From Wikipedia, the free encyclopedia
Ferencas Listas (Francas Listas, veng. Liszt Ferenc, vok. Franz Liszt, 1811 m. spalio 22 d. Doborjane, netoli Šoprono – 1886 m. liepos 31 d. Bairoite, Vokietija) – XIX a. vengrų kompozitorius romantikas, pianistas, pedagogas, 19 vengrų rapsodijų, operos, oratorijų, sonatų, koncertų fortepijonui su orkestru autorius. Vengrų muzikos klasikas.
| Ferencas Listas | |
|---|---|
 | |
| F. Listas 1870 metais | |
| Gimė | 1811 m. spalio 22 d. Raidingas, dab. Austrija |
| Mirė | 1886 m. liepos 31 d. (74 metai) Bairoitas, dab. Vokietija |
| Palaidotas (-a) | Senosios Bairoito kapinės |
| Tautybė | vengras |
| Tėvas | Ádám Liszt (1776–1827) |
| Motina | Maria Anna Lager (1788–1866) |
| Vaikai | Blandine (1835–1862) Cosima (1837–1930) Daniel (1839–1859) |
| Veikla | Kompozitorius, pianistas |
 Vikiteka | Ferenc Liszt |
| Parašas | |
 | |
Ferencas Listas gimė 1811 m. spalio 22 d. Raidingo miestelyje (vengriškai Doborjanas) tuometinėje Austrijos imperijoje (dabar Austrijoje, pasienyje su Vengrija). Jis iš pradžių mokėsi muzikos pas savo tėvą Adamą Listą, kuris tarnavo įtakingai vengrų didikų Esterhazių giminei, grojo violončele jų rūmų ansamblyje. Devynerių metų būdamas F. Listas pradėjo koncertuoti. Jo pirmieji koncertai Odenburge ir Presburge sužavėjo buvusius klausytojus ir vengrų rėmėjai parėmė jo tolimesnį muzikinį lavinimąsi. Listų šeima persikėlė į Vieną, kur 1821–1822 m. Ferencas Listas mokėsi kompozicijos ir pianino pas K. Černį ir A. Saljerį. Jo vieši pasirodymai kėlė susižavėjimą, susidomėjimą parodė Liudvikas van Bethovenas. 1823 m. F. Listas gilino studijas Paryžiuje pas Ferdinando Paer ir Anton Reicha. F. Listas su didele sėkme koncertavo Prancūzijoje ir Anglijoje. Iki 1830 m. jis publikavo keletą kūrinėlių pianinui ir parašė bent vieną koncertą, 1825 m. Paryžiuje įvyko jo vieno veiksmo operos „Don Sanche“ premjera. 1832 m. jis išgirdo koncertuojant N. Paganinį ir pasiryžo įsisavinti visus grojimo pianinu niuansus. Tarp jo pažįstamų Paryžiuje buvo Hektoras Berliozas, Frederikas Šopenas, Viktoras Hugo, Heinrichas Heinė.
1830-ųjų pradžioje F. Listas įsimylėjo grafienę Mariją d'Agu (Marie d'Agoult), kuri buvo ištekėjusi. 1835 m. pora pabėgo į Šveicariją, kur F. Listas mokė naujai įsteigtoje Ženevos konservatorijoje. Pora gyveno be ypatingų ryšių su visuomene, keliavo po Alpes, Italiją. 1838 m. F. Listas publikavo keletą svarbių savo kūrinių, tarp kurių „Apparitions“ ir „Harmonies poétiques et religieuses“ pirmoji versija. Grafienė Marija d'Agu jam pagimdė tris nesantuokinius vaikus: dukteris Blondinę, Kozimą ir sūnų Danielių. Tik duktė Kozima vėliau buvo susijusi su muzika: tapo F. Listo mokinio Hanso fon Biulovo žmona ir dar vėliau − Richardo Vagnerio žmona. Po 1840 m. F. Listas koncertavo daugelyje Europos šalių ir sulaukė plataus pripažinimo kaip pianistas. Kenigsbergo universitetas suteikė jam daktaro laipsnį, Budapešto miestas apdovanojo Didvyrio kardu, 1842 m. jam suteiktas išskirtinio kapelmeisterio titulas Veimare vietos kunigaikščio dvare. Jo santykiai su grafiene Marija d'Agu pradėjo blogėti, pora kivirčijosi ir 1844 m. nutraukė santykius. F. Listas susitiko su R. Šumanu ir R. Vagneriu, tuo metu sukūrė pirmąsias savo dainas ir sakralinius kūrinius. 1839−1840 m. jis pirmąkart nuo vaikystės lankėsi Vengrijoje, susidomėjo čigonų muzika, kas vėliau pasitarnavo pagrindu jo „Vengrų rapsodijoms“.
1847 m. išvykos į Ukrainą metu F. Listas susitiko ištekėjusią princesę Karoliną fon Sain-Vitgenštein (Carolyne von Sayn-Wittgenstein). Jis metė koncertus ir keletą mėnesių praleido su ja. Po to nuo 1848 m. F. Listas daugiau nei 10 metų gyveno Veimare (kurį laiką buvo kunigaikščio rūmų kapelmeisteris; subūrė vokiečių menininkų susivienijimą, vadinamą Veimaro mokykla). Jis kartu su princese gyveno name, pavadinimu Altenburg. Šiuo laikotarpiu sukūrė daugumą savo principinių kūrinių, įskaitant „Sonatą B minore“. Jis Veimare organizavo R. Vagnerio operų „Tanhoizeris“ ir „Lohengrinas“ pastatymus, tačiau jie neypatingai sužavėjo konservatyvią Veimaro publiką. Nepaisant to, F. Listas tapo vienu iš ištikimiausių R. Vagnerio kūrybos propaguotojų ir jo artimu draugu. Veimaro visuomenė nepritarė F. Listo muzikinei veiklai ir jo gyvenimui su princese. Po 1858 m. įvykusio katastrofiško Pauliaus Kornelio operos „Bagdado kirpėjas“ pastatymo, F. Listas atsisakė dvaro pareigybės ir po to trejus metus gyveno Romoje. Princesė Karolina fon Sain-Vitgenštein tikėjosi prie jo prisijungti ir ištekėti, nes buvo padavusi prašymą popiežiui išskirti ją su vyru, Rusijos princu. Pijus IX iš pradžių buvo patvirtinęs jos prašymą, tačiau vėliau jis buvo atmestas.
1865 m. F. Listas priėmė įžadus katalikų bažnyčiai. Pradėjo kurti sakralinius kūrinius: mišias „Missa Choralis“ ir oratoriją „Christus“. Užbaigė antrąją oratoriją Šv. Elžbietos Vengrės gyvenimo tema. 1867 m. jo duktė Kozima susilaukė nesantuokinio vaiko nuo R. Vagnerio, dėl ko abu kompozitoriai susipyko penkeriems metams. 1869 m. F. Listas priėmė pasiūlymą grįžti gyventi į Veimarą, dažnai lankėsi Romoje. 1871 m. buvo paskirtas karališkuoju Vengrijos kancleriu, dėl to dažnai turėjo lankytis Budapešte. Šiuo laikotarpiu jis labiau užsiėmė pianino mokytojo veikla. Pradedantys pianistai veržėsi pas jį mokytis į Vokietiją ir vėliau į 1875 m. įsteigtą Budapešto muzikos akademiją, kurios vienu iš įkūrėjų, profesoriumi ir pirmuoju prezidentu buvo F. Listas. Paskutiniai kompozitoriaus metai nebuvo laimingi nepaisant šlovės visos Europos mastu. Jo vaikai buvo mirę ar susvetimėję, sveikata suprastėjusi. 1883 m. mirus R. Vagneriui, F. Listas sukūrė grupę kūrinių pianinui, tarp kurių keletą buvusiam draugui atminti. 1886 m. vasarą jis išsiruošė į paskutinį koncertinį turą po Europą. Tuomet jis buvo labai suprastėjusios sveikatos ir mirė nuo pneumonijos Bairoito festivalio metu 1886 m. liepos 31 d. aplankęs dukterį Kozimą. Palaidotas Bairoite. Jo draugė, princesė Karolina fon Sain-Vitgenštein, su kuria kompozitorius susirašinėjo iki pat mirties, pergyveno jį apie vienerius metus laiko. F. Listo vaikystės name Raidinge įsteigtas memorialinis muziejus, kitas namo muziejus įsteigtas Veimare.
Ferenco Listo kūrybinė veikla truko daugiau kaip 60 metų, turėjo didelę įtaką Europos muzikos raidai. F. Listas vertintas talentingiausiu savo meto Europos pianistu-virtuozu. Kartu jis buvo labai originalus kompozitorius, savo kūriniais praturtinęs grojimo pianinu techniką iki turtingo, beveik orkestrinio skambesio. Kūriniams (daugelis jų skiriama programinei muzikai) būdinga romantiškas pakilumas (kai kada pereinantis į patetiką), emocingumas, ekspresyvi, vengrų liaudies muzikai artima melodika; juose yra filosofinių apibendrinimų, sąsajų su kitomis meno šakomis, dažnai linkstama į improvizaciją. Listas laikomas simfoninės poemos žanro kūrėju; jis atnaujino daugelį muzikinės išraiškos priemonių, išplėtė kūrinių pianinui tematiką, raiškos išgales. F. Listas paliko daugiau nei 700 kūrinių. Jo literatūrinė veikla − knygos, esė apie muziką, laiškai − taip pat daugiatomė.
|
F. Listo kūrinių pavyzdžiai
|
F. Listas sukūrė oratorijų, kantatų, mišių:
2 simfonijas:
13 simfoninių poemų:
Kūrinių fortepijonui ir orkestrui:
19 vengrų rapsodijų, 1847–1885 m.
Ispaniškoji rapsodija, 1863 m.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
