Etruskai

Etruskai (lot. Etrusci, Tusci; gr. Τυρσηνοί, Τυρρηνοί [Tyrsenoi, Tyrrhenoi], iš šio pavadinimo atsirado Tirėnų jūra, t. y. etruskų jūra]), patys save vadinę rasenna buvo Antikos tauta, kuri gyveno šiaurės vidurio Italijoje dabartiniuose Toskanos, Umbrijos ir Lacijaus regionuose^[1]. Šiame regione etruskų kultūra randama tarp 800 m. pr. m. e. ir 100 m. pr. m. e. Vėliau etruskai buvo užkariauti romėnų ir įjungti į Senovės Romos valstybę.

Senovės Italijos regionas Etrurija/Rasenna
Šalis	Italija (Toskana)
Tautos	etruskai
Kalba	etruskų kalba
Valstybės	Etruskų konfederacija
Miestai	Velzna, Aritimas, Pupluna ir kt.

Etruskų istoriją, kalbą ir kultūra tiria etruskologija.

Kilmės teorijos

Jų kilmė, kaip ir kalba, lieka paslaptimi, bet nuo IX a. pr. m. e. jie pasklido po centrinę Italiją. Jie gali būti atkeliavę iš Mažosios Azijos, arba vidurio Europos. Etruskai gali būti ir autochtonai.

Kultūra

Etruskų kapuose rastos freskos, papuošalai ir keramika liudija juos buvus aukštos kultūros ir meno tauta. Pagrindiniai etruskų varžovai buvo pietuose gyvenantys graikai. Etruskų šalis – Etrūrija niekad nebuvo vieninga valstybė – tik laisva miestų konfederacija. Etrūrija klestėjo apie 800–400 m. pr. m. e.

Etruskai statė irigacinę sistemą, didelius akmeninius pastatus, gerus laivus. Jie apdirbo žalvarį, geležį ir kitus metalus. Buvo geri jūrininkai, prekiavo su Graikija ir Artimaisiais Rytais. Ši tauta galėjo naudoti graikų raštą. Po karų etruskai nusilpo ir asimiliavosi su romėnais. Graikų kalbą pakeitė lotynų kalba.

Ankstyvuoju laikotarpiu Romą valdė karaliai. Paskutiniai trys buvo etruskai:

• Tarkvinijus Priskas – pradėjo statyti Didįjį Cirką, surengė pirmąsias viešas žaidynes, nusausino pelkes aplink Romą.
• Servijus Tulijus – apjuosė Romą siena, leido plebėjams dalyvauti Tautos Susirinkime.
• Tarkvinijus Išdidusis – pastatė šventyklą ant Kapitolijaus kalvos. 509 m. pr. m. e. jį romėnai ištrėmė. Tai buvo paskutinis Romos karalius.

Šaltiniai

1. etruskai (VLE)