Indijos istorija

Kadangi Indija, kaip valstybė, susiformavo tik po 1947 m., padalijus Britų Indijos valdas, Indijos istorija siaurąja prasme galima laikyti tik Indijos Respublikos istoriją. Tačiau plačiąja prasme tai yra viso Indijos subkontinento istorija (Pietų Azijos istorija) nuo seniausių laikų iki dabarties.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Pietų Azijos istorija Indijos istorija
Akmens amžius	70,000–3300 m. pr. m. e.
· Mehrgarhos kultūra	· 7000–3300 m. pr. m. e.
Indo slėnio civilizacija	3300–1700 m. pr. m. e.
Vėlyvoji Harapos kultūra	1700–1300 m. pr. m. e.
Vedų periodas	1500–500 m. pr. m. e.
· Geležies amžiaus karalystės	· 1200–700 m. pr. m. e.
Mahadžanapados	700–300 m. pr. m. e.
Magadha	1700 m. pr. m. e. –550 m. e.
· Maurjų imperija	· 321–184 m. pr. m. e.
Viduriniosios karalystės	230 m. pr. m. e. –1279 m. e.
· Satavahanos imperija	· 230 –199 m. e.
· Kušano imperija	· 60–240 m. e.
· Guptų imperija	· 240–550 m. e.
· Pala imperija	· 750–1174
· Čola imperija	· 848–1279
Musulmonų sultonatai	1206–1596
· Delio sultonatas	· 1206–1526
· Dekano sultonatai	· 1490–1596
Hojšala imperija	1040–1346
Kakatija imperija	1083–1323
Vidžajanagara imperija	1336–1565
Mogolų imperija	1526–1707
Marathų imperija	1674–1818
Kolonijinė Indija	1757–1947
Pietų Azijos istorija nuo 1947 m. Bangladešo istorija · Pakistano istorija · Indijos istorija
Pietų Azijos regionų istorijos Hindustanas · Šiaurės Vakarų Indija · Bengalija Asamas · Orisa · Maharaštra · Karnataka Andhra · Tamil Nadu · Kerala · Šri Lanka · Maldyvai
Himalajų priekalnių istorija Kašmyras · Himačal Pradešas · Utarkhandas Baisi radžja · Čaubisi radžja · Nepalas · Limbuvanas Sikimas · Butanas · Arunčial Pradešas
Įvairios istorijos sritys Indijos dinastijos · Ekonomikos istorija · Indologija Lingvistinė istorija · Meno istorija · Laivybos istorija Karybos istorija · Mokslo ir technologijų istorija
Infolentelė: žiūrėti • aptarti • redaguoti

Šiame straipsnyje pateikiama sutraukta Pietų Azijos istorija

Vieninga Indijos istorija kaip tokia neegzistuoja, taip, kaip neegzistuoja vieninga Europos istorija. Tai yra dėl regioninių skirtumų (ypač tarp šiaurinės Indo-Gango lygumos ir kalnais atskirtos pietų Indijos), kadangi nuo seniausių laikų iki pat 1947 m. atskiros Indijos subkontinento tautos bei regionai vystėsi savarankiškai.

Dėl tradicinių institucijų gyvybingumo Indijos istorijai sunku pritaikyti tradicinę eurocentristinę periodizaciją į senovės, viduramžių ir naujųjų laikų periodus. Daugelis istorikų laikosi britų istoriko ir filosofo Jameso Millio (1773–1836) skirstymo į hindų, musulmonų ir britų periodus, tačiau šią periodizaciją dėl aukščiau minėtųjų priežasčių gana sunku taikyti viso subkontinento mastu.

Akmens amžius

Atskiros Homo erectus liekanos Centrinėje Indijoje rodo, kad Indija galėjo būti apgyvendinta mažiausiai nuo viduriniojo pleistoceno. Seniausieji primityvūs akmeniniai kirvukai, rasti vakarinėje subkontinento dalyje (Šivaliko kalnuose dab. Pakistane, Radžastane), buvo gaminami prieš 500–400 tūkst. metų, Karnatakoje – 300 tūkst. metų. Organinių liekanų (pvz., kaulų) iš to laikotarpio išlikę labai mažai, todėl sunku spręsti apie žmonių mitybą ir gyvenimo būdą.

Prieš 11 tūkst. metų senąjį akmens amžių (paleolitą) pakeitė mezolitas, apėmęs visą dabartinės Indijos teritoriją, nors atskirose dalyse medžiotojų ir rinkėjų gyvenimo būdas išliko iki neolito, o kai kur net iki šių laikų. Mezolito radinių gausu, nors dažnai nėra aišku ar rankami akmeniniai įrankiai buvo naudojami rinkėjų, ar pirmųjų žemdirbių. Pamažu keičiasi įrankiams gaminti naudojamos medžiagos, pamėgstamas kvarcas, artefaktai darosi akivaizdžiai mažesni. Olų piešiniuose vaizduojama medžioklė, naminiai gyvuliai, medaus rinkimas, šokiai. Iš 3 tūkst. pr. m. e. radinių Utar Pradeše matome, kad vartoti laukiniai ryžiai ir kitos laukinės žolės (Eleusine indica, Dactylocitum sp.). Visi žinduolių kaulai yra laukinių žvėrių. Vėliausiuose sluoksniuose gausu vištų kaulų, su tuo kai kurie tyrinėtojai sieja šių paukščių domestikaciją.

Neolito židiniai vakarinėje Indijoje pradėjo formuotis prieš 8 tūkst. metų, vėliau atsiranda nuolatinės gyvenvietės ir keramika.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Indo slėnio kultūra.

3000–1500 m. pr. m. e. laikotarpiu Indo ir Saravasti upių baseine klestėjo kultūra, dabar žinoma kaip Indo slėnio arba Harapos civilizacija. Ji buvo ankstyviausia tokio lygio kultūra Indijos subkontinente.

Ši Indijos dravidų kultūra pasižymėjo bronzos metalurgija, monumentalia statyba, miestų planavimo technika, daug kuo lenkusiomis to meto Egipto ir Mesopotamijos pasiekimus. Žemės ūkis rėmėsi irigacija. Šiai dienai didžiuliame plote, nuo Mumbajaus iki dabartinės Irano sienos rasta apie 2500 harapinių miestų ir gyvenviečių liekanų. Dalis mokslininkų spėja, jog civilizaciją jungė vieninga valstybė. Daug įrodymų liudija apie prekybinius Indo slėnio ryšius su Mesopotamijos miestais, Vidurine Azija, tiesioginiai prekybiniai ryšiai siekė Arabiją.

Civilizacijos žlugimas nuo pat Harapos ir Mohendžodaro atradimo buvo daug diskusijų kėlęs klausimas. Anksčiau manyta, jog jį nulėmė arijų invazija iš Irano. Tačiau, kaip įrodyta, arijai šiaurės Indijoje pasirodė jau praėjus daugiau nei šimtmečiui po harapinės kultūros nunykimo. Dabar vyraujanti teorija teigia, kad pagrindinė žlugimo priežastis buvo laipsniškas miško kirtimas ir Indo upės baseino išdžiuvimas (apie antrojo tūkst pr. m. e. viduryje apie du trečdaliai dabar egzistuojančių vandens telkinių buvo išdžiuvę). Dravidai traukėsi į pietryčius ir prarado savo išsivystymo lygį.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Vedų civilizacija.

II tūkst. pr. m. e. pirmoje pusėje šiaurinę Indostano dalį kolonizuoja klajokliai arijai iš Vidurinės Azijos. Išstūmę vietinius gyventojus, greičiausiai protodravidus jie sukuria savo kultūrą, kurios religinis pagrindas buvo Vedos. Politiškai Indoarijai buvo susiskaldę į daug valstybių, tokių kaip Pančala, Kambhodža, Gandhara, Madra, Videša, Košala, Magadha, Anga, Vidarbha. Svarbiausios jų buvo vadinamos Mahadžanapadomis. Socialinis indoarijų gyvenimas buvo sutvarkytas luomų (varna) ir kastų (džati) sistema, kurią Indija išlaikė iki šių dienų. Apie VI a. pr. m. e. šiose indoariškose valstybėse gimė įvairūs tradicinei religinei ir socialinei santvarkai oponavę judėjimai, tokie kaip budizmas ar džainizmas.

327-326 m. pr. m. e. į Šiaurės Vakarų Indostaną neilgam įsiveržė Aleksandro Makedoniečio kariuomenė (indų tekstuose šis faktas net nepaminėtas). Jo karvedžiai šiaurės vakarų Indostane įkuria helenistines valstybes.

Maurjų imperija

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Maurjų imperija.

Nuo IV a. pr. m. e. šiaurės rytų Indijoje iškyla Magadhos valstybė (dab. Biharo valstijos teritorija), gerai žinoma iš graikų pasiuntinio Megastenio aprašymų. Magadhos valdovai Čandragupta Maurja (325/321-297 m. pr. m. e.) ir Bindusara savo valdas išplėtė iki Kabulo ir Baludžistano vakaruose. Garsiausias Maurjų valdovas buvo Ašoka (272/265-233/231 m. pr. m. e.; vardas reiškia „nedarantis skriaudų“). Prijungus Kalingą (260 m. pr. m. e.), jo imperija apėmė jau beveik visą subkontinentą. Anot graikų šaltinių, Maurjų imperija turėjo labai galingą kariuomenę (600 000 karių, 30 000 raitelių, 9000 dramblių). Buvo sukurtas vieningas biurokratinis aparatas, apie kurį galima spręsti iš tų laikų traktato apie valstybės valdymą – Kautiljos „Arthašastros“. Maurjų imperijos sostinė Pataliputra (dab. Patna), sprendžiant iš Megastenio aprašymo, turėjo būti didžiausias tuometinis pasaulio miestas. Apie Ašoką žinoma daugiau, negu apie ankstesnius Maurjų dinastijos valdovus, nes jo valia įvairiose vietose ant uolų buvo iškalta keliolika šio imperatoriaus ediktų (dešifruoti 1837 m.). Ašoka tapo budistu, siuntė budistų misionierius į kaimynines šalis ir paliko įrašą Budos gimimo vietoje (Lumbinyje, dabar – Nepale).

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Viduriniosios Indijos karalystės.

Politinė padėtis po Maurjų žlugimo

130 m. pr. m. e. buvo didžiausias Maurjų imperijos išsiplėtimas, kurio metu pirmą kartą istorijoje suvienytas beveik visas Indijos subkontinentas. Ties šiuo laiko tašku prasidėjo Viduriniųjų karalysčių laikotarpis, kuomet keitėsi galios pusiausvyra visame regione.

Maurjų imperija egzistavo apie 140 metų. 185 m. pr. m. e. buvo nužudytas paskutinis jos valdovas Brihadratha, ir imperija suiro. Šiaurės vakaruose sustiprėjo Aleksandro palikti valdovai graikai (vadinami indo-graikais, indiškuose šaltiniuose – javanais), juos išstūmė šakai, atėję iš Centrinės Azijos. I a. pr. m. e. Šiaurės Vakarų Indostane įsigalėjo kušanai, trumpam (valdant Kaniškai) suvieniję Centrinę Aziją ir šiaurės Indiją (maždaug iki Varanasio); viena šio susivienijimo pasekmių buvo budizmo išplitimas Centrinėje Azijoje. Indijoje kušanai pamažu asimiliavosi.

Vidurio Indijoje nuo II-III a. pr. m. e. stipriausia buvo Satavahanų imperija, Pietų Indijoje egzistavo Čola, Čera, Pandija valstybės.

Guptų imperija (320–540)

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Guptų imperija.

IV-V a. visą Šiaurės Indostaną apėmusią imperiją sukūrė iš Magadhos kilę Guptų dinastijos valdovai.

Guptų periodas laikomas Indijos civilizacijos klasikiniu arba aukso amžiumi. Aukšto lygio pasiekė literatūra (puranos, Kalidasos dramos sanskrito kalba), menai, architektūra, mokslai, ypač astronomija ir matematika. Indiški skaitmenys, tarp jų nulis, per arabus pasiekė Europą. V a. astronomas ir matematikas Aryabhata nustatė, kad π=3,1416, saulės metai – 365,3586 dienų. Indijoje buvo išrastas žaidimas čaturanga (dabartiniai šachmatai), per Iraną ir arabus X a. pasiekęs Europą.

VI a. susiformavo budizmas, kuris beveik tūkstantį metų šalia hinduizmo buvo svarbiausia religinė ir kultūrinė Indijos srovė.

VI a. silpnėjančią Guptų imperiją iš šiaurės vakarų puolė hunai, jų vadas Toramana galiausiai nukariavo dabartines Pandžabo, Radžasthano ir Kašmyro teritorijas ir sugriovė miestus, prekybos centrus ir budistų vienuolynus šiaurės Indijoje. Hunai, kaip ir kitos vėliau sekusios gentys, buvo asimiliuotos, tačiau jų invazijos turėjo ilgalaikes pasekmes: po kultūrinio ir ekonominio klestėjimo periodo prasidėjo Indijos viduramžiai -politinio susiskaldymo ir nestabilumo periodas, sudaręs prielaidas musulmonų įsigalėjimui.

Senovės Indijoje buvo sukurta viena turtingiausių tų laikų pasaulio civilizacijų, daugeliu atžvilgiu nenusileidžianti antikinei graikų-romėnų civilizacijai. Esmingiausias skirtumas yra tai, kad Indijoje svarbiausiuoju visuomenės vienetu ekonominiu ir teisiniu atžvilgiu liko grupė (kasta, kaimo bendruomenė, klanas, valstybės aparatas), užkirtusi kelią raidai link piliečio koncepcijos, individo ir pilietinių teisių bei pareigų suvokimo. Indijoje, kaip ir kitose Rytų šalyse, politinė valdžia ir nuosavybė liko tampriai susietos, politinių valdžių hierarchija daugiau ar mažiau efektyviai nuolat stabdė privačios nuosavybės formavimosi tendencijas. Svarbiausia valdžios ir nuosavybės sutapimo pasekmė buvo tai, kad ekonomikos būklė buvo priklausoma nuo valdovų valios, interesų bei sugebėjimo kontroliuoti valdžios aparatą ir vykdyti vienokią ar kitokią politiką.

Svarbiausias senovės periodo pasiekimas yra tai, kad indoarijų kultūros pagrindu susiformavo civilizacija, kuri, absorbuodama dravidų ir kitų grupių kultūras, šimtmečių eigoje paplito visame subkontinente. Šiuo atžvilgiu Indija aplenkė Europą maždaug tūkstančiu metų.

Viduramžiai

Po Guptų imperijos suirimo, nuo VI a. Indijoje susikūrė ir konkuravo tarpusavyje dešimtys karalysčių. Kanaudžio valdovui Haršai (valdžiusiam 606–647) trumpam pavyko suvienyti Šiaurės Indiją, tačiau tai buvo trumpalaikis epizodas. Kituose regionuose svarbiausios konkuruojančios dinastijos buvo Gurdžarai-Pratiharai vakaruose, Palai Bengalijoje ir Bihare, Raštrakutai centrinėjė Indijoje, Pallavai, Čolai, Pandjai Pietuose. Šalia regioninių karalysčių gyvavo šimtai nuo jų priklausančių smulkių kunigaikštysčių.

Arabai, kurie vakarinėje dalyje nuo VII a. buvo žinomi kaip pirkliai, 711 m. buvo nukariavę Sindą (dab. Pakistane). Tačiau tuo metu musulmonams nepavyko prasiveržti toliau į šiaurę ir rytus. X a. pabaigoje prasidėjo tiurkų invazijos iš Afganistano, kurį dar IX a. valdė hindų dinastijos. Ghazni valdovas Mahmudas, garsėjęs kaip ikinoklastas, 1001–1025 puldinėjo Indiją beveik kasmet.

Nuo XII a. islamo ekspansija įgavo pagrietį. 1185 musulmonai užėmė Lahorą, 1193 – Delį, sekančiais metais – Varanasį, 1202 m. – Bengaliją. 1206 m. musulmonų karvedys Qutb-ud-Din Aibakas pasiskelbė sultonu – taip atsirado Delio sultonatas, egzistavęs iki 1526 m.

Musulmonai gana greitai ir lengvai nukariavo šiaurės Indiją, nes turėjo geresnius ginklus, rėmėsi beveik išimtinai kavalerija (prieš lėtesnius dramblius), turėjo kampanijų planavimo tradiciją, organizuodavo efektyvų užimtų teritorijų valdymą. Sultonas Ala-ud-Dinui Khaldži (1296–1316) atmušė penkias mongolų invazijas (1297–1307), prijungė Gudžaratą, Radžastaną, didesnę dalį Pietų Indijos. Sultonatas trumpam įgijo imperijos statusą. Delis tapo vienu didžiausių miestų musulmonų pasaulyje. Tačiau padėtis buvo nestabili, valdovai nuolat keitėsi (5 dinastijos per 320 metų), vyko karai, perversmai. Svarbi nestabilumo priežastis buvo bėglių ir avantiūristų srautas iš Centrinės Azijos ir Irano, vykęs dėl mongolų ekspansijos. Sultonato suklestėjimo viršūnė (ir smukimo pradžia) buvo Muhammado ibn Tuglako valdymas (1325–1351). Valdant jo įpėdiniams, centrinė valdžia susilpnėjo, mongolai pasiekė Delį, atsiskyrė Bengalija ir pietinės provincijos. Sultonatą galutinai palaužė Timūro įsiveržimas 1398 m.: Delis buvo praktiškai sugriautas, jo gyventojai išžudyti arba deportuoti. XV a. Delio sultonatas nusmuko iki smulkios kunigaikštystės lygio.

Didieji Mogolai

1526 m. išeivis iš Centrinės Azijos, Timuro ir Čingischano palikuonis Zahir-ud-din Baburas prie Panipato sumušė sultono Ibrahimo Lodi ir jo sąjungininkų kariuomenę ir tapo Delio bei Agros valdovu. Jo įkurta Didžiųjų Mogolų dinastija (taip pavadinta dėl dalinai mongoliškos Baburo kilmės) sukūrė vieną didžiausių imperijų pasaulyje. Imperatoriaus Akbaro (1556–1605) valdos apėmė visą šiaurinę ir centrinę Indiją, taip pat dabartinį Pakistaną ir Afganistaną.

Mogolų imperijoje valdantįjį elitą sudarė ateiviai musulmonai iš Centrinės Azijos, Irano, Afganistano, taip pat islamą priėmę indai. Oficiali kalba buvo persų kalba arabiškais rašmenimis. Persų kalba ir kultūra imperijoje turėjo panašų statusą, kaip prancūzų kalba ir kultūra tų laikų Europoje. Politika hindų daugumos atžvilgiu priklausė nuo imperatoriaus valios. Didieji imperatoriai pasižymėjo tolerancija, skirdavo į aukštas pareigas radžputų ir kitų vietinių etnosų įtakingus atstovus, daugelyje rajonų valdžia buvo palikta vietiniams hindų radžoms (kunigaikščiams). Imperatorius Akbaras net buvo paskelbęs naują tikėjimą Din-i Ilahi („dieviškasis tikėjimas“) sudarytą pagal sufijų brolijos modelį, apjungiant islamo ir hinduizmo elementus. Religinio pakantumo politikos laikėsi imperatoriai Džahangiras (1605–1627) ir Šach Džahanas (1628–1658). Tai buvo politinio stabilumo ir klestėjimo laikotarpis. Susuiformavo taip vad. Mogolų architektūros stilius (Raudonasis fortas Delyje, Agros fortas), buvo pastatytas mauzoliejus Tadž Mahal.

Aurangzebas (valdė 1658–1707) pasižymėjo religiniu nepakantumu: siekdamas islamizuoti imperiją, jis įvedė džiziją – nemusulmonams privalomą mokestį, griovė hindų mokyklas ir šventoves (šiaurinėje Indijoje jų beveik neišliko), skatino perėjimą į islamą. Nežiūrint Aurangzebo griežtumo ir pamaldumo, XVII a. pabaigoje jau akivaizdūs buvo sąstingio ir dekadenso požymiai. Karinė biurokratinė valdymo sistema greitai išsekino imperijos resursus, nes vienintelis pajamų šaltinis buvo žemės mokestis. Mogolai, skirtingai nei Pietų Indijos valdovai, nesukūrė laivyno ir nevystė prekybos. Miestai, skirtingai nei Europoje, netapo reikšmingais ekonominiais centrais.

Imperijos nuosmukiu netruko pasinaudoti kaimynai. Aurangzebui nuolat teko kovoti su marathų konfederacija. Po jo mirties imperija pradėjo griūti. 1738–1739 persų valdovo Nadir Šacho kariuomenė nusiaubė Delį, paėmė į nelaisvę imperatorių Muhammadą Šachą, išžudė apie 30 tūkst. gyventojų, išvežė milžinišką grobį (taip pat Koh-i-Nuro deimantą bei Povo sostą), ir privertė Mogolus atsisakyti Kabulo provincijos. Į kovą už hegemoniją Indijoje šalia marathų konfederacijos įsijungė tapusi faktiškai nepriklausoma Bengalija, Maisuro kunigaikštystė.

Kolonizacijos pradžia

Šioje kovoje visų prieš visus galiausiai laimėjo europiečiai. 1498 m. Vasco da Gama atrado jūrų kelią į Indiją. Netrukus portugalai užgrobė Goa (1510) ir keletą kitų punktų ir visą XVI a. efektyviai kontroliavo prekybą Indijos vandenyne, gaudami milžinišką pelną už prieskonius (pirmiausia pipirus), kuriuos jie iš Indijos vežė į Europą. XVII a. portugalus pakeitė olandai (portugalai išsaugojo Goa iki pat 1961 m.), tačiau pastarieji greitai pasitraukė iš Indijos, nes didesnį dėmesį skyrė Indonezijos archipelagui. Vėliau mėgino įsitvirtinti ir prancūzai.

Britų atėjimas ir Ost Indijos kompanija

Mėginusius įsitvirtinti Indijoje prancūzus po ilgoko (1744–1763) karo, pradžioje vykusio Europoje, o vėliau Azijoje ir Šiaurės Amerikoje, išstūmė Britų Ost-Indijos kompanija (British East India Co.). Tai buvo valstybės remiama privati iniciatyva, kurios tikslas buvo prekyba. Kompanija turėjo savo kariuomenę, kurioje karininkai buvo britai, o daugumą eilinių sudarė vietiniai samdiniai. Įsiveldama į indų tarpusavio konfliktus, Plassey (1757) ir Buksaro (1764) mūšiuose nugalėjusi vietinius valdovus, Kompanija tapo galingiausia jėga subkontinente. Įsitvirtinusi Kalkutoje (dab. Kolkata), Madrase (dab. Čenajus) ir Bombėjuje (dab. Mumbajus), Kompanija sparčiai plėtė savo valdas, nes nemaža dalis tradicinio hindų elito nebuvo lojali musulmonų valdžiai ir neretai žiūrėjo į britus kaip į sąjungininkus. Ilgesni ir platesnio masto karai (su marathais, Maisuru, sikhais) buvo daugiau išimtis. Nuo 1774 m Britanijos parlamentas ėmė kontroliuoti kompanijos veiklą ir skyrė generalgubernatorių.

Sipajų sukilimas ir Mogolų imperijos likvidavimas

Sipajų sukilimas (1857–1859), apėmęs nemažą dalį Šiaurinės Indijos parodė Kompanijos valdžios nepatvarumą. Parlamento sprendimu ji ir formaliai dar egzistavusi Mogolų imperija buvo likviduotos, jų teises perėmė Britanijos karalius (1876 karalienė Viktorija oficialiai paskelbta Indijos imperatore), kurį Indijoje atstovavo vicekaralius (viceroy). Indija ne tik faktiškai, bet ir juridiškai tapo Jungtinės Karalystės kolonija.

Britų kolonizacijos padariniai

Britų valdymas (British raj.) radikaliai pakeitė tolimesnę Indijos raidą ir suformavo moderniąją šalies istoriją. Galima išskirti tokias svarbiausias kolonijinio valdymo pasekmes.

Pirmiausia, tai politinis šalies suvienijimas. Nors formaliai šalia tiesiogiai valdomų provincijų, sudariusių Britaniškąją Indiją (British India), išliko apie 560 įvairaus dydžio kunigaikštysčių (oficialiai vadinamų native, vėliau – princely states), iš tikro jos buvo priklausomos nuo kolonijinės administracijos: neturėjo teisės palaikyti ryšius tarpusavyje ir su užsienio valstybėmis, jų teritorijoje buvo dislokuoti britų kariniai daliniai, valdovų veiklą kontroliavo britų rezidentai. Pirmą kartą per visą istoriją subkontinentas buvo politiškai suvienytas, sukurta centralizuota ir santykinai vieninga administracinė sistema.

Antra, britai sukūrė Indijoje modernios politinės sistemos ir valstybės pagrindus. Didžiųjų Mongolų imperija ir hindų valstybės buvo tradicinės despotijos. Kolonijinė Indija buvo valdoma griežtai pagal įstatymus, buvo sukurtas efektyvus administracinis aparatas, kurio aukščiausią ešeloną sudarė konkurso pagrindu komplektuojama administracinė tarnyba (Indian Civil Service). Valdymo reformos (1861, 1909, 1919, 1935) palaipsniui suformavo atstovaujamos valdžios institucijas ir, nors rinkimų teisė liko ribota, pradėjo formuotis daugiapartinė sistema.

Trečia, kolonijinė modernizacija daugiau ar mažiau apėmė visas sferas: kūrėsi rinkos ekonomika, sparčiai vystėsi komunikacijų tinklas (iki 1914 m. Indijoje buvo nutiesta 56 tūkst. km geležinkelių), atidaryti universitetai ir koledžai, pradėta leisti knygos ir periodika daugeliu Indijos tautų kalbų. Azijoje modernizacijos lygiu Indija buvo pirmaujanti šalis, ir tik XIX a. pabaigoje ją aplenkė Japonija. Bengalijos kultūrinis pakilimas XIX a. dažnai apibūdinamas kaip Renesansas.

Kartu kolonijinis valdymas turėjo ir neigiamas pasekmes. Kolonijinė modernizacija buvo pajungta pagrindiniam tikslui – pelno siekimui. Kasmet iš Indijos į Britaniją būdavo pervedamos milžiniškos lėšos, be to to šalis tapo rinka britų prekėms, ypač tekstilės gaminiams. Siekiant pelno, Indijoje buvo įdiegtos naujos kultūros (arbata, kava), tiesiami geležinkeliai, statomi uostai, fabrikai. Dėl kolonijinio ūkio pobūdžio Indijoje, kaip ir kitose kolonijose, sparčiau vystėsi pajūrio rajonai, tuo tarpu istorinis indų civilizacijos branduolys – lyguma šalies šiaurėje – ekonominiu ir kultūriniu atžvilgiu atsiliko nuo Bengalijos, Bombėjaus ir Madraso provincijų. 1876–1878 m. Indijoje kilo badas, nuo kurio žuvo 5,6 – 9,6 mln. žmonių.

Tautinio atgimimo pradžia

Kolonijinis valdymas reiškė politinę nelygybę. Labai nedaug indų galėjo patekti į Indijos civilinę tarnybą, indų elitas neturėjo balso, sprendžiant šalies valdymo klausimus. Gavę modernų vakarietišką išsilavinimą Indijos arba Britanijos universitetuose, indų intelektualai buvo susipažinę su liberalizmo ir nacionalizmo idėjomis. XIX a. pirmoje pusėje indų švietėjai siekė reformuoti hinduizmą, 1885 m. įkurtas Indijos nacionalinis kongresas (INC) tapo forumu, kuriame buvo diskutuojami politiniai klausimai ir keliami reikalavimai leisti indams dalyvauti šalies valdyme. Užgimstančiame tautinio išsivadavimo judėjime greitai susiformavo radikali, ekstremistinė kryptis (B. G. Tilakas, 1856–1920, ir kt.).

Tautinio atgimimo ir religinės priešpriešos augimas

Tautinis judėjimas įgavo platesnį mastą 1905 m., kada vicekaraliaus lordo G. N. Curzono sprendimu milžiniška Bengalo provincija buvo padalinta į dvi provincijas – Rytų Bengalą, kuriame daugumą gyventojų sudarė musulmonai, ir hindų daugumą turinčią Bengalo, Biharo ir Orisos provinciją. Kalkutos hindai, nuomoję žemę musulmonams rytinėje Bengalo dalyje, pradėjo protesto judėjimą (svadėši – „savo šalies“), kviesdami boikotuoti britų prekes, o INC 1906 m. suformulavo svaradžo („savo valdžios“, „savivaldos“) reikalavimą; buvo įvykdyta eilė teroristinių išpuolių prieš britus.

Svadeši judėjimas buvo svarbus etapas išsivadavimo judėjime. Kolonijinė administracija buvo priversta padaryti nuolaidas: atkūrė vieningą Bengalijos provinciją, 1909 m. reforma praplėtė indų dalyvavimą valdžioje. Hindų daugumos dominavimo perspektyva sukėlė Indijos musulmonų (¼ gyventojų) būgštavimus, kad demokratinėje sistemoje jie taps diskriminuojama mažuma. 1906 m. jų vadai įkūrė savo partiją – Musulmonų lygą, prisilaikiusią nuostatos, kad Indijoje yra dvi tautos – hindai ir musulmonai. Kolonijinė administracija, siekdama susilpninti išsivadavimo judėjimą, patenkino musulmonų reikalavimą įsteigti atskiras rinkimines apygardas musulmonams, be to perkėlė sostinę iš Kolkatos į Delį (tuo tikslu buvo pastatytas ir 1931 m. inauguruotas Naujasis Deli).

Pirmajame pasauliniame kare dalyvavo apie milijonas Indijos kareivių, svarus buvo ir Indijos materialinis indėlis (daugiau nei 220 mln. svarų st.). Todėl po karo svaradžo reikalavimai sustiprėjo. 1919 m. valdymo reforma nepatenkino indų vadų, didelį pasipiktinimą sukėlė taikaus protesto mitingo sušaudymas Amritsare 1919 balandžio 13 (apie 400 žuvusių). Judėjimas už nepriklausomybę įgijo masinį pobūdį, vadovaujant M. K. Gandhi. Susiedamas religiją ir politiką, apeliuodamas į religinius jausmus ir tradicinius simbolius (ahimsa, dharma, satja) bei naudodamas taikaus nebendradarbiavimo (non-violent non-cooperation) taktiką, jis sugebėjo įtraukti į savo kampanijas milijonus žmonių. Jo veikla (1920, 1930 m. masinės kampanijos) suteikė indų nacionalizmui ryškų religinį atspalvį, tuo susilpnindama sekuliarinio nacionalizmo srovę (Dž. Nehru, socialistai) ir dar labiau sustiprindama musulmonų įtarumą. Pastarųjų lyderiai 1930–1933 m. suformulavo reikalavimą sukurti atskirą musulmonų valstybę – Pakistaną.

Po serijos apvaliojo stalo konferencijų su Indijos politikais, Britanijos parlamentas 1935 m. priėmė Indijos valdymo Aktą, kuriuo buvo numatyta federacinė sistema, apjungianti provincijas ir kunigaikštystes, ir komunalinio atstovavimo principas (rezervuojamos vietos religinėms mažumoms, neliečiamosioms kastoms, moterims, verslininkams, profsąjungoms ir kt.). Kunigaikščiams atsisakius prisijungti, reforma apsiribojo Britaniškąja Indija. INC laimėjo rinkimus į legislatūras daugumoje provincijų ir suformavo savo vyriausybes, kurios veikė iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. ML nė vienoje provincijoje negavo daugumos, tačiau ir už INC balsavo nedaug musulmonų.

Antras pasaulinis karas ir Nepriklausomybė

Trečią dieną po Antrojo pasaulinio karo pradžios Indijos vicekaralius, nepasitaręs su indų politikais, paskelbė, kad Indija įstojo į karą prieš Vokietiją. Protestuodama prieš šį vienašališką sprendimą ir Britanijos valdžios nenorą aiškiai pasisakyti apie Indijos statusą po karo, Kongreso vadovybė 1939 m. gruodį atstatydino savo vyriausybes provincijose, o 1940 spalį M. K. Gandhi ir kiti kongresistai pradėjo kampaniją prieš Indijos dalyvavimą kare. Kolonijinė administracija įkalino INC vadovus ir apie 20 tūkst. aktyvistų. 1943 m. Bengalijoje (dab. Bangladešas ir Rytų Indija) kilo badas. Nuo jo mirė 2–3 mln. žmonių^[1] iš 60 mln. gyventojų.

Kilus Japonijos ir Indijos nacionalinės armijos, sudarytos iš Singapūre paimtų 40 tūkst. indų belaisvių, ofenzyvos iš rytų pavojui, Britanijos vyriausybė 1942 m. kovą pažadėjo Indijai dominijos statusą, paliekant provincijoms teisę pasitraukti iš jos – ta buvo akivaizdi nuolaida ML reikalavimui. INC vadovai atmetė pasiūlymą ir, motyvuodami tuo, kad britų buvimas gali išprovokuoti Japoniją pulti Indiją, paskelbė kampaniją „Palikite Indiją“ (Quit India). Nelaukdama kampanijos pradžios, kolonijinė valdžia vėl pasodino į kalėjimą INC vadovus ir apie 60 tūkst. narių.

Susidariusi situacija buvo palanki ML. Jos vadovas M. A. Jinnah lojaliai bendradarbiavo su kolonijine administracija. 1940 kovą ML sesija Lahore priėmė rezoliuciją, reikalaujančią ateityje įkurti nepriklausomą musulmonų valstybę.

Karo metu reikšmingiausieji procesai buvo spartus Indijos pramonės vystymasis ir, kadangi kongresistai buvo kalėjimuose, ML įtakos stiprėjimas. Pasibaigus karui Britanijos leiboristų vyriausybė paskelbė pasitrauksianti iš Indijos, kai tik bus sureguliuotas indusų ir musulmonų konfliktas. Tačiau konfesinė poliarizacija gilėjo: 1945/1946 m. žiemą vykusiuose rinkimuose į Centrinę ir provincijų legislatūras, ML laimėjo beveik visas musulmonams rezervuotas vietas. Sustiprėjus nesutarimams su INC, ML lyderis M. A. Jinnah atmetė federacijos planą ir pakvietė „musulmonų tautą“ pradėti „tiesioginius veiksmus“. Hindų ir musulmonų žudynės (ypač Kolkatoje) įgavo pilietinio karo mastą. Vicekaralius lordas Mountbattenas atsisakė planų tęsti beprasmiškas derybas ir, INC vadovų sutikimu, priėmė ML reikalavimą padalinti Indiją (taip pat Pandžabo ir Bengalijos provincijas) į dvi nepriklausomas valstybes.

Britanijos parlamentas 1947 m. liepą priėmė Indijos nepriklausomybės aktą, įsigaliosiantį vidurnaktį 08 14-15: tokiu būdu sudaryta galimybė Indijos nepriklausomybės diena laikyti rugpjūčio 15 d., o Pakistano – rugpjūčio 14 d.

Skubiai sukurtos komisijos užsiėmė sienų demarkacija Pandžabo ir Bengalo provincijose. Paskelbus sienas, daugiau nei 10 mln. hinduistų, musulmonų ir sikhų, gelbėdamiesi nuo pogromų, tapo pabėgėliais, apie 1 mln. žuvo.

Steigiamasis susirinkimas priėmė konstituciją 1950 m. sausio 26 d. Indija buvo paskelbta parlamentine respublika (t. y. formaliai anuliuotas Indijos kaip Indijos dominijos statusas). Konstitucijos 2/3 straipsnių perimti iš 1935 m. Indijos valdymo akto.

Pasiekus nepriklausomybę, reikėjo skubiai spręsti sunkias problemas. Antroji pagal gyventojų skaičių valstybė (383 mln. gyv.) buvo skurdi agrarinė šalis, sulipdyta iš vienetų, labai skirtingų politiniu, ekonominiu, socialiniu ir kultūriniu atžvilgiu. Tačiau lyginant su daugeliu kitų pokolonijinių (vėliau – ir pokomunistinių) valstybių, Indija turėjo reikšmingą privalumą. Ilgoje, dešimtmečius trukusioje kovoje už nepriklausomybę susiformavo ir subrendo autoritetingas politinis elitas. Žymesnieji politiniai lyderiai buvo išsilavinę žmonės, pasišventę kovai už laisvę, ilgus metus praleidę kalėjimuose. Idealizmo, pasiaukojimo, kompetencijos ir politinės patirties derinys, taip pat sugebėjimas dirbti kartu (INC iš tikro buvo fronto pobūdžio masinis judėjimas), vadovaujantis šalies, o ne siaurais grupiniais ar asmeniniais interesais, buvo garantija, kad Indijos politinis elitas sugebės efektyviai valdyti šalį ir spręsti jos problemas. Džavaharlalas Nehru, iki pat mirties 1964 m. buvęs Indijos vyriausybės vadovu, buvo vienu autoritetingiausių XX a. politinių veikėjų pasaulyje.

Pirmoji problema, kurią teko spręsti Indijai buvo teritorinio vientisumo klausimas. Sukūrus atskirą Pakistano valstybę, Indija tapo labiau homogeniška konfesiniu ir kultūriniu atžvilgiu, tačiau rimta problema buvo kunigaikštysčių integracija. Centrinei vyriausybei spaudžiant, daugumas hinduistų kunigaikščių pasirašė prisijungimo prie Indijos sutartis, išsaugodami tam tikras privilegijas (kurios vėliau buvo anuliuotos). Didžiausios kunigaikštystės Haiderabado (18 mln. gyv., daugiausia hinduistai) nizamas mėgino išsaugoti nepriklausomybę, tačiau po bevaisių derybų 1948 m. rugsėjį į kunigaikštystę buvo įvesta Indijos kariuomenė. Kašmyre situacija buvo priešinga: daugumą hinduistų maharadžos pavaldinių buvo musulmonai. Maharadža siekė nepriklausomybės, tačiau kai įsiveržusios iš Pakistano musulmonų gentys užėmė beveik pusę kunigaikštystės teritorijos, jam beliko prisijungti prie Indijos. Kilęs karas tarp Indijos ir Pakistano 1949 m. baigėsi faktišku, tačiau abiejų pusių nepripažintu Kašmyro padalinimu. Kašmyras tapo vienintele valstija Indijoje, kurios daugumą gyventojų sudaro musulmonai ir kuri turi platesnę autonomiją (taip pat savo konstituciją).

Kunigaikštysčių prijungimas neišsprendė etnopolitinių šalies problemų. Daugumos provincijų ir kunigaikštysčių etninė sudėtis buvo marga, ir atvirkščiai, daugelio tautų teritorija buvo skirtingų provincijų sudėtyje. INC dar 1920 m. buvo įsipareigojęs sukurti lingvistines provincijas, t. y. tautines valstijas. Atkūrus nepriklausomybę, etniniai elitai pradėjo aktyviai reikalauti teritorinės reorganizacijos. Dėl neišvengiamų neramumų ir nesuderinamų reikalavimų vyriausybė siekė atidėti reformą. Tačiau 1953 m. teko padaryti nuolaidą andhrams, reikalavusiems sukurti atskirą valstiją, sujungiant Haiderabado kunigaikštystę ir dalį Madraso provincijos, nes prasidėjo masinis bruzdėjimas, kai mirė bado streiką paskelbęs judėjimo lyderis. Po Andhros precedento įsteigta Valstijų reorganizavimo komisija nuodugniai ištyrė etninių grupių reikalavimus ir jų pagrindu 1956 m. įvykdyta pirmoji reorganizacija. Kunigaikštysčių neliko, šalis buvo padalinta į 16 valstijų ir centrui pavaldžias sąjungines teritorijas. Vėliau, valstijų skaičius išaugo iki 28, padalijus Bombėjaus ir Pandžabo provincijas, bei suteikus valstijos statusą kai kurioms sąjunginėms teritorijoms ir mažoms tautoms, ginkluotos kovos būdu siekusioms nepriklausomybės (naga, mizo) arba taikiai reikalavusioms autonomijos. Būgštavimai, kad nuolaidos tautiniams judėjimams sugriaus Indijos vienybę, nepasiteisino – atvirkščiai, autonomijos privalumai ir vietinių politinių elitų įjungimas į politinę sistemą sustiprino integracinius procesus.

Panašiai buvo padarytos nuolaidos, sprendžiant kalbos klausimą. Konstitucijoje buvo numatyta, kad nuo 1965 m. oficialia šalies kalba bus hindi (valstijose – ten gyvenančių tautų kalbos), tačiau dėl stipraus pasipriešinimo, ypač pietinėse valstijose, faktiškai pagrindine oficialia kalba lieka anglų kalba.

Atgavus nepriklausomybę, Indija buvo viena skurdžiausių šalių. Dž. Nehru turėjo socialistinių požiūrių ir teikė didelę reikšmę valstybės vaidmeniui ekonomikoje. Buvo įkurta Planavimo komisija, kuriai vadovavo pats premjeras ir nuo 1952 m. vykdomi 5-metiniai planai. Pagrindinis jų tikslas buvo vystyti tas ūkio šakas, kurios buvo sunkiai įveikiamos arba nepatrauklios privačiam kapitalui: infrastruktūrą, irigacinius projektus, energetiką, metalurgiją. Neprisijungimo politikos dėka Indija gavo maždaug vienodą ekonominę pagalbą iš abiejų blokų. Nors griežta licencijavimo ir užsienio prekybos kontrolė kliudė sparčiai pramonės plėtrai, pagal jos apimtį Indija 1965 m. įėjo į dešimtuką industrinių valstybių. Indijoje gana sparčiai formavosi vidurinė klasė, tačiau didžioji dauguma gyventojų, ypač kaimuose, buvo mažažemiai arba nuomininkai ir gyveno labai skurdžiai. Dėl žemvaldžių pasipriešinimo, agrarinė reforma vyko sunkiai. Žemės ūkio produktyvumas labai išaugo „žaliosios revoliucijos“ eigoje, kada pradėtos auginti naujai išvestos kviečių ir ryžių veislės.

Tapusi nepriklausoma, Indija aktyviai reiškėsi tarptautinėje arenoje. Jos vyriausybė mėgino tarpininkauti tarp JAV ir Sovietų Sąjungos Korėjos kare (1950-03), po Bandungo konferencijos (1955) buvo pripažinta neprisijungimo judėjimo lyderė. Tačiau Nehru nepavyko sureguliuoti Kašmyro klausimo ir išvengti ginkluoto pasienio konflikto su Kinija (1962) dėl dviejų negyvenamų ruožų į rytus nuo Kašmyro ir Arunačal Pradešo. Konfliktas atskleidė Indijos karinį silpnumą, ir jos vyriausybė ėmėsi kariuomenės ir ginkluotės modernizacijos. Savo ruožtu tai sukėlė Pakistano nuogąstavimą, ir 1965 m. rudenį, kada premjeru buvo Lal Bahadur Shastri, tarp dviejų šalių įvyko trumpas karas. Tarpininkaujant SSRS 1966 sausio mėn. Taškente buvo pasirašytos paliaubos, po kurių premjeras staigiai mirė.

Premjere buvo išrinkta Nehru duktė Indira Gandhi, kuri tuo metu buvo INC pirmininkė ir parlamento deputatė nuo 1955 m. Nors 1967 m. rinkimai buvo nesėkmingi Kongresui (partija neteko absoliučios daugumos parlamente, o daugelyje valstijų užleido valdžią kitoms partijoms), Indira Gandhi pamažu įgijo autoritetą. Privačių bankų nacionalizavimas, pensijų buvusiems kunigaikščiams nutraukimas ir „Skurdo įveikimo“ (Gharibi hatao) programa užtikrino pergalę 1971 m. parlamento rinkimuose. Indiros Gandhi autoritetas ir populiarumas dar labiau išaugo, kai Indijos karinės intervencijos dėka Rytų Pakistanas tapo nepriklausoma valstybe Bangladešu. (Tiesa, Indija išvengė JTO ST pasmerkimo, pasirašiusi Draugystės ir bendradarbiavimo sutartį su SSRS ir tuo užsitikrinusi sovietinio atstovo veto, Saugumo Taryboje balsuojant dėl Indiją smerkiančios rezoliucijos)

1973 m. energetinė krizė ir keleri nederlingi metai labai sukomplikavo Indijos ekonominę padėtį, o kartu ir politinę situaciją. Branduolinio užtaiso išbandymas 1974 m. negalėjo pristabdyti nepasitenkinimo, kilusio dėl pablogėjusios ekonominės padėties ir infliacijos. Nemaža visuomenės dalis palaikė populiaraus socialistų lyderis Jayaprakasho Narayano „totalinės revoliucijos“ šūkius, o provincijos teismas priėmė nuosprendį, kad I. Gandhi išrinkimas į parlamentą neteisėtas, nes rinkimų kampanijos metu pasinaudota tarnybine padėtimi.

Indiros Gandhi atsakymas aiškiai peržengė demokratines normas: 1975 m. birželį paskelbta ypatingoji padėtis, opozicijos lyderiai areštuoti, įvesta spaudos cenzūra. Griežtų priemonių dėka ir įgyvendinant „20 punktų programą“ pavyko stabilizuoti padėtį šalyje. Forsuotai buvo vykdoma šeimos planavimo (t. y. gimstamumo mažinimo) programa – neretai net prievartinės sterilizacijos būdu. Visoje šalyje buvo išklijuoti Indijos premjerės portretai su užrašu: „Indira yra Indija, Indija yra Indira“. Šalia premjerės labai įtakingu veikėju tapo jos jaunesnysis sūnus Sanjay Gandhi. Autoritarinio pobūdžio nuostatos 1976 m. buvo įteisintos, parlamentui priėmus 42-ją konstitucijos pataisą. Ministrės pirmininkės ryžtingumas pasireiškė ir užsienio politikoje: imitavus liaudies nepasitenkinimą, buvo aneksuota Sikimo kunigaikštystė, nuo britų laikų turėjusi protektorato statusą.

Skirtingai nei dauguma pokolonijinių valstybių, Indija vis tik nepasuko link autoritarizmo. 1977 m. įvyko rinkimai į parlamentą, kuriuos INC pirmą kartą pralaimėjo. Vyriausybę suformavo opozicijos paskubomis sulipdyta partija Janata (JP, Liaudies partija). Ministru pirmininku buvo išrinktas senas kongresistas, buvęs Nehru bendražygis Morarji Desai (1896–1995).

Janata vyriausybė dėl vidinių konfliktų po poros metų žlugo, rinkimus laimėjo Indiros Gandhi partija INC (I) (taip pavadinta po Kongreso skilimo). Didžiausia problema tuo laikotarpiu tapo regioniniai judėjimai: Asame vyko arši kampanija prieš imigrantus iš Bangladešo, Pandžabe ekstremistinės ir teroristinės grupuotės siekė nepriklausomos sikhų valstybės – Khalistano įkūrimo. 1984 m. birželį kariuomenė užėmė svarbiausiąją sikhų šventovę Amritsare, apie 1000 ekstremistų žuvo. Praėjus keliems mėnesiams, spalio 31 d. Indirą Gandhi sušaudė sikhai iš jos asmeninės apsaugos.

Kongreso pirmininku buvo išrinktas velionės vyresnysis sūnus Rajiv Gandhi (jaunesnysis žuvo lėktuvo katastrofoje 1980 m.). INC(I) 1984 gruodį vykusiuose rinkimuose laimėjo beprecedentę pergalę (2/3 vietų) rinkimus. Tačiau tai jau nebuvo grįžimas prie sistemos, kurioje dominuoja viena partija, nes per nepriklausomybės laikotarpį INC keletą kartų skilo ir partija neteko fronto bruožų. R. Gandhi pavyko sureguliuoti Asamo krizę, tačiau sutartis su sikhų lyderiu nieko nedavė, nes pastarasis buvo netrukus nužudytas. Šri Lankos vyriausybės prašymu Indijos kariniai daliniai įsivėlė į etninį konfliktą šioje šalyje. Valdančioji partija pralaimėjo 1989 m. rinkimus, tačiau sudarytos koalicinės vyriausybės buvo nepatvarios. Tamilų savižudei teroristei nužudžius R. Gandhį 1991 m. INC(I) pavyko laimėti neeilinius rinkimus ir išbūti valdžioje visą kadenciją. Vis labiau tolstant nuo deklaruojamų socialistinių idealų, buvo liberalizuota ekonominė politika, ir užtikrintas greitas augimas. Konfliktai tarp hinduistų ir musulmonų, separatistiniai judėjimai Kašmyre ir Asame, korupciniai skandalai buvo problemos, kurios paskutiniame XX a. dešimtmetyje lėmė politinio proceso Indijoje zigzagus. Stiprėjant hinduistų nacionalizmui, populiari darėsi Bharatiya Janata Party (BJP) – partija, kuri nuo septintojo dešimtmečio buvo asocijuojama su religiniu šovinizmu. 1996 m rinkimuose ji gavo daugiausia balsų ir suformavo vyriausybę, tačiau po poros savaičių neteko daugumos. Neeilinius 1998 ir 1999 m. rinkimus laimėjo BJP vadovaujama koalicija, o partijos lyderis A. B. Vajpayee užėmė ministro pirmininko postą.

Per nepriklausomybės laikotarpį Indijos vaidmuo pasaulyje ir Pietų Azijos regione labai išaugo. Tai komplikuoja jos santykius su kaimyninėmis šalimis, su kuriomis ji turi neišspręstų teritorinių problemų. Dėka pragmatiškos Kinijos vadovų politikos, santykiai tarp dviejų valstybių yra konstruktyvūs, 1993 pasirašyta sutartis dėl faktinės sienos. Žymiai sudėtingiau dėl Kašmyro problemos jie vystosi su Pakistanu. 1998 m. abi šalys atliko po seriją branduolinio išbandymų, o Kašmyre 1999–2000 m vėl įvyko ginkluoti susidūrimai tarp Indijos ir Pakistano dalinių.

Indija pagal bendro vidaus produkto apimtį (skaičiuojant pagal perkamosios galios paritetą) užima 4-ją vietą pasaulyje (po JAV, Kinijos ir Japonijos), apsirūpina grūdais, plienu, pirmauja pasaulyje pagaminamų kino filmų skaičiumi. Indija turi išvystytą aukštojo mokslo sistemą, informatikos, medicinos ir kitų sričių specialistai sėkmingai konkuruoja pasaulinėje darbo rinkoje. Daugelio politologų nuomone, nežiūrint chroniškų besivystančios šalies problemų, XXI a. Indija iš tikro gali užimti deramą vietą tarp didžiųjų pasaulio valstybių.

Basham A.L. (ed.). „A Cultural History of India“. Oxford, 1975.
Brass P. R. „The Politics of India since Independence“. Cambridge, 1990.
James, Lawrence. „Raj: The Making and Unmaking of British India“. St. Martin’s, 1998.
Kulke H., Rothermund D. „A History of India. 3rd ed.“ London-New York, 1999.
Majumdar R.C. et al. (eds). „The History and Culture of the Indian People“. 11 vols., Bombay, 1951 ff.
Thapar R., Spear P. „History of India. 2 vols.“ Harmondsworth, 1966.
Vohra, Ranbir. „The Making of India: A Historical Survey.“ Sharpe, 1997.
Wolpert, Stanley. „A New History of India. 5th ed.“ Oxford University Press, 1997.

v • a • r

Azijos šalių istorija

[1]
Devereux 2000, p. 5.

[1] [1]
Devereux 2000, p. 5.

[1]