Didžiausia valstybė pasaulyje From Wikipedia, the free encyclopedia
Rusija (rus. Россия = Rossija), oficialiai Rusijos Federacija (rus. Российская Федерация = Rossijskaja Federacija) – federacinė transkontinentinė valstybė šiaurinėje Eurazijos dalyje. Tai didžiausia pagal plotą pasaulyje valstybė, besidriekianti nuo Baltijos jūros (Atlanto vandenyno) iki Ramiojo vandenyno. Šiaurės vakaruose ribojasi su Norvegija ir Suomija, vakaruose – su Estija, Latvija ir Baltarusija, pietvakariuose – su Ukraina, pietuose – su Gruzija, Azerbaidžanu ir Kazachstanu, pietryčiuose – su Kinija, Mongolija ir Šiaurės Korėja. Rusijos pusiau eksklavas Kaliningrado sritis šiaurėje ir rytuose ribojasi su Lietuva, pietuose – su Lenkija.
| Rusijos Federacija | |||||
|---|---|---|---|---|---|
| |||||
| Himnas: „Rusijos Federacijos valstybinis himnas“ | |||||
_-_2014,_2022_Annexed_Territories_disputed.svg) Rusija žemėlapyje | |||||
| Valstybinė kalba | Rusų | ||||
| Sostinė | Maskva | ||||
| Didžiausias miestas | Maskva | ||||
| Valstybės vadovai • Prezidentas • Premjeras |
Vladimiras Putinas Michailas Mišustinas | ||||
| Plotas • Iš viso • % vandens |
17 098 246 (neįskaitant Krymo)[1][lower-alpha 1] km2 (1) 4,22 % | ||||
| Gyventojų • 2022 • Tankis |
143 054 637[3][lower-alpha 2] (9) 8,4 žm./km2 (181) | ||||
| BVP • Iš viso • BVP gyventojui |
2022 1 829,050[4] mlrd. $ (11) 12 575[4] $ (68) | ||||
| Valiuta | Rusijos rublis (RUB) | ||||
| Laiko juosta • Vasaros laikas | UTC+2 iki +12 Netaikomas | ||||
| Nepriklausomybė Paskelbta Pripažinta |
Tarybų Sąjungos žlugimas 1990 m. birželio 12 d. 1991 m. gruodžio 26 d. | ||||
| Interneto kodas | .ru | ||||
| Šalies tel. kodas | +7 | ||||
| Kirčiavimas | Rùsija[5] | ||||
Vakarinė šalies dalis, esanti Europos žemyne, yra daug tankiau apgyvendinta nei rytinė – maždaug 77 % populiacijos gyvena vakarų Rusijoje. Šalis apima apie aštuntadalį apgyvendintos žemės ploto ir turėdama 144 mln. gyventojų užima 9 vietą pagal gyventojų skaičių pasaulyje, ir yra viena iš rečiausiai apgyvendintų pasaulio šalių. Rusijos sostinė Maskva yra vienas didžiausių pasaulio miestų. Taip pat labai svarbus šalies miestas yra Sankt Peterburgas, kuris nuo 1712 m. iki 1918 m. buvo šalies sostinė. Kiti svarbūs šalies centrai ir milijoniniai miestai yra Novosibirskas Sibire, Jekaterinburgas Urale, Žemutinis Naugardas prie Volgos.
Šiandieninė Rusija išaugo iš Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės, dalinės rytų slavų Kijevo Rusios kunigaikštystės, vėliau Rusijos Carystės ir Rusijos Imperijos. Augdama šalis apėmė ir daugelio kitų tautų gyvenamas teritorijas ir dabar yra daugiatautė valstybė, nors etniniai rusai sudaro apie 80 % šalies gyventojų. Administraciškai Rusija suskirstyta į 9 federalinių apygardų ir 85 federacinių subjektų.
Rusia pirmą kartą paminėta frankų Bertino metraštyje aprašant rusų dalyvavime Bizantijos pasiuntinybėje pas frankų karalių Liudviką I 839 m. Rytų slavų genčių politiniam vienijimuisi buvo svarbus kelias iš variagų (vikingų) pas graikus – prekybos kelias, jungiantis Šiaurės Europą su Bizantija ir per ją – su Rytų šalimis. 862 m. Slavai pakvietė vikingus brolius Riuriką (Riurikaičių dinastijos pradininkas), Sineusą ir Truvorą valdyti savo žemėse. Rytų slavų valstybės susikūrusios IX a. pabaigoje sostinė buvo Naugardas. 882 m. Riuriko giminaitis Olegas užėmė Kijevą ir perkėlė sostinę į šį miestą. Rusia išsiplėtė apimdama visas rytų slavų ir didelę dalį baltų žemių (Galinda driekėsi nuo Smolensko iki Maskvos). 988 m. kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavičius sudarė santuoką su Bizantijos imperatoriaus Bazilijaus II seserimi Ona ir priėmė krikščionybę, kurią padarė valstybine religija. Jo sūnaus, Jaroslavo Išmintingojo, valdymo metais buvo sudarytas pirmasis rusų teisynas, pastatyti vienuolynai, bažnyčios Kijeve, Naugarde, Polocke ir kituose miestuose, pirmoji šalyje mokykla Naugarde. Kunigaikštis palaikė gerus ryšius su Švedijos, Bizantijos ir Šventosios Romos imperijos valdovais. Po kunigaiksčio Mstislavo Didžiojo mirties 1132 m. valstybė sukilo į 13 kunigaikštysčių.
.jpg)
Kunigaikštysčių skaičius nuolat augo, tačiau XI a. vid. atsiradęs pirminis padalinimas į žemes išliko. Nepaisant susiskaldymo žemių viduje, taip vadinamosios „dalinės kunigaikštystės“ išlaikė bendrą tapatumą ir neretai kartu stodavo prieš bendrą priešą iš kitos žemės. 1237 m. mongolų chano Batijaus vadovaujama kariuomenė įsiveržė į rusų kunigaikštystes. Mongolai nusiaubė Riazanės, Vladimiro-Suzdalės, Černigovo kunigaikštystes. Naugardas ir Pskovas, o vėliau ir kiti miestai, buvo priversti mokėti duoklę. XIII a. Naugardo večės pašauktas kunigaikštis Aleksandras Neviškis įveikė švedus Nevos mūšyje ir Livonijos ordino riterius Ledo mūšyje.
XIII a. pabaigoje išaugo Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės reikšmė. 1299 m. stačiatikių metropolitas Maksimas persikėlė iš mongolų nusiaubto Kijevo į Vladimirą, o jau 1325 m. sekantis metropolitas persikėlė į Maskvą. 1380 m. Maskvos ir Vladimiro kunigaikštysčių kariuomenė sutriuškino chano Mamajaus kariuomenę Kulikovo mūšyje, nors mongolų jungas tęsėsi iki 1480 m. 1387 m. rusai savo žemę pirmą kartą pavadino nebe „Rusia“, o graikišku pavadinimu Рωсїѧ (Rosija).
Maskvos kunigaikštis Ivanas IV Rūstusis (1533–1584) tapo pirmuoju Rusijos caru, o šalis prisijungė Kazanės ir Astrachanės chanatus bei retai gyvenamą Sibirą. Jo valdymo metais buvo įtvirtinta luominė monarchija ir priimtas naujas teisynas, tačiau caro vykdytos represijos, Krymo totorių puolimai, maras ir nesėkmingas Livonijos karas susilpnino šalį. 1598–1613 laikotarpis Rusijos istoriogragijoje žinomas kaip Didžioji suirutė. Visuomenės krizė, kuriai būdinga neramumai, sukilimai, badas, apsišaukėlių valdymas ir karas su Švedijos ir ATR interventais. Šalis neteko apie trečdalį gyventojų.[6] 1613 m. Zemskis susirinkimas (Rusijos luominė atsovaujamoji institucija) išsirinko caru Michailą Romanovą. Romanovų dinastija valdė Rusiją iki 1917 m. Valdant Aleksejui Michailovičiui buvo priimtas naujas teisynas, kurio daug straipsnių perimta iš III Lietuvos Statuto. Caras Petras I, valdęs nuo 1689 m., sugebėjo dar primityvioje šalyje pritaikyti Vakarų šalių idėjas ir kultūrą, žymiai modernizuodamas šalį.
Rusijos imperijos pagrindus padėjo Rusijos caras Petras I, kuris savo reformomis 1695–1725 m. perorganizavo luominę-atstovaujamąją monarchiją į absoliutinę monarchiją Vakarų valstybių pavyzdžiu (Prūsija, Nyderlandai, Švedija). Caras įsteigė senatą, Rusijos mokslų akademiją, pirmąją šalyje gimnaziją, įvedė rekrutų privolę ir modernizavo kariuomenę. Jis taip pat perkėlė sostinę iš Maskvos į 1703 m. įkurtą Sankt Peterburgą. 1755 m. valdant Petro I dukrai Jelizavetai mokslininko M. Lomonosovo dėka buvo įsteigtas Maskvos universitetas.
Vokiečių kilmės imperatorienė Jekaterina II, valdžiusi 1767–1796 m., sugebėjo Rusijos imperiją paversti lygia jėga didžiausioms Europos valstybėms. Tuo metu prie Rusijos prijungta ir didžioji dalis Lietuvos bei kitų padalintų Abiejų Tautų Respublikos teritorijų. 1812 m. Santykiams su Prancūzija pablogėjus Napoleono kariuomenė įsiveržė į Rusiją. Prancūzams pavyko trumpam okupuoti Maskvą, tačiau Napoleono kariuomenė dėl mūšių ir ligų neteko daug karių ir atsitraukė iš Rusijos. 1813–1814 m. Rusija kartu su Prūsija, Austrija ir Didžioji Britanija kariavo prieš Napoleoną Europoje. 1814 m. sąjungininkų kariuomenės užėmė Paryžių. Aleksandras II, valdęs 1855–1881 m., įvykdė svarbias reformas: panaikino baudžiavą, įsteigė europinio tipo institucijas – advokatūrą ir prisiekusiųjų teismą. Jo valdymo metais pereita nuo rekrutų ėmimo prie visuotinės karo prievolės, atidaryti daugiau kaip 10 000 mokyklų, išaugė pramonės raida. Rusija buvo viena didžiausių imperijų pasaulio istorijoje (trečia pagal dydį po Mongolų imperijos ir Britų imperijos) ir tęsėsi nuo Arkties vandenyno šiaurėje ir Juodosios jūros pietuose iki Baltijos jūros vakaruose ir Ramiojo vandenyno rytuose. Imperijos vadovas iki 1905 m. turėjo absoliučią, niekieno neribojamą valdžią.
XX a. pradžioje Rusijos imperijoje vyko keli perversmai – 1905 m. revoliucija buvo nuslopinta, tačiau prasidėjo šalies liberalizacija ir buvo įsteigtas parlamentas – Valstybės Dūma. 1917 m. vasario revoliucija nuvertė Pirmojo pasaulinio karo susilpnintą caro valdžią, o tų pačių metų Spalio revoliucija į valdžią atvedė bolševikus. Iki 1918 m. pradžios bolševikai taikiai įsitvirtino didžiojoje dabartinės Rusijos teritorijoje, tačiau Rusijos visuomenės dalis nepripažino naujos valdžios. Rusijos pilietinis karas tęsėsi iki 1922 m. Jame žuvo milijonai žmonių ir 1–2 milijonai turėjo palikti savo šalį.
Tarybų Sąjungos pradžia – 1922 m. gruodžio 30 d., kai Rusijos Tarybų Federacinė Socialistinė Respublika su Užkaukazės TFSR, Baltarusijos TSR ir Ukrainos TSR pasirašė sąjungos aktą ir sukūrė naują valstybę – Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą. Gyventojams buvo prievarta brukama komunistinė ideologija ir ateizmas. Rusijos trispalvis ir dvigalvis erelis prarado šalies simbolių statusą.
1929 m. prasidėjo masinė kolektyvizacija. 1934 m. rugsėjo 18 d. Tarybų Sąjunga buvo priimta į Tautų Sąjungą. Kai, nepaskelbusi karo, Tarybų Sąjunga 1939 m. lapkričio 30 d. užpuolė Suomiją, 1939 m. gruodžio 14 d. Tautų Sąjungos taryba pašalino TSRS iš organizacijos ir paragino savo nares remti Suomiją.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą TSRS pasirašė nepuolimo sutartį su Vokietija, kuria taip pat pasidalino įtakos sferomis Rytų Europoje. 1941 m. Trečiajam Reichui sulaužius nepuolimo sutartį, Tarybų Sąjunga įsitraukė į Antrąjį pasaulinį karą, kurį kartu su Vakarų sąjungininkais laimėjo 1945 m. Karo metu žuvo daugiau nei 26 milijonų SSRS gyventojų, iš kurių civiliai sudarė daugumą.
Po karo prasidėjusiame Šaltajame kare Tarybų Sąjunga buvo viena pagrindinių konfliktuojančių šalių.
1985 m. į valdžią atėjus Michailui Gorbačiovui, prasidėjo reformos (glasnost, perestroika), užbaigusios Šaltąjį karą bei privedusios prie taikaus valstybės suirimo.
Valstybė galutinai iširo 1991 m. gruodį – gruodžio 8 d. pasirašytas Belovežo susitarimas, gruodžio 21 d. pasirašyti Alma Atos protokolai ir įkurta NVS, gruodžio 25 d. atsistatydino TSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas, gruodžio 26 d. valstybė galutinai nustojo egzistuoti, o jos tęsėja tapo Rusijos Federacija.[7] TSRS suskilo į 15 nepriklausomų valstybių.
Nuo 1991 m. gruodžio 12 d. gyvuoja nepriklausoma Rusijos Federacija. 1993 m. gruodžio 12 d. Rusijos piliečių visatautiniame balsavime priimta šiuo metu galiojanti Rusijos Federacijos Konstitucija.
1999 m. Rusija įvedė kariuomenę ir nemažai karinės technikos, į prorusiškus separatistinius Gruzijos ir Moldovos regionus. Į Gruzijos regioną Abchaziją įvedė 300 rusų karių, o į Moldovos Padniestrę 1 500 kareivių.[8] 2006 m. kilo energetiniai konfliktai tarp jos ir kaimynių: Ukrainos ir Baltarusijos.[9]
2008 m. rugpjūčio 8 d. Rusija gindama Pietų Osetiją atakavo Gruziją, prasidėjo Rusijos ir Gruzijos karas. Rusija išstūmė gruzinus iš Pietų Osetijos. Okupavo iki tol jos kontroliuotą Gruzijos separatistinį regioną Abchaziją ir su separastinio judėjimo lyderiu pradėjo Gruzijos pajėgų puolimą iš Abchazijos pusės. Karą su Gruziją laimėjo per 5 dienas.[10]
2014 kovo 6 d. Rusijos kontroliuojamas Krymo parlamentas balsavo už tai, kad pusiasalis būtų prijungtas prie Rusijos[11] kaip federacinis subjektas ir kad būtų surengtas referendumas šiuo klausimu. 2014 kovo 18 d. Rusija ir Krymas pasirašė sutartį, kuria oficialiai buvo patvirtintas prisijungimas.[12] Šiuos veiksmus pasmerkė Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja. Šie veiksmai nesulaukė tarptautinio pripažinimo, Krymas laikomas Rusijos aneksuota teritorija.[13]
2014 m. Rusija sukurstė neramumus rytų Ukrainoje. Donecko ir Luhansko regionuose prorusiški ginkluoti asmenys užėmė administracinius pastatus. Ten jie paskelbė Donecko[14] ir Luhansko liaudies respublikas,[15] kurios nori prisijungti prie Rusijos Federacijos.
2022 m. vasario 24 d. Rusija įsiveržė į Ukrainą, o Rusijos vadinamos „specialiosios operacijos“ tikslais nurodė Ukrainos „denacifikaciją“ ir „demilitarizaciją“. Rusijos Federacija Ukrainą taip pat apkaltino neapykantos kurstymu prieš šalyje gyvenančius rusakalbius gyventojus ir sistemingu jų žudymu rytų Ukrainoje.[16] Vakarai pasmerkė Rusijos poziciją dėl pradėtų karo veiksmų ir įvertino pastarosios elgesį kaip „visiškai neišprovokuotą ir nepateisinamą karinę agresiją“ prieš taikią suverenią valstybę.[17]
Rusijos Federacija yra prezidentinė federacinė respublika. Valstybės vadovas – prezidentas, kuris kartu yra Karinių pajėgų vyriausiasis vadas, renkamas 6 metams. Vykdomąją valdžią be prezidento vykdo ministrų kabinetas, vadovaujamas premjero, kurį skiria prezidentas su Rusijos Federacijos Valstybės Dūmos pritarimu.
Įstatymų leidžiamoji valdžia yra dviejų rūmų parlamentas – Federalinis Susirinkimas, kuris susideda iš Dūmos ir Federacijos Tarybos. Dūmą sudaro 450 deputatų renkamų visuotiniu tiesioginiu balsavimu 5 metams. Visi nariai renkami proporcine sistema pagal partijų sąrašus. Federacijos Tarybą sudaro 178 nariai – po 2 atstovus iš 89 federacijos subjektų.
Rusija yra viena iš Nepriklausomų Valstybių Sandraugos įkūrėjų (1991 m. gruodžio 8 d.), Eurazijos Sąjungos, Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos, APEC, BRICS, Rytų Azijos viršūnių susirinkimo, G20, Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos, Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos, Pasaulio Prekybos Organizacijos bei daugelio kitų tarptautinių organizacijų narė.
Dūmos frakcijos (pagal 2021 m. rugsėjo 19 d. rinkimų rezultatus):[18]
| Pavadinimas | Narių skaičius | Narių procentas |
|---|---|---|
| Vieninga Rusija | 325 / 450 |
72,22 % |
| Rusijos Federacijos Komunistų partija | 57 / 450 |
12,67 % |
| Teisingoji Rusija | 28 / 450 |
6,22 % |
| Liberaldemokratų partija | 23 / 450 |
5,11 % |
| Naujieji žmonės | 15 / 450 |
3,33 % |
1993 m., priėmus Rusijos konstituciją buvo 89 federacijos subjektai, kurių skaičius vėliau sumažėjo sujungiant juos tarpusavyje. Po 2014 m. Krymo aneksijos buvo prijungti dar du subjektai – Sevastopolio federacijos reikšmės miestas ir Krymo respublika.
Šiuo metu Rusijos federacija sudaryta iš 85 federacijos subjektų (įskaitant aneksuotą Krymą ir Sevastopolį)[19]:
![Thumb](#/media/Vaizdas:Вид_со_скалы_"Дед"_в_заповеднике_"Столбы".jpg)
Rusijos Federacija nutįsusi per šiaurinę Eurazijos superkontinento dalį. Dėl valstybės dydžio, klimatas įvairiose valstybės dalyse labai skiriasi. Rytų Europos lygumoje nuo šiaurės į pietus atitinkamai plyti tundra, taiga, mišrieji ir plačialapių miškai, stepės bei pusdykumės. Pagal plotą Rusija yra pati didžiausia šalis pasaulyje. Jis siekia 17 075 mln. kvadratinių kilometrų. Šalis užima 11 % pasaulio ploto, tai būtų visa Europa ir Australija kartu sudėjus. Rusijos platybėse yra visos klimato juostos, išskyrus atogrąžines. Rusijos plotis iš vakarų į rytus yra apie 9000 km – nuo 19° rytuose iki 169° vakaruose. Šalis driekiasi per du žemynus – Aziją ir Europą. 23 % šalies teritorijos yra Europos žemyne, o 77 % - Azijos. Iš šiaurės į pietus Rusija nusitęsusi apie 4000 km – nuo 41° iki 81° šiaurėje.
Rusijos teritorijoje daug ežerų ir kalnų, tarp kurių ir Baikalas, didžiausias gėlavandenis ir giliausias ežeras pasaulyje.[20] 23 objektai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.[21]
Rusija yra viena iš pasaulio šalių, kurios turi daugiausiai sienų su kitomis valstybėmis. Šalis ribojasi su 14 kitų valstybių. Bendras šalies sienų ilgis yra 20 017 km. Rusija turi priėjimą prie penkių jūrų, o pakrančių ilgis yra 37 653 km.
Pagrindinė Rusijos dalis (be Kaliningrado srities) ribojasi su Norvegija (196 km) ir Suomija (1340 km), piečiau yra palyginus nedidelė Baltijos jūros pakrantė. Dar piečiau eina siena su Baltijos šalimis Estija (334 km) ir Latvija (217 km). Pietuose ribojasi su Baltarusija (959 km) ir Ukraina (1576 km, be Krymo). Juodoji jūra skiria Rusijos europinę ir azijinę dalį. Kaukaze ribojasi su Gruzija (723 km) ir Azerbaidžanu (284 km). Ryčiau yra Kaspijos jūros pakrantė ir siena su Kazachstanu (6846 km). Rytų Azijoje Rusija ribojasi pirma su Kinija (apie 40 km) tada su Mongolija (3485 km) ir tada vėl su Kinija (3605 km). Dar toliau į rytus yra paskutinė žemyninė siena su Šiaurės Korėja. Po to driekiasi jūrinė siena su Japonija. Ji prasideda nuo Ochotsko jūros, eina per Ramųjį vandenyną ir baigiasi Beringo jūroje. Beringo sąsiauryje yra Diomido salos. Viena iš jų - Ratmanovo sala - yra labiausiai į rytus nutolusi Rusijos sala. Ji yra tik keturis kilometrus: nutolusi nuo Kruzenšterno salos, kuri priklauso JAV. Visa Rusijos šiaurinė dalis yra nusidriekusi palei Arkties vandenyną, kuriame yra daugybė Rusijai priklausančių salų. Pati šiauriausia iš jų yra Prano Juozapo Žemė.
Rusijai taip pat priklauso vienas eksklavas. Tai buvo šiaurinė Rytų Prūsijos provincijos dalis, šiandieninė Kaliningrado sritis. Ši šalies dalis Rusijai (prieš tai TSRS) priklauso nuo 1945 m. Kaliningrado sritis ribojasi su Lietuva (227 km) ir Lenkija (206 km). Pagrindinė Rusijos dalis iš Kaliningrado srities tiesiausiu keliu pasiekiama per Lietuvą. Pasienyje su Lenkija esantis Suvalkų koridorius – vienas iš alternatyvių sausumos ruožų tarp Rusijos eksklavo ir sąjungininkės Baltarusijos.
Geografiškai Rusiją galima suskirstyti į šiuos geografinius regionus:
Pagrindinės eksporto prekės: nafta, gamtinės dujos, geležies ir kitų metalų rūda, mediena, akmens anglis, plienas, mašinos. Pagrindinės eksporto šalys: Vokietija, Baltarusija, Kinija, Ukraina, Italija, JAV, Prancūzija. 2004 m. eksporto apimtis (183,2 mlrd. USD) buvo dukart didesnė už importo apimtį (94,8 mlrd. USD). Nafta, dujos, metalų rūdos ir mediena sudaro 80 proc. eksporto, dėl to Rusija yra labai priklausoma nuo pasaulinių žaliavų kainų svyravimo (The World Factbook 2005).
Dėl aukštų žaliavų kainų 2004 m. labai išaugo Rusijos biudžeto pajamos. Biudžeto perviršis pervedamas į Stabilizacijos fondą, buvo išmokėtos visos skolos Tarptautiniam Valiutos Fondui, taip pat pradėtos išmokėti skolos Paryžiaus klubo šalims.
1991–1994 m. Rusijoje vykdant žemėvaldos pokyčius jame kūrėsi valstiečių ūkiai bei naujos kolektyvinės formuotės. 1994 m. privačios žemės jau sudarė apie 12 %. 2006 m. Rusijoje buvo 27,8 tūkst. žemės ūkio įmonių, 253,2 tūkst. valstiečių ūkių ir 15,8 mln. asmeninių pagalbinių ūkių. Žemės ūkio kooperatyvai sudarė 46 % visų žemės ūkio įmonių, valstybiniai ūkiai – 12 %, kolūkiai – 5 %. Bendros žemės ūkio produkcijos 2005 m. lyginant su 1990 m. pagaminta 73,3 %. Mėsos produktų Rusijoje 2005 m. pagaminta 3 871 tūkst. t, o 1990 m. gaminta 8 912 tūkst. t., sviesto gaminta apie 3 kartus mažiau, šviežio pieno – perpus mažiau. Tai sąlygojo nevykusi žemės ūkio reforma ir bendras gamybos nuosmukis.
Neskiriant lėšų transporto infrastruktūros atnaujinimui, oro uostų skaičius Rusijos teritorijoje 1990–2010 m. sumažėjo nuo 1401 iki 328. Pagal valstybinę programą už 85,8 mlrd. rb. pavyko suremontuoti 36 oro uostų 38 kilimo-tūpimo takus ir pakeisti šviesos signalines sistemas 30 oro uostų, nors ją iš viso turi tik 65% oro uostų. Skubaus remonto reikia 46% oro uostų su dirbtine danga ir 18% – su grunto danga. iki 2015 m. planuojama skirti 306,6 mlrd. rb. ir suremontuoti 127 oro uostus.[22]
Rusijos Federacijoje žemės ūkiu daugiausia verčiamasi derlingose lygumose, kurios driekiasi nuo vakarinės sienos iki Centrinės Azijos. Ten žemdirbiai augina kviečius ir kitus javus, mėsinius galvijus, pagaminama nemažai pieno produktų, medvilnės, vilnos. Rusijos Federacija yra viena didžiausių pasaulio grūdų augintojų, tačiau neretai ji nepasigamina net tiek maisto, kad išmaitintų savo gyventojus, tad grūdus tenka importuoti.Bet pastaraisiais metais šis rodiklis mažėja ir javų yra prikuliama vis daugiau.
Nors Rusija tarp valstybių užima aštuntąją vietą pasaulyje pagal gyventojų skaičių, dėl milžiniško šalies ploto gyventojų tankumas yra labai mažas – tik 8 žm./km².[23] Europinėje šalies dalyje tankumas daug didesnis nei azijinėje. Mažiausias tankis yra šiaurės rytų Rusijoje.[24] Be maždaug 116 milijonų Rusijoje gyvenančių etninių rusų, dar apie 20 milijonų gyvena kitose buvusios Sovietų Sąjungos valstybėse, daugiausiai Ukrainoje ir Kazachstane.[25]
2008 m. į Rusiją imigravo 281 615 žmonės ir iš jos emigravo 39 508 žmonės. 95 % imigrantų buvo iš NVS valstybių ir daugelis buvo etniniai rusai arba mokėjo rusų kalbą.[27][26] Taip pat apskaičiuota, kad šalyje yra apie 10 milijonų nelegalių imigrantų iš kitų buvusios Sovietų Sąjungos valstybių.[28] Nepaisant imigracijos, pasak 2009 m. duomenų, gyventojų skaičius Rusijoje mažėja.[23] Taip yra daugiausiai dėl didelio mirtingumo. 2009 m. apskaičiavimais, 1000 gyventojų Rusijoje per metus tenka net 16 mirčių.[23] Palyginimui, Europos sąjungoje 1000 gyventojų per metus tenka 10,3 mirčių. Pagal šį rodiklį Rusija užima 16 vietą pasaulyje. Didžiausia populiacija Rusijoje buvo 1991 m., kai ten gyveno 148,7 mln. žmonių, bet vėliau gyventojų skaičius pradėjo mažėti.[29] 2009 m. apskaičiavimais, Rusijoje gyvena 140 mln. žmonių.[23] Valstybių sąraše pagal savižudybių dažnumą Rusija yra aštuntoje vietoje (2011 m.).[30]
Dauguma Rusijos gyventojų yra rusų kilmės. Tačiau joje esama nemažiau kaip šimtas skirtingų etninių mažumų, tarp jų: totorių, ukrainiečių, baškirų ir čiuvašų. Kai kurie Rusijos gyventojai, kaip jakutai yra tiurkų kilmės; kitos gyventojų mažumos yra kilusios iš Azijos. Visoje didžiulėje šalies teritorijoje gyventojai nėra pasiskirstę tolygiai. Apie 75% gyventojų gyvena į vakarus nuo Uralo kalnų; mažiau kaip 25% – Sibire ir tolimesniuose rytiniuose šalies rajonuose.
Etninė sudėtis (2002 m. surašymo duomenys):[31]
Tos pačios apklausos duomenimis, lietuvių Rusijoje yra 45 569.
Rusų kalba yra oficiali visoje šalyje, tam tikri regionai turi dar ir antrą oficialią kalbą. Iš viso tokių yra 27. Pasak 2002 m. apklausos, rusiškai moka 142,6 milijonai gyventojų, angliškai – 6,95 mln., totoriškai – 5,3 mln., vokiškai – 2,9 mln., ukrainietiškai – 1,8 mln., lietuviškai – 49 020 gyventojų.[32]
Rusų kalba yra antra pagal paplitimą kalba internete po anglų kalbos,[33] ji taip pat yra viena iš dviejų oficialių kalbų, naudojamų Tarptautinėje Kosminėje Stotyje,[34] ir viena iš šešių oficialių kalbų, naudojamų Jungtinių Tautų Organizacijoje.[35]
Pasak 2007 m. apklausos, 63 % gyventojų save laiko stačiatikiais, 6 % – musulmonais, 1 % – budistais, katalikais, protestantais arba judėjais, 16 % – netikinčiais ir 12 % teigė tikintys Dievą, bet nepraktikuojantys jokios religijos.[36] Iš tikrųjų praktikuojančių religijas žmonių procentas yra dar mažesnis. Anot CŽV pasaulio faktų knygoje pateiktų apskaičiavimų, 15–20 % gyventojų praktikuoja stačiatikybę, 2 % – kitų pakraipų krikščionybę, 10–15 % – islamą. Manoma, kad toks didelis nepraktikuojančių jokios religijos gyventojų procentas yra dėl Sovietų Sąjungos įtakos.[23] Pasak Zuckermano tyrimo, 24–48 % Rusijos gyventojų yra ateistai, agnostikai arba netikintys ir pagal šiuos duomenis Rusija yra viena iš mažiausiai tikinčių pasaulio valstybių.[37]
Nors pasak apskaičiavimų Rusijoje yra 15-20 milijonų musulmonų,[38][39] apklausos rodo, kad jų yra tik 7–9 milijonai.[40] Musulmonai yra dauguma tiurkiškai kalbančių Rusijos gyventojų.[41] Daugelis slavų yra stačiatikiai. Budizmas yra tradicinė religija trijuose Rusijos regionuose: Buriatijoje, Tuvoje ir Kalmukijoje.[42] Kai kurie rytinės Rusijos dalies gyventojai kartu su didžiosiomis religijomis praktikuoja šamanizmą, panteizmą ar atlieka pagoniškus ritualus.
| Vieta | Pagrindinis miestas | Federacijos subjektas | Populiacija | Vieta | Pagrindinis miestas | Federacijos subjektas | Populiacija | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | Maskva | Maskva | 10 126 424 | 11 | Ufa | Baškirija | 1 042 437 | ||
| 2 | Sankt Peterburgas | Sankt Peterburgas | 4 661 219 | 12 | Volgogradas | Volgogrado sritis | 1 011 417 | ||
| 3 | Novosibirskas | Novosibirsko sritis | 1 425 508 | 13 | Permė | Permės kraštas | 1 001 653 | ||
| 4 | Žemutinis Naugardas | Žemutinis Naugardas | 1 311 252 | 14 | Krasnojarskas | Krasnojarsko kraštas | 909 341 | ||
| 5 | Jekaterinburgas | Sverdlovsko sritis | 1 293 537 | 15 | Saratovas | Saratovo sritis | 873 055 | ||
| 6 | Samara | Samaros sritis | 1 157 880 | 16 | Voronežas | Voronežo sritis | 848 752 | ||
| 7 | Omskas | Omsko sritis | 1 134 016 | 17 | Toljatis | Samaros sritis | 702 879 | ||
| 8 | Kazanė | Tatarstanas | 1 105 289 | 18 | Krasnodaras | Krasnodaro kraštas | 646 175 | ||
| 9 | Čeliabinskas | Čeliabinsko sritis | 1 077 174 | 19 | Uljanovskas | Uljanovsko sritis | 635 947 | ||
| 10 | Rostovas prie Dono | Rostovo sritis | 1 068 267 | 20 | Iževskas | Udmurtija | 632 140 | ||
| 2002 m. surašymo duomenys[43] | |||||||||
Rusijos kultūra susidarė iš senosios Europos ir rusų liaudies kultūrų. Tam tikru laikotarpiu Rusija save net laikė „kita radikaliąja Vakarų kultūra“. Šią, palyginus su Vakarų kultūra, veikė ir kiti veiksniai - šalies geografinė padėtis, valstybės ištakos, o taip pat ir 1054 m. įvykęs Krikščioniškosios Bažnyčios skilimas. Po Schizmos stačiatikiškoji Rusia nutolo nuo katalikiškosios Vakarų Europos.
Krikščioniškoji Rusijos kultūros istorija prasideda, kai Kijevo didysis, bei Naugardo kunigaikštis Vladimiras I 988–989 m. pakrikštijo šalį.[44] Tada Bizantijos kultūra buvo perimta į slavišką formą, kuri beveik septynis šimtus metų dominavo Rusijoje. Po krikšto įsivyravo savas raštas, menas ir architektūra.
Ypač stačiatikybė lėmė šalies tradicijas ir kultūrinį suvokimą. Religinė pasaulėžiūra ir bažnytinė įtaka lėtino Maskvos Kunigaikštystės vystymąsi. Nuo XV a. rusiška-stačiatiška kultūra patyrė stagnaciją, tai įvyko dėl Konstantinopolio žlugimo, po kurio ji neteko svarbaus partnerio. XVII a. Petras I vykdė šalies sekuliarizaciją ir stengėsi skleisti Europietišką kultūrą. Jis savo reformomis privertė didikus nusikirpti barzdas, dėvėti vakarietiškus rūbus ir apskritai priimti vakarietišką kultūrą. Rusijos europietinimas pasiekė tik dalį aukštuomenės ir tik XVIII a. Šalis plačiai įsiliejo į vakarietišką kultūrą ir apie 1900 m. įsiliejo į europietišką avangardą.[45]
Vienintelė kultūros forma, kuri buvo pripažinta TSRS, buvo socrealizmas. Šito pasekmė buvo europietiškos ir folklorinės kultūros nykimas šalyje. Rusijos Federacijoje XX a. pabaigoje kultūra išgyveno didelę krizę. Tuo metu šalies menininkai turėjo persiorentuoti, nes jiems nebereikėjo laikytis valstybinių nuostatų, o konkuruoti su populiariąją kultūra.
Anksčiausi Rusijos rašytiniai šaltiniai datuojami XI a. Vienas iš ryškiausių viduramžių rusų kūrinių yra Sakmė apie Igorio žygį. Rusų kultūroje XIX amžius vadinamas rusų literatūros aukso amžiumi. XIX a. pr. romantizmui atstovavo poetai Aleksandras Puškinas ir Michailas Lermontovas. XIX a. viduryje suklestėjo realizmas, atstovai − Fiodoras Dostojevskis, Levas Tolstojus ir Ivanas Turgenevas. XX a. pradžioje kūrė prozininkai Antonas Čechovas ir Michailas Bulgakovas. 5 rusų rašytojai (Ivanas Buninas, Michailas Šolochovas, Borisas Pasternakas, Aleksandras Solženicynas ir Josifas Brodskis) buvo apdovanoti Nobelio premija.
2008 m. šalyje buvo 2687 stadionai, kurie turėjo daugiau nei 1500 vietų, 3762 baseinai ir 123 200 sporto aikštynų. 22,6 mln. žmonių priklauso įvairiems susivienijimams, iš jų 8,1 mln. moterys[46]. Populiariausia komandinė sporto šaka Rusijoje yra futbolas. Antras populiariausias komandinis sportas yra ledo ritulys, trečioje vietoje – krepšinis. Taip pat populiarios sporto šakos yra šachmatai ir tenisas.
Šalyje vyko šie garsūs sporto renginiai:
Rusija yra daugelio tarptautinių organizacijų narė, užmezgusi diplomatinius santykius su visomis JTO narėmis, išskyrus Butaną, Sakartvelą, Mikronezijos Federacinėmis Valstijomis, Saliamono Salomis ir Ukraina.
Su Lietuva diplomatiniai santykiai užmegzti 1991 m. Vilniuje veikia Rusijos ambasada, Klaipėdoje iki 2022 m. veikė konsulatas. Taip pat 2022 m. balandį Lietuvos URM iniciatyva pažemintas diplomatinio atstovavimo lygis tiek Maskvoje, tiek Vilniuje — atšaukti abiejų šalių ambasadoriai, o vietoje jų misijoms vadovauja reikalų patikėtiniai.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
