From Wikipedia, the free encyclopedia
Amedėjas Modiljanis (it. Amedeo Modigliani, piln. Amedeo Clemente Modigliani, 1884 m. liepos 12 d. – 1920 m. sausio 24 d.) – žydų kilmės XX a. modernizmo Italijos tapytojas ir skulptorius, dirbęs Prancūzijoje. Daugiausia tapė portretus ir aktus.
| Amedėjas Modiljanis it. Amedeo Modigliani | |
|---|---|
 | |
| Amedėjas Modiljanis 1918 m. | |
| Gimė | 1884 m. liepos 12 d. Livornas |
| Mirė | 1920 m. sausio 24 d. (35 metai) Paryžius |
| Palaidotas (-a) | Per Lašezo kapinės |
| Tautybė | italas |
| Veikla | Dailininkas |
| Sritis | Modernizmas |
 Vikiteka | Amedeo Modigliani |
| Parašas | |
 | |
Modiljanis išvystė nuosavą stilių ir nepriskiriamas nei vienai modernizmo srovių. Jis tapo vienu populiariausių XX a. tapytojų, tiek dėl tragiškos gyvenimo istorijos (nuo vaikystės Modiljanis sirgo, kas jį pastūmėjo į alkoholizmą ir narkotikus), tiek dėl savo dailės, kuri, skirtingai nuo daugelio kitų modernistų, išlaikė ryšius su realistiniu objekto vaizdavimu.
Amedėjas Modiljanis gimė 1884 m. liepos 12 d. Livorno mieste, Italijoje. Jis buvo jauniausias iš 4 šeimos vaikų. Tėvas Flaminio Modigliani buvo kalnakasybos inžinierius. Motina Eugenia Modigliani (Eugénie Garsin) buvo kilusi iš Prancūzijos Marselio miesto. Šeima priklausė sekuliariųjų žydų vidurinei klasei. Šeima vertėsi metalų, medienos ir anglių prekyba. Amedėjaus gimimo metu šeimos verslas bankrutavo. Manoma, kad kūdikio gimimas išgelbėjo Modiljanių turtą nuo kreditorių išparceliavimo (tuo metu buvo draudžiama konfiskuoti turtą iš šeimų, turinčių mažamečių vaikų). Motina atidarė savą mokyklą ir užsiėmė prancūzų kalbos mokymu ir vertimais. Jai padėjo Modiljanio vyresniosios seserys.
Amedėjaus auklėjimu daugiausia rūpinosi dėdė Isaco Garsin. 1895 m. Amedėjas persirgo pleuritu, po to kartu su motina keliavo po Italijos miestus. 1898 m. Amedėjas susirgo tymais, kurie tuo metu buvo nepagydoma liga. Per ligos priepuolius kliedėdavo apie gretimoje Florencijoje buvusius renesanso laikų meno šedevrus, kuriuos galvojo, kad nepamatys, nes mirs. Ligai atsitraukus motina aprodė sūnui Florencijos įžymybes: Uficius ir Piti. Viename laiške motina spėja Amedėją tapsiant menininku.
1898 m. Amedėjas pradėjo mokintis to meto geriausio Livorno dailininko Guglielmo Micheli studijoje. Joje jis susipažino ir persiėmė XIX a. Italijos dailės madomis, studijavo renesanso dailės pavyzdžius. Būsimą dailininko gyvenimą tuo metu pradėjo temdyti šešėlis – pirmieji tuberkuliozės požymiai. 1901 m. žiemą Amedėjas lankėsi Romoje, Neapolyje, Kapryje. Susipažino su Domenico Morelli kūryba. Kitas dailininkas, kurio įtaka jaučiama ankstyvuosiuose Amedėjo darbuose, buvo Giovanni Boldini. 1902 m. grįžęs į Florenciją Amedėjas įstojo į Laisvąją nuogo kūno dailės mokyklą, kurioje dėstė Giovanni Fattori. Jis lankėsi muziejuose, studijavo piešimą iš natūros, aukštai vertino renesanso meną.
1903 m. Amedėjas nuvyko į Veneciją, įstojo į Vaizduojamojo meno institutą. 1903 ir 1905 m. Venecijos bienalėse Modiljanis susipažino su tuo metu vykstančiais Europos moderniojo meno judėjimais, kurie buvo menkai išreikšti Livorne ir Florencijoje. Venecijoje jis atrado impresionistų, simbolistų ir O. Rodeno kūrybą. Greičiausiai tai jį paskatino vykti į to meto pasaulio meno sostinę – Paryžių.
Ankstyvaisiais 1906 m., su motinos duota menka pinigų suma, Modiljanis atvyko į Paryžių, apsistojo Monmartre. Čia jis visapusiškai lavinosi, lankėsi muziejuose, įstojo į vietos italų dailės mokyklą Académie Colarossi, išsinuomojo dailės studiją. Iš pradžių Modiljanis bandė gyventi kaip pasiturinčios šeimos sūnus, tačiau pasibaigus pinigams jo gyvenimas tapo labai skurdus. Liudijama, kad jis beveik nuolat dėvėdavo darbininkiškus drabužius, buvo įjunkęs į alkoholį, neatsisakinėdavo hašišo, kurį greičiausiai pradėjo vartoti Venecijoje.
Gyvenimas Modiljanį suvedė su visa grietinėle išskirtinių Paryžiaus menininkų, tarp kurių dailininkai Morisas Utrilo, Pablas Pikasas, Chaimas Sutinas, poetas Maksas Žakobas. Modiljanis susipažino iš arti su naujausiais moderniosios dailės judėjimais. Legenda sako, kad jis sunaikino visus savo atsivežtus piešinius iš Italijos, kuriuos sukūrė pagal renesanso praeities meistrų pavyzdžius. Tačiau Paryžius nelaukė menininko išskėstomis rankomis. Mieste, kuriame vienu metu dirbo kelios dešimtys tūkstančių dailininkų, buvo ypač sunku prasimušti ir surasti savo paveikslų rinką. Prasidėjo dailininko kraustymasis iš vienos vietos į kitą, skolos už nuomą, besaikis alkoholizmas ir narkotikų vartojimas. Tuo Modiljanis slėpė, o gal bėgo nuo tiesos – tuberkuliozės liga, kuria jis sirgo, buvo mirtina ir tuo metu neišgydoma. Alkoholis ir narkotikai slopino skausmus.
1907 m. Modiljanis apsistojo viename name, kuriame kambarius jauniems dailininkams nuomojo daktaras Polis Aleksanderis. Jaunas daktaras tapo pirmuoju Modiljanio rėmėju ir jo dailės mėgėju. Tais pačiais metais Modiljanio darbų eksponuota „Rudens salono“ parodoje. 1908 m. eksponuota Nepriklausomųjų dailininkų draugijos parodoje. Jokio ypatingo dėmesio Modiljanio darbai nesulaukė. Pirmųjų Modiljanio darbų Paryžiuje stilistiką paveikė Anri de Tulūz-Lotrekas, kiek vėliau – Polis Sezanas. 1908 m. su Polio Aleksanderio tarpininkavimu dailininkas gavo pirmą užsakymą ir atliko paveikslą „Amazonė“. 1909 m. Modiljanis persikraustė į Monparnasą. Čia susipažino su rumunų kilmės skulptoriumi Konstantinu Brankušiu. K. Brankušis buvo vienas įtakingiausių modernizmo skulptorių. Dėl jo įtakos, o gal dar ir dėl paveikslų nesėkmių, Modiljanis atsidėjo skulptūrai. Pasakojama, kad akmenis skulptūroms jis vogdavo iš statybų aikštelių. 1910 m. Modiljanis susipažino su rusų poete Ana Achmatova. Yra legenda apie karštą menininkų simpatiją vienas kitam ir meilę. Tuo metu Achmatova buvo nesenai ištekėjusi ir ryšius su Modiljaniu nutraukė po apie metus trukusio susirašinėjimo. Modiljanis jai skyrė apie 16 portretų piešinių. Menininkai daugiau niekuomet nesusitiko. Kitos moterys Modiljanio gyvenime, o jų buvo daug, dažniausiai būdavo studijos pozuotojos, neturtingos provincijos merginos, ir pan. Žodžiais ir paveikslais Modiljanis garbino moters grožį, tačiau realūs santykiai buvo kiek kitokie. Dažnos muštynės su partnerėmis, beveik vieši gatvės skandalai ir santykių aiškinimasis buvo įprasti Modiljaniui.
1912 m. Modiljanis išstatė „Rudens salono“ parodoje seriją skulptūrinių galvų, kurių keletas buvo nupirktos. 1913 m. pavasarį Modiljanis grįžo į gimtojo miesto apylinkes. Viename laiške jis mini, kad Livorne dirbo su marmuro statulomis ir kelias atsiuntė į Paryžių, tačiau apie jas jokių kitų žinių nėra. Apie 1913-14 m. sandūroje Modiljanis grįžo prie tapybos. Prasidėjus Pirmajam pasauliniui karui Modiljanis negalėjo būti paimtas į armiją dėl prastos sveikatos, tačiau į frontą išvyko Polis Aleksanderis. Naujuoju Modiljanio kūrybos globėju tapo Polis Gijomas, kuris eksponavo dailininkų darbus nuosavoje galerijoje ir buvo meno kūrinių dileris. Tarp to meto Modiljanio draugų: skulptorius Žakas Lipšicas, dailininkas Mozė Kislingas.
1914 m. Modiljanis susipažino su angle Beatriče Hastings, kuri tapo tikriausiai pirmąja pastovesne drauge. Beatričė Hastings užsiėmė įvairiapuse veikla, nuo poetės iki cirko artistės, ir rašė straipsnius į Anglijos spaudą apie Paryžiaus kultūrinį gyvenimą. Jai Modiljanis skyrė 14 portretų. Poros ryšis išsilaikė apie 2 metus. 1916 m. Modiljanis susipažino su lenkų poetu Leopoldu Zborovskiu, kuris, su savo žmona Chanka, tapo Modiljanio dailės mėgėju ir jo rėmėju. Zborovskiai užsakinėjo paveikslus Modiljaniui ir rėmė jį parodose.
1917 m. balandžio mėnesį Modiljanis susipažino su 19 metų Académie Colarossi dailės mokyklos mokine Žana Ebiutern, kuri tapo paskutine ir didžiąja Modiljanio meile. Ją Modiljanis pavaizdavo bent 25-iuose portretuose. Žana buvo iš katalikiškos šeimos ir sulaukė didelio pasipriešinimo iš jos pusės, kada apsigyveno su žydų kilmės dailininku. 1917 m. gruodį įvyko pirmoji ir vienintelė jo gyvenimo metu Modiljanio personalinė paroda Berthe Weill galerijoje, kuri sukėlė skandalą − policija liepė nukabinti nuogų moterų atvaizdus, kurie buvo iškabinti vitrinose. 1918 m. dailininkas su Zborovskių šeima pasitraukė į Pietų Prancūziją nuo galimo vokiečių kariuomenės įsiveržimo į Paryžių Pirmojo pasaulinio karo metu. Žinoma, kad vienu metu buvo apsistojęs Nicoje. 1918 m. lapkričio 28 d. Modiljaniui gimė duktė Žana. Paveikslus Modiljanis siuntė į Paryžių, Zborovskio tarpininkavimu jie buvo eksponuoti Londone.
1919 m. gegužę Modiljanis grįžo į Paryžių. Tuo metu susiklosčiusi situacija buvo palanki dailininkui. Jis buvo pradėjęs gauti teigiamus reviu iš spaudos, jo portretai pradėjo susilaukti platesnio publikos dėmesio. Sužinojęs apie Žanos Ebiutern antrąjį nėštumą, Modiljanis planavo vedybas, tačiau tam sutrukdė liga. Amedėjas Modiljanis mirė 1920 m. sausio 24 d. vienoje Paryžiaus ligoninių nuo tuberkuliozės iššaukto meningito. Jo draugė Žana Ebiutern, nėščia devintą mėnesį, baigė gyvenimą savižudybe sekančią dieną (iššokdama pro langą). Amedėjas Modiljanis palaidotas Paryžiaus Per Lašezo (Père Lachaise) kapinėse. Žana Ebiutern perlaidota prie Modiljanio praėjus apie 10 metų nuo mirties.
1926 m. dailininko pažįstamas poetas Andrė Salmonas parašė memuarinę apybraižą apie Modiljanį, 1957 m. – romantinį romaną „Aistringas Modiljanio gyvenimas“. 1957 m. sukurtas prancūzų filmas „Monparnasas, 19“. 2004 m. sukurtas romantinis filmas dailininko gyvenimo motyvais „Modiljanis“.
Viešo aukciono metu parduotų Modiljanio kūrinių kainos:
.jpg)
.jpg)
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
