Šviečiamasis amžius

Šviečiamasis amžius, Švietimo amžius (epocha), Apšvieta^{[lower-alpha 1]} – Europos civilizacijos istorijos periodas, dažniausiai tapatinamas su XVIII a. Anglijoje ir Nyderlanduose jis tam tikra prasme prasidėjo nuo XVII a. vidurio su racionalistinės filosofijos srovės atsiradimu (idėjų istorijoje tai vadinama „proto amžiumi“). Šio amžiaus idėjų atstovai – švietėjai. Švietimas kartais taip pat suprantamas kaip švietėjų idėjinis-kultūrinis judėjimas.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Švietėjų veikla

Žinių sklaida

Taip pat skaitykite – Encyclopédie ir Enciklopedistai

Mūsų amžius, vėlgi sutinku su Jūsų Didenybe, neprilygsta Liudviko XIV amžiui išmanymo ar skonio atžvilgiu, tačiau aš manau, jog jis palankesnis švietimui, bjaurėjimuisi pritarais ir fanatizmu.

— Žanas Le Ronas d'Alamberas laiške Frydrichui Didžiajam, 1774 m. vasario 14 d.^[2]

Prancūzijoje susiformavo švietėjų sąjūdis, pasireiškęs „Enciklopedijos“ (pranc. Encyclopédie), apie kurią telkėsi žymiausi prancūzų švietėjai, vadinami enciklopedistais, arba enciklopedininkais, leidimu. Į „Enciklopediją“ sudėti to meto mokslo, praktinės veiklos ir meno duomenys. „Enciklopedija“, kurios visas pavadinimas – „Enciklopedija, arba Aiškinamasis mokslų, menų ir amatų žodynas“ leista 1751–1772 m., o jos abėcėlinis indeksas išleistas 1783 m. Filosofas, literatūros ir meno kritikas Deni Didro buvo vienas pagrindinių šio veikalo redaktorių,

Požiūris į valdžią

Taip pat skaitykite – Valdžių padalijimo principas

Valdžios alegorija: Išmintis nugali Nesantaiką,^{[lower-alpha 2]} 1715–1754 m. (Jakobas de Vitas)

Švietėjo Džono Loko teigimu, žmonės sukuria valstybę savo prigimtinėms teisėms – nuosavybei ir laisvei – ginti. Visi žmonės turi būti lygūs, nepriklausomi ir laisvi. Valdžia privalo priklausyti tautai. Tauta ją gali perduoti išrinktiems atstovams. Tautos (žmonių) išrinktas susirinkimas leidžia įstatymus. Jei išrinktoji valdžia nepaisytų žmonių norų, t. y. tautos teisių, pasak filosofo, ją reikėtų atšaukti arba nuversti.

Filosofas ir rašytojas Žanas Žakas Ruso taip pat nagrinėjo žmogaus ir valdžios santykį. Anot jo, pati tauta sprendžia, kas turi valdyti valstybę. Valdantieji turi garantuoti valdinių laisvę ir pagrindines teises. Jei žmonių išrinkta valdžia praranda pasitikėjimą (pamina žmonių teises), ją reikia nuversti sukilimu.

Europos istorija
Senoji Europa
Antika
Egėjo civilizacija
Helada, Ilyrija, Trakija, Italija, Norikas, Retija, Ispanija, Britanija, Galija
Romos imperija, Germanija, Dakija, Skitija, Hibernija
Viduramžiai
Ankstyvieji > Brandieji > Vėlyvieji
Naujieji laikai
Renesansas, Reformacija
Barokas
Švietimo amžius
Napoleonmetis > XIX amžius
Pirmasis pasaulinis karas
Naujausieji laikai
Tarpukaris
Antrasis pasaulinis karas
Šaltasis karas
Europos Sąjunga

Šviečiamojo amžiaus metu Europoje buvo paplitusi absoliutinės monarchijos valdymo forma. Aukščiausia valdžia jose priklausė valdovui, ją mažai ribojo kitos valstybės institucijos. Įvairių formų luomų susirinkimai turėjo tik patariamąjį balsą. Filosofas Šarlis Monteskjė kritikavo absoliutizmą. Jis patarė absoliutinę monarchų valdžią pakeisti renkamąja valdžia ir padalyti ją į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Šviečiamajame amžiuje susiformavo švietėjų idėjomis pagrįstas apšviestasis absoliutizmas.

Rašytojas, filosofas Volteras smerkė piktnaudžiavimą valdžia, žiaurius įstatymus, kankinimus. Jis niekam nepripažino teisės savavaliauti. Jo nuomone, visuomenė turinti būti pakanti įvairių religijų išpažinėjams. Voltero manymu, asmens ir minties laisvę gali garantuoti valstybę valdantys apsišvietę monarchai.

Šviečiamasis amžius Lietuvoje

Vienu žymiausių epochos lietuvių švietėjų laikytinas Troškūnuose kunigavęs Kiprijonas Lukauskas, 1797 m. lietuvių kalba parašęs knygą „Pamokslai iš Dievo priesakų apie krikščioniško gyvenimo prievoles“ (Pamokslas iš prisakymų Dievo apie pavinasčias gyvenimo krikščioniško). Šis kūrinys išliko rankraščiu ir buvo išspausdintas tik 1996 m. Kiprijono Lukausko knygoje daug švietėjiškos pasaulėžiūros elementų, tačiau vienas svarbiausių jo teiginių yra tai, jog Lietuvos dvarininkų ir valstiečių santykiai yra pagrįsti sutarties teise: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įstatymuose tam pakanka įrodymų, – tvirtina Lukauskas, – abi pusės turi tiek pareigas vieni kitiems, tiek ir savo asmenines teises. Tai buvo svarbus ideologinis argumentas už baudžiavos praktikos nepagrįstumą, galiausiai turėjęs vesti į visiškos valstiečių asmens laisvės pripažinimą. K. Lukausko knygoje, be kita ko, ryškus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kaip atskiro socialinio ir politinio vieneto, skyrimas nuo Lenkijos. Poreikis modernizuoti ūkį ir visuomenę skatino Lietuvos inteligentiją domėtis Vakarų švietėjų idėjomis.

Išnašos

Pastabos

1. Tradicinis epochos pavadinimas – Šviečiamasis amžius. Taip pat naudojami variantai Švietimo amžius, Apšvietos amžius, Apšvieta, Proto amžius. Neologizmas Apšvieta vertinamas kaip paprastesnis, specialesnis pavadinimas.^[1]
2. Užrašas ant skydo su Hagos (Olandijos respublikos sostinės) herbu: IUBET ET PROBAT (Įsako ir tvirtina); užrašas praverstoje knygoje: IN LEGIBVS SALVS (Saugumas įstatyme).

Šaltiniai

1. „Kaip vadinama epocha – Švietimo amžius ar Apšvieta?“. Konsultacijų bankas. Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Suarchyvuotas originalas 2023-02-12. Nuoroda tikrinta 2023-02-12.
2. Ressi, Michèle. „Siècle des Lumières“. L'Histoire en citations. 4. 950. ISBN 978-2-37184-014-0. Nuoroda tikrinta 2023-02-12. „Notre siècle, j'en conviens encore avec Votre Majesté, ne vaut pas le siècle de Louis XIV pour le génie et pour le goût ; mais il me semble qu'il l'emporte pour les lumières, pour l'horreur de la superstition et du fanatisme.“

Vikiteka: Šviečiamasis amžius – vaizdinė ir garsinė medžiaga