. Pati Roma dar dešimtmečiui liko popiežių valdžioje ir Italijos karalystės dalimi tapo tik 1870 m. rugsėjo 20 d. galutinio Italijos susivienijimo dieną. Popiežiams liko Vatikanas, svarbus anklavas, iš visų pusių apsuptas Italijos (Romos miesto).
Benito Musolinio fašistinė diktatūra (1922–1943) užgrobė Etiopiją (1935–1936) ir Albaniją (1939). Sudariusi karinę sąjungą su Vokietija ir Japonija, 1940 m. Italija įstojo į Antrąjį pasaulinį karą ir jį pralaimėjo. 1945 m. pasipriešinimo judėjimo ir anglų bei amerikiečių pajėgų Italija buvo išlaisvinta. 1946 m. referendumas dėl monarchijos pasibaigė Italijos respublikos paskelbimu ir naujos konstitucijos priėmimu 1948 m. sausio 1 d. Karališkosios šeimos nariai buvo išsiųsti į tremtį, dėl jų ryšių su fašistiniu režimu ir grįžti į šalį jiems leista tik 2002 m.
Po Antrojo pasaulinio karo politinėje arenoje dominavo Krikščionių demokratų partija, kuri 1945–1981 ir 1987–1992 m. formavo vyriausybes. Didelis korupcijos augimas visose valdžios grandyse privedė prie rinkimų sistemos pakeitimo. 1993 m. rugpjūčio 4 d. priimtas naujas parlamento rinkimų įstatymas. Italija buvo tarp NATO ir Europos Sąjungą įsteigusių valstybių, 1999 m. įsivedė eurą.
Nuo 1996 m. pradėjusi dirbti XIII Italijos vyriausybė turėjo problemų dėl savo galių išlaikymo. Šioje vyriausybėje dirbo net trys ministrai pirmininkai – Romano Prodi iki 1998 m., Massimo d'Alema iki 2000 m. ir Giuliano Amato iki 2001 m. rinkimų. Naujus XIV-tos vyriausybės rinkimus laimėjo Silvio Berlusconi. Ši vyriausybė, vadovaujant S. Berlusconi, išsilaikė visą 5 metų kadenciją ir tapo ilgiausiai gyvavusi vyriausybė nuo II pasaulinio karo laikų. Šios vyriausybės valdymo metu Italija prisijungė prie karinių JAV pajėgų misijos Irake.
XV Italijos vyriausybė vadovaujant Romano Prodi dirbo tik dvejus metus, kuomet 2008 m. premjeras pralaimėjo jam iškeltą interpeliaciją. Vadovauti naujai vyriausybei trečią kartą išrinktas Silvio Berlusconi.
Valdymo forma – parlamentinė demokratija. Šalies vadovas yra prezidentas, renkamas 7 metams. Jį renka parlamentas bendrame posėdyje su nedideliu skaičiumi regionų atstovų. Prezidentas skiria premjerą, kuris siūlo kitus ministrus (formaliai įvardinami prezidento). Prezidento mandatas gali būti atnaujintas neribotą skaičių kartų. Ilgiausiai poste išbuvo Italijos prezidentas Giorgio Napolitano, išrinktas 2006 m. gegužės 10 d., perrinktas 2013 m. balandžio 20 d. ir ėjęs šias pareigas iki atsistatydinimo 2015 m. sausio 14 d.[5]
Įstatymų leidžiamoji valdžia yra dviejų rūmų parlamentas, vadinamas Parlamento. Parlamento rūmai renkami 5 metams, visuotinuose ir tiesioginiuose rinkimuose mišria mažoritarine ir proporcine sistema. Pagal 1993 m. priimtus įstatymus, Italija turi vienmandates apygardas 75 % vietų parlamente; likusius 25 % užima propocine sistema išrinkti deputatai. Atstovų rūmai turi 630 narių. Šalia 315 renkamų narių, Senatui priklauso buvę prezidentai ir kai kurie kiti asmenys, paskirti iki gyvos galvos pagal specialias konstitucines nuostatas. Abeji rūmai renkami 5 metams, bet gali būti paleisti anksčiau termino. Įstatymų projektai gali kilti iš abejų rūmų ir turi būti priimti daugumos abiejuose rūmuose.
Ministrų taryba (daugiausiai, bet nebūtinai susidedanti iš parlamento narių) turi turėti pasitikėjimą (Fiducia) abejuose parlamento rūmuose. Pagrindinės Italijos politinės partijos yra Forza Italia (FI) ir Kairieji demokratai. Italijos teisinė sistema remiasi Romos teise, modifikuota Napoleono kodekso ir vėlesnių statutų. Konstitucinis teismas (Corte Costituzionale) yra sukurtas po Antrojo pasaulinio karo.
Nuo 2008 m. balandžio 14 d. iki 2011 m. lapkričio mėnesio trečią kadenciją Italijos ministru pirmininku buvo šalies milijardierius Silvio Berlusconi. 2011 m. lapkričio 8 d. praradęs politinį ir visuomenės pasitikėjimą jis pasitraukė iš šio posto, leisdamas Italijai vykdyti ekonominę pertvarką. Naujuoju ministru pirmininku buvo paskirtas Italijos ekonomistas ir eurokomisaras Mario Monti.
2014 m. vasario 22 d. naujuoju šalies ministru pirmininku tapo 39 metų Matteo Renzi – jis tapo jauniausiu šalies premjeru šiuolaikinėje Italijos istorijoje.
2015 m. pradžioje apie savo pasitraukimą iš šalies vadovo pareigų pranešė Giorgio Napolitano, šias pareigas ėjęs 9 metus. Naujuoju 12-uoju šalies vadovu tapo buvęs Italijos konstitucinio teismo teisėjas Sergio Mattarella.[6]
2018 m. parlamento rinkimuose daugumą laimėjo partijos Movimento 5 Stelle ir Lega Nord, o naujuoju šalies ministru pirmininku išrinktas universiteto profesorius Giuseppe Conte.[7]
Po 2022 m. Italijos parlamentinės krizės surengus pirmalaikius rinkimus, „Italijos brolių“ bei kitų dešiniųjų partijų koalicija laimėjo daugumą, o Džordža Meloni išrinkta Italijos ministre pirmininke (pirmoji moteris šiose pareigose).[8][9]
1947 metų Konstitucijoje buvo reglamentuota, kad magistrantūra (teisėjai, prokurorai, tyrėjai ir pan.) sudaro autonominį ir nepriklausomą nuo kitų valdžių sluoksnį[10]. Visi vakansiniai magistrantūros narių paskyrimai ir kiti veiksmai, susiję su personalu, galėjo būti vykdomi tik per Aukščiausiąją magistrantūros tarnybą, kurią valdo Prezidentas. Šią Tarnybą sudaro Kasacinio teismo pirmasis pirmininkas ir prokuroras; dvi trečiosios kitų narių išrenkamos visais teisėjais, o trečdalis – Parlamento bendrame abiejų rūmų posėdyje iš teisės mokslų profesorių ir advokatų, kurių darbo patirtis yra ne mažesnė nei 15 metų. Jie vykdo savo pareigas 4 metus ir negali būti tuo metu renkami kitoms pareigoms. Verta pabrėžti, jog Aukščiausioji magistrantūros tarnyba - tai tam tikra teisminės savivaldos institucija, kuriai suteiktas maksimalus teisių skaičius valdant justiciją šalyje. Italijos teisminėje sistemoje bene svarbiausia vieta atitenka Konstituciniam teismui, kurio sudėtyje yra 15 narių, išrinktų iš teisėjų, teisės mokslų profesorių ir advokatų, turinčių ne mažesnę nei 20 metų darbo patirtį, skaičiaus. Prezidentas ir Parlamentas skiria po 5 teisėjus, Kasacinis teismas skiria 3 teisėjus, o Ministrų taryba ir Apskaitos rūmai – po vieną teisėją. Konstitucinio teismo teisėjai skiriami pareigoms 9 metams ir gali būti išrenkami pakartotinai. Italijos teisminės valdžios autoritetas ženkliai sustiprėjo pastaraisiais metais, kai teisėsaugos institucijoms pavyko pasiekti ne mažai rezultatų kovoje su dešiniuoju ir kairiuoju terorizmu ir mafija. Pastaroji kartu su korumpuotomis struktūromis buvo glaudžiai susietos tarpusavy ir kai kurie valstybės viršininkai ištisus metus gynė jų nusikalstamus vadovus, tačiau vėliau policijos instancijos ir teisminė valdžia kiek pagerino situaciją, vykdydama monitoringą nusikalstamoje srityje[11].
Italija dalinama į 20 sričių (arba regionų, 5 iš jų ypatingieji), 95 provincijas ir 8092 komunas (bendruomenes).
Regionai (ypatingieji pažymėti žvaigždute; skliausteliuose nurodytos sostinės):
|
1. Abrucai (Abruzzo; Akvila) |
11. Lombardija (Lombardia; Milanas) |
Italijos pagrindas yra ilgas, aulinį batą primenantis Apeninų pusiasalis, kuris išsikiša į Viduržemio jūrą, kur kartu su didžiosiomis Sardinijos ir Sicilijos salomis atskiria Viduržemio jūros dalis: Ligūrijos jūrą, Tirėnų jūrą, Jonijos jūrą ir Adrijos jūrą. Jūros pakrantės ilgis sudaro iki 7600 km. Italija priskiriama Pietų Europai.
Šalies ilgis iš šiaurės į pietus sudaro apie 1140 km. Italija daugiausia yra kalnų šalis. Apeninų kalnai (aukščiausias taškas – Korno viršukalnė 2914 m) sudaro pusiasalio pagrindą, einantį į šiaurės vakarus iki susijungimo su Alpėmis (Ligūrijos, Pajūrio, Kotijos, Grajo, Peninų, Leponto, Sergamo, Karnijos ir Julijos Alpės), kalnagūbriu, kuris „uždaro“ Italiją iš šiaurės. Čia yra Aostos, Fiemės ir Gardenos tarpukalnių slėniai ir didelė aliuvinė lyguma, vadinama Po-Venecijos lyguma, per kurią teka Po upė ir jos pagrindiniai intakai iš Alpių, Apeninų ir Dolomitų.
Aukščiausia šalies viršukalnė yra Monblanas (Monte Bianco) ant sienos su Prancūzija (4810 m virš jūros lygio), nors Italija dažniau siejama su savo garsiaisiais ugnikalniais: šiuo metu miegančiu Vezuvijumi netoli Neapolio ir labai aktyvia Etna Sicilijoje, taip pat žymus yra Strombolio ugnikalnis. Italijai priklauso ir vulkaninė sala Vulkano.
Italijos teritorijoje susiduria Euroazijos ir Afrikos tektoninės plokštės, tad ši zona yra seismiškai aktyvi. Kasmet šalyje įvyksta mažesni ar didesni Žemės drebėjimai. Vienas didžiausių Žemės drebėjimų Italijoje įvyko 1908 m. gruodžio 28 d. Mesinoje ir Kalabrijos Redže – tuomet 7,1 Mw stiprumo Žemės drebėjimas nusinešė nuo 75 000 iki 200 000 gyvybių. Buvo sugriauta apie 80 proc. šių miestų. 2016 m. spalį Italijos centrinėje dalyje įvyko trys Žemės drebėjimai – jie buvo didžiausi per pastaruosius 30 metų.[12]
Ilgiausia Italijos upė yra Po, kurios ilgis 668 km; kitos ilgiausios upės yra Adidžė (410 km), Tibras (405 km), Arnas (221 km). Didžiausias Italijos ežeras yra Garda (370 km²), esantis šiaurinėje šalies dalyje; kiti didžiausi ežerai: Madžorė (212 km²), Komas (146 km²), Trazimenas (129 km²). Aukščiausia užtvanka: Vajontos 265 m.
Bendra Italijos sausumos siena sudaro 1932,2 km. Italija ribojasi su šiomis valstybėmis: Prancūzija (488 km), Šveicarija (740 km), Austrija (430 km) ir Slovėnija (232 km). Italijos teritorijos viduje taip pat ribojasi su San Marinu (39 km) ir Vatikanu (3,2 km).
Klimatas – Viduržemio jūros (mediteraninis), Sicilijoje – subtropinis. Vidutinė sausio temperatūra nuo 0 iki 12 °C, liepos 20-28 °C, krituliai daugiausia žiemą (600–1000 mm per metus, kalnuose vietomis virš 3000 mm).
Naudingosios iškasenos: lauko špatai, marmuras, pemza, pocolanas, akmens druska. Pagal energetikos ir rūdų išteklius tarp OECD šalių skurdesnė tik Japonija.
Užterštumas: Milane įregistruotas vienas aukščiausių sieros dioksido kiekių pasaulyje; Po upė kasmet „išmeta“ į jūrą apie 250 tonų arseno.
Augalija – tipiški plačialapiai ir spygliuočių miškai prieškalnėse. Labiausiai paplitę medžiai: ąžuolas, bukas, kaštonas, europinis maumedis, itališkasis kiparisas, itališkoji pušis (pinija). Gyvūnija: žvyrė, gemzė, stirna.
Ilgiausias geležinkelio tunelis: Simplonas 19,8 km (jungia Šveicariją su Italija).
Italija turi diversifikuotą pramoninę ekonomiką su panašia bendra apimtimi ir skaičiuojant vienam gyventojui kaip ir Prancūzijoje ir D. Britanijoje. Italijos kapitalistinė ekonomika išlieka pasidalinusi į pramoninę Šiaurę, dominuojamą privataus sektoriaus, ir mažiau išvystytus žemės ūkiu besiremiančius Pietus su 20 % bedarbystės.
Pagrindinės pramonės šakos: mašinų gamyba, metalurgija, chemijos ir naftos chemijos pramonė, lengvoji ir maisto pramonė. Italija yra viena stambiausių automobilių, dviračių ir mopedų, traktorių, skalbimo mašinų ir šaldytuvų, radioelektronikos, pramonės įrangos, plieninių vamzdžių, plastmasių ir dirbtinio pluošto, automobilių padangų, taip pat gatavų rūbų ir odinės avalynės, makaronų, sūrio, alyvuogių aliejaus, vyno (pirma vieta pasaulyje pagal eksportą), vaisių ir pomidorų konservų gamintojų ir eksportuotojų pasaulyje. 2009–2011 m. šalį ištiko didelė krizė.
Po Antrojo pasaulinio karo labai pagerėjo Italijos ekonominė padėtis ir dėl to į šalį pradėjo važiuoti imigrantai, daug gyventojų iš kaimų išsikėlė į miestus. Iki aštunto dešimtmečio šalis pasižymėjo dideliu gimstamumu, bet tada jis smarkiai nukrito. Iš dalies dėl to, 14 metų ir jaunesni žmonės sudaro tik 13,5 %, o 65 metų ir vyresni – net 20,2 % šalies gyventojų. Vidutinė gyvenimo trukmė Italijoje yra viena iš didžiausių pasaulyje – 80,2 m. (2009 m. duomenys)[5]
Viename kvadratiniame kilometre Italijoje vidutiniškai gyvena 190 žmonių (penktas didžiausias rodiklis ES), tačiau kai kuriuose regionuose po kelis kartus daugiau, pvz., Lombardijoje – apie 377 žm./kv.km, Ligūrijoje – 344, Lacijuje – 296, o Kampanijoje – 398. Žymiai mažesnis gyventojų tankumas pietinėje dalyje: Bazilikatoje tik 66 gyv./km². Rečiausiai apgyvendintas yra Aostos slėnis – 36 gyv./km². Didžiosiose salose – Sicilijoje ir Sardinijoje gyventojų tankumas yra atitinkamai 198 gyv./km² ir 63 gyv./km².
2007 m. pabaigoje šalyje buvo 3 433 000 užsieniečių (5,8 % visos populiacijos). Tai 16,8 % daugiau nei 2006 m. ir net 122 % daugiau nei 2001 m.[13] Po Europos Sąjungos prasiplėtimo, daugiausiai imigrantų atvyko iš aplinkinių Rytų Europos šalių. Vis daugiau į Italiją imigruoja ir azijiečiai. 2007 m. 52,02 % imigrantų atvyko iš Rytų Europos, 16,17 % – iš Šiaurės Afrikos, 16,08 % – iš Azijos, 8,5 % – iš Šiaurės arba Pietų Amerikos ir 7,06 % – iš Subsacharinės Afrikos.[14] 87,3% imigrantų gyvena šiaurinėje arba centrinėje Italijoje ir tik 12,8% jų – šalies pietuose.
2010 m. pradžioje Italijoje gyveno jau 4 279 000 užsieniečių. Tai sudarė 7,1% visų Italijos gyventojų ir toks skaičius kiekvienais metais auga po 388,000 gyventojus.
Italijos sudėtis pagal kilmę: (2014 m.)[15]
| Tautybė | Populiacija | % nuo visų Italijos gyventojų |
|---|---|---|
| Italai | 55 818 099 | 92,00 % |
| Rumunai | 1 131 839 | 1,81 % |
| Kilę iš Šiaurės Afrikos | 646 624 | 1,07 % |
| Albanai | 502 546 | 0,77 % |
| Kinai | 265 820 | 0,28 % |
| Ukrainiečiai | 233 726 | 0,31 % |
| Azijiečiai (neskaitant kinų) | 499 013 | 0,83 % |
| Kilę iš Pietų Amerikos | 324 917 | 0,54 % |
| Kilę iš Subsacharinės Afrikos | 285 169 | 0,47 % |
| Kiti | 782 549 | 1,29 % |
Italijoje prasidėjo masinė emigracija netrukus po šalies suvienijimo 1861 m. Tarp 1898 ir 1914 m., didžiausios emigracijos laikmečio, kasmet iš Italijos išvažiuodavo apie 750 000 gyventojų.[16]
Šiuo metu didelė dalis italų tautybės žmonių gyvena užsienio šalyse. Didžiausios italų bendruomenės yra Brazilijoje (25 milijonai), Argentinoje (20 milijonų), JAV (17,8 milijono), Urugvajuje (1,5 milijono), Kanadoje (1,4 milijono), Venesueloje (900 000) ir Australijoje (800 000).
Gyventojai kalba įvairiais italų kalbos dialektais ir mažumų kalbomis. Šalia italų kalbos atskiruose regionuose oficialiomis kalbomis laikomos vokiečių, prancūzų, friulų, ladinų ir slovėnų kalbos. Be to, dar keletas mažumų kalbų turi specialų statusą (pagal Konstituciją ir jos nuostatas tikslinantį 1999 m. įstatymą): albanų, katalonų, graikų, kroatų, provansalų, poksitanų ir sardų.
Be to, pasak 2005 m. apklausos, 25 % Italijos gyventojų gali susikalbėti angliškai, 17 % – ispaniškai ir 14 % – prancūziškai.[17]
Pasiskirstymas pagal religiją:
Reikia pažymėti, kad tik 36,8 % Romos katalikų sakė esą aktyvūs bažnyčios nariai. Musulmonų skaičius auga dėl imigracijos ir tik nedidelė dalis jų turi Italijos pilietybę.
Pasak 2005 m. apklausos, 74 % Italijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 16 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 6 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“ (likę 4 % neatsakė).[21] Pagal šiuos duomenis Italija yra viena iš labiau religingų Europos Sąjungos valstybių.
72 % gyventojų gyvena miestuose. Pastebima kėlimosi iš miestų centrų į priemiesčius tendencija.
Italija kaip valstybė neegzistavo iki šalies susivienijimo 1861 m. Dėl šio palyginti vėlyvo susivienijimo ir istorinės autonomijos sričių, kurios apima Apeninų pusiasalį, daug tradicijų, kurias mes dabar atpažįstame kaip itališkas, gali būti kildinamos iš jų kilmės. Nepaisant šių sričių politinės ir socialinės izoliacijos, Italijos indėlis į kultūrinį ir istorinį Europos paveldą išlieka didžiulis. 2014 m. Italijoje buvo daugiausiai UNESCO saugomų paveldo objektų pasaulyje (51).
Iš Italijos kilę daugybė svarbių meno ir intelektualinių judėjimų, kurie pasklido visoje Europoje, tokie kaip renesansas ir barokas. Italijoje kūrė vieni žymiausių visų laikų menininkų. Viduramžių Italijos dailėje buvo ryški Bizantijos meno įtaka, iš kurios pradėta vaduotis protorenesanso laikotarpyje (XIII a. pabaigoje ir XIV a.). Šiuo metu dirbo skulptoriai Nikola ir Džovanis Pizanai, Arnolfas di Kambijus, tapytojas Čimabujė, iškilo Florencijos dailės mokykla, vedama Džoto, ir Sienos mokykla, vedama Dučo. Džotas laikomas renesanso stilistikos įkvėpėju Italijoje, kurioje iki XIV a. pb. bizantijos, gotikos ir protorenesanso meno kryptys egzistavo lygiagrečiai.
XV a. pradžios Florencijoje, „renesanso lopšyje“, iškilo trys pagrindiniai menininkai: architektas Bruneleskis, skulptorius Donatelas ir tapytojas Mazačas. Buvo atrasti linijinės perspektyvos dėsniai, dailės kūriniuose pradėta vadovautis proporcijų, racionalumo kriterijais, tapyboje figūros įgavo tūrio ir svorio pajautimą. Jų atradimus mene pratęsė architektas Albertis, tapytojai Fra Andželikas, Učelas, Pjeras dela Frančeska, Mantenja, Perudžinas, Sandras Botičelis, Džovanis Belinis, skulptorius Andrea del Verokjas ir kiti. XV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje kūrė trys didieji italų renesanso menininkai: Leonardas da Vinčis, Mikelandželas ir Rafaelis, kurių kūriniai padarė milžinišką įtaką Europos menui. Bramantė pradėjo Šv. Petro bazilikos statybas Romoje. Kiti aukštojo renesanso atstovai − Koredžas, Andrea del Sartas. XVI a. klestėjo Venecijos koloristinė dailės mokykla (Džordžonė, Ticianas, Paolas Veronezė, Tintoretas), manieristinė dailė (Džulijus Romanas, Pontormas, Bronzinas, Parmidžaninas), kūrė didelę įtaką Europos užmiesčio vilų dizainui padaręs architektas A. Paladijas.
XVI a. pabaigoje Italijoje pradėjo formuotis nauja stilistika − barokas, kuriai atstovavo Karavadžas ir jo pasekėjai, bei labiau klasikinė Karačių mokykla. Barokas ypač pasireiškė Romos miesto architektūroje. Joje dirbo Berninis, Borominis ir kiti. XVII a. antroje pusėje Italijos ekonomika smuko, sumažėjo dailės užsakymų, XVIII a. vėlyvuoju baroku atsigavo Venecijos dailės mokykla, vedama sienų tapybos meistro Tjepolo ir vedutisto Kanaleto. XVIII ir XIX a. sandūroje kūrė iškiliausiu klasicizmo skulptoriumi įvardijamas A. Kanova.
XIX a. Italijos dailė nebevaidino žymesnio vaidmens Europos dailėje. Kai kurie iš žymesnių XIX a. dailininkų: F. Ajesas, Dž. Fatoris, Dž. Boldinis. XX a. pradžioje italų dailininkai pradėjo futurizmo modernistinę meno srovę, kūrė metafizinės tapybos atstovai (Dž. De Kirikas, Dž. Morandis). Vienu iš garsiausių moderniojo meno atstovų tapo Modiljanis. XX a. antroje pusėje išgarsėjo architektas Renzo Piano.
 |  |  |  | .jpg) |
| Pizos bokštas XII−XIV a. |
Santa Maria del Fiore katedra XIV−XV a. |
„Mona Liza“ aut. Leonardas da Vinčis apie 1503−1506 m. |
„Dovydas“ aut. Mikelandželas 1501−1504 m. |
„Siksto Madona“ aut. Rafaelis 1513−1514 m. |
Šalia pagrindinio šiuolaikinės italų kalbos Dante Aligierio kūrinio „Dieviškoji komedija“ (itališkai Divina Commedia), Italija gali pasigirti ir kitais garsiais rašytojais, poetais ir literatais: Giovanni Boccaccio, Giacomo Leopardi, Alessandro Manzoni, Torquato Tasso, Ludovico Ariosto ir Frančeskas Petrarka. Pastarojo žinomiausia ekspresijos išraiškos priemonė, sonetas, buvo sukurta Italijoje. Rašytojas ir žurnalistas Carlo Collodi (g. 1826 m.) pasaulyje išgarsėjo sukurdamas pasaką vaikams „Pinokio nuotykiai. Medinuko istorija“. Ši knyga išversta į daugiau nei 300 kalbų visame pasaulyje ir yra labiausiai verčiama ne religinė knyga pasaulyje.[22]
Žinomi filosofai, tarp kurių yra Giordano Bruno, Marsilijus Fičinas, Niccolò Machiavelli ir Giambattista Vico. Šiuolaikiniai literatai ir Nobelio premijos laureatai yra poetas Giosu è Carducci (1906), realistinis rašytojas Grazia Deledda (1926), šiuolaikinis teatro autorius Luigi Pirandello (1936), poetai Salvatore Quasimodo (1959) ir Eugenio Montale (1975), satyras ir teatro autorius Dario Fo (1997).
Italų kultūroje svarbų vaidmenį vaidino muzika – nuo liaudies muzikos iki klasikos. Pagimdžiusi operą, Italija įnešė didelį indėlį į klasikinės muzikos fondus. Instrumentai kaip pianinas ir smuikas buvo išrasti Italijoje. Daugelis egzistuojančių klasikinės muzikos formų, kaip simfonija, koncertas ir sonata, randa savo šaknis Italijoje. Tarp garsiausių Italijos kompozitorių: renesanso kompozitoriai Palestrina ir Claudio Monteverdi, baroko kompozitoriai Domenico Scarlatti, Arcangelo Corelli ir Vivaldi, Klasicizmo kompozitoriai Paganini ir Gioachino Rossini, bei romantizmo kompozitoriai Verdi ir Puccini. Šiuolaikiniai Italijos kompozitoriai, tokie kaip Berio ir Nono, yra reikšmingi bandomosios ir elektroninės muzikos išsivystyme.
Pirmasis Italijos kino filmas buvo kelių sekundžių trukmės, vaizduojantis popiežiaus Leo XIII palaiminimą sukurtas 1895 m. Italijos kino pramonė susikūrė tarp 1903 ir 1908 metų, kuomet įsikūrė pagrindinės Italijos kino produkcijos kompanijos – Roman Cines, Ambrosio of Turin ir Itala Film.
Po karo Italijos kino kultūra sparčiai plėtėsi ir populiarėjo visame pasaulyje. Žymiausi to meto režisieriai buvo Vittorio De Sica, Federico Fellini, Sergio Leone, Pier Paolo Pasolini, Michelangelo Antonioni ir Dario Argento.
Pastaruoju metu Italijos kinas retai tampa populiarus visame pasaulyje. Tokiomis išimtimis galima vadinti 1997 m. Roberto Benigni sukurtą Gyvenimas yra gražus ir 1994 m. Il Postino (režisierius Michael Radford).
Mokslinės revoliucijos kryptimi pažangą padarė Galilėjo Galilėjus, o Leonardas da Vinčis laikomas archetipiniu Renesanso žmogumi. Italija buvo mokslininkų ir išradėjų šalis: fiziko Enrico Fermi (komandos, kuri pastatė pirmą branduolinį reaktorių, vadovas), astronomo Giovanni Domenico Cassini, fiziko Alessandro Volta, (elektrinės baterijos išradėjas), matematikų Lagrange ir Fibonacci, Guglielmo Marconi (radijo išradėjas, Nobelio fizikos premijos laureatas), Antonio Meucci (vienas iš telefono išradėjų) ir daugelio kitų.
Populiariausias sportas šalyje yra futbolas (Serie A lyga yra viena žinomiausių pasaulyje). Italijoje 1934 m. vyko II pasaulio futbolo čempionatas, 1968 m. – III Europos futbolo čempionatas, 1980 m. – VI Europos futbolo čempionatas, 1990 m. – XIV pasaulio futbolo čempionatas. Italijos vyrų futbolo rinktinė pasaulio čempione tapo keturis kartus – 1934, 1938, 1982 ir 2006 m., o stipriausia Europoje tapo 1968 ir 2021 metais.
Krepšinis tarp populiariausių antras. Taip pat populiarūs tinklinis, vandensvydis, fechtavimasis, regbis, dviračių lenktynės, ledo ritulys (daugiausia Milane, Trentino-Alto Adidžė ir Veneto regionuose) ir Formulės-1 lenktynės.
Žiemos sportas yra populiariausias šiaurėje, kuriose italai konkuruoja tarptautiniuose čempionatuose ir Olimpinėse žaidynėse. Sportas yra įtraukiamas ir į festivalius – Palio ir Gondola (regata) rungtynės vyksta Venecijoje kiekvieną rugsėjo pirmąjį sekmadienį.
Sporto rungtys šalyje išsivystė nuo gladiatorių kovų Antikinėje Romoje Koliziejuje iki klubinių futbolo komandų kovų Olimpiniame Romos stadione.
Italijoje nuo 1909 m. kasmet vyksta dviračių lenktynės Giro d'Italia – tai yra antros seniausios pasaulinio lygio dviračių lenktynės po Tour de France.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
