Remove ads
Torkvatas Tasas (it. Torquato Tasso, 1544 m. kovo 11 d. – 1595 m. balandžio 25 d.) – XVI a. italų poetas, žinomas dėl savo 1581 m. poemos Gerusalemme liberata („Išlaisvintoji Jeruzalė“), kurioje jis aprašė daugiausiai pramanytas krikščionių ir musulmonų kovas pirmojo kryžiaus žygio pabaigoje, per 1099 m. Jeruzalės apgultį.
| Torkvatas Tasas it. Torquato Tasso | |
|---|---|
.jpg) | |
| 22 metų Torkvato Taso portretas, nutapytas Jakopo Basano. | |
| Gimė | 1544 m. kovo 11 d. Sorentas, Neapolio karalystė |
| Mirė | 1595 m. balandžio 25 d. (51 metai) Roma, Popiežiaus sritis |
| Veikla | poetas |
| Sritis | epinė poezija, lyrika |
| Parašas | |
 | |
T. Tasas sirgo psichine liga ir mirė likus kelioms dienoms iki to, kai popiežius Klemensas VIII ant Kapitolijaus kalvos jį turėjo karūnuoti poetų karaliumi.[1] Jo kūryba buvo plačiai verčiama ir adaptuojama. Iki XX a. pradžios jis išliko vienas skaitomiausių poetų Europoje.[2]
Remove ads
Ankstyvasis gyvenimas
Gimęs Sorente, Torkvatas buvo Bergamo didiko Bernardo Taso, savo laikais nemažą šlovę turėjusio epinio ir lyrinio poeto, ir jo žmonos Porcijos de Rosi, Toskanos kilmės Neapolyje gimusios bajorės, sūnus. Jo tėvas ilgus metus dirbo sekretoriumi Salerno princo Ferantės Sanseverino tarnyboje, o motina buvo glaudžiai susijusi su garsiausiomis neapolietiškomis šeimomis. Torkvato vaikystėje Salerno princas susirėmė su Neapolio ispanų vyriausybe, dėl to vėliau jam buvo atimtos paveldėjimo teisės. Kadangi Bernardas Tasas tapo princo globėjumi, jis buvo paskelbtas valstybės maištininku, o jo palikimas buvo konfiskuotas. Nuo 1552 m. Torkvatas gyveno su savo motina ir vienintele seserimi Kornelija Neapolyje, mokydamasis pas jėzuitus, kurie neseniai čia atidarė mokyklą. Ankstyvas išsilavinimas ir religinis berniuko užsidegimas kėlė visuotinį susižavėjimą. Būdamas aštuonerių jis jau buvo žinomas.[3]
Netrukus po to jam buvo leista susitikti su savo tėvu, kuris tada buvo bedarbis ir gyveno dideliame skurde Romoje. 1556 m. juos pasiekė žinia, kad paslaptingomis aplinkybėmis staiga Neapolyje mirė Porcija Taso. Jos vyras buvo tvirtai įsitikinęs, kad ją nunuodijo jos brolis, norėdamas užvaldyti jos turtą.[3]
Porcijos turtas niekada neatiteko jos sūnui. Tuo tarpu jos dukra Kornelija, paskatinta giminaičių iš motinos pusės, susituokė. T. Taso tėvas buvo poetas ir profesionalus liokajus. Todėl, kai 1557 m. jam buvo pasiūlyta pozicija Urbino dvare, Bernardas Tasas mielai jį priėmė.[3]
Jaunasis Torkvatas buvo gražus ir protingas vaikinas, ir netrukus tapo Urbino kunigaikščio įpėdinio Pranciškaus palydovu sporte ir studijose. Urbine tarp kultūringų vyrų tuo metu buvo populiarios estetikos ir literatūros studijos. Bernardas Tasas skaitė savo poemos L'Amadigi dainas kunigaikštienei ir jos damoms arba aptarinėjo Homero, Vergilijaus, Trisino ir Ludoviko Ariosto nuopelnus su kunigaikščio bibliotekininkais ir sekretoriais. Torkvatas užaugo rafinuotos prabangos ir šiek tiek pedantiškos kritikos aplinkoje.[3]
Vėliau T. Tasas su tėvu išvyko į Veneciją, kur jo tėvas turėjo prižiūrėti savo paties epo L'Amadigi (1560 m.) spausdinimą. Taip jaunuolis atsidūrė žymaus literatų rate. Tačiau kadangi Bernardas Tasas per savo karjerą skurdo dėl priklausomybės nuo savo raštų ir aukštuomenės paramos, jis nusprendė, kad sūnus turi pasirinkti pelningesnę profesiją. Taip Torkvatas buvo išsiųstas studijuoti teisę į Padują. Užuot mokęsis teisę, jaunuolis visą savo dėmesį skyrė filosofijai ir poezijai. Iki 1562 m. pabaigos jis sukūrė dvylikos dalių epinę poemą Rinaldo, kuri turėjo apjungti Vergilijaus kūrybos taisykles su romantinio epo patrauklumu. Tikslas buvo pasiektas, o Rinaldo tapo vienu originaliausiu to meto kūriniu, nors kai kurios jo dalys atrodo nebaigtos ir tai išduoda, kad poema buvo sukurta skubant. Nepaisant to, jo autorius buvo pripažintas perspektyviausiu savo meto jaunuoju poetu. Sužavėtas Torkvato tėvas kūrinį leido atspausdinti, o po trumpų studijų Bolonijoje sutiko, kad jo sūnus pradėtų dirbti kardinolui Luidžiui d'Estė.[3] Dar iki tol jaunasis T. Tasas buvo dažnas svečias d’Estė dvare Feraroje, kur 1561 m. jis susitiko su Lukrecija Bendidio, viena iš Eleonoros d’Estė freilinų, ir ją įsimylėjo. Ji tapo jo pirmosios meilės sonetų serijos mūza. Antrosios serijos mūza 1563 m. tapo Laura Peperara – kitas T. Taso meilės objektas. Tiek Lukrecija, tiek Laura per tą laiką tapo žinomomis dainininkėmis, o kurį laiką T. Tasas su jomis palaikė ryšį.
Prancūzija ir Ferara
Nuo 1565 m. T. Tasas gyveno Feraros pilyje. Jaunas, gražus, puikiai išugdytas džentelmenas, pripratęs prie didžiųjų ir išsilavinusių visuomenės narių, pasižymėjęs savo publikuotais eilėraščiais ir prozos kūriniais, tapo ryškiausiu Italijos dvaro stabu. Pirmosios dvi jo penkių šimtų meilės eilėraščių knygos buvo skirtos Lukrecijai Bendidio ir Laurai Peverarai. Jo globėjomis tapo princesės Lukrecija ir Eleonora d’Estės, abi netekėjusios, abi už jį vyresnės apie dešimt metų. Poetas buvo dėkingas už nuolatinį abiejų seserų gerumą. 1570 m. T. Tasas kartu su kardinolu išvyko į Paryžių.[3]
Kitais metais jis paliko Prancūziją ir pradėjo tarnybą pas Feraros hercogą Alfonsą II, kardinolo brolį. Per ateinančius ketverius metus T. Tasas parašė Amintą ir Gerusalemme Liberata. 1573 m. parašyta Aminta yra labai paprasto siužeto, bet išskirtinio lyrinio žavesio georginė drama. Ji buvo parašyta tuo metu, kai muzika, įkvėpta Palestrinos, Klaudijaus Monteverdžio ir Lukos Marencijo, tapo vyraujančiu Italijos menu. Nuostabios melodijos ir jausminga Amintos melancholija tiksliai atitiko ir interpretavo jos amžiaus dvasią. Jos įtaka operoje ir kantatose buvo jaučiama du šimtmečius iš eilės.[3] Amintą pirmą kartą išspausdino Venecijoje 1581 m. sausio mėn. Poeto Dominko Zlataričo Amintos vertimas į kroatų kalbą Ljubmir, pripovijest pastijerska Venecijoje buvo išspausdintas likus metams iki originalo išspausdinimo.
Gerusalemme Liberata
Gerusalemme Liberata arba „Išlaisvintoji Jeruzalė“ yra vienas reikšmingiausių kūrinių Europos literatūros istorijoje. Ši epinė poema atskleidė T. Taso savitumą ir iš karto tapo populiari tarp klasikų.[4]
Tiek rašydamas Gerusalemme Liberata, tiek Rinaldo, T. Tasas siekė pagyvinti italų epinį stilių, išlaikydamas griežtą siužeto vienybę ir sustiprindamas poetinę dikciją. Savo rašymo stiliaus modeliu jis pasirinko Vergilijaus kūrybos taisykles ir ėmėsi pirmojo kryžiaus žygio tematikos. Nors kūrinys ir yra religinės tematikos, vis dėlto, T. Tasas iš prigimties linko prie romantikos.[5]
Kaip ir Rinaldo, taip ir Gerusalemme Liberata yra daugybė romantiškų scenų, kurios tapo populiaresnės ir įtakingesnės už pagrindinę poemos temą. Taigi, nors pagrindinis Gerusalemme Liberata herojus yra Godfridas Bulonietis – pirmojo kryžiaus žygio vadas, – o epo kulminacija yra šventojo miesto užėmimas, tačiau T. Taso Godfridas nėra tikrasis epo herojus. Užtat skaitytoją įtraukia istorijos apie Rudžerą, ugningą ir aistringą Rinaldą, melancholišką ir impulsyvų Tankredį, taip pat riteriškuosius saracėnus.[5]
Epo veiksmas susideda iš trijų kilmingų pagonių moterų – Armidos, Kloridos ir Erminijos, bei jų mylimųjų kryžiuočių, istorijų. Armidą, gražuolę raganą, pragaras išsiunčia sėti nesantaiką krikščionių stovykloje. Vietoj to, ji iš meilės kryžiaus žygio riteriui atsiverčia į krikščioniškąjį tikėjimą ir pasitraukia iš scenos su Mergelės Marijos fraze lūpose. Kita poemos herojė – drąsi karė Klorinda – iš pradžių kaunasi dvikovoje su atsidavusiu mylimuoju, tačiau gulėdama mirties patale, yra jo pakrikštijama. Galiausiai Erminija, beviltiškai įsimylėjusi Tankredį, ieško prieglobsčio piemenų trobelėje.[5] Šios trys istorijos prikausto skaitytojo dėmesį, tuo tarpu, žygio mūšiai, religinės ceremonijos, konklavos ir strategijos yra mažiau įtraukiančios.
Gerusalemme Liberata poema buvo baigta, kai T. Tasui buvo trisdešimt vieneri. Tačiau užuot išleidęs epą, tokį kokį jis buvo sumanęs, jis išsiuntė poemą iškilių literatų grupelei. T. Tasas išreiškė norą išgirsti jų griežtą kritiką ir priimti bet kokius jų pasiūlymus. To rezultatas buvo, kad kiekvienas iš šių literatų, nors ir išreikšdami didžiulį susižavėjimą epu, detaliai išnagrinėjo ir kritikavo kūrinio siužetą, pavadinimą, moralinį atspalvį, epizodus ar dikciją. Vienas kritikas norėjo, kad tai būtų klasikinis kūrinys, kitas norėjo daugiau romantikos. Vienas užsiminė, kad inkvizicija netoleruos šio kūrinio, kitas pareikalavo iškirpti žaviausias jos vietas – Armidos, Klorindos ir Erminijos meilės istorijas.[5]
T. Taso pasirinkti kritikai miglotai nujautė, kad nuostabi ir graži romantiška poema buvo įdėta į nuobodų ir nelabai taisyklingą epo siužetą. Dėl savo neužtikrintumo, jie siūlė bet kokį būdą kaip pakoreguoti kūrinį, tačiau nei vienas iš jų nepasiūlė paprasčiausiai išspausdinti „Išlaisvintąją Jeruzalę“ toks, koks jis yra.[5]
T. Tasas, jau ir taip pervargęs dėl anksti pradėtų studijų, jaudinančio dvaro gyvenimo ir alinančios literatūros industrijos, dabar dėl nuolatinio nerimo beveik išprotėjo. Jo sveikata pradėjo silpnėti. Jis skundėsi galvos skausmais ir norėjo išvykti iš Feraros. Gerusalemme Liberata rankraštis buvo padėtas ant lentynos. Poetas pradėjo derybas su Florencijos dvaru dėl darbo jame. Tai suerzino Feraros hercogą. Alfonsas II pyko matydamas, jog jo dvariškiai (ypatingai garsūs) palieka jį dėl konkuruojančios kunigaikštystės. Be to, hercogas buvo vedęs hugenotų princesę ir todėl pagrįstai nerimavo dėl katalikų jėgų pasipriešinimo Italijoje, kurios buvo susitelkusios Florencijoje ir Romoje.[5]
Sudėtingi santykiai Feraros dvare
_-_Portrait_of_a_Gentleman.jpg)
Alfonsas II manė, kad jei T. Tasui bus leista išvykti, Medičiai gaus trokštamą jau tada garsaus epo dedikaciją. Todėl jis kentė poeto humoro jausmą tam, kad pastarasis neturėtų pasiteisinimo išvykti iš Feraros. Tuo tarpu 1575-1577 m. T. Taso sveikata ėmė blogėti.[5]
Pavydėdami poetui kiti dvariškiai ėmė jį šmeižti ir įžeidinėti. Jo irzlus ir įtarus charakteris, buvimas tuščiagarbiu ir jautriu menkniekiams, pavertė jį pernelyg lengvu dvariškių taikiniu.[5]
1570-aisiais T. Tasui išsivystė persekiojimo manija, dėl kurios kilo sklido gandai apie neramų, pusiau pamišusį ir nesuprastą autorių. Jį apėmė mintys, kad jo tarnai jį išdavė, manė, kad yra pasmerktas inkvizicijai, ir kasdien tikėjosi, kad bus nunuodytas.[5] Aplink jį vykę literatūriniai ir politiniai įvykiai prisidėjo prie sukrėtimų ir psichinės būklės, o ligos, stresas ir socialiniai rūpesčiai tik didėjo.
1576 m. rudenį T. Tasas susikivirčijo su Feraro džentelmenu Madalu, kuris per daug laisvai kalbėjo apie tos pačios lyties meilės romanus. Tais pačiais metais poetas parašė laišką savo homoseksualiam draugui Lukai Skalabrinui, kuriame kalbėjo apie jo paties meilę dvidešimt vienerių metų jaunuoliui Oracijui Ariostui.[6][7] 1577 m. vasarą jis išsitraukė peilį prie vieno iš dvaro tarnų Urbino kunigaikštienės Lukrecijos d’Estė akivaizdoje. Dėl šio išpuolio jis buvo suimtas, bet hercogas greitai jį paleido ir nuvežė į savo vasaros rezidenciją Belriguardo viloje. Kas tuo metu nutiko, nėra žinoma. Kai kurie T. Taso biografai mano, kad į viešumą iškilo kompromituojantis ryšys su Eleonora d’Estė ir kad T. Tasas sutiko apsimesti bepročiu, kad išsaugotų savo garbę, tačiau tai nėra įrodyta. Tik neabejojama, kad iš Belriguardo vilos jis grįžo į pranciškonų vienuolyną Feraroje, turėdamas aiškų tikslą pasirūpinti savo sveikata. Ten būnant poetui pradėjo rodytis, kad hercogas kėsinasi jį nužudyti. Liepos pabaigoje jis persirengė valstiečiu ir pėsčiomis nuėjo pas seserį į Sorentą.[5]
Tuo laiku buvo manoma, kad 1575 m. pradžioje T. Tasas susirgo psichine liga, kuri, nors ir neprilygo tikrajai beprotybei, pavertė jį fanatišku ir nepakeliamu, kas kėlė nerimą jo globėjams. Vis dėlto, nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad taip atsitiko dėl didžiulės aistros Eleonorai. Hercogas, priešingai savo tirono įvaizdžiui, poetui buvo pakantus. Nors buvo griežtas ir neempatiškas žmogus, toks pat egoistas kaip ir bet kuris jo eros kunigaikštis, T. Taso atžvilgiu jis niekada nebuvo žiaurus.[5]
Būdamas su seserimi Sorente, T. Tasas troško grįžti į Ferarą. Dvare užaugintas vyras negalėjo laisvai kvėpuoti be savo dvaro rato. Jis rašė dvaro gyventojams prašydamas, kad būtų priimtas atgal. Alfonsas II sutiko tik tuo atveju, jei T. Tasas sutiks gydytis dėl savo melancholijos. Kai poetas grįžo, hercogo šeima jį sutiko labai meiliai.[5]
Viskas galėjo baigtis gerai, tačiau senos poeto ligos atsinaujino. Jis nuolat buvo irzlus, paniuręs, įtarus, dažnai keldavo scenas.[5]
Šv. Onos beprotnamyje
1578 m. vasarą T. Tasas vėl pabėgo. Jis keliavo per Mantują, Padują, Veneciją, Urbiną ir Lombardiją. Rugsėjo mėnesį jis pėsčiomis pasiekė Turiną, kur jį mandagiai priėmė Savojos hercogas Emanuelis Filibertas. Kad ir kur eitų, klajodamas kaip pasaulio atstumtasis, dėl savo garsaus vardo jis būdavo sutinkamas pagarbiai. Žmonės mielai atverdavo jam savo namus, iš dalies jį užjausdami, iš dalies žavėdamiesi jo genialumu. Tačiau jis greitai pavargo nuo visuomenės ir pradėjo menkinti jų gerumą. Be to, atrodė, kad gyvenimas už Feraros ribų jam buvo nepakenčiamas. Atitinkamai jis vėl pradėjo derybas su hercogu. 1579 m. vasarį T. Tasas vėl grįžo į Estė pilį.[5]
Alfonsas II tuo metu ruošėsi savo trečiajai santuokai – šį kartą su Mantujos princese. Jis neturėjo vaikų ir, jei nesusilauks įpėdinio, buvo tikimybė, kad jo hercogija, kaip iš tikrųjų galiausiai ir nutiko, atiteks Šventajam Sostui.[5]
T. Tasas, kaip visada liūdnas ir orus, neatsižvelgė į savo šeimininko rūpesčius. Jis manė, kad jam paskirti kambariai, buvo skirti žemesniam už jo rangą. Poetas pradėjo atvirai įžeidinėti dvaro gyventojus, elgėsi kaip pamišėlis ir 1579 m. kovą be ceremonijų buvo išsiųstas į Šv. Onos beprotnamį. Ten jis išbuvo iki 1586 m. liepos mėn. Hercogas Alfonsas II tvirtai tikėjo, kad T. Tasas yra pamišęs, ir jautė, kad, jei jis vis dėlto toks, Šv. Ona jam būtų saugiausia vieta.[8]
Po pirmųjų mėnesių gydymo įstaigoje poetas gavo erdvius apartamentus, kuriuose jį dažnai lankydavo draugai. Jam taip pat buvo leista išvykti į užsienį, kur kartu su juo turėdavo vykti pažįstami atsakingi asmenys. T. Tasui taip pat buvo leista laisvai susirašinėti. Iš Šv. Onos jis rašė laiškus Italijos kunigaikščiams ir miestams, savo geradariams bei aukščiausios reputacijos meno ir mokslo vyrams, kurie suteikdavo jam vertingos informacijos. Jis visada pagarbiai, net meiliai kalbėjo apie hercogą Alfonsą II. Kai kurie jo kritikai bandė įrodyti, kad jis veidmainiškai bučiavo ranką, kuri jį baudžia, norėdamas būti paleistas iš beprotnamio. Iš laiškų buvo aiškiai matyti, kad jis suvokė turįs psichinę ligą.[9]
Tuo tarpu T. Tasas laisvalaikiu ėmė rašyti kompozicijas. Didžioji dalis jo prozos kūrinių buvo parašyti būtent tada, kai poetas kalėjo Šv. Onos beprotnamyje. Išskyrus atsitiktines odes ar sonetus – kai kurie buvo parašyti paprašius, kiti įkvėpti jo kančios, todėl buvo kandūs – jis apleido poeziją. 1580 m. jis išgirdo, kad dalis Gerusalemme Liberata buvo išspausdinta be jo leidimo ir pataisymų. 1581 m. buvo išleista visa poema, o per ateinančius šešis mėnesius spaustuvė išleido septynis jos leidimus.[9]
Šv. Onos beprotnamio kalinys negalėjo kontroliuoti savo redaktorių, o iš šedevro, kuris pavertė jį Frančesko Petrarkos ir Ludoviko Ariosto lygio rašytoju, jis negavo nė cento. Jo varžovas Feraros rūmų poetas Džiovanis Batista Guarinis 1582 m. įsipareigojo peržiūrėti ir redaguoti T. Taso tekstus. Tuo tarpu, T. Tasas būdamas savo kameroje turėjo leisti surinkti ir taisyti jo parašytas odes, sonetus ir eilėraščius, neturėdamas balso šiuo klausimu.[9]
Po kelerių metų, 1585 m., du Florencijos doktrinieriai iš Accademia della Crusca paskelbė Gerusalemme Liberata karą. T. Tasui atrodė, kad jam reikia atremti kritikos strėles, ir jis tai darė saikingai ir mandagiai, o tai įrodo, kad jis ne tik buvo šviesaus proto, bet ir buvo kilnių manierų džentelmenas.[9]
Būdamas beprotnamyje jis visada stengėsi pakviesti tarnauti į dvarą savo du sūnėnus, sesers Kornelijos sūnus. Vienas iš jų pradėjo tarnauti Mantujos kunigaikščiui Guljelmui Gonzagai, o kitas – Parmos kunigaikščiui Otavijui Farnezei.[9]
Vėlesni metai
1586 m. Mantujos princo Vinčenzo Gonzagos prašymu T. Tasas paliko Šv. Onos beprotnamį. Jis su savo išgelbėtoju išvažiavo į miestą prie Minčo, kur kurį laiką mėgavosi laisve, dvaro malonumais ir šiltu priėmimu. 1573 m. T. Tasas savo tragediją Galealto Re di Norvegia perrašė į klasikinę dramą Torrismondo. Tačiau praėjo vos keli mėnesiai, kai jo gyvenimo sąlygos ėmė nebetenkinti. Vinčenzas Gonzaga, perėmęs Mantujos kunigaikštystę, negalėjo daug laisvo laiko skirti poetui. T. Tasas jautėsi apleistas. 1587 m. rudenį jis per Boloniją ir Loretą iškeliavo į Romą ir ten apsigyveno su senu draugu Ščipijone Gonzaga, kuris tuo metu buvo Jeruzalės patriarchu. Kitais metais jis iškeliavo į Neapolį, kur parašė keletą religinių eilėraščių, įskaitant Monte Oliveto. 1589 m. T. Tasas grįžo į Romą ir vėl apsigyveno pas Jeruzalės patriarchą. Tarnai jo nepakentė, todėl jį išvarė. Poetas susirgo ir pateko į ligoninę. Patriarchas 1590 m. vėl jį priėmė pas save. Tačiau neramios sielos vedinas, T. Tasas iškeliavo į Florenciją. 1590-1594 m. jis išgyveno tikrą negalavimų, vargų ir nelaimių odisėją. T. Tasui niekas nebetiko. Nors jam visada buvo atviri kunigaikščių, kardinolų, patriarchų ir net popiežių rūmai, poetas negalėjo pailsėti nė viename iš jų.[9]
Jo sveikata ir šviesus protas vis silpnėjo. 1592 m. T. Tasas išleido pataisytą Gerusalemme Liberata versiją – Gerusalemme Conquistata. Visa tai, kas padarė šią poemą žavingą, jis griežtai pašalino. Versija tapo pedantiškesnė, romantiniai ir magiški epizodai buvo išbraukti, retoriškai sunkiai vystėsi likę siužeto elementai. Tais pačiais metais šviesą išvydo „Pradžios“ knygos perpasakojimas baltosiomis eilėmis, pavadintas Le Sette Giornate.[9]
Kai atrodė, kad psichikos sutrikimai, fizinis silpnumas ir įkvėpimo trūkumas pasmerkė T. Tasą užmarščiai, popiežiumi tapo Klemensas VIII, kuris kartu su savo sūnėnu Šv. Jurgio bažnyčios kardinolu Aldobrandiniu nusprendė susidraugauti su poetu. 1594 m. jie pakvietė jį į Romą. Ten jis turėjo gauti laurų vainiką, panašiai kaip Petrarka buvo karūnuotas Kapitolijuje.[1]
Pavargęs nuo ligos T. Tasas pasiekė Romą 1594 m. lapkritį. Jo karūnavimo ceremonija buvo atidėta, nes kardinolas Aldobrandinis susirgo. Vis dėlto, popiežius paskyrė poetui pensiją. Princas Avelinas, valdęs T. Taso motinos palikimą, spaudžiamas pontifiko, sutiko duoti dalį savo palikimo mokėdamas jam metinę rentą.[10]
Prieš užsidėdamas poeto-laureato karūną ar gaudamas savo pensijos dalį, audringą 1595 m. balandžio 1 d. T. Tasas nuvyko į Šv. Onufrijaus vienuolyną. Pamatę kaip kardinolo karieta kyla ant stačios Trasteverino kalvos, vienuoliai priėjo prie durų jo pasveikinti. Iš karietos išlipęs T. Tasas papasakojo, kad atvyko čia numirti.[10] T. Tasas mirė Šv. Onufrijaus vienuolyne 1595 m. balandžio 25 d., būdamas 51 metų.[10]
Remove ads
„Rimai“ (it. Rime) – devyniose knygose sudėti beveik du tūkstančiai lyrinių eilėraščių, parašyti 1567–1593 m. Tekstai buvo įkvėpti Frančesko Petrarkos „Dainų knygos“ (it. Il Canzoniere).
„Galealtas – Norvegijos karalius“ (it. Galealto re di Norvegia) (1573–1574 m.) yra nebaigta T. Taso tragedija, kuri vėliau buvo užbaigta nauju pavadinimu „Karalius Torizmondas“ (it. Re Torrismondo) (1587 m.). Kūrinyje, įkvėptame Sofoklio ir Senekos tragedijų, pasakojama istorija apie Norvegijos princesę Alvidą, kuri yra priverstinai ištekinama už gotų karaliaus Torizmondo, kai ji tuo tarpu yra atsidavusi savo vaikystės draugui, Švedijos karaliui Germondui.
„Dialogai“ (it. Dialoghi) buvo parašyti 1578–1594 m. Šie 28 tekstai nagrinėja moralės (meilės, dorybės, kilnumo) ir kasdienybės (kaukių, žaidimų, stiliaus, grožio) klausimus. Kartais T. Tasas paliečia pagrindines savo laikotarpio temas – religiją prieš intelektinę laisvę, krikščionybę prieš islamą Lepanto mūšyje.
1594 m. išleistas „Prakalbos apie herojinę poemą“ (it. Discorsi del poema eroico) – yra pagrindinis aiškinamasis T. Taso poetikos veikalas. Jis greičiausiai buvo parašytas tais metais, kai poetas rašė Gerusalemme Liberata.
Remove ads
Dabar manoma, kad T. Tasas sirgo maniakine depresija. Pasakojama, kad jis pusiau išprotėjęs klaidžiojo Romos gatvėmis, įsitikinęs, kad yra persekiojamas.
- T. Taso lyrika galėjo turėti įtakos prancūzų poetams Filipui Deportui ir Pjerui Ronsarui (su kuriuo T. Tasas susipažino Paryžiuje). Tai beveik neabejotinai padarė įtaką daugeliui Elžbietos I laikų anglų poetų, įskaitant serą Filipą Sidnėjų, Abraomą Froncą ir Samuelį Danielį.
- Italų kompozitorius Klaudijus Monteverdis sukūrė operą „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ (it. Il combattimento di Tancredi e Clorinda) pagal „Išlaisvintosios Jeruzalės“ siužetą. Jis taip pat kūrė muziką, ypač madrigalus, kai kuriems T. Taso „Rimų“ eilėraščiams.
- Kompozitoriai Džešas de Vertas ir Karlas Džezualdas kūrė muziką tekstams iš T. Taso „Rimų“ ir „Išlaisvintosios Jeruzalės“.
- 1790 m. vokiečių rašytojas Johanas Volfgangas fon Gėtė parašė pjesę „Torkvatas Tasas“, kurioje nagrinėjami menininko vargai. Jis taip pat sukūrė kantatą Rinaldo, įkvėptą XVI „Išlaisvintosios Jeruzalės“ giesmės. Vėliau kantatai muziką sukūrė Johanesas Bramsas.
- Italų poetas Džakomas Leopardis parašė operetę „Torkvato Taso ir jo pažįstamo genijaus dialogas“ (it. Dialogo di Torquato Tasso e del suo Genio familiare) – kūrinį apie ilgą T. Taso viešnagę Šv. Onos beprotnamyje. Pagrindinė kūrinio tema – skausmo ir nuobodulio sugretinimas, išreikštas dialogo tarp T. Taso ir „genijaus“, vaiduoklio, kuris, kaip teigiama, aplanko jį vienatvėje, forma.
- Tarp daugybės operų, sukurtų pagal „Išlaisvintąją Jeruzalę“, žymiausios iš jų yra sukurtos kompozitorių Žano Batisto Liuli, Alesandro Skarlačio, Antonijaus Vivaldžio, Georgo Frydricho Hendelio, Jozefo Haidno, Antonijaus Saljerio, Luidžio Kerubinio, Kristofo Vilibaldo Gliuko, Džoakino Rosinio ir Antonino Dvoržako.
- T. Taso kūryba padarė didelę įtaką anglų poetams Edmundui Spenseriui ir Džonui Miltonui.
- Anglų poeto Džordžo Bairono poemoje „Taso rauda“ pasakojama apie T. Taso laikotarpį Šv. Onos ligoninėje.
- 1833 m. italų kompozitorius Gaetanas Donicetis parašė operą „Torkvatas Tasas“ ir į libretą įtraukė kai kuriuos poeto kūrinius.
- Anglų poetės Felicijos Hemans poema „Taso karūnavimas“ aprašo poeto mirtį prieš pat jo numatytą karūnavimą.
- 1826 m. anglų poetė Leticija Lendon išleido poemą „Paskutinis Taso pokalbis su princese Eleonora“.
- Minint šimtąsias Gėtės gimimo metines, vengrų kompozitorius Ferencas Listas sukūrė simfoninę poemą „Tasas: dejonė ir triumfas“ (it. Tasso: lamento e trionfo).
- Menininkai, įkvėpti tiek „Išlaisvintosios Jeruzalės“, tiek „Amintos“: Tintoretas, Gverčinas, Pjetras da Kortona, Domenikinas, Čigolis, Antonis van Deikas, Nikola Pusenas, Klodas Lorenas, Džovanis Batista Tiepolas, Fransua Bušė, Žanas Onorė Fragonaras, Johanas Frydrichas Overbekas, Frančeskas Hajesas ir Eženas Delakrua.
Remove ads
T. Tasas yra įamžintas paminkluose Bergame ir Sorente. Jo vardu pavadintų gatvių yra beveik kiekviename didesniame Italijos mieste – Bergame, Posilipe (Neapolyje), Romoje, Turine, Palerme ir Katanijoje, taip pat Paryžiuje ir Palo Alte, Kalifornijoje.
Remove ads
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
Remove ads