From Wikipedia, the free encyclopedia
Felacija (lot. fellare – „čiulpti“; sinonimai – minetas, irumacija, penilinkcija) – vyro varpos stimuliavimas burna arba gerkle lytinių santykių metu. Tai yra viena iš oralinio sekso formų: varpos galvutė erekcijos būsenoje yra apžiojama ir čiulpiama, o likusi varpos dalis yra glostoma rankomis ar glamonėjama. Pati varpa ir sėklidės bei kapšelis taip pat gali būti laižomi. Čiulpimas naudojamas siekiant labiau sujaudrinti varpą ir jos galvutę, felacija taip pat sustiprina erekciją, todėl šis būdas dažniausiai naudojamas preliudijų metu,[1] tačiau kartais felacija taikoma ir mylintis nutrauktosios sueities būdu – tuomet vyrui ištraukus varpą, partneris iš karto ją apžioja ir kartu praryja sėklą. Felacijos akto metu įmanoma užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis, tačiau ši rizika kur kas menkesnė negu vaginalinio ar analinio sekso atveju, ypač kalbant apie ŽIV.[2][3] Kuomet šį oralinį aktą vyras sugeba atlikti pats sau, jis yra vadinamas autofelacija.[4]
Dar iki orgazmo, esant dideliam varpos sujaudinimui dažnai atsiranda truputis skaidraus skysčio, kurį gamina Kuperio liaukos. Šis skystis nėra sėkla, tačiau jame gali būti spermatozoidų. Kaip ir sėkla, jis yra visiškai nekenksmingas, tad partneris jį gali nuryti.
Pagrindinis felacijos aspektas – oralinė varpos stimuliacija, kuomet ši yra apžiojama burna ir, pasitelkiant liežuvį bei lūpas, dirginama, siekiant lytiškai sujaudinti savo partnerį.[1] Dažniausiai sekso partneris varpą stimuliuoja ritmiškai judindamas lūpas pirmyn ir atgal, stengdamasis išvengti jos kontakto su dantimis.[1] Felacijos metu taip pat galimas oralinis vyro kapšelio lytinis dirginimas jį laižant, čiulpiant arba apžiojant visa burna.[5][6] Šio akto metu ejakuliacija gali įvykti ir partnerio burnoje.
Kai kuriems asmenims felacijos aktas gali sudaryti papildomų sunkumų, nes šie pasižymi perdėtu ryklės reflekso jautrumu, tačiau ilgainiui šį refleksą įmanoma išmokti numalštinti. Kokią dalį varpos partneris gali apžioti burna priklauso nuo jos dydžio ir ilgio, bet įprastai aktą atliekantis partneris burna apžioja tik varpos galutinę dalį.
Vyrai, pasižymintys itin dideliu lankstumu ir pakankamu varpos ilgiu gali šį aktą atlikti patys sau – tokia jo forma vadinama autofelacija. Tačiau tokius fizinius duomenis turinčių vyrų, kurie sugebėtų užtektinai pasilenkti į priekį aktui atlikti, yra mažai.[4]
Felacijos metu partneris gali nuryti iš varpos išsiveržusią spermą. Kai kurių tyrinėtojų manymu, spermos nurijimas itin svarbu kalbant apie vyro intymumo prioritetus.[7] XX a. 8 deš. kai kurie gydytojai moterims aštuntojo arba devintojo laukimosi mėnesio metu patardavo ryti spermą, siekiant išvengti priešlaikinio gimdymo.[8]
Vyras, kurio penis yra stimuliuojamas felacijos akto metu, patiria lytinį susijaudinimą; kuomet būtinas lytinio dirginimo periodas yra pasiektas, ejakuliacija yra neišvengiama ir sperma gali būti išlieta ant savo partnerio. Vyras gali savo varpą prieš artėjančią ejakuliaciją laikyti palei savo partnerio veidą ar kitas kūno vietas, tokias kaip kaklas, krūtinė ar krūtys.[9][10]
.png)
Felacija pilna burna (angl. deep-throating) yra lytinis aktas, kuomet asmuo pilnai apžioja visą partnerio varpą erekcijos būsenoje iki pat ryklės. Šią techniką, o kartu ir terminą Vakaruose išpopuliarino 1972 m. pornografinis filmas „Gili gerklė“. Įprastai asmuo, kuriam atliekama felacija, kontroliuoja akto eigą.[11][12] Felacijai pilna burna būtina varpa, kuri būtų pakankamai ilga, jog pasiektų asmens ryklės žiotis.[11]
Ši akto forma gali būti sudėtinga dėl ryklės reflekso, kurį išprovokuoja varpos kontaktas su minkštuoju gomuriu.[13][14] Felacija pilna burna yra kitokio pobūdžio oralinė stimuliacija nei įprasta felacija – asmuo, atliekantis šį aktą, negali judinti liežuvio ar čiulpti.[15]
Žinių apie tai, kad felacija buvo praktikuojama, randama iš įvairių kraštų ir laikų. Seniausias felaciją atliekančios poros atvaizdas buvo rastas Egipte ant sarkofago, kuris datuojamas maždaug 2000 m. pr. m. e. Felacija buvo vaizduojama taip pat romėnų freskose. Viduramžiais felacija buvo laikoma ydingu, nedoru elgesiu, ypač kalbant apie moteris. XX amžiuje, ypač 2-ojoje pusėje, tolerancija felacijai žymiai padidėjo, todėl dabar Vakarų pasaulyje felacija, kaip ir kitos oralinio sekso formos (pvz., kunilingas), yra priimtina daugeliui porų, nors kai kurie žmonės tai vis dar vertina kaip moters pažeminimą ir amoralų veiksmą.
Senovės indų Kamasūtroje, kuri parašyta I a. pr. m. e., apibūdinamas oralinis seksas.[16] Felacija detaliau aprašoma Kamasūtros skyriuje pavadinimu auparištaka (liet. „burnų sambūris“),[17] užsimenama ir apie kunilingą. Pasak šių tekstų, felacija labiau būdinga eunuchams, kituose vertimuose – ir homoseksualams, kurie savo burnas naudoja kaip alternatyvą moteriškiems lytiniems organams.
Indų filosofas ir Kamasūtros autorius Vatsijajana tvirtina, kad šį aktą kartu praktikuoja ir „neskaisčios moterys“, užsimena apie tradicinius nuogąstavimus dėl felacijos netyrumo, o valstybės praktikantus vadina meilės partneriais. Panašu, kad autorius sutinka su požiūriu, kad „išmintingas vyras“ neturėtų dalyvauti šiame akte, tačiau pripažįsta kad kai kuriais neįvardintais atvejais tai yra pateisinama.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
