Rusijos Federacijos prezidentas From Wikipedia, the free encyclopedia
Vladimiras Vladimirovičius Putinas (rus. Влади́мир Влади́мирович Пу́тин; g. 1952 m. spalio 7 d. Leningrade) – rusų politikas, buvęs žvalgybos pareigūnas ir dabartinis Rusijos prezidentas, be pertraukos šias pareigas einantis nuo 2012 m. Putinas valstybės prezidentu arba ministru pirmininku yra nuo 1999 m. 1999–2000 m. jis vadovavo Vyriausybei, 2000–2008 m. buvo išrinktas prezidentu dviem kadencijoms iš eilės, o 2008–2012 m. vėl tapo ministru pirmininku.
Kitos reikšmės – Putinas (reikšmės).| Vladimiras Putinas | |||||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Rusijos prezidentas | |||||||||||||||||||
.jpg) | |||||||||||||||||||
| V. Putinas 2022 m. rugsėjo mėn. | |||||||||||||||||||
| Gimė | 1952 m. spalio 7 d. Leningradas, Rusijos TFSR, TSRS | ||||||||||||||||||
| Tėvai | Vladimiras Spiridonovičius Putinas ir Marija Ivanovna Putina | ||||||||||||||||||
| Sutuoktinis (-ė) | Liudmila Putina (Škrebniova) (1983–2013) | ||||||||||||||||||
| Vaikai | Katerina ir Marija | ||||||||||||||||||
| Religija | Rusijos stačiatikių bažnyčia | ||||||||||||||||||
| Rusijos prezidentas | |||||||||||||||||||
| Kelintas | antrasis, ketvirtasis ir penktasis | ||||||||||||||||||
| Ėjo pareigas | 2000 m. gegužės 8 d. – 2008 m. gegužės 7 d.; 2012 m. gegužės 7 d. – dabar | ||||||||||||||||||
| Ankstesnis | Borisas Jelcinas | ||||||||||||||||||
| Vėlesnis | Dmitrijus Medvedevas | ||||||||||||||||||
| Rusijos ministras pirmininkas | |||||||||||||||||||
| Ėjo pareigas | 1999 m. rugpjūčio 9 d. – 2000 m. gegužės 7 d.; 2008 m. gegužės 8 d. – 2012 m. gegužės 7 d. | ||||||||||||||||||
| Ankstesnis | Viktoras Zubkovas | ||||||||||||||||||
| Vėlesnis | Dmitrijus Medvedevas | ||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||
| Partija | „Vieningoji Rusija“ | ||||||||||||||||||
 Vikiteka | Vladimiras Putinas | ||||||||||||||||||
| Parašas | |||||||||||||||||||
 | |||||||||||||||||||
Putinas gimė 1952 m. spalio 7 d. tuometiniame Leningrade, Tarybų Sąjungoje.[1][2] Jis buvo jauniausias iš trijų Vladimiro Spiridonovičiaus Putino (1911–1999 m.) ir Marijos Ivanovnos Putinos (mergautinė pavardė – Šelomova; 1911–1998 m.) vaikų. Jo senelis, Spiridonas Putinas, buvo asmeninis Vladimiro Lenino bei Josifo Stalino virėjas.[3][4] Du Putino broliai mirė dar prieš jam gimstant – Albertas žuvo būdamas dar kūdikiu, o Viktoras mirė nuo difterijos ir bado nacistinės Vokietijos surengtos Leningrado blokados metu 1942 m.[5][6]
Putino motina dirbo fabrike, o tėvas XX a. 4 deš. pradžioje buvo pašauktas atlikti karo tarnybą ir tarnavo TSRS povandeniniame laivyne. Antrojo pasaulinio karo pradžioje, jo tėvas tarnavo NKVD naikintojų batalione,[7][8][9] o vėliau buvo perkeltas į nuolatinę armiją, kur buvo smarkiai sužeistas 1942 m.[10] Putino senelė iš motinos pusės buvo nužudyta vokiečių Tverėje 1941 m., tuo tarpu dėdės dingo be žinios betarnaudami Rytų fronte Antrojo pasaulinio karo metais.[11]
1960 m. rugsėjo 1 d. Putinas pradėjo mokytis 193-oje mokykloje, Baskovo gatvėje, kuri buvo netoli jo namų. Jis buvo vienintelis iš 45 mokinių, kuris nepriklausė jaunųjų pionierių organizacijai. Kuomet Putinui sukako 12 metų, jis pradėjo lankyti sambo ir dziudo.[12] Laisvalaikiu jis mėgdavo skaityti Karlo Markso, Frydricho Engelso ir Lenino darbus.[13] Putinas studijavo vokiečių kalbą Sankt Peterburgo 281-oje vidurinėje mokykloje ir ši kalba jam yra pirmoji užsienio kalba.[14]
1975 m. Leningrado universiteto Teisės fakultete V. Putinas baigė teisę. 1975 m. V. Putinas įstojo į KGB ir atliko praktiką 401-oje KGB Oktos mokykloje, Leningrade.[15][16] Baigęs praktiką, jis pradėjo dirbti antrajame valdybos direktorate, kuris užsiėmė kontržvalgyba, vėliau buvo perkeltas į pirmąjį valdybos direktoratą, kur stebėjo užsieniečius bei konsulato pareigūnus, įsikūrusius Leningrade.[15][17][18] 1984 m. rugsėjo mėn. V. Putinas buvo išsiųstas komandiruotei į Maskvoje esantį tuometinį Jurijaus Andropovo raudonojo kaspino institutą.[19][20][21]
V. Putino oficialioje biografijoje teigiama, kad prasidėjus Berlyno sienos griūčiai, 1989 m. lapkričio 9 d., jis išsaugojo Tarybų kultūrinio centro bei KGB vilos Dresdene dokumentus, siekdamas juos perduoti valstybinėms institucijoms bei neleisti demonstruotojams jų sunaikinti.[22] Surinkęs medžiagą, V. Putinas sudegino su KGB susijusius dokumentus, o likusią Kultūrinio centro archyvinę medžiagą perdavė Vokietijos institucijoms.[22]
1991 m. rugpjūčio 20 d. išėjo iš KGB būdamas papulkininkiu.
1991–1996 m. dirbo Leningrado valstybinio universiteto rektoriaus padėjėju tarptautiniais klausimais, vadovavo Leningrado merijos užsienio ryšių komitetui, buvo mero patarėju, Sankt Peterburgo vyriausybės vadovo pirmuoju pavaduotoju. 1996 m. persikėlė į Maskvą ir ėmė dirbti Rusijos Federacijos prezidento administracijoje. 1998–1999 m. Rusijos saugumo tarnybos (FSB) direktorius. 1999 m. dirbo Saugumo tarybos sekretoriaus pareigose.
1999 m. rugpjūčio 9 d. Putinas tapo vienu iš trijų kandidatų į ministro pirmininko postą, o vėliau buvo Rusijos prezidento Boriso Jelcino sprendimu paskirtas laikinuoju ministru pirmininku.[23] Jelcinas taip pat pranešė norintis, kad Putinas būtų jo įpėdiniu. Tą pačią dieną Putinas sutiko ateityje iškelti savo kandidatūrą į prezidentus.[24]
Rugpjūčio 16 d. Dūma patvirtino jo kandidatūrą į ministro pirmininko postą (233 – už, 84 – prieš, 17 – susilaikė).[25] Kuomet Putinas tapo ministru primininku, daugelis manė, kad šis, būdamas praktiškai nežinomu plačiajai visuomenei, poste neišbus ilgiau nei jo pirmtakai. Tuomet Putinas buvo laikomas Jelcino lojalistu – kaip ir kiti buvę tuometinio prezidento ministrai pirmininkai, Putino kabinete dirbančius žmones rinko ne jis pats, o Prezidentūros administracija.[26]
1999 m. spalio 4 d. pradėjo Antrąjį Čečėnijos karą.
Tuo tarpu pagrindiniai Jelcino oponentai ir kiti potencialūs jo įpėdiniai jau anuomet bandė pakeisti ligotą prezidentą ir įnirtingai priešinosi galimai Putino įpėdinystei. Po Rusijos apartamentų bombardavimų ir Ičkerijos čečėnų respublikoje įsikūrusių modžahedo kovotojų, įskaitant ir buvusių KGB žvalgų, surengtos Dagestano invazijos, Putino griežta reakcija į šiuos įvykius bei nuožmi retorika suvaldant Antrojo Čečėnijos karo padarinius lėmė jo išaugusį populiarumą ir reikalingą persvarą artėjančiuose rinkimuose.
Nors Putinas oficialiai ir neatstovavo jokiai politinei partijai, jis išreiškė palaikymą naujai iškilusiai partijai „Vieningoji Rusija“,[27] kuri laimėjo antrą pagal dydį balsų skaičių (23,3 %) 1999 m. Dūmos rinkimuose, ir mainais užsitikrino jos paramą.
1999 m. gruodžio 31 d. atsistatydinus Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui, remiantis Konstitucija V. Putinas paskirtas laikinai einančiuoju prezidento pareigas. Putinas tuo metu, kaip ir buvo anksčiau planavęs, iškeliavo į susitikimą su Rusijos kariais Čečėnijoje.[28]
Putinas tą pačią dieną pasirašė dekretą „Dėl garantijų buvusiam Rusijos Federacijos prezidentui ir jo šeimai“.[29][30] Jis užtikrino, kad „kaltinimai korupcija išėjusiam prezidentui ir artimiesiems“ nebūtų tiriami. 2000 m. rugpjūčio 30 d. kriminalinis tyrimas, kuriame ir pats anuomet Sankt Peterburgo miesto valdžioje užėmęs pareigas Putinas tapo įtariamuoju, buvo nutrauktas.
2000 m. gruodžio 30 d. buvo nutraukta dar viena byla prieš generalinį prokurorą dėl „įrodymų trūkumo“, nepaisant to, jog Šveicarijos prokurorams šiuo klausimu buvo perduoti tūkstančiai dokumentų.[31] 2001 m. vasario 12 d. Putinas pasirašė panašų federalinį įstatymą, kuris pakeistų 1999 m. dekretą. Šis sprendimas buvo susijęs su rusų politikės Marinos Saljė atrasta byla, kur pats Putinas buvo kaltinamas 1992 m. vykdytu neteisėtu metalo eksportu.[32][33] Pati Saljė buvo nutildyta ir priversta palikti Sankt Peterburgą.[34]
Nors oponentai rinkimų tikėjosi 2000 m. birželio mėn., Jelcino atsistatydinimas lėmė tai, jog prezidentiniai rinkimai įvyko 2000 m. kovo 26 d. Putinas, nepaisant kaltinimų balsų klastojimu,[35] rinkimus laimėjo pirmame ture su 53 % palaikymu.[36][37]
Prezidento V. Putino inauguracija įvyko 2000 m. kovo 26 d. Ministru pirmininku paskirtas finansų ministras, Michailas Kasjanovas. Pirmoji rizika Putino populiarumui iškilo 2000 m. rugpjūtį, kuomet jis buvo kritikuojamas dėl nederamos reakcijos į povandeninio laivo „Kursk“ katastrofą,[38] mat prezidentui prireikė keliolikos dienų, jog šis grįžtų iš atostogų ir dar keleto, jog aplankytų tragedijos vietą.[39]
2000–2004 m. Putinas pradėjo vykdyti reformas, siekdamas pagerinti situaciją smarkiai nuskurdintoje valstybėje: jis laimėjo kovą dėl valdžios su Rusijos oligarchais, sudaręs su jais sandorį, kurio esmė – oligarchų galių išsaugojimas mainais už paramą, skirta Putino valdžiai.[40][41]
2002 m. spalio mėn. Rusijos visuomenę sukrėtė įkaitų krizė Maskvos teatre. Daugelis Rusijos spaudos atstovybių bei tarptautinės žiniasklaidos priemonių perspėjo apie daugiau 130 įkaitų mirtis specialiųjų pajėgų gelbėjimo metu ir tikino, jog po šio įvykio Putino populiarumas smarkiai sumažės. Tačiau, neilgai trukus po šios operacijos, Rusijos prezidento populiarumas pasiekė rekordines aukštumas – 83 % Rusijos gyventojų tikino esantys patenkinti tuo, kaip Putinas suvaldė šią situaciją.[42]
Putinas prezidentu antrąkart buvo perrinktas 2004 m. kovo 14 d gavęs 71 % rinkėjų balsų.[43] Tų pačių metų rugsėjo 1–3 d. įvyko Beslano mokyklos įkaitų krizė, kurios metu mirė 330 žmonės, 186 iš jų vaikai.[44]
2005 m. Kremliaus kalboje Tarybų Sąjungos žlugimą pavadino „didžiausia XX-ojo amžiaus geopolitine katastrofa“.[45] Šią poziciją jis paaiškino, tvirtindamas: „Dar daugiau, iširimo epidemija paveikė ir pačią Rusiją.“ 2005 m., dėl trumpėjančios gyvenimo trukmės ir prastėjančios socialinės apsaugos padėties, Putinas iniciavo Nacionalinių prioritetų projektus, siekdamas pagerinti Rusijos padėtį sveikatos apsaugos, švietimo, apgyvendinimo ir agrokultūros srityse.[46][47]
„Jukos“ naftos ir dujų kompanijos prezidento ir turtingiausio asmens Rusijoje Michailo Chodorkovskio baudžiamasis persekiojimas dėl sukčiavimo ir mokesčių vengimo tarptautinės žiniasklaidos buvo įvertintas kaip Putino bandymas pasipriešinti oligarcho skiriamai paramai Rusijos liberalams ir komunistams.[48] Chodorkovskis buvo suimtas, „Jukos“ iškelta bankroto byla, o kompanijos aktyvai buvo išparduoti aukcione už mažesnę nei rinkos kainą. Didžiausią aktyvų dalį įsigijo valstybinė kompanija „Rosneft“.[49] Vėliau Hagos arbitražo teismas „Jukos“ akcininkams skyrė 50 mlrd. JAV dolerių kompensaciją.[50]
Dėl konstitucijoje numatyto apribojimo užimti prezidento pareigas daugiau nei dvi kadencijas iš eilės negalėjo dalyvauti 2008 m. prezidento rinkimuose. Juos laimėjo D. Medvedevas, kuris paskyrė V. Putiną premjeru ir taip pradėjo „tandemokratija“ vadinamą periodą.[51] 2011 m. rugsėjį, po įstatyminių pakeitimų, kuriais prezidento kadencija pailginta nuo 4 iki 6 metų,[52] V. Putinas paskelbė sieksiąs trečios prezidento kadencijos. Šis pareiškimas sukėlė didelio masto protestus Rusijos miestuose.
Putinas yra tvirtinęs, kad didžiausi jo pasiekimai antrąkart užimant ministro pirmininko pareigas – ekonominės krizės pasekmių šalyje įveikimas[53] bei trukusio Rusijos populiacijos dydžio 2008–2011 m. stabilizavimas, sėkmingai suvaldant ligi tol vyravusią demografinę krizę šalyje.[53]
2012 m. kovo 4 d. Putinas laimėjo 2012 m. prezidento rinkimus gavęs 63,6 % rinkėjų balsų,[54] nepaisant kaltinimų, jog rezultatas buvo suklastotas.[55][56][57][58] Opozicinės grupės apkaltino Putiną ir partiją „Vieningoji Rusija“ sukčiavimu. Nors būta pastangų rinkimus padaryti skaidresniais pasitelkiant kameras balsavimo vietose, balsavimas susilaukė opozicijos ir tarptautinių stebėtojų kritikos dėl padarytų procedūrinių klaidų.[59]
Iškart prezidentu tapęs Putinas pasirašė 14 prezidentinių dekretų, kartais žiniasklaidoje vadinamų „Gegužės dekretais“, įskaitant ir dekretą, patvirtinantį naujus Rusijos ekonomikos uždavinius. Kiti buvo susiję su švietimu, apgyvendinimu, darbo jėgos apmokymais, santykiais su Europos Sąjunga, gynybos pramone, etniniais santykiais šalies viduje ir prezidentinės kampanijos metu kitais keltais klausimais.[60]
2012–2013 m. Putinas ir „Vieningoji Rusija“ išleido „Rusijos gėjų propagandos įstatymą“, kuris atitinkamai apribojo LGBT bendruomenės veiklą Sankt Peterburge, Archangelske bei Novosibirske. Įstatymas, kurį 2013 m. birželio mėn. patvirtino Dūma pasisako prieš „homoseksualų propagandą“ – LGBT simbolių bei homoseksualaus turinio uždraudimą.[61][62] Šis žingsnis susilaukė tarptautinio susirūpinimo, Putinas savo veiksmus pateisino tvirtindamas, kad šiuo įstatymu tėra siekiama „uždrausti pedofilijos ir homoseksualumo propagandą“ ir aiškino, jog homoseksualūs svečiai 2014 m. žiemos olimpinių žaidynių metu turėtų „palikti vaikus ramybėje“. Jis taip pat neigė, kad yra propaguojama „profesionali, karjeros ar socialinė diskriminacija“ homoseksualių asmenų atžvilgiu Rusijoje.[63]
Putinas pastarąjį kartą perrinktas 2018 m. Rusijos prezidento rinkimuose.
_Summit_meeting_of_the_leaders_of_Russia,_Ukraine,_Germany_and_France,_October_2014.jpg)
2014 m. vasario mėn. Rusija pasitelkdama karines struktūras įsiveržė į Ukrainos teritoriją. Po Euromaidano protestų ir Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus nušalinimo iš pareigų, Rusijos kariai, dėvintys uniformas be atpažinimo ženklų, užėmė strategiškai svarbias Krymo vietas bei infrastruktūrą. Vėliau įvykdžiusi daugelio valstybių nepripažįstamą referendumą Kryme ir Sevastopolyje, Rusija pusiasalį aneksavo.[64][65][66]
Pasak akademiko Andrejaus Tsigankovo, daugelio tarptautinės bendruomenės narių vertinimu nuo Krymo aneksijos prasidėjo visiškai kitoks Rusijos užsienio politikos laikotarpis.[67][68] Jų tvirtinimu, aneksuodama Krymą Rusija perėjo nuo „valstybės pagrindu vykdomos užsienio politikos“ į puolamąją retoriką, siekiant atkurti Tarybų Sąjungą. Taip pat Tsigankovas aiškino, kad Putino politikos pokytis gali būti siejamas su jo bandymu apginti tariamai Rusijos įtakos sferai priklausančias tautas nuo „įsibraunančios Vakarų galios“.[69]
2015 m. rugsėjo 30 d. prezidentas Putinas Sirijos valdžios prašymu patvirtino Rusijos kariuomenės intervenciją Sirijos pilietiniame kare, skirtą susidoroti su sukilėliais ir džihadistų grupuotėmis.[70]
Rusijos kariuomenė bombardavo, rengė raketų smūgius, pasitelkė specialiąsias tarnybas, siekdama įveikti Sirijos valdžiai neįtinkančias karines grupuotes, įskaitant Sirijos opoziciją, taip pat ir ISIL, Al Nustra pajėgas Levante, Tahrir al Šam, Ahrar al Šam bei Užkariavimo armiją.[71][72] Putinui 2016 m. kovo 14 d. pareiškus, kad Rusijos pajėgų misija Sirijoje „iš esmės įvykdyta“ ir nurodžius didžiajai kariuomenės daliai pasitraukti iš Sirijos,[73] likusios Rusijos karinės struktūros įsikūrė Sirijoje, siekdamos toliau stebėti situaciją šalyje ir remti valstybės valdžią.[74]
2020 m. liepos 3 d. Putinas pasirašė įsakymą, kuriuo buvo oficialiai patvirtintos Rusijos konstitucijos pataisos, leidžiančios jam kandidatuoti į prezidento postą dar dvejoms kadencijoms, kurių trukmė – šešeri metai. Pataisos buvo įteisintos 2020 m. liepos 4 d.[75]
Nuo liepos 11 d. Chabarovsko krašte vyko protestai, remiantys suimtą regiono gubernatorių Sergejų Furgalą ir smerkiantys Vladimirą Putiną.[76][77][78] 2020 m. liepos mėn. „Levada“ daryta apklausa atskleidė, jog 45 % apklaustųjų palaikė šiuos protestus.[79]
2020 m. gruodžio 22 d. Putinas pasirašė įstatymą, kuris visiems buvusiems Rusijos prezidentams numato neliečiamybę nuo baudžiamojo persekiojimo iki gyvos galvos.[80][81]
Po provakarietiškos Orumo revoliucijos Ukrainoje 2014 m. Putinas de facto užėmė rytinius valstybės regionus ir aneksavo Krymą. 2021 m. Putinas publikavo esė pavadinimu „Apie rusų ir ukrainiečių istorinį vieningumą“, kurioje šis tvirtina, kad baltarusiai, ukrainiečiai ir rusai turėtų būti bendros rusų tautos (rus. общерусский народ) ir Rusijos pasaulio dalimi. Pasak prezidento, rytų slavai yra „tie patys žmonės“, kuriuos išskyrė „jėgos visuomet bandžiusios sužlugdyti mūsų vienybę“, nes norėjo „skaldyti ir valdyti“.[82] Esė neigia ukrainiečių, kaip nepriklausomos tautos, gyvavimą.[83][84]
2022 m. vasario 23 d. Putinas savo kreipimesi per televiziją pranešė apie „specialią karinę operaciją“ Ukrainoje, kurios metu bus vykdomas valstybės užėmimas pilnu mastu.[85] Nurodęs, kad invazijos priežastis yra „denacifikacija“, Putinas taip pat paminėjo ir būtinybę „apginti [rusakalbius] žmones“ Donbaso regione, kurie, pasak prezidento, „jau aštuonerius metus susiduria su pažeminimu bei genocidu, kurį vykdo Kyjivo režimas“.[86] Taip pat Putinas pridūrė, kad „visa galima atsakomybė už kraujo praliejimą guls ant režimo, valdančio Ukrainos teritoriją, sąžinės“.[87] Kalbos metu prezidentas aiškino, kad neturįs planų Ukrainos okupuoti, sakydamas: „Mes nieko niekam neketiname primesti.“[87] Kitą dieną jis pradėjo karą Ukrainoje, kuriuo siekia nuversti išrinktą valdžią, laikydamasis pozicijos, kad šie yra „naciai“.[88][89]
V. Putinas yra save palyginęs su Petru I. Kviečia grįžti prie pamatinių vertybių ir atkurti vientisą, galingą Rusiją, kokia ji buvo praeityje.[90]
2023 m. kovo 17 d., reaguojant į Rusijos sukeltą karą Ukrainoje ir jo padarinius, Tarptautinis Teisingumo Teismas Hagoje išdavė arešto orderius V. Putinui ir Rusijos vaikų teisių apsaugos kontrolierei Marijai Lvovai-Belovai.[91][92]
_03.jpg)
Putinas sistemingai propaguoja konservatizmą socialinėje, kultūrinėje ir politinėje sferose. Putinas ne kartą smerkė globalizmą bei neoliberalizmą, pasisako už rusiškąjį konservatizmą.[93] Vis dėlto prezidentas remia idėjų kalves, skatina bendraminčių intelektualų bei rašytojų bendradarbiavimą.[94] Daugelis Putino globojamų intelektualų pasižymi radikaliai dešinei būdinga retorika. Vienas iš jų – žurnalistas Aleksandras Prohanovas, kuris propaguoja tokias idėjas, kaip rusiškasis nacionalizmas, Rusijos istorinės didybės atkūrimas ir sistemiška opozicija liberaliai politikai.[95]
Būdamas Rusijos premjeru V. Putinas vykdė reformas kariuomenėje ir policijoje, palaikė branduolinės energetikos pramonės plėtrą. Užsienio investicijų augimas prisidėjo prie automobilių pramonės plėtros.[96]
Per 1999–2008 m. laikotarpį realiosios pajamos Rusijoje padidėjo 2,5 karto, o realieji atlyginimai patrigubėjo; nedarbas ir skurdas sumažėjo perpus. Rusijos ekonomika augo aštuonerius metus iš eilės, BVP išaugo 72 % (pagal paritetinę perkamąją galią). Augimą paskatinto XXI a. pirmojo dešimtmečio žaliavų kainų augimo, aukštos naftos kainos ir apdairios ekonominės bei fiskalinės politikos.[97][98]
Putino valdymo laikotarpiu Kremliaus atstovybė ne kartą yra teigusi, kad Rusija turi savąją įtakos sferą bei „išskirtines teises“ į posovietinę erdvę, kuri šalyje neretai vadinama „artimu užsieniu“ (rus. ближнее зарубежье). Taip pat teigta, kad posovietinės valstybės Rusijai yra strategiškai svarbios.[99] Kai kurie Rusijos ekspertai santykius tarp Rusijos ir posovietinės erdvės prilygino Monro doktrinai.[100]
Virtinė spalvotųjų revoliucijų posovietinėje erdvėje – 2003 m. Rožių revoliucija Sakartvele, 2004 m. Oranžinė revoliucija Ukrainoje, 2005 m. Tulpių revoliucija Kirgizijoje – lėmė susipriešinimą tarp Rusijos ir šių valstybių. 2004 m. gruodžio mėn. Putinas kritikavo Rožinę bei Oranžinę revoliucijas sakydamas: „Jeigu pas jus vyksta nepaliaujamos revoliucijos, rizikuojate įtraukti visą posovietinę erdvę į nesibaigiantį konfliktą.“[101]
Putino požiūris į Baltijos šalių okupaciją laikui bėgant kito. Anksčiau estų žurnalistės Astridos Kanel (Astrid Kannel) apie tai paklaustas Putinas yra teigęs, kad Estijos, Latvijos ir Lietuvos okupacija – tuometinių neteisėtų Vokietijos ir Sovietų Sąjungos geopolitinių sprendimų pasekmė – ir šis klausimas daugiau nebesvarstytinas:[102]
„Jūs taip gerai kalbate rusiškai, jog aš įsitikinęs, kad skaitote ne ką prasčiau. Prašau paimkite 1989 m. Liaudies deputatų suvažiavimo rezoliuciją, kur juodai ant balto parašyta – Liaudies deputatų suvažiavimas smerkia Molotovo–Ribentropo paktą ir laiko jį juridiškai negaliojančiu. Jis neatspindėjo tarybinės liaudies nuomonės, o yra Stalino ir Hitlerio asmeninis reikalas. Ką dar galima tiksliau ir aiškiau pasakyti šiuo klausimu? Ar jūs norite, kad mes tai darytume [atsiprašinėtume] kiekvienais metais? Kaip jūs manote, ką dar galima pasakyti? Mūsų nuomone, šis klausimas uždarytas <...>“ – Vladimiras Putinas.[102]
Vėliau Putinas 1940 m. okupaciją pradėjo vertinti kaip teisėtą:
„1939 m. rudenį Tarybų Sąjunga, įvertinusi savo strateginius, karinius ir gynybinius tikslus, pradėjo Latvijos, Lietuvos ir Estijos suvienijimo procesą. Jų įstojimas į TSRS buvo atliekamas sutarties pagrindu ir su išrinktų valdžios organų sutikimu. Tai atitiko to meto tarptautinę ir nacionalinę teisę“, – tvirtino jis.[103]
Taip pat Putinas yra kritikavęs Estiją ir Latviją dėl šalyse įvestų nepiliečio pasų tvirtindamas, kad pastarieji pažeidžia ten gyvenančių rusakalbių teises ir neturi teisinio pagrindo.[104] 2018 m. forumo metu Putinas komentuodamas situaciją Latvijoje pareiškė:
„Sunku patikėti, kad šiuolaikinėje civilizuotoje visuomenėje šimtai tūkstančių žmonių buvo paskelbti nepiliečiais – tokios kategorijos tarptautinėje teisėje nėra. <...> Ši kategorija buvo sugalvota Baltijos valstybėse, sugalvota, siekiant apriboti žmonių, gyvenančių tose teritorijose, juridines teises.“[104]
Reaguodamas į Latvijos sprendimą griežtinti pasilikimo gyventi šalyje sąlygas latvių kalbos nemokantiems, Putinas perspėjo, kad valstybės laukia pasekmės ir ragino Rusijos Vyriausybę pradėti svarstyti apie „sistemines priemones“, kurios būtų taikomos panašią politiką vykdančioms šalims.[105]
Vadovaujant Vladimirui Putinui, Rusijos santykiai su NATO ir JAV išgyveno kelias stadijas. Kuomet jis buvo pirmąkart išrinktas prezidentu, santykiai su Jungtinėmis Valstijomis buvo itin atsargūs: po Rugsėjo 11-osios išpuolių Putinas pareiškė remiantis JAV ir jos paskelbtą karą prieš terorizmą, atsirado proga toliau plėtoti dvišalę partnerystę.[106] Pasak amerikiečių akademiko Stiveno Kauheno (Stephen F. Cohen), JAV „atsilygino tolimesne NATO ekspansija Rusijos sienų link ir vienašaliu 1972 m. Antibalistinių raketų sutarties nutraukimu“, tačiau kiti atkreipė dėmesį į tai, jog Rusijos kaimyninės šalys – Čečėnija, Padniestrė, Abchazija – pačios buvo suinteresuotos stoti į NATO dėl Rusijos karinės retorikos ir rusų politikų raginimų atkurti Tarybų Sąjungą.[107][108]
Nuo 2003 m. Rusijos santykiai su JAV pradėjo prastėti: Putinas nepalaikė karo Irake, vis labiau tolo nuo Vakarų. Kauheno manymu, sekant valstybės vadovų pavyzdžiu, JAV žiniasklaidos naratyvas tapo vis labiau priešiškas Putinui. Vokiečių istoriko Michailo Štumo (Michael Stürmer) surengto interviu metu Putinas tvirtino, kad Rytų Europai bei Rusijai rūpi trys klausimai: Kosovo statusas, Konvencinių ginkluotųjų pajėgų Europoje sutartis ir JAV ketinimai dislokuoti gynybines raketas Lenkijoje ir Čekijoje.[109] Jo požiūriu, Rusija padarytų atitinkamas nuolaidas, jeigu Vakarai padarytų nuolaidas šiais išvardytais klausimais.[109]
„Vienintelis galios centras. Vienintelis jėgos centras. Vienintelis sprendimų priėmimo centras. Tai yra vieno šeimininko, vieno valdovo pasaulis. <...> Jungtinės Valstijos peržengė savo nacionalines ribas kiekvienoje srityje.“ – 2007 m. Putino kalbos metu Miunchene išsakytos mintys apie JAV.[110]
2007 m. sausio mėn. duotame interviu Putinas pareiškė, kad Rusija pasisako už demokratinį daugiapolį pasaulį, kuris būtų pagrįstas tarptautinės teisės sistemų stiprinimu.[111] Prezidentas apkaltino JAV monopoliniu dominavimu pasauliniuose reikaluose bei „beveik nežabotu jėgos naudojimu tarptautiniuose santykiuose“. Pasak Rusijos vadovo, dėl tokios politikos „niekas nesijaučia saugus, nes niekas negali jaustis tarsi tarptautinė teisė būtų uola, kuris juos apsaugotų. Be abejo, tokia politika skatina ginklavimosi varžybas.“[112] Tuometinio NATO sekretoriaus Japo de Hopo Šeferio (Jaap de Hoop Scheffer) vertinimu, Miuncheno kalba buvo „nuvilianti ir nenaudinga“.[113]
2012 m. Putinas parašė straipsnį Indijos laikraščiui „The Hindu“, kuriame teigė: „Tarp Rusijos ir Indijos 2000 m. spalio mėn. pasirašyta Strateginės partnerystės deklaracija tapo tikru istoriniu žingsniu.“[114] Indija išlieka didžiausia Rusijos karinės ginkluotės importuotoja, abi šalys toliau puoselėja istoriškai stiprius strateginius bei diplomatinius ryšius.[115] 2022 m. spalio mėn. Putinas Indiją ir Kiniją pavadino „artimais sąjungininkais ir partneriais“.[116]
Putino valdymo metais Rusija išlaikė gerus santykius su Azijos ŠBO ir BRICS valstybėmis, kurioms priklauso Kinija, Indija, Pakistanas, posovietinės Vidurinės Azijos šalys. XXI a. itin sustiprėjo Kinijos ir Rusijos dvišalis politinis ir ekonominis bendradarbiavimas: pasirašyta Draugystės sutartis, o pastatyti Rytų Sibiro–Ramiojo vandenyno bei „Sibiro galia“ naftotiekiai dar labiau suartino šias valstybes.
Putinas ir Japonijos ministras pirmininkas Šinzo Abė dažnai susitikdavo aptarti besitęsiančius Japonijos–Rusijos teritorinius ginčus. Rusijos prezidentas išreiškė norą pradėti geležinkelio tilto, jungiančio šias dvi šalis, statybas.[117] Nors tarp abiejų valstybių vadovų būta daug dvišalių susitikimų, susitarimas šiuo klausimu nebuvo pasiektas ligi pat Abės atsistatydinimo 2020 m.[118]
Vladimiras Putinas išsiskyręs. Su buvusia žmona Liudmila Putina jis susituokė 1983 m. liepos 28 d., su kuria turi dvi dukras – Mariją (gimė 1985 m. balandžio 28 d. Leningrade, Tarybų Sąjungoje) ir Kateriną (gimė 1986 m. rugpjūčio 31 d. Dresdene, Rytų Vokietijoje). Jiedu oficialiai išsiskyrė 2013 m. birželio 6 d., o apie skyrybų pabaigą pranešė 2014 m. balandžio mėn.
| Metai | Apdovanojimas | Šalis |
|---|---|---|
| 2001 | Ho Ši Mino ordinas | Vietnamas |
| 2004 | Auksinio erelio ordinas | Kazachija |
| 2006 | Karališkasis garbės legiono ordinas | Prancūzija |
| 2007 | Karaliaus Abdulazizo al Saudo ordinas | Saudo Arabija |
| 2007 | Zajedo ordinas | JAE |
| 2010 | Išvaduotojo ordinas | Venesuela |
| 2013 | Šv. Karolio ordinas | Monakas |
| 2014 | Hosės Marti ordinas | Kuba |
| 2014 | Serbijos Respublikos ordinas | Serbija |
| 2017 | Bendradarbiavimo plėtojimo ordinas | Turkmėnija |
| 2018 | Draugystės ordinas | Kinija |
| 2019 | Nazarbajevo ordinas | Kazachija |
| 2023 | Serbų respublikos ordinas | Serbų respublika |
| Metai | Įvertinimas | Apibūdinimas |
|---|---|---|
| 2007 | „Time“ metų žmogus | „Paskutiniai jo, kaip Rusijos prezidento, metai buvo kone sėkmingiausi. Namuose jis užsitikrino savo politinę ateitį. Užsienyje jis išplėtė savo didelę, nors ir ne visada geranorišką, įtaką pasauliniams reikalams.“[119] |
| 2007 | „Expert“ metų žmogus | Rusijos verslo savaitinis žurnalas Putiną išrinko metų žmogumi.[120] |
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
