Butano istorija – Butano teritorijoje gyvenusių tautų ir Butano valstybės istorija nuo seniausių laikų iki dabar.
 |
|---|
| Tibeto istorija |
| Tibeto priešistorė |
| Žanžungai, Supi, Monjulas, Dongnu, Fanas, Tujuhunas, Jarlungai |
| Tibeto imperija (Njatrių dinastija) |
| Tibeto kunigaikštystės |
| Yuan dinastija |
| Phagmodų dinastija |
| Tibeto dalailamos |
| Chošutų chanatas |
| Čing dinastija (Tibetas) |
| Tibetas 1911-1950 m. |
| KLR (Tibeto autonominis regionas) |
| Tibeto ist. regionai ir provincijos: |
| U-cangas, Amdo, Khamas, Čangtangas, Ladakas, Baltijulas, Ngaris, A. Himalajai, Sikimas, Butanas, Monjulas |
Butano istorija artimai susijusi su gretimų Indijos valstijų Sikimo ir Arunačial Pradešo istorija. Butanas nuo seno buvo Tibeto civilizacijos ir valstybės periferija.
Akmeniniai įnagiai, ginklai, dramblių griaučiai ir didelių akmeninių struktūrų atskalos parodo, kad Butanas buvo apgyvendintas dar 2000 m. pr. m. e., nors apie tai nėra jokių išlikusių įrašų.
Į šiaurę nuo Butano formuojantis stipriai Tibeto valstybei ir civilizacijai, ėmė rastis pirmosios žinios apie Butano teritoriją. Tibetietiškai ji buvo įvardijama kaip Lhomon (arba „Pietų tamsybės“), vėliau atsirado pavadinimai Lhomon Tsendenjong, Lhomon Khashi (keturių kelių žemė) [1]
Yra išlaikytos legendos, kad veikiausiai 500 m. pr. m. e.-600 m. rytiniame Butane ir gretimame Arunačal Pradeše egzistavo Monyul („tamsos žemė“) vadinama valstybė, kurios kūrėjai greičiausiai buvo čiabuviai monpais (jų pavadinimas irgi reiškia „tamsybių tauta“). Anot išlikusių legendų, klestėjimo laikais Monjulas valdė ir Asamą bei šiaurinę Bengaliją, nors tai nėra įrodyta.
Hipotetinio Monjulo laikais vietos gyventojai išpažino vietinio bono religijos atmainą.
Nuo VII a. Butano, kaip ir gretimo Sikimo, Arunačal Pradešo teritorijas veikė Tibeto kultūra. Nors nėra galutinai sutariama, ar Tibeto imperija valdė šią teritoriją politiškai, neabejotina, jog Butano žemės buvo labai stipriai veikiamos kultūriškai. VII a. Tibeto karalius Songcenas Gampo čia pastatydino pirmuosius budizmo vienuolynus, siekė šią religiją įdiegti šalyje.
VIII a. po Butaną keliavo Vadžrajanos propaguotojas Padmasambhava, kuris irgi pastatydino vienuolynus, šalies centru padarydamas Bumthangą. Jo įtakoje Butane išplito Tibeto budizmas, seniausia jo sekta Njingmapa, kuri ilgai išlaikė įtaką regione.
IX a. nusilpus ir susiskaldžius Tibetui į smulkias kunigaikštystes, Butano teritorijoje nebuvo centrinės valdžios: atskirus kalnų slėnius valdė smulkūs feodalai, titulavęsi deb ir įsitvirtinę tvirtovėse khar, tarp kurių stipriausias buvo Bumtango kunigaikštis. Šis feodalinis susiskaldymas bei autarkija lėmė ir lingvistinį šalies susiskaldymą: Butane ir dabar priskaičiuojamos apie 25 giminingos kalbos, kurių naudojimas dažnai apsiriboja vienu kalnų slėniu.
Per šį laikotarpį regionas, žiūrint iš Tibeto pusės, buvo vis dar suvokiamas kaip tolimiausia pietinė Tibeto civilizacijos provincija. Nepaisant to, kraštas tapo prieglobsčiu daugybei pabėgėlių iš Tibeto, kurie savo šalyje buvo persekiojami dėl politinių ar religinių priežasčių. Šie pabėgėliai įsikurdavo šalyje ir dažnai pradėdavo kilmingųjų (gdung) dinastijas. Butano kronikose yra išlikusi istorija apie Tibeto karaliaus Lang Dharma brolį Cangma, kuris pradėjo daug Butano kilmingųjų atšakų.
Per visą šį iš šiaurės plūstant Tibeto kultūrai, pamažėle kėlėsi ir tibetiečiai (bhotijai), pamažu suformavę dabartinę dzongkha kalba kalbančią tautą. Šios migracijos nuo XII a. buvo nulemtos pirmiausia budizmo sektų karų Tibete: valdžioje įsitvirtinus vienai sektai, buvo persekiojamos kitos, kurios neretai ieškodavo prieglobsčio Butane, t. y. Tibeto periferijose. Tibete įsigalėjus Gelugpa sektai (atstovaujamai dalailamų), į Butano teritoriją ėmė ypač keltis Kagjupa sektos atstovai, kurie irgi nebuvo vieningi: atskiros dvi jos konfesijos (Lhapa ir Drugpa) kovojo tarpusavyje.
XIII a. Butano vakarinėse teritorijose įsikūrė Tibeto lama Gjalva Lhanangpa, kuris įsteigė Lhapa sektą. Šiai sektai pavyko paimti valdžią iš vietos gyventojų ir sukurti efektyvią administravimo sistemą, pagal kurią buvo renkami mokesčiai ir duoklės. Tuo pat metu čia įsikūrė pirmasis garsus Drukpa sektos propaguotojas Butane lama Phadžo Drugom Žigpo, kuris turėjo varžytis su Lhapa dėl valdžios.
Butano, kaip vieningos valstybės, istorija prasideda XVII a, kuomet Tibeto Drukpa sektos vadovas (šabdrungas) Ngavangas Namgijalas, persekiojamas savo šalyje, 1616 m. jis pabėgo į Butaną. Nors Drukpa jau buvo bandžiusi įsitvirtinti krašte, Lhapa sekta buvo gerokai stipresnė, ir Ngavangas pradėjo karą su pastarąja, vadinamą „penkių lamų karu“. Paskutinė Lhapa tvirtovė Timpu buvo užimta 1641 m. Nugalėjęs priešiškas vietines sektas, šabdrungas įtvirtino Drukpos teokratiją, konsolidavo valdžią ir įkūrė valstybę, kurią pavadino Drukjul (t. y. „drakono žeme“, nes drakonas buvo drukpos sektos simbolis).
Siekiant centralizuoti valdžią, Butano sostine tapo Punaka, pradėtos statyti tibetietiško stiliaus pilys-šventyklos dzongai, iš kurių sukurtas vieningas gynybos tinklas. Vienybę stiprino ir konsolidaciją greitino tai, kad šalis buvo nuolatiniame karo pavojuje: per visą XVII a. jungtinės Tibeto ir Mongolijos armijos keletą kartų įsiveržė į šalį, siekdamos įtvirtinti Gelugpos valdžią. Visos šios invazijos baigėsi Tibeto pralaimėjimu, ir 1759 m. su Tibetu pasirašytos paliaubos.
Stiprinant Butano gyventojų savitą tapatybę, skirtingą nei tibetiečių, įvestas privalomas rūbų, elgesio reglamentas (driglam namža), išlikęs iki dabar.
Šalis tapo teokratija, kurioje atidalintos religinė ir pasaulietinė vadžios. Jas simbolizavo šabdrungui pavaldūs renkami pareigūnai: religinis lyderis, tituluojamas dže khempo, ir pasaulietinis lyderis druk desi. Šalis padalinta į tris regionus, vadovaujamus ponlopų. Jiems administraciškai buvo pavaldūs dzongponai, reziduojantys šalies dzonguose.
Ngavangas Namgijalas įkūrė dvasinių lyderių šabdrungų dinastiją, kurių valdžia, kaip ir dalai lamų, buvo paveldima remiantis reinkarnacijos sąvoka, per tulku („atgimėlių“) instituciją. Šabdrungų teokratija Butane išsilaikė iki XX a. pradžios.
Nuo XVIII a. pabaigos Butane interesus ėmė reikšti Britų imperija, sukūrusi Britų Indiją. Interesai susikirto pirmiausia dėl to, kad Butanas plėtė savo interesus pietuose (duarų regione), okupavo nedidelę vietos valstybę Kuč Beharą. 1772-73 m. britai įsiveržė į Butaną. Nesulaukę pagalbos iš Tibeto, butaniečiai buvo priversti pripažinti nominalią britų valdžią, mokėdami jiems penkių arklių metinę duoklę.
Per visą XIX a. Butano istorija buvo formuojama santykių su Britų Imperija. Įtampai augant, ji prasiveržė kaip Duarų karas (1864–1865). Butanui jį pralaimėjus, šalis neteko pietinių teritorijų duaruose, kurios šiuo metu priklauso Asamo provincijai, bet išsaugojo nepriklausomybę.
Nusilpusią šalį XIX a. antroje pusėje siaubė vidaus neramumai, kurių nesugebėjo numalšinti silpna šabdrungų valdžia. Du gubernatoriai (ponlopai) (Paro ir Trongsos) kovojo tarpusavyje, vienas remiamas Tibeto, o kitas – Britų imperijos. Pačioje XIX a. pabaigoje labai sustiprėjo vienas iš trijų ponlopų, Tongsos valdytojas Ugjenas Vangčukas, kuris buvo pro-britiškų pažiūrų. Jis sugebėjo tapti svarbiausiu lyderiu šalyje, sugriaudamas nusistovėjusią politinę sistemą. 1903 m. mirus šabdrungui, naujas nebuvo išrinktas, o 1907 m. civilinis lyderio druk desi pareigybė panaikinta. Tais pačiais metais šalyje oficialiai įtvirtinta monarchija, valdančiąja dinastija tapo Vangčukų dinastija, kurios karaliai tituluojami „drakono karaliais“ (druk gyalpo).
1910 m. Punakos sutartimi Butanas leido savo tarptautinius santykius tvarkyti britams, o Britų imperija savo ruožtu įsipareigojo nesikišti į šalies vidaus reikalus. Ši sutartis eliminavo ir nuolatinę Tibeto bei Kinijos grėsmę, kurie, bijodami konkurencijos su britais, atsisakė istorinių interesų Butano atžvilgiu.
Vangčukų dinastijos karaliai centralizavo, modernizavo ir vesternizavo šalį. 1947 m. Indijai iškovojus nepriklausomybę, ji visas teises Butano atžvilgiu (t. y. užsienio politikos kontrolę) paveldėjo iš Britų Indijos.
1971 m. labai panašią istoriją turinčiam kaimyniniam Sikimui prisijungus prie Indijos, Butanas ėmėsi veiksmų, siekdamas kurti savo užsienio politiką, atidarė pirmąsias užsienio atstovybes. Taip pat Butane buvo suprasta, kad Nepalo kilmės ekonominių migrantų lhotsampų skaičius artėja prie pagrindinės valstybės etninės grupės (ngalopų) skaičiaus, ir tai sukėlė abipusius susidūrimus tarp etninių grupių, o galiausiai ir pabėgėlių problemą: Apie 100 tūkst. lhotsampų buvo išvaryti iš šalies, o Butanas buvo priverstas labai stipriai apriboti imigraciją.
Taip pat sustiprinta šalies tapatybės stiprinimo politika, tapo privalomas tradicinis aprangos kodas driglam namža, valstybinės kalbos dzongkha mokėjimas ir pan. Butanas tapo viena uždariausių pasaulio valstybių, ribojančia turistų srautus, draudžianti televiziją, internetą.
1999 m. šalyje prasidėjo reformų ir modernizacijos laikotarpis, kuris tęsiasi iki dabar. Panaikinti draudimai, apribota karaliaus valdžia, 2005 m. priimta nauja konstitucija, kuri įsigaliojo 2008, o 2007 m. įvyko pirmieji demokratiniai parlamento rinkimai. 2006 m. karalius Jigme Singye Wangchuck perdavė sostą sūnui Jigme Khesar Namgyel Wangchuck, taip ruošdamas šalį šalies transformacijai.
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
