Karaliaučius

Karaliaučius (vok. Königsberg, nuo 1946 m. Kaliningradas, rus. Калининград) – miestas Rusijos vakaruose, uostamiestis prie Baltijos jūros, išsidėstęs Priegliaus žiotyse prie Aistmarių. Kaliningrado srites centras. Karaliaučiaus geležinkelio stotis, geležinkelio mazgas. Išvystyta transporto pramonė (laivų statyba, vagonų ir automobilių gamyba), naftos pramonė, turizmas. Yra Kaliningrado zoologijos sodas, Kaliningrado gintaro muziejus, Pasaulinio vandenyno muziejus, istorijos ir meno muziejus, meno galerija, dramos teatras, Karaliaučiaus katedra.

Miesto panorama 2011 m.

2018 m. atstatyta sinagoga

Karaliaučius rus. Калининград vok. Königsberg
Karaliaučiaus panorama: viduryje matyti Karaliaučiaus katedra, toliau kairėje – Tarybų namas.
Karaliaučius 54°42′36″š. pl. 20°30′40″r. ilg.
Laiko juosta: (UTC+2)
Valstybė	Rusija
Sritis	Kaliningrado sritis
Įkūrimo data	1255 m.
Gyventojų (2021)	493 256
Plotas	224,7 km²
Tankumas (2021)	2 195 žm./km²
Tinklalapis	www.klgd.ru
Vikiteka	Karaliaučius
Kirčiavimas	Karaliáučius,[1] Kaliningrãdas,[2] Tvankstà[3]

Etimologija

Karaliaučiaus vietoje iki XIII a. buvo sembų gyvenvietė pavadinimu Tvanksta arba Tvankstė (prūs. Twangste, Tuwangste, Twānksta).^[4] Ši sembų gyvenvietė pirmąkart paminėta I amžiuje Tacito. 1254 m. sausį Kryžiuočių ordinas sugriovė gyvenvietę ir pradėjo statyti pilį,^[3] kuriai suteikė pavadinimą Königsberg („karaliaus kalva“). Taip ji pavadinta Bohemijos (Čekijos) karalystės karaliaus Otokaro II, dalyvavusio Kryžiuočių ordino žygyje į Sembą, garbei. Aplinkui Karaliaučiaus pilį ėmė kurtis gyvenvietė, kuri ir davė pradžią Karaliaučiui. Nuo to laiko iki 1946 m. pilis, o vėliau ir miestas oficialiai vadintas Königsberg arba Königsberg in Preußen. Nuo XVI a. lietuviška miesto vardo forma Karaliaučia, Karaliaučiai, Karaliaučius buvo vartojama Didžiosios ir Mažosios Lietuvos raštijoje,^[5] XIX–XX a. nusistovėjo Karaliaučius.

1945 m. liepos 17 d. – rugpjūčio 2 d. karą pralaimėjusios Vokietijos mieste Potsdame vyko nugalėtojų – Tarybų Sąjungos, Jungtinių Amerikos Valstijų, ir Didžiosios Britanijos vadovų Potsdamo konferencija. Svarstyti pokario Europos ir Vokietijos ateities klausimai. Numatyta, kad Vokietiją užims Tarybų Sąjungos, JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kariuomenės, o jų kariuomenės vadai sudarys atskirą administraciją, kuri demilitarizuos nugalėtąją Vokietiją. Numatyta nustatyti naują Vokietijos–Lenkijos sieną palei Oderį ir Neisę. Tarybų Sąjungai iki galutinės taikos sudarymo pavesta administruoti buvusią Rytų Prūsijos teritoriją tarp Nemuno žemupio ir Priegliaus su Karaliaučiumi.^[6]

Dabartinis oficialus rusiškas pavadinimas Kaliningradas suteiktas TSRS aneksavus šiaurinę Rytų Prūsijos dalį. Jis suteiktas 1946 m. liepos 4 d. – taip buvo įamžinantas prieš mėnesį (birželio 3 d.) miręs TSRS valstybės veikėją Michailas Kalininas (1875–1946).^[7]

Miesto dalys

Kaliningradas dalijamas į tris dalis (administracinius rajonus):

• Centrinis rajonas (rus. Центральный район),
• Leningrado rajonas (rus. Ленинградский район),
• Maskvos rajonas (rus. Московский район).

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Karaliaučiaus istorija.

Istorinių laikų Karaliaučius turi tris labai skirtingus vystymosi etapus – sembiškąjį (prūsiškąjį), teutoniškąjį (vokiškąjį) ir tarybinį (rusiškąjį).

Sembiškasis laikotarpis

Sembiškasis arba prūsiškasis gyvenvietės laikotarpis tęsėsi iki 1254 m. Dabartinio miesto teritorijoje stovėjo prūsų genties sembų pilaitė ir vietovė vadinosi Tvanksta ar Tvangstė. 1254 m. Vokiečių ordino kryžiuočiai su kryžininkais, kuriems vadovavo Bohemijos karalius Pšemislas Otokaras II, užkariavo prūsų žemę Sembą ir sugriautos Tvankstos pilaitės vietoje pastatė medinę pilį.

Vokiškasis laikotarpis

Karaliaučiaus pilies bokštas XIX–XX a. sandūroje

Teutoniškasis, arba vokiškasis, miesto laikotarpis tęsėsi tarp 1255 m. ir 1945 m. balandžio 10 d.

Vokiečių ordino pilis pastatyta 1255 m. buvusios sembų gyvenvietės Tvankstos vietoje. Šalia pilies susikūrė trys miestai, turintys savivaldą – Altstadt (Senamiestis), Löbenicht (Lyvenikė) ir Kneiphof (Knypava), kurie į vieną miestą sujungti tik 1724 m. Frydricho Vilhelmo I aktu – iki to laiko Karaliaučiumi vadinta tik Karaliaučiaus pilis ir gretima teritorija.^[8] Karaliaučius tapo Sembos vyskupystės, vienos iš keturių Prūsijos diecezijų, centru, atskiri miestai buvo įstoję į Hanzos miestų sąjungą. 1544 m. paskutinio Vokiečių ordino magistro ir pirmojo Prūsijos hercogo Albrechto įkurtas tuometinis Albertinos universitetas (nuo 2011 m. – Baltijos federalinis Imanuelio Kanto universitetas) yra pirmasis protestantiškas universitetas šiame Europos regione, kurio steigime didelį vaidmenį suvaidino lietuviai Stanislovas Rapolionis ir Abraomas Kulvietis. 1466 m. Lenkijai prisijungus žemes su Marienburgu (Malborku) ir Olštynu, Karaliaučiaus pilis tapo pagrindine ordino rezidencija.

Po Vokiečių ordino sekuliarizacijos 1525 m. miestas tapo Prūsijos hercogystės, kuri buvo Lenkijos karalystės lenas, sostine. 1701 m. Brandenburgo kurfiurstas Frydrichas III Karaliaučiuje karūnavosi Prūsijos karaliumi Frydrichu I. Nuo 1773 m. buvo Rytų Prūsijos provincijos sostine.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo vienas didžiausių regiono miestų 192,76 km² teritorijoje, kurioje 1939 m. buvo 372 164 gyventojai. Miestas pasižymėjo multikultūriškumu, nors jame absoliučią daugumą sudarė vokiečiai, bet gyveno ir prancūzai, škotai, olandai, lenkai, šiek tiek lietuvininkų. Prieš Raudonajai armijai užimant miestą, vietiniai gyventojai masiškai bėgo į Vokietijos gilumą.

Rusiškasis laikotarpis

1967 m. galutinai nugriovus Karaliaučiaus pilies dar išlikusias sienas, jos teritorijoje, 1970 m. buvo pradėtas statyti Tarybų namo administracinis pastatas, vėliau tapęs neoficialiu tarybinio ir rusiškojo Karaliaučiaus, dabar oficialiai vadinamo Kaliningradu, simboliu (2016 m. nuotrauka).

Kaliningradiečiai, švenčiantys pergalės dieną prieš Vokietiją (2017 m. gegužės 9 d.)

Tarybinis arba rusiškasis miesto laikotarpis prasidėjo nuo 1945 m. balandžio 10 d. ir tęsiasi iki šiol.

Antrajam pasauliniam karui einant į pabaigą, 1945 m. balandžio 6 d. TSRS pajėgos pradėjo Karaliaučiaus puolimą. Balandžio 9 d. ginančios nuo sovietų miestą vokiečių karinės pajėgos kapituliavo, o balandžio 10 d. TSRS kariuomenė likvidavo paskutinį pavienių vokiečių pasipriešinimą ir perėmė miesto kontrolę.

Vokietijai galutinai pralaimėjus karą, po kelerių metų mieste likę gyventojai buvo deportuoti į Rytų Vokietiją ar ištremti į tolimus Rusijos regionus.^[9] Vietoj pabėgusių, išžudytų ir vėliau deportuotų vietinių gyventojų, į miestą pradėjo keltis rusakalbiai iš įvairių TSRS teritorijų, ypač rusai, ir gana daug gudų bei ukrainiečių.

Miestas smarkiai nukentėjo nuo bombardavimų Antrojo pasaulinio karo metu. Po karo miestas savo architektūra, kultūra ir gyventojais labai skyrėsi nuo vokiško miesto, koks buvo iki sovietų ekspansijos. Naikinant istorinį kultūrinį paveldą, – sugriovus europinės reikšmės įvairių kultūrų Senamiestį, Knypavą, Lyvenikę ir gretimus rajonus, – Karaliaučiaus vietoje pastatytas naujas sovietinis miestas su naujomis gatvėmis, standartiniais gyvenamaisiais namais, paminklais Vladimirui Leninui, Michailui Kalininui (jo garbei pervadintas miestas), sovietiniams kariams ir kitiems.^[10]

1946 m. buvo atstatytas tramvajų tinklas.

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1897[11] ir 2021 m.
1897[12]	1956[13]	1959 m.sur.	1962[14]	1967[15]	1970 m.sur.	1975 m.	1976 m.
162 000	188 000	203 570	232 000	270 000	296 962	338 000	338 000
1979 m.sur.	1982 m.	1985 m.	1986 m.	1987 m.	1989 m.sur.	1990 m.	1991 m.
354 788	370 000	388 000	386 000	394 000	401 280	405 000	408 000
1992 m.	1993 m.	1994 m.	1995 m.	1996 m.	1997 m.	1998 m.	1999 m.
411 000	413 000	415 000	419 000	421 000	424 000	426 000	427 200
2000 m.	2001 m.	2002 m.sur.	2003 m.	2004 m.	2005 m.	2006 m.	2007 m.
424 400	421 000	430 003	430 000	427 800	425 600	423 700	422 300
2008 m.	2009 m.	2010 m.sur.[16]	2011 m.	2012 m.	2013 m.	2014 m.	2015 m.
421 700	420 480	431 902	431 500	433 532	441 376	448 548	453 461
2016 m.	2017 m.	2018 m.	2019 m.	2020 m.	2021 m.	-	-
459 560	467 289	475 056	482 443	489 359	493 256[17]	-	-

Tautinė sudėtis

2010 m. Rusai – 87,4%; Ukrainiečiai – 4,0%; Baltarusiai – 3,8%; Armėnai – 0,7%; Totoriai – 0,5%; Lietuviai – 0,5%; Vokiečiai – 0,4%; Lenkai – 0,3%; Kiti – 2,4%.

1989 m.:[18] Rusai – 78,5%; Baltarusiai – 8,7%; Ukrainiečiai – 8,3%; Kiti – 4,5%;

Žymūs žmonės

• Liudmila Putina (1958–), filologė, buvusi Vladimiro Putino žmona.

Ekonomika ir susisiekimas

Karaliaučius yra stambus geležinkelio ir automobilių kelių mazgas. Mieste yra upių ir neužšąlantis jūrų uostas. Iš Maskvos į Karaliaučių tranzitu per Lietuvos ir Gudijos teritoriją kursuoja keleivinis traukinys „Jantar“.

Už 24 km nuo miesto yra tarptautinis Chrabrovo oro uostas su reguliariomis susisiekimo linijomis į Rusiją, Lenkiją ir Šiaurės Europą. Yra reguliari keltų linija su Sankt Peterburgu.

2019 m. atidarytas naujas plaukiojantis suskystintų gamtinių dujų terminalas (panašus kaip ir Klaipėdos SGD) ir požeminių dujų saugykla.

Sportas

Mieste žaidžia „FK Baltika Kaliningrad“ futbolo klubas. 2018 m. atidarytas Kaliningrado stadionas, mieste vyko XXI pasaulio futbolo čempionato varžybos.

Šaltiniai

1. Lietuviški tradiciniai vietovardžiai (Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos). [sud. Marija Razmukaitė, Aistė Pangonytė]. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01488-2. // psl. 56–83
2. Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
3. Karaliaučius. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. II tomas (L–Ž). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. // psl. 1047
4. Tvanksta. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2024-10-24).
5. Karaliaučius. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 732
6. Vytautas Šilas, Kaliningrado sritis, Mažosios Lietuvos enciklopediija. Nuoroda tikrinta 2022-02-01.
7. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 186
8. Knypava. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 858
9. Bronislovas Kuzmickas, Kaimynas Vakaruose – iš Rytų. Prūsijos nebeliko, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, 2017-04-15. Nuoroda tikrinta 2022-01-31.
10. Algirdas Matulevičius, Martynas Purvinas, Karaliaučiaus istorija, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2021-09-27. Nuoroda tikrinta 2022-01-31.
11. http://www.mojgorod.ru/kalining_obl/kaliningrad/index.html
12. http://www.mojgorod.ru/kalining_obl/kaliningrad/index.html
13. http://istmat.info/files/uploads/17165/narhoz_sssr_1956_svodnyy.pdf
14. http://www.mojgorod.ru/kalining_obl/kaliningrad/index.html
15. http://www.mojgorod.ru/kalining_obl/kaliningrad/index.html
16. Предварительные итоги Всероссийской переписи населения 2010 года. Москва: ИИЦ «Статистика России», 2011.
17. https://rosstat.gov.ru/storage/mediabank/MZmdFJyI/chisl_%D0%9C%D0%9E_Site_01-01-2021.xlsx
18. http://demoscope.ru/weekly/2011/0489/analit05.php

Nuorodos

• Karaliaučiaus istorijos puslapiai ir istorinis žemėlapis Archyvuota kopija 2008-05-27 iš Wayback Machine projekto. (Enet.ru)