Laoso istorija - Laoso valstybės teritorijos istorija nuo seniausių laikų iki dabarties. Nors žmogus čia apsigyveno jau prieš beveik 50 tūkst. m., pirmosios valstybė susiformavo pirmaisiais mūsų eros amžiais. Po XIII a. tajų migracijos, 1353 m. Fa Ngumas įkūrė Lansango karalystę, kuri buvo pirmoji lao tautos valstybė. Šiuolaikines Laoso sienas nustatė prancūzai XIX–XX a.
 |
|---|
| Tajų istorija |
| Tailando, Laoso |
| Lygumų karalystės VIII-XIII a.: |
| Khmerų imperija, Dvaravati, Haripundžaja
|
| Aukštumų karalystės VIII-XIII a.: |
| Nandžao, Čeng Hungas, Sua, Hiranas
|
| Karalystės XIII-XVIII a.: |
| Lan Na, Lan Sangas, Sukhotajus, Ajutaja, Šanų valstybės
|
| Karalystės XVIII-XIX a.: |
| Thonburis, Vientianas, Luangprabangas, Čampasakas, Phuanas |
| Ratnakosinas, Prancūzijos Indokinija |
| Tailando karalystė, |
| Laoso karalystė > Laoso LDR |
| Istoriniai regionai: |
| Thaengas, Čeng Hungas, Phuanas, Sua, Isanas, Šiaurės Tailandas, Centrinis Tailandas, Hongsa |
2009 m. Anamo kalnuose, šiaurės Laose, rasta senovinė kaukolė, kuri yra 46 tūkst. metų senumo. Tai seniausia žinoma šiuolaikinio žmogaus kaukolė Pietryčių Azijoje.[1] Per Laoso teritoriją vyko Pietryčių Azijos apgyvendinimas, o vėliau sausumos tiltu gyventojai plito į Melaneziją ir Australiją. X-II tūkst. pr. m. e. šie medžiotojai rinkėjai priklausė Hoabinio kultūros tradicijai, paplitusiai visame Indokinijos pusiasalyje.
Archeologiniai radiniai rodo, kad žmonės žemdirbyste vertėsi nuo IV tūkst. pr. m. e. Iš Jangdzės upės baseino buvo atnešta ryžių auginimo tradicija. Maždaug tuo metu į Laoso teritoriją migravo nauja lingvistinė grupė - žmonės, kalbėję austroaziečių kalbomis. Iš jų ilgainiui formavosi tokie etnosai kaip khmu (šiauriniame Laose), katangai (pietų Laose) ir brao (piečiausiame Laoso pakraštyje ir gretimose teriorijose Kambodžoje). Šie etnosai buvo giminingi ryčiau gyvenusių vietnamiečių, piečiau gyvenusių khmerų ir monų protėviams.
Tuometiniai radiniai rodo sudėtingą visuomenę, kurioje bronziniai indai paplito 1500 m. pr. m. e., o geležiniai – 700 m. pr. m. e. VIII a. pr. m. e.-II a. Siangkhuango plynaukštėje vietos gyventojai iš akmens kūrė išmoningus ąsočių formos laidojimo indus. Jų likučiai ir dabar saugomi vadinamajame Ąsočių slėnyje. Laoso gyventojai palaikė santykius su Kinija ir Indija.
Į Pietryčių Aziją civilizaciją atnešė Indija ir Kinija, tačiau pajūro teritorijos (Vietnamas, pietinė Kambodža ir Tailandas) greičiau priėmė ir adaptavo civilizacijos pasiekimus. Į pietus nuo Laoso jau pirmaisiais mūsų eros amžiais klestėjo induizuotos Funanės, Čampos, Dvaravati karalystės, o į rytus ir šiaurę nuo jo sinizaciją vykdė Kinija. Kalnuotos Laoso teritorijos, tuo tarpu, buvo toliau nuo šių centrų, ir vietos austroaziečių tautos viduramžiais valstybių nesukūrė.
Į piečiausią Laoso teritoriją (Čampasako provincija) pirmoji civilizaciją atnešė hinduizuota Čampos karalystė kurios galios centrai buvo centriniame Vietnamo pajūryje. Svarbiausias šio laikotarpio statinys, datuojamas V a., buvo Vat Phu vienuolynas. Manoma, kad netoli jo buvo miestas, tapatinamas su Šrestapura. Dalis tyrėjų laiko, kad būtent šioje vietovėje ėmė konsoliduotis Čenlos karalystė.[2] Ši karalystė ilgainiui nukariavo Funanę pietuose ir vėliau perkėlė sostinę į Kambodžos teritoriją.
Kita svarbi hinduistinė valstybė pietinio Laoso teritorijoje buvo Sikhotabongo karalystė (Sikhottabong), kurios kūrėjai greičiausiai buvo monai. Ji apėmė derlingas Mekongo slėnio lygumų teritorijas centriniame Laose, įskaitant ir Vientianą.
VIII a. Čenlai nunykus, valdžią dab. Kambodžoje, Tailande ir pietų Laose paėmė Khmerų imperija su sostine Angkoru. Ji suvienijo hinduizuotas austroaziečių karalystes į vientisą didelę imperiją ir valdė iki XIII a. Tiesa, kalnuota Laoso teritorija buvo menkai kontroliuojama šios imperijos periferija, į kurią pamažėle skverbėsi budizmo ir hinduizmo tradicijos bei indiškoji civilizacija.
Šiaurinis Laosas, tuo tarpu buvo labiau veikiamas iš šiaurėje buvusios sinizuotos Nandžao karalystės bei jos įpėdinės Dali, kuri iki XIII a. buvo viena iš didžiausių galių šiame regione. Šios karalystės VII a. kurį laiką tikriausiai kontroliavo kalnuotas teritorijas iki pat Vientiano, tačiau stipri kultūrinė įtaka neišryškėjo.
I tūkst viduryje kalnuotame dab. Laoso ir Vietnamo pasienyje (Muang Thaene) pradėjo formuotis tajų gentys, atsikėlę čia prieš kelis šimtmečius iš pietų Kinijos. Iš čia jos pradėjo migracijas į vakarus ir pietus, apgyvendindami kalnuotas ir menkai kontroliuojamas Khmerų imperijos periferijas. Laose apie tai pasakoja legenda apie Khun Boromą, kuris gyveno legendinėje vietoje Muang Thèn. Septyni jo sūnūs pasklido po visą Pietryčių Azija, sukurdami 7 atskirus tajų regionus. Laose tajai sukūrė pirmąsias karalystes, kurių valdovai tvirtino turį dievišką prigimtį.
Tokiu būdu tarpusavyje giminingi ir artimais dialektais kalbantys tajai tapo vyraujančiu etnosu didelėje dalyje Pietryčių Azijos. Ši teritorija apima Tailandą, Laosą, rytų Mianmarą, pietų Junaną (Kinijoje) ir šiaurės vakarų Vietnamą. Etnonimas lao (kaip ir siamas, šianas, šanas ir pan.) iš pradžių naudotas kaip sinonimas įvardinti tajams, tačiau moderniaisiais laikais vartosena išsiskyrė, ir pradėti naudoti įvardinti skirtingus etnosus.
Laose tajų migracijos laikais per kelis šimtmečius naujai atsikėlusi lingvistinė grupė išstūmė vietos gyventojus austroaziečius (khmu, kalangus ir brao) į kalnuotas aukštumas. Šie gyventojai buvo pavergiami, į juos žiūrima iš aukšto (naudotas paniekinamas žodis khaa ຂ້າ), ir jie formavo atskirą visuomenės sluoksnį, vadinamuosius lao theung. Jų gyvenamos vietos pasižymėjo prastesnėmis sąlygomis. Naujai atsikėlusieji tajai vadinosi lao loum ir užėmė derlingiausius slėnius. Nuo tada jie vadino pagrindinį vaidmenį šalies politikoje ir kultūroje.
Vietos valstybingumas pirmiausia reiškėsi per palyginus nedideles valstybėles, vadinamuosius muangus. IV–VIII a. jie radosi palei Mekongo upę.[3] Svarbiausios ankstyvosios tajų valstybės šiauriniame Laose buvo Sipsong Čau Tai šiaurės rytuose, Čeng Hungas šiaurės vakaruose, Muang Sua centre (prie Luang Prabango), Muang Phuanas pietryčiuose ir Vientianas pietuose.
1253 m. Mongolų imperija nukariavo Dali karalystę šiaurėje ir kuriam laikui užvaldė šiaurės Laosą. Silpstant jų valdžiai 1271 m. Muang Sua karalystėje įsitvirtino nauja tajų kilmės dinastija, kurios valdovai titulavosi titulu panya ir pripažino mongolų valdžią. Panya Langas ir Panya Khamphongas ėmė konsoliduoti valdžią aplink Luang Prabango miestą, o netrukus pajungė ir gretimą Muang Phuano karalystę.
Panya Khamphongo anūkas Fa Ngumas jaunystę praleido Khmerų imperijos sostinėje Angkore, kur slėpėsi nuo mongolų. Vedęs karaliaus dukterį ir turėdamas Kambodžos karaliaus palaikymą, jis sugrįžo į tėvynę, kur pareiškė teises į Luang Prabango sostą. Jo įkurta valstybė įkurta 1353 m. tapo žinoma kaip Lan Sangas. Didžiausio išsiplėtimo laiku XVI a. ši karalystė kontroliavo ne tik Laoso, bet ir dalies Tailando, Kambodžos, Junano ir Vietnamo teritorijas. Jos svarbiausios konkurentės buvo Ajutaja (pietinis Tailandas), Lanna (šiaurinis Tailandas) ir Daivietas (šiaurės Vietnamas).
XVI a. vid. Pietryčių Aziją siaubė Mianmaro Taungu dinastija, kurios armijos pavergė daugumą tajų karalysčių. Lan Sangas sėkmingai apsigynė nuo Mianmaro agresijos ir tapo vienintele neužkariauta valstybe. Siekiant išvengti grėsmės Lan Sango sostinė buvo perkelta piečiau, į Vientianą. XVII a., valdant Sourigna Vongsa (1637–1694), karalystė išgyveno savo aukso amžių. Tuo metu karalystėje viešėję misionieriai iš Vakarų aprašė klestinčią valstybę. Šį laikotarpį Laose geriausiai atspindi išlikę Luang Prabango kultūriniai paminklai.
XVIII a. viduryje dėl įpėdinystės krizės Lan Sangas nusilpo ir suskilo. Ją pasidalino 4 regioninės valstybėlės: Luang Prabango karalystė, Vientiano karalystė, Čampasako karalystė ir Siang Khuangas. Jos varžėsi tarpusavyje, o kartu žaidė tarptautinius žaidimus su kitomis tajų ir vietnamiečių karalystėmis.
Tuo metu vakarinėje pašonėje augo ir stiprėjo kita tajų valstybė - Siamo (Tailando) karalystė, ilgainiui užsibrėžusi tikslą suvienyti visas tajų teritorijas (tame tarpe ir Laosą) į vieną. 1779 m. Siamo generolas Taksinas nukariavo Laoso karalystes ir įjungė jas į Siamo sudėtį paversdamas jas vasalėmis. Laoso pasididžiavimas Smaragdinis buda išvežtas į Tailandą (kur yra ir dabar). Vietos karalysčių monarchai bandė sukilti prieš Tailando valdžią. Vienas didžiausių suskilimų buvo 1826-28 m. įvykęs Vientiano karaliaus Anuvongo sukilimas. Jis baigėsi nesėkmingai sukilėliams, o Vientianas buvo beveik visiškai sugriautas.
Susilpnėjusia padėtimi Laose bandė pasinaudoti ir rytinis kaimynas [[Vietnamas], kuris laikinai užėmė Sianghuangą. Dėl to 1831-45 m. vyko Siamo-Vietnamo karai. Tailando valdomas Laosas buvo suskaidytas į 3 administracinius vienetus su centrais Luang Prabange, Nong Khai ir Čampasake.
Valdant Siamui didelė Lan Sango karalystės dalis (derlinga Khorato plynaukštė) buvo vis labiau inkorporuojama į Tailando sudėtį, čia buo stiprinama centrinė kontrolė. Taip Laosui kultūriškai artimas Isanas palengva perėjo į Tailando kontrolę. Be to, iš Laoso buvo tremiami gyventojai, kurių diddelė dalis perkelta į Khorato plynaukštę. Daug jų buvo išnaudojami kaip karo vergai. Senųjų krašto gyventojų, kalnų genčių atžvilgiu, irgi prasidėjo vergų medžioklė: buvo rengiami reidai, siekiant prisigaudyti vergų. Laoso teritorijoje prasidėjo anarchija.
Situaciją XIX a. dar pablogino į Laoso teritoriją paplūdę atsikėlėliai iš Čing Kinijos. Kinijoje stiprinant centralizuotą valdžią tautinių ir religinių mažumų atžvilgiu, o taip pat numalšinus Taipingų sukilimą, į Laosą migravo įvairaus plauko atsikėlėliai, neretai siaubę kraštą. Jie būrėsi po geltona, raudona arba juoda vėliava ir sulaukė mažai atsako iš valdžios. Šie neramumai buvo žinomi kaip Hau karai.
Tuo pačiu metu į Laoso teritoriją iš Kinijos atsikėlė ir keliasdešimties etninių grupių, kurios buvo persekiojamos savo tėvynėje, atstovai. Tarp jų daugiausia buvo hmongų-mienų kalbomis kalbėję etnosai. Jie rado prieglobstį retai gyvenamose šiaurės Laoso aukštikalnėse. Šie etnosai tapo bendrai žinomi kaip lao sung, ir sudaro trečiąjį Laoso visuomenės sluoksnį.
Nuo XIX a. vidurio Pietryčių Azijos pajūrio sritis kolonizavo Prancūzija, kuri čia sukūrė Prancūzijos Indokiniją. Kadangi XIX a. pabaigoje Pietryčių Azijoje savo kontrolę ėmė stiprinti Britų imperija, įgijusi įtaką Tailando karalystėje, Prancūzija bandė konkuruoti užimdama Laosą. Po 1893 m. karo su Tailandu buvo nustatytos protektorato sienos, kurios iki dabar tarnauja kaip Tailando-Laoso siena. Ji padalino senąsias Laoso teritorijas tarp dviejų valstybių.
Prancūzai šalyje įvedė valdžią, siekdami sustabdyti gyventojų trėmimus, vergovę, banditų siautėjimą ir anarchiją. Kuriant šalies valdymo struktūrą buvo pasitelkiami vietnamiečiai, kurie užėmė svarbiausius postus. Vietnamiečiai greitai tapo dauguma didžiausiuose šalies miestuose, išskyrus Luang Prabangą[4]. Protektorato sostine buvo pasirinktas Vientianas, kuris buvo prancūzams patogioje vietoje.
Nors vidiniai konfliktai tęsėsi iki XX a. vidurio, prancūzams pavyko atkurti dalinę ramybę. Nors Laosui buvo skiriama daug mažiau dėmesio nei kaimyniniam Vietnamui, šalyje buvo gerinama infrastruktūra, švietimas, atstatomi kultūros paminklai, domimasi šalies istorija[5].
1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Prancūzija nebegalėjo skirti pakankamai dėmesio savo kolonijai. Dėl to Tailandas paskelbė karą Indokinijai ir paveržė keletą teritorijų. Tai sumažino gyventojų pasitikėjimą prancūzais. 1941 m. kraštą užvaldė Japonijos imperija.
Baigiantis karui stiprėjo lao nacionalistinės organizacijos, kurios priešinosi prancūzų sugrįžimui. Susiformavo Lao Issara (Laisvųjų lao) judėjimas, kuris pasitraukus japonams paėmė valdžią šalyje. 1946 m. Prancūzija susigrąžino valdžią, o Lao Issara lyderiai rado prieglobstį Tailande. 1949 m. dalis jų gavo amnestiją ir grįžo į Laosą. Ten jie kartu su prancūzais sukūrė nepriklausomo Laoso pagrindus. 1950 m. paskelbta Laoso karalystė su karaliumi Sisavang Vong, kuri iš pradžių buvo Prancūzijos sandraugos dalimi, o 1953 m. tapo nepriklausoma valstybe. 1959 m. karaliumi tapo Savang Vatthana.
Po karo Laose stiprėjo komunistų gretos, kurias atstovavo nuo Lao Issara atsiskyręs sparnas Pathet Lao. Jas rėmė ir gretimais esantis komunistinis Šiaurės Vietnamas, kuriam reikėjo naudotis Laoso teritorijomis kare su Pietų Vienamu. Kalnuotos rytinės Laoso teritorijos buvo išnaudojamos kaip Hošimino traktas - logistinė sistema jungusi šiaurę ir pietus, ir padėjusi komunistams kariauti. Tai įtraukė Laosą į Vietnamo karą, o šalis buvo bene labiausiai subombarduota teritorija per visą karų istoriją. Priešingoje pusėje kovoję amerikiečiai ginklavo kalnų tauteles kovai prieš komunistus. Iki dabar Laosas išlieka daugiausiausia užminuotų teritorijų turinčia šalimi.
1975 m. pasibaigus Vietnamo karui, komunistinis Šiaurės Vietnamas padėjo Pathet Lao paimti valdžią šalyje ir nuversti Laoso monarchiją. Taip įkurta Laoso Liaudies Demokratinė Respublika. Apie 10 proc. šalies gyventojų pabėgo iš Laoso, daugiausia į gretimą Tailandą[6].
Laose iki pat Šaltojo karo pabaigos lyderiu išliko Kaysone Phomvihane, kuris užėmė šalies Ministro Pirmininko postą ir stiprino centrinę totalitarinę komunistų kontrolę. Buvo persekiojami senojo režimo šalininkai, o valdžia realiai kaupėsi kelių žmonių rankose. Buvo persekiojamos etninės mažumos, ypatingai kalnų hmongai, kurių didelė dalis pabėgo iš šalies.
Šalyje paskelbta kolektyvizacija buvo nesėkminga, ir vietos žemdirbiai jai aktyviai priešinosi. Neretai jie palikdavo šalį. Nesėkmingos ekonominės reformos pavertė Laosą viena skurdžiausių regiono valstybių. Padėtį sunkino ir Tailando embargas, prasti santykiai su Kinija. Kurdamas komunistinę visuomenę Laosas tamprai bendradarbiavo su savo kaimynu Vietnamu, kurio pagalba šalies egzistencijai buvo būtina. Vietnamo įtaka buvo tokia didelė, kad Laosas realiai tapo šios valstybės satelitu. Nuolatinę pagalbą teikė ir Tarybų Sąjunga. Tiesa, Vietnamas ir TSRS mažai rūpinosi investiciniais projektais ir infrastruktūros gerinimu. Vietoj to, Laosas buvo išnaudojamas dėl turimų išteklių.
Po 1990 m. keičiantis pasaulio tvarkai, mirė ilgametis lyderis Kaysone Phomvihane. Šalyje prasidėjo atsigavimas. Pagerinus santykius su Tailandu atsidarė sienos ir keliai į šią valstybę, o kartu ir ekonomikos galimybės. Pradėti vykdyti investiciniai projektai iš Tailando, kurie stipriai kėlė šalies ekonomiką. Turizmas tapo greitai augančiu ekonomikos sektoriumi. Nepasiant to, Laosas išlieka didele dalimi agrarinis kraštas, stipriai priklausomas nuo savo kaimynių Tailando ir Kinijos.
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
