Remove ads
Homoseksualumas (iš gr. homos (ὁμός) 'tas pats' ir lot. sexus 'lytis') – seksualinis potraukis tarp tos pačios lyties atstovų.[1][2] Kaip seksualinė orientacija, homoseksualumas yra „ilgalaikių emocinių, romantinių ir (arba) seksualinių potraukių“ modelis tos pačios lyties žmonėms.[3][4] Homoseksualios orientacijos vyrai dažnai vadinami gėjais, o moterys lesbietėmis.
Kartu su biseksualumu ir heteroseksualumu, homoseksualumas yra viena iš trijų pagrindinių seksualinės orientacijos kategorijų.[5] Mokslininkai nežino, kas tiksliai lemia asmens lytinės orientacijos susiformavimą[6] ir nelaiko seksualinės orientacijos nei liga, nei pasirinkimu. Manoma, kad ją lemia kompleksinė genetinių, hormoninių ir aplinkos įtakų sąveika.[7] [8] [9][10] Tyrimai rodo, kad homoseksualumas yra įprasta ir natūrali žmogaus seksualumo rūšis.[11] [12] Homoseksualus elgesys taip pat užfiksuotas daugelyje gyvūnų rūšių. Nors ilgą laiką buvo manoma, kad seksualinę orientaciją pakeisti galima psichologinių intervencijų pagalba ar pagydyti kaip ligą, tokie bandymai nebuvo sėkmingi.[6] Dažnai tokia terapija suluošindavo pacientus.[13]
Sunku patikimai nustatyti, kokią visuomenės dalį sudaro homoseksualūs asmenys, todėl, kad žmonės šį faktą slepia ir nenori būti identifikuoti dėl visuomenės išankstinio nusistatymo, diskriminacijos, homofobijos ir heteroseksizmo.[14] Apklausos Vakarų kultūrose rodo, kad vidutiniškai apie 90% populiacijos save įvardija kaip visiškai heteroseksualius.[15] Išanalizavus 67 tyrimus nustatyta, kad lytinis santykiavimas tarp vyrų (neatsižvelgiant į orientaciją) paplitęs tarp 6-20% pasaulio populiacijos.[16] [17] Lietuvoje 2011 m. vykusio gyventojų surašymo metu tik 24 vienalytės poros prisipažino esantys sugyventiniai[18][19].
Nuo XX a. Pabaigos pasaulinis judėjimas siekė laisvės ir lyčių lygybės, įskaitant kovos su patyčiomis įstatymų, nediskriminavimą užtikrinančių teisės aktų, vienodų galimybių naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, teisės įsivaikinti ir būti tėvais bei įtvirtinti santuokos lygybę.
Remove ads
Homoseksualumas įvairiuose šaltiniuose fiksuojamas per visą žmonijos istoriją ir ne visada buvo smerkiamas.[14] Mokslininkų teigimu, terminas „homoseksualumas“ yra problemiškas, kai naudojamas tyrinėjant senovės kultūras, nes, pavyzdžiui, nei graikai, nei romėnai neturėjo nė vieno žodžio, aprėpiančio tą patį semantinį diapazoną kaip šiuolaikinė „homoseksualumo“ samprata.[20] [21] Be to, požiūris į įvairias seksualines praktikas, skirtingai laikotarpiais ir skirtingose kultūrose buvo nevienodas.[20]
Abraominių religijų kultūrose įstatymas ir bažnyčia sodomiją įtvirtino, kaip nusikaltimą dieviškam įstatymui ar nusikaltimą gamtai. Tačiau analinio sekso smerkimą kaip „nenatūralų“ galima atsekti iki Senovės Graikijos Platono laikų.[22] Nors Senovės Graikijoje homoseksualumas buvo visiškai normalus reiškinys. Aristotelis savo raštuose Politika atmetė Platono idėjas apie homoseksualumo panaikinimą; jis paaiškina, kad pavyzdžiui keltai, tokius santykius laiko ypatingai garbingais, o kretiečiai taip reguliuoja savo gyventojų skaičių.[23]
Apie moterų homoseksualumą senovėje žinoma nedaug. Lesbos saloje gimusią Sappho graikai įtraukė į kanoninį devynių lyrikos poetų sąrašą. Terminas lesbietė kilęs iš jos gimimo vietos, nuo XIX a. imtas taikyti moterų homoseksualumui pavadinti.[24] [25] Sappho poezijoje pasakoja apie susižavėjimą ir meilę įvairioms patelėms, tačiau moterų fizinių veiksmų aprašymų nedaug, todėl dėl jos homoseksualumo abejojama.[26][27]
Senovės Romoje atletiškas jaunas vyro kūnas liko vyrų seksualinio dėmesio centre, visi imperatoriai išskyrus Klaudijų turėjo vyrų meilužių. Tik 390 m. e. m. krikščionių imperatorius Teodosijus I išleido įstatymą, pasmerkusį pasyvius vyrus sudeginimui ant laužo. Nepaisant to, mokesčiai iš viešnamių su vyrais buvo renkami iki Anastasijaus I valdymo pabaigos 518 m. Justinianas, pasibaigus savo valdymo laikui, išplėtė draudimą ir aktyviam partneriui (558 m.), pagrįsdamas tikėjimu, kad toks elgesys gali sukelti „Dievo rūstybę“ ir miestų sunaikinimą.[28]
Daugelis religijų homoseksualų ar biseksualų elgesį iki šiol laiko laiko nuodėme ir asmens pasirinkimu. Romos katalikų bažnyčia šiuo metu pripažįsta skirtingų lytinių orientacijų egzistavimą, tačiau remdamasi homoseksualių santykių reprodukcijos stokos argumentu reikalauja susilaikymo nuo tokių santykių.
1960-aisiais Vakaruose pradėjo formuotis šiuolaikiniai socialiniai LGBT judėjimai, ir nuo 1970-ųjų gėjų klubų steigimas bei LGBT paradų rengimas tapo masiniu ir reguliariu reiškiniu. Per keletą paskutinių dešimtmečių pasikeitė ir teisinė homoseksualių asmenų padėtis. Kai kurių valstybių teisė šiuo metu numato vienos lyties asmenų santuokas, o daugelio Europos šalių teisėje sukurtas civilinės sąjungos institutas.
Remove ads
Homoseksualūs santykiai legalūs:
Leidžiama sudaryti santuoką
Pripažįstamos kitų tipų sąjungos
Pripažįstamos kitose teritorijose sudarytos santuokos
Neleidžiama sudaryti jokių sąjungų
Homoseksualūs santykiai nelegalūs:
Lengvos bausmės
Sunkios bausmės
Įkalinimas iki gyvos galvos
Mirties bausmė
Dalyje pasaulio šalių seksualiniai santykiai tarp pilnamečių asmenų nėra draudžiami. Kitose šalyse tokie santykiai draudžiami, kai kuriose islamiškose šalyse už šio draudimo nepaisymą gresia mirties bausmės. Kai kuriose šalyse homoseksualūs asmenys gali sudaryti santuokas, kurios yra teisiškai lygiavertės heteroseksualių asmenų santuokoms.
Iki XX a. homoseksualizmas buvo kriminalizuotas bevek visose pasaulio šalyse. XX a. homoseksualizmas pradėtas dekriminalizuoti, pradžioje Europos šalyse, pvz., Lenkijoje 1932 metais[29][30], Danijoje 1933 metais, Švedijoje 1944 m., Jungtinėje Karalystėje - 1967 metais. 1973 m. Amerikos psichiatrų asociacija pašalino homoseksualumą iš sveikatos sutrikimų sąrašo.
Lietuvos psichologų sąjunga homoseksualumo nelaiko liga nuo 1992 m.[31], kai Pasaulio Sveikatos Organizacija patvirtino Tarptautinę ligų klasifikaciją TLK-10, naudojamą ir Lietuvoje, kurioje neliko homoseksualumo kaip ligos. Šiuo metu visų didžiausių pasaulio valstybių profesinės psichinės sveikatos organizacijos laikosi nuomonės, jog homoseksualumas nėra patologija, ir bet kokie bandymai teikti gydymo terapiją homoseksualiam asmeniui gali privesti prie psichinių sutrikimų.[32] [33] 2001 metais analogišką poziciją oficialiai paskelbė ir Kinijos psichiatrų asociacija.[34]
1993 metų birželio 10 dieną Lietuva panaikino Baudžiamojo kodekso (BK) 122 [35] straipsnio dalį, numatančią laisvės atėmimą iki trejų metų už savanoriškus dviejų suaugusių vyrų lytinius santykius.[36]
Visos 10 valstybių šiais laikais skiriančios mirties bausmę už homoseksualumą yra islamo pasaulyje, kur laikomasi šariato.[37]
Remove ads
1886 metais seksologas Richardas von Krafft-Ebingas savo darbe „Psychopathia Sexualis“ plačiai aprašė potraukį tos pačios lyties asmenims. Pradedant šiuo veikalu, iki XX a. antrosios pusės medikų bendruomenėje vyravo nuomonė, jog homoseksualumas yra sutrikimas, priskiriamas lytiniams nukrypimams.
Šiuo metu nėra vieningos nuomonės dėl to, kas lemia konkretaus asmens homoseksualumą – egzistuoja genetinės, hormoninės kilmės, taip pat socialinės teorijos.[5] Visuotinai sutariama tik dėl to, kad konkreti lytinė orientacija nusistovi ankstyvame asmens vystymosi etape ir negali būti valingai keičiama.[reikalingas šaltinis] Mokslininkai taip pat nustatė, kad homoseksualus elgesys būdingas ne tik žmonėms, bet ir kitoms gyvūnų rūšims (pvz., pingvinams, šimpanzėms, delfinams). Kai kurių heteroseksualių ir homoseksualių žmonių smegenų tyrimų duomenimis[38], homoseksualumas yra ne įgyjamas, o įgimtas[39], tačiau kol kas neaišku, ar tai lemia genai, ar priklauso nuo hormonų poveikio vaisiui gimdoje.
Zigmundas Froidas darė prielaidas, kad alternatyva tik „įgimtas“ arba tik „įgytas“ yra arba nepilna, arba ne visiškai atitinka tas sąlygas, kurioms esant formuojasi homoseksualumas. Nei „įgimtumo“, nei „įgytumo“ teorijos, anot Froido, nepaaiškina inversijos (taip jis vadino homoseksualumą kaip vieną iš nukrypimų pagal seksualinį objektą) esmės, kadangi pirmuoju atveju tenka paaiškinti, kas būtent žmogui yra įgimta (ir nejaugi jau nuo pat gimimo kūdikis yra susietas su konkrečiu seksualiniu objektu), o antru atveju reikia paaiškinti, ar vien išoriniai veiksniai gali lemti homoseksulios asmenybės formavimąsi, ar reikalingas dar ir kažkoks vidinis asmens atsakas į tuos veiksnius (t. y. kodėl ne visi žmonės tomis pačiomis ar panašiomis sąlygomis tampa homoseksualūs). Taigi galiausiai Froidas daro išvadą, kad seksualinis potraukis ir seksualinis objektas nėra tokie neatsiejami ir kad galbūt iš pradžių seksualinis potraukis egzistuoja pats savaime, nebūdamas nukreiptas į kokį nors konkretų objektą ir nebūdamas pastarojo sukeltas. Be to, Froidas taip pat pažymėjo, kad psichoanalizės požiūriu seksualinio objekto pasirinkimo nepriklausomumas nuo objekto lyties atrodo esąs pirminis, t. y. pirmiausia pasireiškia galimybė laisvai elgtis tiek su vyriškais, tiek su moteriškais lytiniais organais, kas pastebima vaikystėje arba senovės istorijos pirmykštėse bendruomenėse. Kaip įvairių apribojimų pasekmė pasireiškia seksualinio potraukio nukrypimas į vieną arba į kitą pusę, t. y. į homoseksualumą ar heteroseksualumą. Psichoanalizės požiūriu, pabrėžė Froidas, ypatingas vyro susidomėjimas moterimi yra tokia pati mokslinė problema, kurią reikia paaiškinti, o ne savaime suprantamas dalykas. Lemiamas momentas pasirenkant galutinį seksualinį objektą, anot Froido, ateina tik po seksualinės brandos ir galutinę orientaciją nulemia gausybė nepastebėtų ir neištirtų veiksnių, kurie yra iš dalies konstituciniai (vidiniai, kylantys iš savo psichosomatinės konstitucijos), iš dalies išoriniai.[40]
Remove ads
JAV vykdytos apklausos, kurioje dalyvavo beveik 25 tūkstančiai vyrų, užsiimančių lytiniais santykiais su kitais vyrais, duomenimis, dažniausiai pasitaikiusios sekso formos paskutiniojo seksualinio įvykio metu buvo oralinis seksas (felacija; 72.7%) ir abipusė masturbacija (68.4%). Tuo tarpu analiniu seksu per paskutinįjį seksualinį įvykį užsiėmė tik 37.2% apklaustųjų.[41]
Tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje atliktos daugiau nei 1200 dalyvių apklausos duomenimis, moterų, kurios užsiima seksu su kitomis moterimis, kaip dažnos seksualinės veiklos dažniausiai buvo įvardintos vaginalinis įsiskverbimas pirštais (84%), oralinis seksas (kunilingas; 72%) ir abipusė masturbacija (71%). Rečiau įvardijama buvo tribadija (50%), vaginalinis įsisverbimas sekso žaislais (16%) ir kitos sekso formos.[42]
Remove ads
Visiškai vienareikšmių duomenų nėra, nes daugumoje tyrimų naudojami gana skirtingi homoseksualumo apibrėžimai (pvz., vienais atvejais homoseksualu laikomas žmogus, patyręs orgazmą dėl homoseksualių santykių, kitais atvejais – bet kokių homoseksualių santykių turėjęs žmogus, trečiais – tik žmonės, kurie pripažįsta, kad tos pačios lyties asmenys juos traukia labiau, nei priešingos ir pan.), dalis homoseksualų net ir demokratiškose šalyse nedrįsta pripažinti savo orientacijos, taip pat – dalis tyrimų yra daromi tiesiog tendencingai, siekiant įrodyti itin mažą ar itin didelę homoseksualių asmenų dalį visuomenėje.[reikalingas šaltinis]
Remove ads
Remove ads
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
Remove ads