From Wikipedia, the free encyclopedia
Sofoklis (gr. Σοφοκλης; 495 m. pr. m. e. netoli Atėnų, Kolone – 406 m. pr. m. e.) – žymus graikų tragikas, Atėnų pilietis, sukūręs apie 120 tragedijų, iš kurių išliko tik 7. Atėniečiai išrinko talentingąjį dramaturgą strategu, vėliau Sofoklis buvo išrinktas iždininku, be to, buvo medicinos dievo Asklepijo žynys.
 |
Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai. neenciklopedinis stilius |
Sofoklis gimė 495 m. pr. m. e. netoli Atėnų, Kolone – mieste, kurio vardą vėliau poetas įamžino savo tragedijose. Būdamas turtingo prekeivio sūnus, jis turėjo galimybes džiaugtis visais klestinčios Graikijos imperijos malonumais. Sukakus šešeriems, garsėjo savo grožiu ir puikiomis savybėmis, dėl to buvo išrinktas vadovauti berniukų chorui Salaminos pergalės minėjimo metu. Nuo mažens Sofoklis buvo ugdomas ir mokomas muzikos ir poezijos meno.
Sofoklio, kaip dramaturgo, karjera prasidėjo pergale prieš Aischilą dramaturgų varžybose, kurias jis laimėjo išskirtinėmis aplinkybėmis. Aischilas buvo 60 metų, kai dramos rungtynėse jis susitiko jauną, dar tik 27 metų poetą. Kova tarp gerbiamo dramaturgo ir jauno konkurento sudomino Atėnus. Jaunas, nepatyręs poetas nugalėjo dramos veteraną, tačiau tikroji kova vyko ne tarp dviejų darbų, bet tarp dviejų tragedijos meno stilių. Sofoklio jaunystė ir atrastos naujovės nugalėjo. Po šio įvykio daugiau nei šešiasdešimt metų Sofoklis rašė ir statė tragedijas bei satyrines dramas.
Yra vadinamas daugiausia laurų pelniusiu dramaturgu, net 20 kartų (kai kurių šaltinių teigimu – 24) nugalėjusiu tragikų konkursuose. Aischilas konkursą laimėjo 13, Euripidas – 6 kartus.
Produktyviausias jo kūrybos laikotarpis sutapo su Atėnų aukso amžiumi – taikos, demokratijos klestėjimo, didelių kūrybinių užmojų dešimtmečiais. Gražios figūros ir veido, sveikas, ligų neliečiamas, visur saiką bei harmoniją išlaikąs Sofoklis buvo atėniečių garbinamas - vadinamas net pačių dievų mylimuoju.
Sofoklis pats vaidino savo sukurtose pjesėse. Be teatro, turėjo ir kitų užsiėmimų – daugelį metų jis tarnavo kaip šventikas, buvo Generolų tarybos narys, o kartą netgi dirbo valstybės iždo vadovu. Pats Sofoklis turėjo stiprų religinį temperamentą, pripildytą pagarbos savo šalies dievams, kuriais jis tikėjo. Jis nelaikė savęs didžiu kūrėju, sau jis priskyrė tik interpretatoriaus vaidmenį, ir sakė, jog "įvykiai ir herojai patys jį užklumpa, kad būtų parodyti žmonėms". Be jokio vulgaraus prietaringumo jis perteikė šventus savo šalies mitus, retkarčiais pateikdamas ironijos nuotrupas, humaniškumo pastangas su nenugalimu lemties buvimu. Po Aischilo pasitraukimo, Sofoklis buvo pripažintas didingiausiu tragedijos meistru.
Iš maždaug 120 Sofoklio sukurtų tragedijų liko tik 7. Kitų – tik nuotrupos, tarp kurių apie trečdalis (400 eilučių) satyrinės dramos „Pėdsekiai“ („Ichneutai“). Medžiaga ir siužetai tragedijoms imti iš padavimų bei mitų, kurie jo laikais daugiau buvo laikomi istoriniais faktais, negu pasakomis. Jis naudojo ir vadinamąsias kiklines poemas, kurios ligi mūsų laikų neišliko.
Trojos ciklo tragedijos:
Iš padavimų apie Heraklį:
Tėbų ciklo tragedijos:
Nors siužetą Sofoklis ėmė iš padavimų, tačiau padavimuose jis matė nebe dievus ir titanus, kaip Eschilas, o žemės žmones. Jį žavėjo ne didingumas, o gyvenimo darnumas ir harmonija, jo vaizduojamų žmonių vidus ne itin sudėtingas. Vienuose vyrauja pavydas, užsispyrimas, kerštingumas, kituose – valios tvirtumas, šeimos, artimųjų ir artimo meilė, pareigos jausmas, tiesumas – ypatybės, būdingos žmogaus širdžiai visais amžiais. Iškeldamas šiuos būdo bruožus, Sofoklis sukūrė nemažai nesudėtingų, bet stipriai apibrėžtų charakterių. Aischilo tragedijų veikėjai – milžinai ir titanai, idėjų įsikūnijimas, Sofoklio – žmonės, kokie turėtų būti: švelnesni, spalvingesni ir realesni, tačiau jie nėra taip smarkiai blaškomi aistrų, kaip Euripido tragedijų personažai. Sofoklio žmonės tokie, kokie yra tikrovėje.
Tuo metu Graikijoje klestinčiam teatro menui Sofoklis įvedė keletą naujovių ir pakeitė nusistovėjusią tvarką:
Šiandien Sofoklio tragedijose svarbus yra herojinis humanizmas, kurio prisodrintas visų čia pateikiamų veikalų turinys. Žmogiškasis Edipo ir jo dukters Antigonės tragizmas jaudina ir šiandien. Antigonės ir Kreonto konfliktas, atliekant savo pareigas, atspindi nuolat amžių bėgyje pasikartojančius žmogiškosios prigimties pergyvenimus. Taip pat Sofoklio tragedijos pasižymi draminės pozicijos dinamiškumu. Jos paprastai prasideda ekspozicinėmis scenomis, kuriose paaiškėja pradinė padėtis ir paruošiamas herojų veiksmų planas. Šio plano, susiduriančio su įvairiomis kliūtimis, vykdymo procese draminis veiksmas čia stiprėja, čia lėtėja kol pasiekia persilaužimo momentą, po kurio seka nedidelis sulėtinimas ir katastrofa, staigiai privedama prie galutinės atomazgos. Dėsningoje įvykių eigoje, griežtai motyvuotoje ir išplaukiančioje iš veikiančiųjų asmenų charakterių, Sofoklis mato slaptą dieviškų jėgų veikimą. Sofoklio dramose choras vaidina pagalbinį vaidmenį, jo dainos tarsi lyrinis akomponimentas dramoje. Kartais Sofoklis panaudoja chorą, kad išsakytų savo paties mintis.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
