From Wikipedia, the free encyclopedia
Adrijos jūra – Viduržemio jūros dalis, esanti tarp Apeninų ir Balkanų, šiauriau Otranto sąsiaurio. Adrijos jūros pakrantes turi Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Italija, Juodkalnija ir Slovėnija.
Šis straipsnis apie jūrą. Apie miestą skaitykite straipsnyje Adrija (miestas).Adrijos jūroje yra daugiau nei 1300 salų, daugiausia palei rytinę pakrantę Kroatijoje. Jūra dalinama į tris baseinus, šiaurinis yra sekliausias, o pietinis giliausias, maksimalus gylis siekia 1233 m. Vyraujančios srovės teka prieš laikrodžio rodyklę nuo Otranto sąsiaurio palei rytinę pakrantę ir grįžta iki sąsiaurio palei vakarinę (Italijos) pakrantę. Potvyniai Adrijos jūroje yra silpni, nors kartais pasitaiko ir didesnių svyravimų. Adrijos druskingumas yra mažesnis nei Viduržemio jūros, nes į Adriją suteka trečdalis viso gėlo vandens, kuris patenka į Viduržemio jūrą. Vandens paviršiaus temperatūra paprastai siekia 30 °C vasarą ir 12 °C žiemą ir ženkliai veikia Adrijos jūros baseino klimatą.
Adrijos jūroje yra keletas saugomų teritorijų, skirtų apsaugoti jūros karstines buveines ir bioįvairovę. Jūroje yra gausi flora ir fauna – Adrijoje identifikuojama daugiau kaip 7000 rūšių, daugelis iš jų – endeminės, retos ir saugotinos.
Adrijos pakrantėse gyvena daugiau nei 3,5 mln. žmonių; didžiausi miestai yra Baris, Venecija, Triestas ir Splitas. Išvystyta žvejyba, turizmas.
Pirmieji Adrijos jūros pakrantę apgyvendino etruskai, ilyrai ir graikai. Jūros pavadinimas kilo nuo etruskų gyvenvietės Adrijos (Rovigo provincija), kuri buvo jūros pakrantėje, Po ir Adidžės upių deltoje, vardo.[1] Šis pavadinimas greičiausiai kilęs iš ilyrų kalbos žodžio adur, reiškiančio „vandenį“ arba „jūrą“.[2] Iš pradžių taip graikai vadino tik šiaurinę jūros dalį (gr. Adrias Kolpos), vėliau šis pavadinimas imtas naudoti visai jūrai. Romėnai jūrą vadino Mare Seperum arba Mare Hadriaticum.
II a. pr. m. e. Adrijos pakrantes užvaldė Roma. Viduramžiais Adrijos jūroje ir jos pakrantėse skirtingais laikotarpiais vyravo keletas valstybių, tarp jų Bizantijos imperija, Kroatijos karalystė, Venecijos respublika, Habsburgų monarchija ir Osmanų imperija. Napoleono karų metu Pirmoji Prancūzijos imperija užvaldė pakrantes, o prieš ją stojo britai ir galiausiai didžioji rytinės Adrijos jūros pakrantės dalis ir Po slėnis atiteko Austrijai. Po Italijos susivienijimo Italijos karalystė pradėjo ekspansiją į rytus, kuri truko iki XX a. Po Pirmojo pasaulinio karo ir Austrijos-Vengrijos bei Osmanų imperijos žlugimo rytinė jūros pakrantė atiteko Jugoslavijai ir Albanijai. XX a. paskutiniajame dešimtmetyje iširus Jugoslavijai prie Adrijos jūros atsirado keturios naujos valstybės. Italija ir Jugoslavija dėl jūrų sienos susitarė 1975 m. ir šią sieną pripažįsta po Jugoslavijos iširimo susidariusios valstybės, tačiau jūrų sienos tarp Slovėnijos, Kroatijos, Bosnijos-Hercegovinos ir Juodkalnijos tebėra ginčų objektas. Italija ir Albanija dėl jūrų sienos susitarė 1992 m.
Adrijos jūra yra ant Apulijos arba Adrijos mikroplokštės, kuri mezozojaus eroje atsiskyrė nuo Afrikos plokštės. Plokštės judėjimas prisidėjo prie aplinkinių kalnų grandinių formavimosi ir Apeninų tektoninio iškilimo po susidūrimo su Eurazijos plokšte. Apeninai susiformavo vėlyvajame oligocene tuo pačiu atskirdami Adrijos jūrą nuo Viduržemio jūros baseino. Adrijos jūroje randamos visų tipų nuosėdos, didžioji nuosėdų dalis sunešta Po ir kitų upių vakarinėje pakrantėje. Vakarinė pakrantė yra aliuvinė arba terasinė, o rytinė pakrantė yra stipriai išraižyta su aiškiai pasireiškiančia karstifikacija.
Jūra driekiasi iš šiaurės vakarų į pietryčius 820 km – nuo Venecijos įlankos šiaurėje iki Otranto sąsiaurio pietuose, kur Adrijos jūra pereina į Jonijos jūrą. Adrijos plotis – nuo 93 iki 222 km, vidutinis 160 km. Jūra užima 132 tūkst. kv.km plotą. Šiaurinės dalies gylis siekia nuo 40 iki 200 m. Pietinė dalis yra žymiai gilesnė – tarp Diuresio ir Bario gylis siekia iki 1230 metrų.
Vakarinėje jūros pakrantėje yra Italija, o palei rytinį krantą – Kroatija, Juodkalnija ir Albanija. Nedidelė dalis pakrantės priklauso Slovėnijai bei Bosnijai ir Hercegovinai (26 km prie Neumo).
Šiaurės vakarinė dalis yra sekli su daugybe pakrantės lagūnų. Didžiausia iš lagūnų yra Venecijos. Toliau esanti rytinė Italijos pakrantė yra kalnuota, pakrantėje praktiškai nėra salų, kranto linija gana tiesi. Tik Apulijoje esantys Gargano kalnai apie 50 km išsikiša į Adrijos jūrą sudarydami pusiasalį.
Rytinėje pakrantėje į jūrą išsikiša Istrijos pusiasalis, visa pakrantė daugiausia kalnuota ir raižyta. Didžiąją rytinės pakrantės dalį užima Kroatijos regionas Dalmatija, jos krantas yra labai vingiuotas, turi daug salelių, įlankėlių ir labai populiarus tarp turistų. Dalmatijos salos yra Dinarų kalnų pakrantės kalnagūbrių viršūnės, o tarp kalnų buvę slėniai buvo užlieti leidžiantis vakarinei Balkanų pusiasalio daliai. Tarp didžiausių įlankų čia yra Triesto įlanka, o 30 km Kotoro įlanka Juodkalnijoje yra didžiausia Adrijos jūroje. Jūra prie kranto yra gili, dėl to gerai tinka laivybai. Piečiau Škoderio Albanijoje pakrantė smėlėta. Adrijos pakrantė baigiasi ties Vlora piečiau kurios palei Jonijos jūros pakrantę prasideda Albanijos Rivjera.
Klimatui būdinga labai šilta, nelietinga ir sausa vasara bei švelni, iš dalies lietinga ir drėgna žiema. Žiemą Adrijos jūros regionas yra veikiamas aukšto slėgio sričių iš Atlanto. Dėl to pučia šilti pietiniai (sirokas) ir šalti šiaurės (mistralis ir bora) vėjai.
Didžiausios į Adriją įtekančios upės yra Reno, Po, Adidžė, Brenta, Piavė, Soča, Zrmanja, Krka, Cetina, Neretva, Drinas.
Jūros srovės eina palei rytinę pakrantę į šiaurės ir palei vakarinę pakrantę į pietų pusę. Dažnai susidaro trys panašaus dydžio iš jūrų srovių sudaryti sūkuriai apimantys visą Adrijos jūros plotą (aukštutinėje, vidurinėje ir žemutinėje dalyse). Kadangi Adrijos jūra yra ištęsta ir su Viduržemio jūra jungiasi neplačiu (apie 70 km) sąsiauriu tai vandens apykaita su likusia Viduržemio jūros dalimi yra nedidelė.
Druskingumas jūros paviršiuje prie didelių upių deltų yra 2,5-3 proc. Toliau nuo upių deltų druskingumas šiaurinėje jūros dalyje yra apie 3,4 %, pietinėje dalyje – 3,9 proc. 10 metrų gylyje vandens druskingumas yra daugmaž toks pats kaip ir paviršiuje, išskyrus upių įsiliejimo vietas.
Vandens temperatūra jūros paviršiuje vasarą (rugpjūtį) siekia 23 – 28 °C, įlankose ir pietuose gali pasiekti ir aukštesnę nei 30 °C temperatūrą. Žiemą (vasarį) temperatūra šiaurinėje dalyje nukrenta iki 7 °C, pietinėje – iki 15 °C.[3]
Adrijos jūroje gerai išvystyta žvejyba, gausu omarų, sardinių, tuno. Žvejyba ir turizmas atneša reikšmingas pajamas palei visą Adrijos jūros pakrantę. Sparčiausiai Adrijos jūros baseine auga Kroatijos Adrijos pakrančių turizmo industrija. Jūros transportas taip pat yra svarbi regiono ekonomikos šaka – Adrijos jūroje yra 19 jūrų uostų, kurie gali apdoroti daugiau nei milijoną tonų krovinių per metus. Vakariniame krante (Italijoje) pagrindiniai uostai – Venecija, Ankona ir Baris. Triestas taip pat anksčiau buvo svarbus uostas, bet dabar neteko savo reikšmės. Rytiniame krante didžiausi uostai yra Rijeka ir Splitas (abu – Kroatijoje). Didžiausias Adrijos jūros uostas pagal metinę krovinių apyvartą yra Triesto uostas, o Splito uostas yra didžiausias Adrijoje pagal pervežamų keleivių skaičių.
Tarp didžiausių ir svarbiausių Adrijos uostų yra:
Valstybėse, esančiose palei Adrijos jūrą, didelę reikšmę turi turizmas. Čia esantys kurortai žinomi visoje Europoje, kai kurie ir pasaulyje. Tarp jų yra:
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
