Vidurio Europos valstybė From Wikipedia, the free encyclopedia
Lenkija (lenk. Polska), oficialiai Lenkijos Respublika (lenk. Rzeczpospolita Polska) – valstybė Vidurio Europoje. Vakaruose ji ribojasi su Vokietija, pietuose – su Čekija ir Slovakija, rytuose – su Ukraina ir Baltarusija, šiaurėje – su Lietuva ir Rusijos Federacijai priklausančia Kaliningrado sritimi ir Baltijos jūra. Sostinė ir didžiausias miestas – Varšuva. Kiti didieji miestai yra Krokuva, Vroclavas, Lodzė, Poznanė, Gdanskas, Ščecinas, Bydgoščius, Liublinas ir Balstogė.
| Lenkijos Respublika lenk. Rzeczpospolita Polska
|
|||||
|---|---|---|---|---|---|
| |||||
| Himnas: „Lenkija dar nepražuvo“ | |||||
 Lenkija žemėlapyje | |||||
| Valstybinė kalba | lenkų | ||||
| Sostinė | Varšuva | ||||
| Didžiausias miestas | Varšuva | ||||
| Valstybės vadovai • Prezidentas • Ministras pirmininkas |
Andrzej Duda Donald Tusk | ||||
| Plotas • Iš viso • % vandens |
312 696[1] km2 (69) 1,48 %[2] | ||||
| Gyventojų • 2022 • Tankis |
 39 100 400[3] (38)123 žm./km2 (83) | ||||
| BVP • Iš viso • BVP gyventojui |
2022 699,5[4] mlrd. $ (22) 18 506[4] $ (54) | ||||
| Valiuta | Zlotas (Złoty) (PLN) | ||||
| Laiko juosta • Vasaros laikas | UTC+1 (CET) UTC+2 (CEST) | ||||
| Nepriklausomybė |
XI a. 1918 m. lapkričio 11 d. 1939 m. rugsėjo 17 d. 1945 m. balandžio 8 d. 1989 m. rugsėjo 13 d. | ||||
| Interneto kodas | .pl | ||||
| Šalies tel. kodas | +48 | ||||
| Kirčiavimas | Lénkija[5] | ||||
Lenkijos ištakos siekia 966 m., kai dabartinių Lenkijos žemių valdovas Meška I pasikrikštijo. 1025 m. įkurta Lenkijos karalystė, o 1569 m. susijungė su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste į Abiejų Tautų Respubliką (ATR), kuri iki XVII a. buvo plotu ir gyventojų skaičiumi viena didžiausių Europos valstybių. ATR tapo pirmąja šalimi Europoje 1791 m. gegužės 3 d. išleidusi rašytinę konstituciją. Po padalijimų Lenkija liovėsi egzistavusi ir savo nepriklausomybę atkūrė tik 1918 m. Nacistinei Vokietijai užpuolus Lenkiją 1939 m. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Po dviejų savaičių rytinę Lenkijos dalį užėmė SSRS, išeivijoje buvo paskelbta vieninga vyriausybė tremtyje. Karo metais žuvo daugiau nei šeši milijonai žmonių. Po karo 1947 m. SSRS iniciatyva įkurta SSRS satelitinė Lenkijos liaudies respublika. Dar XX a. devintajame dešimtmetyje Lenkijoje išpopuliarėjo Solidarumo judėjimas ir 1989 m. buvo atkurta suvereni demokratinė Lenkijos respublika.
38 mln. gyventojų turinti šalis yra 6-a Europos Sąjungos ir 37-a pasaulio šalis pagal gyventojų skaičių. Lenkija yra demokratinė parlamentinė respublika, Europos Sąjungos (nuo 2004 m.), NATO (nuo 1999 m.), Europos Tarybos, Višegrado grupės, Šengeno zonos, Pasaulio prekybos organizacijos, Trijų jūrų iniciatyvos ir JTO narė. Aštunta pagal dydį ir viena sparčiausiai augančių ekonomikų Europos Sąjungoje; Varšuvos vertybinių popierių birža didžiausia Centrinėje Europoje. Šalies labai aukštas Žmogaus socialinės raidos indeksas (34-as). Lenkijoje nemokamas aukštasis mokslas, valstybės finansuojama socialinė apsauga ir nemokama medicinos prieiga visiems piliečiams. Šalyje yra 15 UNESCO pasaulio paveldo sąrašo objektų, iš jų 14 – kultūros objektai.
Lenkijos valstybė pradėjo formuotis X a., valdant polianų kunigaikščiui Meškai I (Piastų dinastija), kuris pasikrikštijo 966 m. Jo sūnus Boleslovas I Narsusis buvo pirmasis Lenkijos karalius, karūnuotas 1025 m. Lenkija greitai tapo regiono galia, reguliariai bandanti išsilaisvinti iš Šventosios Romos imperijos įtakos. Lenkijos „aukso amžiumi“ laikomi XV-XVI amžiai, kai Lenkiją valdė Jogailaičių dinastija.
Nuo 1569 m. Lenkija kartu su Lietuva sudarė konfederacinę valstybę – Abiejų Tautų Respubliką, vieną didžiausių Europoje. Po paskutiniojo Jogailaičio mirties (1572 m.) ši respublika tapo bajorų ir didikų valstybe, valdoma jų renkamo monarcho (Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio). Bajorams, arba vadinamajai šlėktai nuolat plečiant savąsias laisves, iki XVIII a. vidurio Abiejų Tautų Respublikoje įsigalėjo kone visiška anarchija. Abiejų Tautų Respubliką silpnino ir nuo XVI a. pab. iki XVIII a. pradžios vykę jos karai su Ukrainos kazokais, Turkija, Švedija, Rusija bei Brandenburgo valstybe. XVIII a. pradžioje karų nualinta ir efektyvios centrinės valdžios neturinčią respubliką pasidalino Rusijos imperija, Prūsijos karalystė ir Austrijos imperija (ATR padalijimai).
Švietėjų idėjos Lenkijoje paskatino patriotinį judėjimą ir siekį sutvarkyti bei sustiprinti svetimšalių kontroliuojamą valstybę. Tačiau XVIII a. 7 dešimtmetyje pradėtą valstybės reformų procesą stabdė, o galiausiai ir nutraukė trys Abiejų Tautų Respublikos padalinimai (1772, 1793 ir 1795 m.), po kurių etninės Lenkijos teritorija virto Prūsijos ir Austrijos dalimis. Nuo 1815 m. didžioji Lenkijos dalis priklausė Rusijai, buvo sudaryta vasalinė Lenkijos Kongreso karalystė.
I pasaulinio karo metu Lenkiją buvo okupavusios Vokietija ir Austrija-Vengrija. 1918 m. lapkričio 11 d., t. y. netrukus po Vokietijos kapituliacijos, Lenkija atgavo nepriklausomybę. Per karus su Vakarų Ukraina, Sovietų Rusija ir Lietuva (1919–1920 m.) Lenkija žymiai išplėtė savo teritoriją, užimdama ir aneksuodama Vakarų Ukrainą, Vakarų Baltarusiją ir Vilniaus kraštą. 1922 m. aukščiausioji šalies valdžia buvo perduota demokratiškai išrinktoms institucijoms, tačiau per 1926 m. gegužės pučą autoritariniu valstybės vadovu tapo generolas Juzefas Pilsudskis, 1918–1922 m. buvęs „Lenkijos valstybės viršininku“.
1939 m. rugsėjo 1 d. Lenkiją užpuolė hitlerinė Vokietija, o rugsėjo 17 d. prie jos prisijungė ir Sovietų Sąjunga; to paties mėnesio pabaigoje šios dvi valstybės pasidalino buvusios Lenkijos teritoriją. Per II pasaulinį karą Lenkija patyrė nemažai demografinių (žuvo apie 6 mln. lenkų) ir ekonominių nuostolių.
Po karo SSRS pasiliko beveik visas 1939 m. aneksuotas buv. Lenkijos teritorijas, už kurias kaip kompensaciją karą laimėjusios valstybės 1945 m. Lenkijai perdavė didžiulę buv. Vokietijos dalį (Sileziją, Rytų Pomeraniją, pietinę Rytprūsių dalį ir kt.). Lenkija pateko į Sovietų įtakos sferą – 1952 m. buvo oficialiai paskelbta „liaudies respublika“, o 1955 m. ji tapo ir karinės SSRS vadovaujamos Varšuvos sutarties organizacijos nare.
XX a. 8 dešimtmečio pab. Lenkijoje kilo galingas opozicinis judėjimas, vadovaujamas profesinių sąjungų susivienijimo „Solidarność“ („Solidarumas“). Daugiausia šis judėjimas (greta bendros vad. „socialistinio bloko“ šalių krizės) ir lėmė 1989 m. įvykusį galutinį komunistinio režimo žlugimą. Išsilaisvinusi iš komunistinio bloko Lenkija 1999 m. tapo NATO, o 2004 m. Europos Sąjungos nare.
Šiuo metu Lenkijos ekonomika yra viena dinamiškiausių Europoje. Ji buvo vienintele Europos šalimi, kuri nepatyrė recesijos per 2008 m. pasaulinę ekonominę krizę.
Valdymo forma – parlamentinė respublika. Galioja 1997 m. priimta konstitucija. Šalies vadovas – prezidentas. Prezidentas renkamas visuotiniu balsavimu, 5 metų kadencijai. Prezidento mandatas gali būti vieną kartą atnaujintas.
Įstatymų leidžiamoji valdžia yra dvejų rūmų parlamentas – nacionalinė asamblėja (Zgromadzenie Narodowe), sudarytas iš aukštesniųjų – Senato (Senat) (100 vietų, renkami rinkimuose vaivadijose, 4 metų kadencijai) ir žemesniųjų – Seimo (Sejm) (460 vietų nariai renkami visuotiniu balsavimu pagal proporcinių rinkimų sistemą, 4 metų kadencijai).[6]
Prezidentas Lechas Kačinskis, išrinktas per 2005 m. spalio 23 d. vykusius rinkimus, žuvo 2010 m. balandžio 10 d. Kiti rinkimai, paskelbti skubos tvarka dėl žuvusio prezidento, vyko 2010 m. birželio 20 d. Antrasis rinkimų turas, kuriame susirungė žuvusio prezidento brolis Jaroslavas Kačinskis ir tuometinis Lenkijos parlamento pirmininkas Bronislavas Komorovskis. Rinkimus laimėjo B. Komorovskis, surinkęs 53 % rinkėjų balsų. J. Kačinskis surinko 47 % balsų.
Lenkijos kariuomenę sudaro penkių tipų pajėgos: Sausumos pajėgos (Wojska Lądowe), Karinės oro pajėgos (Siły Powietrzne), Karinės jūrų pajėgos (Marynarka Wojenna), Ypatingosios pajėgos (Wojska Specjalne) ir Teritorijos apsaugos pajėgos (Wojska Obrony Terytorialnej).
Lenkija gynybai skiria 2 % nuo BVP ir iki 2030 m. lėšas žada padidinti iki 2,5 %. 2017 m. gegužės mėn. gynybos ministras patvirtino, kad Lenkijos armijos kontingentas bus padidintas iki 250 000.
.svg)
Lenkija suskirstyta į 16 vaivadijų (województwa, vns. województwo; nurodytos sostinės):
Šalies teritorija driekiasi per kelis geografinius regionus tarp 49° ir 55° šiaurės platumą bei 14° ir 25° rytų ilgumą.
Lenkijos kraštovaizdis kinta nuo mažai raižytos pajūrio lygumos šiaurėje, kurią piečiau keičia lyguma su Baltijos kalvagūbriu, Vidurio Lenkijos lyguma, kurią dar piečiau keičia kalnuotas kraštovaizdis, ties Slovakijos siena pasibaigiantis Sudetų ir Karpatams priklausančių Aukštųjų Tatrų kalnais.
Aukščiausia viršūnė – Rysai (Rysy, 2499 m) (yra Aukštuosiuose Tatruose. Ilgiausios upės – Vysla (Wisła), pasienyje su Vokietija tekanti Odra (vok. Oderis) ir Varta (Warta). Miškai 2015 m. duomenimis sudaro 30,01 % teritorijos (pirmykščiai miškai – 0,17%)[7].
Lenkija po komunizmo žlugimo (nuo 1990 m.) aktyviai vykdė ekonomikos liberalizavimo politiką, todėl dabar yra viena tarp sėkmingiausių pereinamosios ekonomikos šalių. Nepaisant to, Lenkija susiduria su nemažai problemų, ypač dideliu nedarbo lygiu. Smulkių ir vidutinių valstybei priklausančių įmonių privatizavimas ir palankūs įstatymai kurti naujas bendroves, paskatino tolesnę privačiojo sektoriaus plėtrą, tačiau biurokratijos kliūtys ir korupcija trukdo tolesnei šakos plėtrai.
Lenkijos žemės ūkio sektorius išlaiko darbo jėgos perteklių kartu su smulkiais, dažnai neefektyviais ūkiais, kuriems trūksta investicijų tolesnei veiklai. Gyvybiškai svarbių sektorių (pvz: akmens anglis, plienas, geležinkeliai, energetika) pertvarkymas ir privatizacija buvo pradėti greitai, bet užsitęsė ilgą laiką. Sveikatos apsaugos, švietimo, pensijų ir valstybės administravimo reformos sukėlė didesnių problemų biudžetui nei tikėtasi iš pradžių.
Tolesnė finansų padėtis priklauso nuo nuostolingai dirbančių valstybei priklausančių bendrovių tolimesnių veiksmų, tokių kaip jų veiklos apribojimas ir mokesčių surinkimo griežtinimas, pažabojant šešėlinę ekonomiką, kuri labiausiai paplitusi tarp žemdirbių, nemokančių mokesčių. Vyriausybė sudarė planą, kaip sumažinti jos išlaidas 13,5 mlrd. € iki 2007 m. Visgi šie planai dar diskutuojami tarp įstatymų leidėjų. Lenkija 2004 m. gegužės 1 d. įstojo į Europos Sąjungą.
Didėjantis eksportas į ES šalis sąlygojo stiprų ekonomikos augimą 2004 m, ypač dėl to, kad nukrito Lenkijos zloto vertė euro atžvilgiu. BVP vienam žmogui panašus kaip ir Baltijos šalyse. Lenkija turėtų gauti apie 10,7 mlrd. € paramos iš Europos Sąjungos biudžeto 2006 m. Žemdirbiai jau pradėjo naudotis iš ES gaunamų išmokų nauda.
Lenkija yra svarbus Lietuvos prekybos partneris. 2002 m. Lenkijos ir Lietuvos tarpusavio prekybinių mainų vertė siekė 1,1 mlrd. JAV dol., iš kurių Lenkijos eksportas į Lietuvą buvo 930 mln. JAV dol., o importas iš Lietuvos – 190 mln. JAV dol.
2020 m. bendra turizmo pramonės vertė Lenkijoje sudarė 104,3 milijardo PLN, ty 4,5 % Lenkijos BVP [8]. 2021 m. Lenkija užėmė 12 vietą pagal tarptautinių atvykėlių lankomiausią šalį pasaulyje [9].
Pagrindiniai turistų tikslai: Baltijos jūros pakrantėje, Karpatai, Švento Kryžiaus kalnai, Sudetai ir didieji miestai (tarp kitų Varšuva, Liublinas, Tarnuvas, Krokuva, Čenstakava, Kelcai, Vroclavas, Legnica, Poznanė, Ščecinas, Gdynė, Gdanskas, Olštynas, Plockas, Radomas, Žešuvas) ir, kiek mažesniu mastu, mažuose miesteliuose (Gnieznas, Sandomieras, Petrakavas, Peremislis, Zamostė, Sanokas, Liublino Januvas, Parčevas, Lomža, Cechanovecas, Lėcius, Policės).
Šiuo metu dėl emigracijos ir smarkaus gimstamumo sumažėjimo Lenkijos gyventojų skaičius iš lėto mažėja. Šaliai įstojus į Europos Sąjungą, nemažai lenkų emigravo į vakarų Europos šalis, daugiausiai į Jungtinę Karalystę, Vokietiją ir Airiją. Kai kurios organizacijos tvirtino, kad emigracija vykusi visų pirma dėl didelio nedarbo lygio, kuris 2007 m. siekė 10,5 %. 2018 m. nedarbas Lenkijoje siekė 4,1 % ir buvo vienas mažiausių Europos Sąjungoje. Nors emigracija tęsiasi, vis daugiau žmonių į Lenkiją imigruoja, pvz., ukrainiečiai.
Anksčiau Lenkijoje buvo daug skirtingų kultūrų, kalbų ir religijų. Iki antrojo pasaulinio karo ypač didelė buvo žydų populiacija, bet dėl holokausto žydų skaičius Lenkijoje smarkiai sumažėjo (nuo 3 milijonų prieš karą iki 300 000 po jo). Dėl teritorinių Lenkijos pokyčių ir deportacijų po karo sumažėjo ir kitų etninių mažumų. Pasak 2002 m. apklausos, 96,74 % šalies gyventojų laiko save lenkais. Didžiausias etnines mažumas sudaro sileziečiai (173 153 gyventojai), vokiečiai (152 897; 70 % Lenkijos vokiečių gyvena Opolės vaivadijoje, 20 % – Silezijos vaivadijoje), baltarusai (48 737), ukrainiečiai (30 957) ir čigonai (12 855)[10]. Taip pat, pasak surašymo, šalyje yra 5 639 lietuviai, nors Lietuvos ambasada teigia, kad jų yra net 15 000. Daugelis Lenkijos lietuvių gyvena šiaurės rytinėje šalies dalyje, ypač Punske, kur jie sudaro net 80 % gyventojų ir Seinų valsčiuje, kur, pasak ambasados, 30-40 % visų gyventojų yra lietuviai[11]. Iš kitų šalių piliečių daugiausiai Lenkijoje yra vietnamiečių, taip pat graikų ir armėnų.
Maždaug 20 milijonų[12] lenkų kilmės arba save lenkais laikančių žmonių gyvena už Lenkijos ribų. Daugiausiai jų yra Jungtinėse Amerikos Valstijose (~10 mil.)[13], Brazilijoje (1 – 3 mil.), Kanadoje (984 565) ir Prancūzijoje (900 000). Lietuvoje 2017 m. lenkų buvo apie 160 000 (5,6 % visų Lietuvos gyventojų)[14].
Oficiali šalies kalba yra lenkų. Pasak 2002 m. surašymo, ja kalba 97,8 % šalies gyventojų[6]. Lenkų kalba priklauso Slavų kalbų grupei, vakarų slavų šakai. Iki paskutinių kelių dešimtmečių populiariausia antra kalba buvo rusų, bet dabar ją pakeitė anglų ir vokiečių kalbos. Pasak 2005 m. apklausos, angliškai gali susikalbėti 29 % Lenkijos gyventojų (neskaitant tų, kuriems ji yra gimtoji), rusiškai – 26 %, o vokiškai – 19 %.[15]
Lenkijoje oficialiai pripažinta viena regioninė kalba – kašubų. Taip pat 10 kalbų pripažįstamos kaip tautinių mažumų kalbos: armėnų, baltarusių, čekų, vokiečių, jidiš, hebrajų, lietuvių, rusų, slovakų ir ukrainiečių, o kitos – kaip etninių mažumų kalbos – karaimų, rusinų, totorių bei du romų dialektai.
Dėl holokausto ir pokarinės vokiečių bei ukrainiečių deportacijos iš valstybės, beveik visi Lenkijos gyventojai yra Romos katalikai. Romos katalikų bažnyčiai priklauso 89,8 % populiacijos (maždaug 75 % praktikuoja). Didžiausias religines mažumas sudaro ortodoksai (~506 800), įvairūs protestantai (~150 000) ir Jehovos liudytojai (126 827).[16]
Nors šiuo metu religijas praktikuojančių žmonių skaičius yra mažesnis nei jis buvo praeityje, Lenkija išlieka viena iš religingiausių Europos valstybių. 2005 m. apklausoje 80 % Lenkijos gyventojų teigė, jog jie „tiki, kad yra Dievas“ ir 15 % sakė manantys, jog „yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“.[17]
Mokinys, kuris mokykloje nelanko tikybos pamokų, neprivalo lankyti etikos pamokų.[18]
Tradicinėse lenkiškose belles-lettres yra daug nuorodų į krikščionių religiją (pvz., Jano Kochanovskio, Adomo Mickevičiaus, Cypriana Kamila Norwida, Henrikui Senkevičiui ir Stefana Żeromskio darbai).
.jpg)
Lenkijos kultūra glaudžiai siejasi su tūkstantmete šalies istorija, kurios eigoje grynasis slaviškasis koloritas buvo praturtintas kitų kultūrų, ypač germaniškosios, lotyniškosios, bizantiškosios, taip pat įtaką darant ir šalyje gyvenusioms etninėms grupėms ir mažumoms. Lenkija nuo seno buvo laikoma svetinga užsienio menininkams ir atvira kitose šalyse paplitusioms kultūros ir meno madoms. XIX–XX a. Lenkijos skiriamas dėmesys kultūrai dažnai būdavo precedentu politinei ir ekonominei veiklai. Šie veiksniai prisidėjo prie Lenkijos meno įvairiapusiškumo su visais jo niuansais.
Klasikinė Lenkijos kompozitorių muzika yra žinoma ir už šalies ribų. Garsiausi klasikai – Frederikas Šopenas, Arturas Rubinšteinas, Ignacas Janas Paderevskis ir Kšyštofas Pendereckis. Lenkijoje taip pat itin populiarus dainuojamosios poezijos žanras, o disco polo muzikos žanro atsiradimas apskritai siejamas su Lenkija. Be pop muzikos Lenkijoje populariausiais muzikos žanrais laikomi šokių muzika ir rokas.[19]
Lenkijos muzikos istorija siekia III a.; Stary Sončio miestelyje rasti rankraščiai su polifonine kompozicija.
Menas Lenkijoje visuomet atspindėdavo Europos madas, taip pat išlaikydamas savitumą. Krokuvos vaizduojamojo meno akademijoje (vėliau pavadinta garsaus tapytojo Jano Matejkos vardu) buvo įprasta vaizduoti Lenkijai reikšmingus istorinius įvykius. Kiti institutai, pvz., Varšuvos vaizduojamojo meno akademija, buvo įnovatyvesni ir koncentravos tiek ties tradiciniu, tiek moderniuoju stiliais.
Lenkijos miestuose ir miesteliuose galima rasti įvairiausių Europos architektūrinių stilių. Romanikos stilių atspindi Krokuvos šv. Andriejaus ir Gdansko švč. Marijos bažnyčios. Puošnios renesanso architektūros pavyzdys – Poznanės miesto rotušė. Kurį laiką vėlyvasis renesansas (vadintas manierizmu) sugyveno kartu su ankstyvuoju baroko stiliumi (architektūrinis pavyzdys – Krokuvos Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia.
Daug miestų nukentėjo pasaulinių karų metų, ypač per Antrąjį pasaulinį karą ir ypač Varšuvoje. Dėl to nemažai žymiausių architektūros paminklų buvo kapitaliai rekonstruoti arba atstatyti iš naujo.
.jpg)
Anksčiausiu Lenkijos literatūriniu kūriniu laikoma XII a. užsieniečio vienuolio Galaus Anonimo lotynų kalba parašyta chronika apie Lenkiją.[20] Pagal Lenkijos literatūrines tradicijas lenkiška literatūra įvardinama ir apie Lenkiją ne lenkų parašyti kūriniai.
Romantizmo srovės literatūroje žymiausi vadinamieji trys bardai, gimę pirmaisiais metais po paskutiniųjų ATR padalijimų: Adomas Mickevičius, Julijus Slovackis, Cyprian Kamil Norwid ir Zigmuntas Krasinskis. Adomą Mickevičių lietuviai taip pat laiko savo rašytoju.
Tarp pagrindinių prozos kūrėjų yra: Elzė Ožeškienė, Henrikas Senkevičius, Stefan Żeromski ir Władysław Reymont.
Lenkijos kinas turi pakankamai seną istoriją. Kai kurie lenkų kino režisieriai, prodiuseriai, animatoriai ir aktoriai yra pelnę kino pasaulio pripažinimą, ypač Holivude. Be to, lenkų išradėjai vaidino svarbų vaidmenį pasaulio kinematografijos ir šių laikų televizijos technologijų vystyme. Tarp garsiausių režisierių ir prodiuserių, dirbusių Lenkijoje ir užsienyje, – Romanas Polianskis, Andžėjus Vajda, Samuelis Goldvynas, Broliai Varneriai (Haris, Albertas, Semas ir Džekas), Maksas Fleišeris, Li Strasbergas, Agnieška Holan ir Kšyštofas Kiešlovskis.
.jpg)
Lenkijoje itin populiarūs tinklinis ir futbolas. Šalis turi turtingą dalyvavimo šių sporto šakų varžybose istoriją. Kitos šalyje populiarios sporto šakos – lengvoji atletika, krepšinis, rankinis, boksas, maišyti kovos menai, motociklų sportas, šuoliai su slidėmis, sportinis slidinėjimas, ledo ritulys, tenisas, fechtavimas, plaukimas ir sunkumų kilnojimas. Tarp žymiausių lenkų sportininkų – Robert Lewandowski, Lukas Podolski, Zbigniew Boniek, Joanna Jędrzejczyk, Marcin Gortat, Robert Kubica, Agnieszka Radwańska, Kamil Stoch, Justyna Kowalczyk ir Irena Szewińska.
Šalyje yra geros sąlygos užsiimti daugeliu vasaros ir žiemos sporto šakų (pvz. „Green Velo“ dviratininkams [21]). „Orlik“ yra populiari vaikų ir paauglių žaidimų aikštelė. Lenkijoje yra daug sporto stadionų ir baseinų (pvz. Ščecinas, Liublinas, Chožuvas ir Varšuva). 2012 m. Lenkijoje ir Ukrainoje vyko XIV Europos futbolo čempionatas.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
