Eurocentrizmas

Eurocentrizmas (kartais europcentrizmas) – ideologija ar pažiūros, kad europietiška (ir apskritai Vakarų) civilizacija, kultūros, meno pasiekimai, mentalitetas, vertybių sistema ir t. t. yra viršiausia (dažnai ir vienintelė teisinga) bei pavyzdinė kitoms kultūroms. Visus kultūrinius skirtumus eurocentrizmas linkęs laikyti kitų (neeuropietiškų) visuomenių tamsumu ir atsilikimu. Vienas reikšmingiausių Vakarų mentaliteto bruožų iki XX amžiaus vidurio.^[1]

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Eurocentrizmo kilmė

Filosofinis kilmės aspektas

Vakarų civilizacija iš krikščionybės paveldėjo monistinę vienos tiesos sampratą. Viduramžių scholastika sukūrė vientiso, iš vieno šaltinio sklindančio pasaulio vaizdą. Šis pasaulėvaizdis ne tik nulėmė mokslo filosofijos raidą, bet ir suformavo netolerancijos praktiką, bendraujant su kitomis kultūromis. Be abejonės, toks europiečių mentaliteto bruožas trukdė suprasti svetimas kultūras ir religines formas ir tuo labiau pripažinti jų lygiavertiškumą. Europos visuomenės pasiekimai (ypač prasidėjus Švietimo epochai) laikyti etalonu, o kitos visuomenės – tik primityvesniu etapu toje pačioje raidos linijoje. Vienas žymiausių tokios eurocentrinės sampratos teoretikų – Hėgelis (1770–1831).

Kultūrinės ir istorinės priežastys

Su didžiaisiais geografiniais atradimais XVI amžiuje pamažu ėmė bėgėtis ir imperialistinė bei kolonijinė politika. Naujai atrastose žemėse sutikti vietiniai gyventojai dažniausiai gyveno gentinėmis bendruomenėmis, o pažangesnės kultūros ryškiai nusileido europiečiams karine galia. Tokia situacija tik sustiprino Vakarų suvokimą apie savos civilizacijos išskirtinumą ir suformavo požiūrį į kitas kultūras kaip nepilnavertes. Europos valstybės savo kolonijinę politiką grindė šviesos nešimu „primityviems“ kraštams. Atsirado įvairios rasinės teorijos, teisinusios vergovę. Į svetimus kraštus plačiai pasklido misionieriai, skleidę „Dievo žodį“. Išskirtinumo jausmas augo kartu su naujomis kolonijomis, kol pasiekė apogėjų XIX amžiuje.

Kritika

Eurocentrizmo kritikos pradžią reiktų sieti su susidomėjimo Rytų kultūromis banga. Pionieriais čia dažnai laikomi Volteras (Voltaire, 1694–1778), žavėjęsis senovės Kinijos pasiekimais, Artūras Šopenhaueris (A. Schopenhauer, (1788–1860), pagrindinis Hėgelio teorijų kritikas ir indų filosofijos „atradėjas“, bei Frydrichas Nyčė (F. Nietzsche), savo filosofines įžvalgas siejęs su Zaratustra. Šie mąstytojai suteikė stiprų postūmį orientalistikos raidai bei civilizacijų tyrinėjimams ir skatino suvokti Vakarų civilizacijos pasiekimų reliatyvumą. XX amžiuje eurocentrizmo ribotumą atskleidė ir kiti teoretikai, pradedant O. Spenglerio (Osvaldas Špengleris) sensacinguoju „Vakarų saulėlydžiu“ ir A. J. Toynbee, paskyrusiu dvylikatomius „Istorijos tyrimus“ civilizacijos analizei, baigiant postmodernistais.

Vienas svarbiausių šiuolaikinių veikalų, kritikuojančių eurocentrizmą yra 1978 metais Edwardo Saido Orientalizmas. Jame jis griauna kultūrinę Rytų – Vakarų takoskyrą, tuo pat užkirsdamas kelią įvairių rasistinių teorijų letigimizavimui.

Šaltiniai

1. „Eurocentrism“. New Dictionary of the History of Ideas. Nuoroda tikrinta 2022-06-15.