Graikų filosofas, tyrinėtojas. Kartu su Sokratu ir Platonu yra laikomas įtakingiausiu mąstytoju Vakarų filosofijos istorijoje. From Wikipedia, the free encyclopedia
Aristotelis (gr. Αριστοτέλης = Aristotelēs, 384 m. pr. m. e. Stageira, Graikija – 322 m. pr. m. e. Euboja, Graikija) – senovės graikų filosofas, tyrinėtojas, gamtininkas.[1] Kartu su Sokratu ir Platonu yra laikomas įtakingiausiu mąstytoju Vakarų filosofijos istorijoje[2] nepaisant to, kad dauguma jo teiginių buvo paneigti vėlesnių mokslininkų bei filosofų.
| Aristotelis gr. Αριστοτέλης = Aristotelēs | |
|---|---|
 | |
| Gimė | 384 m. pr. m. e. Stageira, Graikija |
| Mirė | 322 m. pr. m. e. Euboja, Graikija |
| Veikla | graikų filosofas, tyrinėtojas. |
| Sritis | Fizika, Metafizika, Muzika, Biologija, Politika, Zoologija, Retorika, Etika, Teatras, Poezija |
| Žymūs studentai | Aleksandras Didysis, Avicena, Averojus, Albertas Didysis, Tomas Akvinietis, Klaudijus Ptolemėjus, Mikalojus Kopernikas, Galilėjus |
 Vikiteka | Aristotelis |
Aristotelis gimė 384 m. pr. m. e. Stageiros mieste, Chalkidikėje. Jo tėvas Nikomachas buvo Makedonijos karaliaus Amynto III gydytojas. Dar būdamas vaikas Aristotelis tapo našlaičiu. Po jo tėvo mirties, Proksenijus Atarėjus tapo jo globėju. Apie Aristotelio vaikystę žinoma nedaug, tačiau manoma, jog jis daug laiko praleido Makedonijoje.
Sulaukęs septyniolikos ar aštuoniolikos, Aristotelis persikėlė į Atėnus ir įstojo į Platono Akademiją, kurioje praleido apie dvidešimt metų (iki 348 m. pr. m. e.), pradžioje kaip mokinys, vėliau kaip mokytojas. Po kurio laiko jis pradėjo kritikuoti Platono doktriną, tačiau iki pat mokytojo mirties pasiliko Akademijoje. Mirus Platonui (347 m. pr. m. e.), akademijos vadovu tapo jo sūnėnas Speusipas. Dėl teorinių nesutarimų su Platonu Aristotelis taip ir nebuvo paskirtas akademijos vadovu.[3]
Vėliau Aristotelis kartu su Teofrastu išvyko į Mažosios Azijos Asojos miestą, kur dirbo mokslinį darbą ir buvo vadovo patarėjas, vėliau Lesbo saloje dirbo kaip gamtininkas. Aristotelis buvo globojamas valdovo Hermėjo Atarniečio ir vedė jo dukrą (dukterėčią) Pythias. 342 m. pr. m. e. Aristotelis gavo pakvietimą iš Makedonijos karaliaus Pilypo II tapti jo sūnaus Aleksandro Didžiojo, trylikamečio berniuko, mokytoju. Aristotelis buvo paskirtas karališkosios Makedonijos Akademijos vadovu. Šiuo laikotarpiu jis ne tik mokė jaunąjį Aleksandrą, bet ir kitus du būsimus valdovus: Ptolemėjų bei Kasandrą.[4]
335 m. pr. m. e. Aristotelis grįžo į Atėnus ir įkūrė antrąją aukštojo mokslo instituciją Graikijoje – Likėjų (Licėjų arba peripatetinę mokyklą). Kaip ir kiti filosofiniai sambūriai, mokykla buvo kiek panaši į religinę draugiją, kurios narių bendras gyvenimas ir ypač mokslinis darbas buvo saistomi visiems bendrų taisyklių ir normų. Paskaitų klausytojams prigijo peripatetikų, arba vaikštinėtojų, pavadinimas, mat drauge su mokytoju jie vaikštinėdavę, kalbėdavę, diskutuodavę aplink gimnaziją plytinčioje švento Apolono Likiečio giraitėje. Jis užsiėmė intensyvia pedagogine veikla savo mokykloje, kur mokiniams skaitė laisvas paskaitas arba dėstė pagal iš anksto parengtus užrašus. Graikijoje jis praleido dvylika metų. Šis laikotarpis sutapo su didžiaisiais Aleksandro užkariavimais. Aleksandras neprašė buvusio mokytojo patarimų, tačiau parūpino priemonių Aristotelio tyrimams. Tai buvo pirmas pavyzdys istorijoje, kai mokslininkas gavo tokią didelę vyriausybinę paramą savo studijoms. Šiuo laikotarpiu ir parašyti svarbiausi jo darbai: pažinimo ir logikos veikalas „Organonas", gamtos mokslų veikalai – „Fizika”, „Apie dangų”, „Apie atsiradimą ir išnykimą”, „Meteorologika”, zoologijos – „Gyvūnų istorija”, „Apie gyvūnų dalis”, „Apie gyvūnų dauginimąsi”, „Apie gyvūnų judėjimą”, psichologijos – „Apie sielą”, filosofijos – „Metafizika”, „Nikomacho etika”, „Eudemo etika”, „Didžioji etika”, „Politika”, „Atėnų politinė santvarka”, retorikos ir poetikos – „Retorika”, „Poetika”.[3] Apskritai, Aristotelis ne tik praturtino, bet davė pradžią daugeliui mokslo šakų. Jo darbų visuma – tai graikų mąstymo enciklopedija.
Vis dėlto Aristotelio ryšiai su Aleksandru buvo savotiškai pavojingi. Aristotelis iš principo prieštaravo diktatoriškam Aleksandro valdymo būdui, tačiau buvo pernelyg demokratiškas valdovo įnoriams ir su juo artimai bendravo. Visa tai ir kėlė didelį atėniečių nepasitenkinimą. Po Aleksandro Makedoniečio mirties prasidėjus antimakedoniniam sąjūdžiui (323 m. pr. m. e.) Aristotelis buvo apkaltintas „bedievyste”, o daugelis jo veikalų pateko romėnams kaip grobis. Prisimindamas Sokrato likimą prieš septyniasdešimt šešerius metus, Aristotelis pabėgo iš miesto, sakydamas, jog jis neduosiąs atėniečiams antros progos nusidėti prieš filosofiją. Po kelių mėnesių, 322 m. pr. m. e., būdamas šešiasdešimt dvejų metų, jis mirė tremtyje. Aristotelio veikalus nupirko mokslininkas Tiriananas Gramatikas ir perdavė tvarkyti aristotelikų mokyklos vadovui Andronikui Rodiečiui. Šis atkūrė apgadintas vietas ir išleido suskirstęs pagal tematiką bei Aristotelio mokslų klasifikaciją. Įdomu tai, kad, Aristoteliui mirus, iš pradžių populiaresni buvo paprastesnieji veikalai, o moksliniai ir filosofiniai gerokai primiršti. Jie išleisti tik I a. pr. m. e. ir iš karto sulaukė didžiulio susidomėjimo tiek tarp graikų, tiek tarp romėnų. Būtent šie veikalai, vėlesniais amžiais daugybę kartų perrašyti, pasiekė mūsų dienas – iš viso apie 40 tekstų. Iš paprastųjų tekstų grupės išliko tik „Atėnų politėja“. Iš mokslinių tekstų išliko du literatūros mokslui svarbūs veikalai – „Retorika“, kurią sudaro trys knygos, ir „Poetika“.
Aristotelis pradėjo formaliosios logikos tyrimus, kuriuos aprašė veikale „Organonas“. Tai pažinimo ir logikos veikalas – pirmoji formaliosios logikos teorija, kuri išdėstyta šešiuose traktatuose:
Traktatų eiliškumas nebuvo aiškus, tačiau šis išdėstymas buvo pasiūlytas Teofrasto, nes būtent tokia eilės tvarka sukūrė vieningą ir aiškią veikalo sistemą. „Organonas” pradedamas nuo pagrindų, analizuojant paprasčiausius terminus („Kategorijos”). Čia Aristotelis pateikė dešimties kategorijų teoriją, apėmusią šias bendriausias sąvokas: medžiaga, kiekis, kokybė, santykis, vieta, laikas, situacija, būklė, veiksmas, aistra. Traktate „Apie aiškinimą” atskleidžiama Aristotelio koncepcija apie teiginius ir teisingumą, jų tarpusavio sąryšį. Kituose veikaluose labai svarbi silogistika – filosofijos teiginių sistema, kuri nustato sąlygas, pagal kurias pagrįsta išvada dedukciškai išplaukia arba neišplaukia iš pateiktų prielaidų. Aristotelio sudaryta sistema, pagrindžiama tokiu pavyzdiu: „visi žmonės mirtingi, Sokratas yra žmogus, vadinasi Sokratas yra mirtingas.“[5] Aristotelis sukūrė loginių formų teorijos pagrindą, kurį sudaro struktūros giminė – rūšis abstrakcija. Trečiajame ir ketvirtajame veikaluose Aristotelis pateikė keturias skirtingas sakinių schemas („Visi X yra Y”, „Keletas X nėra Y”, „Nei vienas X nėra Y”, „Keletas X yra Y”), teigdamas, jog kiekvienas suformuluotas teiginys gali būti interpretuojamas kaip vienas šių sakinių, kuris savaime yra silogizmas. Aristotelis kūrė bendrąją tapatybės teoriją, suformulavo pagrindinį tapatybės dėsnį (du objektai tapatūs, kai jų požymiai sutampa). Paskutiniuose veikaluose Aristotelis gilinosi į teisingų argumentų bei galimų išvadų formavimą, aiškino klaidas įrodymuose, nustatė kalbos ir nekalbos klaidas, daromas sofizmuose.
Kaip jo mokytojo Platono, Aristotelio filosofija apima visumą. Tačiau pažinimo klausimais nuostatos yra antiplatoniškos, empirinės: pati visuma glūdi konkrečiuose dalykuose, kuriuos Aristotelis vadino būties esiniais. Tikrovei pažinti reikalingi pojūčiai, paskui protas tolydžio apmąsto juslinius duomenis ir sukuria sąvokas. Kitaip nei Platonas, Aristotelis juslių suteikiama informacija pasikliovė ir laikė ją vertinga. Išeities tašku Aristoteliui dažnai tapdavo kalba: logiškai nagrinėdamas žodžių reikšmes ir sąvokas, griežtai nubrėždamas jų vartojimo ribas, jis siekė suvokti jomis nusakomus dalykus. Analitinis mąstymas ryškus ir paties Aristotelio tekstuose. Aristotelis siekė ne sukurti tvirtą dogminę sistemą, o aiškiai suvokti, kas iš tikrųjų yra kiekvienas iš pavienių reiškinių. Aristotelio mąstymas laikomas tiek indukciniu, tiek dedukciniu.
Aristotelio teigimu, „natūrali filosofija“ yra filosofijos šaka, analizuojanti gamtos reiškinius bei apimanti šiandieninius gamtos mokslus, tokius kaip fizika ar biologija. Šiandien, filosofija apsiriboja etika ir metafizika, o empirizmą vis dažniau pakeičia racionalizmas. Tuo tarpu Aristotelio filosofinės pastangos apima paties mąstymo tyrinėjimą.
Platesniu požiūriu, Aristotelis kuria koekstensyvią filosofiją, kurią jis apibūdina kaip „mokslą“. Atkreipkime dėmesį, kad „mokslas“ reiškia visai ką kitą nei mokslinis metodas. Aristotelio manymu, „visi mokslai yra praktiniai, kūrybiniai arba teoriniai“. Pirmąjį sudaro etika arba politika, kūrybinė sritis apima poeziją arba dailę, o teorinė – fiziką, matematiką arba metafiziką.
Aristotelis filosofiją suprato kaip tiesos pažinimą, kurio pagrindas yra logika – visuotinis mokslų metodas. Jis filosofiją skirstė į teorinę ir praktinę; pirmąją pagal abstrakcijos lygį sudaro fizika, matematika ir pirmoji filosofija (metafizika). Tad metafizika, tirianti būtį apskritai, sukuria aukštesniojo lygio abstrakcijas negu matematika. Praktinę filosofiją sudaro etika ir politika.[3]
Gyvendamas Atėnuose, Aristotelis atliko daug mokslinių tyrinėjimų. Nors jo indėlis į matematikos mokslą nėra reikšmingas, tačiau itin svarbūs jo tyrinėjimai gamtos mokslų, tokių kaip botanika, zoologija, fizika, astronomija, chemija, meteorologija, srityje. Aristotelis taip pat domėjosi ir rašė veikalus apie etiką, metafiziką, politiką, ekonomiką, psichologiją, teologiją bei retoriką. Daug dėmesio skyrė edukacijai, užsienio šalių papročiams, literatūrai bei poezijai.
Aristotelio veikalai yra labiau kokybiniai nei kiekybiniai. XVI amžiaus pradžioje mokslininkai pradėjo taikyti matematines žinias fiziniuose moksluose, tačiau Aristotelio darbas šioje srityje buvo laikomas nereikšmingu, netinkamu. Taip nutiko todėl, kad Aristotelis neturėjo kiekybinio suvokimo apie masę, jėgą, greitį ir temperatūrą, kuriam didelę įtaką darė įrangos (laikrodžių, termometrų) trūkumas.
Jo užrašuose galima rasti daug mokslinių stebėjimų, pilnų tiek preciziškumo, tiek keistų klaidų. Pavyzdžiui, veikale „Gyvūnų istorija“ jis teigė, jog vyrai turi daugiau dantų nei moterys. Tuo pačiu stiliumi Jonas Filoponas ir vėliau Galilėjus parodė, jog Aristotelio teorija, kad sunkesni daiktai krinta greičiau nei lengvesni objektai, yra neteisinga. Iš kitos pusės, Aristotelis paneigė Demokrito teiginį, jog paukščių takas yra sudarytas iš žvaigždžių, kurias Žemė uždengia nuo Saulės spindulių, pateikdamas astronominį įrodymą: Saulė yra daug kartų didesnė už Žemę, o atstumas tarp žvaigždžių ir Žemės yra daug kartų didesnis nei atstumas iki Saulės, o tai reiškia, jog Saulė apšviečia visas žvaigždes ir Žemė neužstoja nei vienos iš jų.
Kartais, Aristotelis iš paprastų stebėjimų formuluodavo teiginius kaip visatos dėsnius. Dabartiniai moksliniai metodai atskleidžia, jog toks mąstymas be pagrįstų faktų yra neefektyvus, o įžvalgų, hipotezių pagrindimas reikalauja kur kas daugiau eksperimentavimo nei Aristotelis tuo metu atliko, norėdamas pagrįsti iškeltus teiginius.
Aristotelis taip pat vienareikšmiškai tikėjo geocentrinės visatos modeliu (tai išryškėja veikale „Metafizika“), kuris buvo plačiai priimtinas iki XVI amžiaus. III–XVI a. laikotarpiu vyravo nuostata, jog Žemė yra visatos sukimosi centras.
Kadangi Renesanso laikotarpiu Europos mąstytojai labiausiai gerbė Aristotelį, jo klaidingos idėjos buvo priimtos kaip teisingos, todėl tai stabdė tolimesnį mokslo vystymąsi. Tačiau Aristotelio moksliniai trūkumai neturėtų užgožti jo nuopelnų daugelyje mokslo sričių. Pavyzdžiui, jis pateikė logiką kaip formalųjį mokslą, padėjo pagrindus biologijai, kurie nepakito du tūkstantmečius. Taip pat jis iškėlė fundamentalią idėją, jog gamta yra sudaryta iš besikeičiančių dalykų ir tyrinėjimas šių pokyčių gali suteikti žinių apie pagrindines konstantas.[6]
Aristotelis įžvelgė, jog Žemės pokyčiai yra tokie lėti, ištęsti, lyginant su mūsų gyvenimu, kad jie tampa tiesiog nepastebimi: žmonių judėjimas ir persikėlimas į kitas vietas po katastrofų lemia tai, jog pati katastrofa yra vis dažniau pamirštama,
Aristotelis veikale „Meteorika” iškėlė idėją, jog „žemės ir vandens išsidėstymas konkrečiame regione nėra amžinas, nes sausuma tampa vandens telkiniu, o vandens telkinys sausuma pagal tam tikrą sistemą, tam tikru laikotarpiu". Aristotelis padaro išvadą, jog „bėgant laikui bet koks objektas visatoje kinta”.
Aristotelis pasiūlė penktąjį elementą eterį, kuris papildė Empedoklio pradinių elementų sistemą, valdomą meilės ir neapykantos. Pradiniai elementai – archetipiniai sandai, sukūrę žemę ir sudarantys jos egzistencijos pagrindą.
Aristotelis manė, kad yra tik keturi pagrindiniai elementai, arba pradmenys (žemė, vanduo, oras ir ugnis), ir kad kiekvienas iš jų apibūdinamas pora savybių (kiekvienas iš pradmenų turi būti arba karštas, arba šaltas, ir arba šlapias, arba sausas). Jis manė, kad vienas pradmuo gali pavirsti į kitą pakitus vienai iš ypatybių; pavyzdžiui, karštas ir sausas pradmuo pakistų į šaltą ir sausą pradmenį, jei prarastų karštį ir taptų šaltas. Tačiau tuomet tam, kad šie pakitimai būtų įmanomi, kiekvienas pradmuo pats turi būti „pirminės medžiagos“, medžiagos be jokių ypatybių,[7] t. y. eteris.
Kiekvienas iš keturių žemės elementų turi savo vietą. Tai, kas yra žemiška, sudaro Žemę. Vanduo apima centrą, oras apgaubia vandens sferą, ugnis išsidėsčiusi mėnulio orbitoje. Kai šie elementai išstumiami iš natūralios padėties, jie stengiasi į ją sugrįžti. Tai natūralus judėjimas – judėjimas nereikalaujantis išorinio poveikio (judintojo). Todėl vandens telkinyje esantis oro burbulas kyla aukštyn; ore - lietaus lašas krinta žemyn, liepsnia kyla aukštyn. Virš visų sferų yra penktasis elementas(eteris), pasirodantis žvaigždėse ar planetose, judantis uždaru ratu.
Aristotelis kūnų judėjimą aiškino formos aktualizacija materijoje, įvedė judintojo principą (jei kas juda, tai turi būti jo judintojas) ir tarpininką, perteikiantį judančiąją jėgą: garsas sklinda oru, šviesa – tarpine erdve (eteriu). Judėjimas yra amžinas kaip ir materija, kuria užpildyta pasaulinė erdvė.
Aristotelis teigė, jog materijai amžinumą ir pasyvumą, aktyvumą ir apibrėžtumą suteikia forma, kuri įgyjama dėl 4 skirtingų priežasčių. Aristotelis siūlo mintį, kad bet kokio dalyko visiškas pažinimas ir supratimas reikalauja suvokti visus keturis aspektus:
Norėdamas aiškiau perteikti priežastingumo sistemą, Aristotelis pateikė tokį pavyzdį: norint pastatyti pastatą reikia: 1) statybinės medžiagos (ji yra materija); 2) būsimo pastato plano (jis yra vaizdinys architekto galvoje, arba forma); 3) to, kas medžiagai suteikia formą (architektas, kūrėjas); 4) žinoti, kam bus skirtas pastatas (tikslas). Šiame procese priežastis yra forma, o jos realizavimas pasitelkiant materiją – pastatas – padarinys. Tačiau analizuojant šias keturias priežastis pasirodo, kad svarbiausias Aristoteliui yra forma ir jos priešybė – materija. Priežastį ir tikslą jis sutapatino su forma. Skulptūros atsiradimo priežastis – buvusi skulptoriaus mintis apie ją, mintinis skulptūros projektas, o jo realizacija, konkreti skulptūra – skersmuo.[8] Panašiai yra ir visoje gamtoje. Pasak Aristotelio, panašūs gimdo į save panašius, tuo pratęsdami formos realizaciją. Žmogų gimdo žmogus, gyvulį – gyvulys ir t. t. Organizmų atsiradimą jis grindė materijos ir formos, priežastingumo koncepcijomis: žmogaus gimimo materialioji priežastis – abiejų tėvų sėkla ir motinos kraujas, o formalioji priežastis – organizmą konstruojanti gyvybinė jėga.
Aristotelis suformulavo daugiau tikslių teorijų apie optiką nei kiti to meto mokslininkai. Antras seniausias raštiškas įrodymas apie camera obscura buvo rastas jo užrašuose 350 m. pr. m. e. Šį Aristotelio aparatą sudarė tamsi dėžutė su maža anga, per kurią patekdavo saulės šviesa. Šį prietaisą Aristotelis naudojo Saulei stebėti, ir padarė išvadą, jog Saulė bus matoma kaip apvalus objektas nepriklausomai nuo angos kameroje formos. Tai šiuolaikinių kamerų diafragmos analogija. Aristotelis taip pat pastebėjo, jog didėjant atstumui tarp angos ir daikto paviršiaus, atvaizdas tampa padidintas.
Priežastys, iš kurių kyla atsitiktinumas yra neaiškios ir miglotos, todėl „atsitiktinumas yra paslėptas nuo žmogaus proto“. Aristotelis atsitiktinumą vadino tikslingo veikimo šalutine pasekme. Atsitiktinumas pats apibrėžia reiškinius, juos tarsi palydi. Tačiau tai, kas yra spontaniška, neatsiranda iš atsitiktinumo. Norint geriau suprasti Aristotelio koncepciją apie „atsitiktinumą“, galima šį žodį pakeisti žodžiu „sutapimas“. Kažkas nutinka atsitiktinai, jei asmuo numato, kad nutiks koks nors dalykas, bet rezultatas aprėpia kitą (žmogaus nenumatomą) dalyką. Pavyzdžiui, jeigu jūs einate į turgų pirkti maisto ir pasitaiko susitikti žmogų, kuris jums skolingas pinigų, – kai atsiimti skolą nebuvo jūsų ėjimo motyvas ir kai žmogus nėra nuolatinis turgaus lankytojas, – tuomet tai atsitiktinumas.[9] Situacija privalo būti neįprasta. Kitaip tariant, jei kažkas atsitinka dažnai arba nuolat, tai nėra atsitiktinumas.
Aristotelis taip pat išskiria sėkmę kaip atsitiktinumo dalį, kuri lydi tik žmones, nes apima moralinius veiksmus. Du pagrindiniai elementai, kuriuos Aristotelis suranda sėkmės idėjoje, yra dėsningumo ir sąmoningos intencijos nebuvimas. Jis vėl remiasi minėtu pavyzdžiu apie netikėtą susitikimą turguje. Vadinasi, sėkmė yra „atsitiktinė priežastis to, kas yra ko nors dėlei [t. y. tarnauja kokiam tikslui] pasirinkimo srityje". Koks nors įvykis vadinamas sėkme arba nesėkme atsižvelgiant į jo rezultatus – atneša jis gera ar bloga – tada prabylama apie laimę ir nelaimę. „Tačiau joks atsitiktinumas nėra ir nebūna anksčiau už būtinumą. Joks atsitiktinumas negali nulemti būtinumo“. Ir jeigu įvykis ir akla jėga yra dangaus priežastis, tai dar anksčiau priežastis buvo protas ir gamta.
Tai vienas svarbiausių Aristotelio darbų, padėjęs pagrindus filosofijai. Sąvokos „metafizika“ kūrėjas nėra pats Aristotelis. Šio konstrukto autoriumi atsitiktinai tapo Aristotelio raštų tvarkytojas Andronikas Rodietis. Žodis “metafizika” reiškia tai, kas orientuota už fizikos. Fizika suprantama ne kaip matematinės – eksperimentinės gamtotyros disciplina. Juslinis pasaulis, kuris akivaizdžiai atsiveria žmogui, yra nuolatinio atsiradimo, kaitos ir nyksmo patyrimas. Juslinis pasaulis sudarytas iš netvarių, laikinų, kintančių, besiformuojančių ir vėl formą prarandančių daiktų. Aristoteliui fizika yra mokslas apie judėjimą. Taigi juslinis pasaulis yra judėjimų pasaulis. Tai yra jo fizikos objektas, o kas yra už fizikos tai jau yra metafizika. Kitaip tariant, metafizika yra aukščiausio lygio abstrakcijos pažinimas. Aristotelio teigimu, šiose knygose jis išsamiai aptarė „išmintį“, „pirmąją filosofiją“ ir „teologiją“.
Metafizikos knygos paprastai žymimos (graikų) abėcėlės raidėmis – įrodinėja tai, kad filosofija ieško „priežasčių“, pvz., ji siekia suprasti. Pirmtakų apžvalga patvirtina, kad esama ne daugiau keturių priežasties ir paaiškinimo rūšių, – tai tos, kurios paminėtos Fizikoje.[7]
Aristotelio filosofijos samprata yra atvira ir diskusinė, o ne dogmatiška: jis tvirtina žengiąs pirmyn – ir dažniausiai tikrai pasistūmėja,— keldamas klausimus, išdėstydamas problemas ir išmėgindamas galimus atsakymus ar strategijas. Tiesa ir tai, kad Aristotelis dažnai kalba su tokiu tikrumu, tarsi kalbamajame dalyke jau būtų pasiekta galutinė tiesa; jis neabejotinai turi galutinio ir visa aprėpiančio filosofinio pasaulio supratimo idealą. Nepaisant to, daugelyje jo darbų girdėti garsiau ar ne taip garsiai skambant atsargumo ir klausimo gaidą: daug kas lieka miglota ir abejotina, atsakymai į vieną problemų grupę užkabina naujas problemas, svarbiuose ginčuose abiejų pusių argumentai gali atrodyti pakibę pusiausvyros būsenoje. Iš tiesų Aristotelį kaip filosofą charakterizuoja ne jo išvadų kiekis bei svoris (jo „mokymai“), bet jo argumentų, idėjų ir analizių skaičius, galia ir subtilumas.
Aristotelio teigimu, iš tikro egzistuoja tik individualūs daiktai, nes vien jie egzistuoja patys savaime – jiems nereikia kokio nors pagrindo. Tik jie yra tai, kas vėliau pradėta vadinti substancija. Iš kiekvieno analizuojamo daikto galima išskirti savybes, kurios įeina į daikto sąvoką ir yra bendros tos rūšies daiktams. Todėl Aristotelis skyrė dvi substancijos dalis – materiją(individualios savybės) ir formą(bendros savybės), kurios sudaro vienovę.
Kai kalbame apie žmogų, turime omeny ne kūno dalių formą, o savybes, tokias kaip protingumas, mirtingumas ar visuomeniškumas. Daikto materija yra tai, kas jame nėra forma. Taigi materija yra beformė, neapibrėžta. Neapibrėžtumas kyla iš to, kad individualios savybės yra kintamos. Ikisokratikai Talis, Anaksimenas, Demokritas materiją suprato skirtingai, bet visi jie laikė ją apibrėžta, turinčią tam tikrų bendrų savybių. Pasak Aristotelio, daiktų medžiaga, iš kurios jie padaryti, tai jau suformuota materija. Grynoji arba „pirmoji“ materija neturi jokios formos, jokių rūšinių savybių, ji yra visiškai neapibrėžtas daiktų pagrindas. Panašiai mąstė tik Anaksimandras.
Kalbėdamas apie substanciją, Aristotelis išskiria 3 principus, įeinančius į bet kokio substancijos kitimo analizę:
Substancija mes vadiname tam tikrą vieną būtybės rūšį ir kalbame apie substanciją kaip apie medžiagą, – tai, kas savaime nėra „tas" [medžiaga, o ne bet kokios apibrėžtos rūšies individualus daiktas,- pvz., mediena]; ir kaip apie pavidalą ar formatai, dėl ko daiktas vadinamas „tuo" [pavidalas ir struktūra, dėl kurių tam tikra medžiaga, kaip kad mediena, yra apibrėžtas daiktas, kaip kad stalas]; ir galiausiai kaip apie medžiagos ir pavidalo junginį [pvz., medinis stalas]. Toliau, medžiaga yra potencija, o pavidalas yra aktualybė – o tai galima dviem būdais: 1) pažinimas [galios turėjimas] yra vienas aktualybės tipas, 2) pažinimo naudojimas yra kitas. Taip Aristotelis įveda aktualybės-potencijos perskyrą. Aktualybė – tai, kuo būtybė yra (yra aktualiai), potencija – tai, kuo būtybė gali būti (yra potencialiai). Bandantieji apibrėžti namą sakydami, kad namas yra akmenys, plytos ir rąstai, kalba apie potencialų namą, nes pastarieji dalykai yra medžiaga. Tačiau tie, kurie sako, kad tai yra talpa žmonėms ir jų mantai priglobti ar panašiai, kalba apie aktualybę. O tie, kurie suderina ir tai, ir šitai, kalba apie trečią substancijos rūšį, medžiagos ir pavidalo junginį.[6]
Galų gale daiktas gali būti sykiu ir vienis, ir daugis, – ir ne tiktai tuo būdu, kaip kad Tomas yra vienas žmogus, tačiau turi daugelį ypatybių: daiktas gali būti vienas aktualiai ir daugis potencialiai (pvz., nesupjaustytas pyragas), arba vienas potencialiai ir daugis aktualiai (kaip kad nesudėtas konstruktorius).
Dabar Aristotelis šias idėjas pritaiko specialiam – gyvo kūno – atvejui. Atvirkščiai nei beformė materija, kuri Aristotelio būties struktūroje užėmė žemiausią padėtį, aukščiau jos – negyvi organizmai, virš jų – gyvi, o pati aukščiausia – siela. Aukščiausią padėtį užima tokia forma, kurios realizacijai materija nereikalinga. Ji yra grynasis protas, arba, kitaip tariant, Dievas. Kitaip nei kiti filosofai, Aristotelis atsisakė priešinti realybę ir regimybę. Taigi siela yra substancija, pavidalo, prasme; taip pat ji yra pirmoji gamtinio kūno, potencialiai turinčio gyvybę, aktualybė.
Gyvūnų tyrinėjimas Aristoteliui buvo vertingas užsiėmimas. Jų stebėjimas, skrodimas padėjo formuoti Aristotelio suvokimą ne tik apie gyvūnų, bet ir galimą žmogaus kūno sandarą bei jo organų veikimą.
Aristotelis yra seniausias gamtos tyrinėtojas, kurio darbai dalinai išliko. Didžioji tyrimų dalis tikriausiai buvo atliekama Ase ir Lesbo saloje. Kaip ten bebūtų, tų vietovių pavadinimai, kurie vis sutinkami Aristotelio biologiniuose traktatuose, rodo būtent į Egėjo jūros rytinę dalį kaip pagrindinę tyrimų vietą. Aristotelio kruopščiai surinkti faktai buvo sudėti dviejose didelėse knygose „Gyvūnų istorija" ir „Skrodimai"(nėra išlikusi). Pati ryškiausia dalis apima jūros gyvenimą, kurį Aristotelis ištyrinėjo stebėdamas Lesbos salos pakrantėje žvejų pagaunamus gyvūnus. Daugiausia detalios informacijos buvo surinkta apie šamus, elektrines rajas, velniažuves, galvakojus, tokius kaip aštunkojai ir sepijos. Jo pateikti išsamūs apibūdinimai apie lytinius galvakojų organus buvo neįtikimi net iki 19 amžiaus, kol nebuvo atrasti iš naujo.
Aristotelis atskyrė vandens žinduolius nuo žuvų, taip pat pastebėjo, jog rykliai ir rajos priklauso vienai grupei, kurią jis pavadino kremzlinių žuvų grupe. Aristotelis pateikė tikslius aprašymus apie atrajojančių gyvūnų keturias skrandžio dalis ir apie ryklių embrionų vystymąsi.
Vieni dažniausiai naudotų metodų – skrodimas ir stebėjimas, kurie aprašomi jo veikale „Apie gyvūnų dauginimąsi“. Čia pateikiamas Aristotelio tyrimas: tam tikrais laiko intervalais apvaisintas vištos kiaušinis yra sudaužomas, siekiant stebėti organus bei jų vystymąsi.[6]
Aristotelis išskyrė apie 500 paukščių, žinduolių ir žuvų rūšių. Ką šiandien zoologas pavadintų stuburiniais ar bestuburiais gyvūnais, Aristotelis tuo metu vadino „gyvūnais su krauju” ar „gyvūnais be kraujo”. „Gyvūnus su krauju” skirstė į gyvavedžius (žinduoliai) ir dedančius kiaušinius (paukščiai bei žuvys). Bestuburiai („gyvūnai be kraujo”) – vabzdžiai, vėžiagyviai ir moliuskai.
Veikale „Gyvūnų istorija” jis teigė, jog visos būtybės yra surikiuotos pagal išsivystymą nuo mineralų iki augalų ir gyvūnų, ir galiausiai iki žmogaus. Visa tai sudaro gyvybės grandinę. Aristotelio sistema turėjo vienuolika lygių, suformuotų remiantis gimimo forma. Aukščiausieji gyvūnai atsiveda gyvus, šiltus ir šlapius palikuonis, o žemiausieji – šaltus, sausus ir kiaušiniuose. Pagal istoriką Čarlzą Singerį, „nėra nieko įsimintinesnio nei Aristotelio pastangos parodyti gyvūnų organizmų tarpusavio ryšius gyvybės grandinėje”.
Aristotelis taip pat manė, jog organizmų išsivystymas atsispindi jų formose, bet nėra iš anksto nulemtas jų formų. Ši ir kitos Aristotelio idėjos apie sielą nėra pripažįstamos kaip mokslinės.
Aristotelis pabrėžė, jog organizmai turi 3 lygmenų sielas – maitinamąją, juntamąją, ir mąstomąją. Siela realizuoja mitybą, dauginimąsi, augimą, jutimą, mąstymą, nykimą, sukuria organizmo tikslingą judėjimą. Pavyzdžiui, augalai turi maitinamąją sielą, atsakingą už dauginimąsi ir augimą, gyvūnai turi maitinamąją ir juntamąją sielą, kuri realizuoja judėjimą, jutimą, ir žmonės turi visas tris. Mąstomoji siela suteikia galimybę mąstyti.
Aristotelis, kitaip nei ankstesni filosofai, bet kaip ir egiptiečiai, mąstomąją sielą siejo su širdimi, o ne su smegenimis. Aristotelis atskyrė jausmus ir mąstymą – ši idėja prieštaravo ankstesnių filosofų teiginiams, išskyrus Alkmaeono.
Aristotelio psichologija, pateikta jo traktate „Apie sielą” (De Anima) išskiria tris skirtingas sielos rūšis: maitinamąją, juntamąją ir mąstomąją. Žmonės turi mąstomąją sielą, kuri turi tokią pat galią kaip ir kitos rūšys: taip kaip maitinamoji, ji gali augti ir maitintis, taip kaip juntamoji, ji gali judėti ir patirti jausmus. Mąstomoji siela yra unikali žmogaus dalis, nes ji suteikia galimybę suvokti kitus dalykus ir juos lyginti tarpusavyje.
Aristoteliui siela buvo paprastesnė idėja nei šiandien mums. Siela jam buvo gyvojo kūno forma. Viskas yra sudaryta iš formos bei materijos, gyvosios būtybės išsiskiria gebėjimu judėti ir keistis (augalai išsiskiria augimu bei cheminėmis transformacijomis, kurias Aristotelis įvardija kaip judėjimo atvejus).
Aristotelio teigimu, atmintis yra galimybė išlaikyti įgytą patirtį atmintyje ir atskirti reginį ir atsitikimą praeityje. Kitaip tariant, atmintis yra paveikslas (iliuzija), kurį Aristotelis apibrėžia traktate „Apie sielą” kaip vaizdą, kuris yra įspaustas kūno dalyje. Aristotelis tikėjo, jog vaizdinys užfiksuojamas atmintyje, kai jis tampa įspaustu pusiau skystame kūno organe, kuris patiria keletą pokyčių. Prisiminimas atsiranda tada, kai dirgiklių yra tiek daug, jog nervų sistema nebegali priimti visų patiriamų pojūčių vienu metu. Psichinis paveikslas yra galutinis pojūčių suvokimo produktas ir nesvarbu, ar patyrimas buvo pamatytas, ar išgirstas, bet kokia patirtis tampa iliuzija atmintyje.
Atsiminimas neturi būti mąstomas kaip tiesioginio praeities pažinimo forma, greičiau jį sudaro įsitikinimas apie praeitį, gimstąs tam tikru būdu žiūrint į dabartinį vaizdinį. Vaizdinys mumyse yra kažkas, esantis savaime, ir taip pat kažko kito atvaizdas, – tai tam tikra panašybė ir priminimas. Jeigu siela junta patį vaizdinį, kaip esantį savaime, jisai mums pasirodo iškildamas kaip mintis ar vaizdinys. Tačiau jeigu vaizdinys apmąstomas kaip kieno nors kito atvaizdas ir kaip panašybė, ateina į galvą kaip priminimas.[7]
Aristotelis iškėlė idėją, jog nenuovokus žmogus turi gerą atmintį, nes paveikslai atmintyje išlieka, o naujų pėdsakų saugojimas gali tęstis toliau. Deja, jie negali būti per daug lėti, nes tuo metu organas negalės priimti naujų vaizdinių. Aristotelis manė, jog jaunų ir senų žmonių atmintis nėra tinkama. Jaunuoliai susiduria su daugybe pokyčių, o senųjų organai ima nykti, todėl tai stabdo naujus „įrašus“. Žmonės, kurie turi nuovokos, yra panašūs į jaunuolius dėl staigių organo pokyčių. Kadangi protinės funkcijos nėra įtrauktos į atmintį, prisiminimai būdingi ir kai kuriems gyvūnams, bet tik tiems, kurie turi suvokimą apie laiką.
Kadangi Aristotelis manė, jog žmonės turi suvokimą apie visus pojūčius ir jie juos supranta kaip vaizdinius arba „įrašus”, jie nuolat susieja naujus „įrašus” dalykų, kuriuos jie patiria. Norėdami rasti konkretų „įrašą”, žmogus jo ieško atmintyje tol, kol randa tam tikrą prisiminimą. Prisiminimas atsiranda, kai vienas patyrimas natūraliai eina po kito. Jei reikalinga prisiminimų grandinė, tai vienas prisiminimas sužadina kitą. Jei tokia grandinė nereikalinga, bet tikėtina, tada daugeliu atveju stimuliuojamas kitas prisiminimas. Kai žmogus nori atkurti patyrimus, jis sužadina ankstesnius potyrius tol, kol randa reikiamą.
Prisiminimai yra savarankiškas veiksmas, kai atkuriama atmintyje saugoma informacija praėjus tam tikram laikui. „Įrašų” atkūrimas priklauso nuo sugebėjimų atsiminti bei mokėjimo tai valdyti. Tik žmonės prisimena protinės veiklos „įrašus”, pavyzdžiui skaičius arba žodžius. Gyvūnai, kurie turi suvokimą apie laiką, gali atgaminti praeities vaizdinius. Atsiminimas apima tik prisimintų daiktų ir praėjusio laiko suvokimą. Vaizdinių prisiminimas įvyksta tik tada, kai esami patyrimai pagal požymius ir tvarką yra panašūs į praeities jutiminius patyrimus. Kai „įrašas” yra atkuriamas, tai gali sužadinti daug susijusių prisiminimų („įrašų”).
Aristotelis tikėjo, jog minčių grandinė, kuri baigiasi prisiminimais, yra sistematiškai sujungta į trijų dėsnių sąsajas: panašumą, priešingybę, sutapimą laike bei erdvėje. Panašumo dėsnis teigia, jog kai du objektai į panašūs į kitą, galvojimas apie vieną sužadina mintis ir apie kitą. Pavyzdžiui, kai galvojame apie kavą, mes dažnai galvojame ir apie arbatą. Priešingybės dėsnis teigia, jog mintis apie objektą sužadina mintis ir apie jam priešingą dalyką. Pavyzdžiui, kai girdime žodį „karštas“, mes dažnai galvojame ir apie žodį „šaltas“. Trečiasis dėsnis apie sutapimą teigia, jog mes susiejame dalykus, kurie atsitinka beveik tuo pačiu metu arba toje pačioje vietoje. Pavyzdžiui, jei galvojame apie griaustinį, mes staiga pagalvojame ir apie žaibą, nes jie įvyksta vienas paskui kitą.[10] Šie trys dėsniai sudaro Aristotelio suformuluotą asociacijos dėsnį.
Aristotelis tikėjo, jog praeities patyrimai yra paslėpti mūsų mintyse. Tada veikia jėga, kuri pažadina paslėptą informaciją ir iškelia realų potyrį. Pagal Aristotelį, asociacija yra įgimta psichinės būsenos galia, leidžianti valdyti ankstesnių patyrimų neišreikštus likučius ir juos atgaminti.
Veikale „Miegas ir budrumas” Aristotelis pateikia daugybę miego apibūdinimų. Miegas yra sąmonės išsekimo padarinys, todėl jis gyvybiškai svarbus organizmui, įskaitant sąmonę, kad ši galėtų atsigauti. Kol žmogus miega, svarbios veiklos, tokios kaip mąstymas, jutimas, atkūrimas ir prisiminimas, nefunkcionuoja taip kaip žmogui esant budriam. Tačiau sąmonė gali dirbti ir miegant (nors ir kitaip nei tada, kai žmogus yra pabudęs), nes tada žmogus vis dar gali priimti jutiminius potyrius. Ne visi pojūčiai miegant yra neveiksnūs, tik tie, kurie yra išsekę.
Sapnai nesukelia tikros reakcijos į dirgiklius, nes paprastai miego būsenoje pojūčiai nedirba. Sapnuojant jutimai yra įtraukiami tik kitokiu būdu nei žmogui nemiegant. Aristotelis aiškina reiškinį, kuris atsiranda, kai žmogus stebi judančius dirgiklius, tokius kaip vandens telkinio bangos. Kai asmuo nukreipia žvilgsnį nuo dirgiklio, kitas objektas, į kurį jie pažiūri, atrodo lyg banguojantis. Kai žmogus suvokia dirgiklį ir šis nebėra jo dėmesio centre, tai palieka įspūdį. Kai kūnas pabunda ir jutimai funkcionuoja tinkamai, žmogus nuolat susiduria su nauju dirgikliu, todėl įspūdis, kurį paliko prieš tai buvęs dirgiklis, tampa nereikšmingas. Tačiau miegant per dieną dirgiklių sukelti įspūdžiai tampa pastebimi, nes nėra naujų jutiminių potyrių, kurie galėtų atitraukti nuo jau sukeltų įspūdžių. Taigi sapnai yra ilgalaikių įspūdžių rezultatas. Kadangi įspūdžiai yra tik tai, kas liko, ir nėra joks konkretus dirgiklis, sapnai neprimena tikros patirties, kuri nutiko nemiegant.
Miego metu žmogaus minčių būsena yra pakitusi. Aristotelis lygina miegantį žmogų su tuo, kurį užplūsta stiprūs jausmai kaip reakcija į dirgiklį. Pavyzdžiui, žmogus, kuris yra stipriai susižavėjęs kitu, gali pradėti galvoti, kad mato jį visur. Kai asmuo miega, jo jausmai neveikia taip, kaip jie veiktų jam nemiegant, ir tai daro įtaką žmogaus mąstymui: jis jaučiasi paveiktas stiprių jausmų. Kadangi miegantis žmogus yra šioje aptartoje būsenoje, jis lengviau suklaidinamas to, kas nutinka jo sapnuose.
Kai žmogus miega jis negali atlikti tokių sprendimų, kuriuos priimtų nemiegodamas. Kadangi jausmai miego metu nefunkcionuoja normaliai, jie negali padėti asmeniui įvertinti esamos situacijos sapne. Tai priverčia žmogų patikėti, jog tai, ką jis sapnuoja, yra tikra. Patys sapnai gali būti absurdiški tikrovėje, bet pojūčiai negali atskirti ar jie tikri, ar ne. Taigi sapnuotojui belieka priimti sapną, nes neturi kito pasirinkimo, kaip jį įvertinti.
Viena iš Aristotelio sapnų teorijos dalių pristato idėjas, kurios prieštarauja ankstesniems įsitikinimams. Jis teigė, jog sapnai nėra nuspėjami ir nėra Dievo siųsti. Aristotelis pagrindė, kad sapnai, tarsi nuspėjantys ateities įvykius, yra atsitiktinumas, o ne antgamtiškas dalykas. Šios idėjos prieštaravo tam, kuo buvo tikima, bet Aristoteliui pristačius šias idėjas, daugiau mąstytojų ėmė taikyti labiau tikroviškus nei antgamtiškus šio reiškinio paaiškinimus.
Aristotelis savo sapnų teorijoje taip pat aptaria, kas sudaro ir kas nesudaro sapnų. Jis tvirtino, jog pirmiausia sapnas atsiranda tik žmogui miegant. Jei asmuo išvysta vaizdą iš karto po atsibudimo arba jei jis mato kažką tamsoje, tai nėra laikoma sapnu, nes jis tuo momentu nemiegojo. Antra, bet koks jutiminis potyris, kuris iš tikro įvyksta žmogui miegant, ir yra jo suvokiamas, nėra laikomas sapno dalimi. Pavyzdžiui, jei žmogui miegant, durys užsitrenkia ir sapne jis tai išgirsta, Aristotelis tvirtino, jog šis pojūtis nėra sapnas. Tikra jutiminė patirtis yra įgyjama per pojūčius, o faktas, kad tai nutiko tuo metu, kai asmuo miegojo, nereiškia, jog tai yra sapnas. Galiausiai sapnų vaizdai privalo būti ne miego metu patirtų ilgalaikių įspūdžių rezultatas.[6]
Aristotelis etiką laikė labiau praktiniu nei teoriniu mokslu, t. y. jis manė, jog būti geru žmogumi ir daryti gera yra svarbiau nei tiesiog žinoti, kas yra gerumas. Aristotelis parašė keletą traktatų šia tema, iš kurių vienas reikšmingiausių – „Nikomacho etika”.
Aristotelis mokė, jog gerumas yra susijęs su teisinga daikto paskirtimi. Jis pateikė pavyzdį: akis yra tik tada gera, kai ji gali matyti, nes akies funkcija yra regėjimas. Aristotelis grindė, jog žmonės privalo turėti funkciją, būdingą žmonėms, kuri privalo būti sielos veikla, atitinkanti mąstymą (logos). Aristotelis nustatė optimalią sielos veiklą, kaip visų žmonių sąmoningą tikslą, t. y. Eudaimonia (verčiama kaip „laimė“ arba „gerovė“). Kad žmogus būtų visada laimingas, reikia gero charakterio (ēthikē, aretē), tai reiškia – siekti moralinio tobulumo, dorybių. Aristotelio teigimu, dorybė esanti viduryje tarp kraštutinumų – pertekliaus ir trūkumo.
Aristotelis mokė, jog norint tapti dorovingu ir galbūt net laimingu žmogumi, reikalingas pirmas etapas – įpratimas ir patirtis, kurie veda prie tolimesnio etapo, kai žmogus sąmoningai renkasi daryti gerus darbus. Kai geriausi žmonės ima gyventi būtent taip, jų praktinė išmintis ir intelektas gali tobulėti ir pasiekti galimą aukščiausią galią – jie tampa filosofais.
Kitaip nei Aristotelio darbai apie etiką, kurie daugiausia adresuojami individams, traktatas „Politika” skirtas bendruomenei.
Aristotelio politikos sampratą siaurąja prasme galima apibrėžti vienu sakiniu – tai menas valdyti valstybę. Žvelgiant plačiau, Aristotelio politika neatskiriamai susijusi su etikos ir valstybės samprata. Čia jo „politika“ įgyja naują, gilesnę prasmę ir sunkiai suvokiama neišnagrinėjus jo minčių apie valstybės atsiradimą, tikslą ir santvarkas.
Valstybė, Aristotelio nuomone, atsiranda natūraliai ir yra natūrali bendrabūvio forma. Ji išsivysto iš kitų dviejų bendrabūvio formų – šeimos ir gyvenvietės. Valstybę jis laikė svarbią šeimai, taip kaip ji yra svarbi pačiam individui. Valstybė yra tobulesnė už šeimą ar gyvenvietę, nes pasireiškia kaip šių dviejų formų entelechija ir galutinis tikslas. Aristotelis teigė, jog „žmogus pagal prigimtį yra politinis gyvūnas“.[11] Kadangi Aristotelis pripažįsta šeimos santvarką kaip pagrindinę, iš kurios vystosi (tik didesniais masteliais) visos kitos, o valstybę laiko šeimos aukštesne ir būtina išsivystymo forma, tai valdžia valstybėje yra labiau išvystyta šeimos galva. Iš čia daroma išvada, kad geriausia valstybės valdymo forma yra patriarchalinė monarchija, labiausiai primenanti valdžią šeimoje. Aristotelio nuomone, idealus valdovas turi rūpintis savo valstybe ir valdiniais taip, kaip savo namais ir namiškiais rūpinasi tikras šeimininkas.
Valstybę Aristotelis apibrėžia kaip „piliečių bendrabūvio formą, kurioje piliečiai naudojasi esama politine santvarka ir laikosi įstatymų“. Įstatymas suprantamas kaip aukščiausioji, niekam nepavaldi ir beaistrė jėga. Aristotelis, nors ir pripažindamas valstybinės santvarkos keitimosi galimybę, rašė, kad įstatymai yra pagrindas tam, kad valdantieji valdytų ir gintų esamą valstybinę santvarką nuo tų, kurie ją pažeidžia. Jis pirmasis iš Antikos mąstytojų užsiminė apie valdžios padalijimą į tris dalis: įstatymų leidžiamąją, administracinę ir teisinę. Tačiau Aristotelis neatskyrė jų moderniąja prasme, o tik paminėjo kaip atskirai egzistuojančias nagrinėdamas piliečio sampratą.
Aptardamas valstybės valdymo modelius, Aristotelis juos skirsto pagal dvi klasifikacijas: pagal teisingumo kategoriją bei atsižvelgdamas į valdančiųjų kiekį. Teisingomis valdymo formomis Aristotelis laiko monarchiją (vieno asmens įstatymais apribota valdžia), aristokratiją (kilmingųjų valdymas) bei demokratiją (liaudies valdžia). Neteisingomis valdymo formomis Aristotelis laiko tironiją (vieno asmens neribota valdžia), oligarchiją (turtingųjų valdymas), ochlokratiją (minios valdymas). Aristotelis savo veikale „Politika" ieškodamas idealaus valstybės modelio išskiria politėją: valdantis vidurinysis sluoksnis garantuoja pusiausvirą tarp turtuolių ir skurdžių. Labai svarbu esą, kad piliečiai galėtų būti laisvi nuo kasdienių rūpesčių, o valdovai rūpintųsi, jog ne tik valstybės tarnautojai, bet ir privatūs žmonės, kurie to verti, galėtų gyventi be rūpesčių.
Aristotelis teigė, kad „valstybė pagal savo prigimtį yra daugis“ ir susideda iš daugelio skirtingų žmonių, nes „iš vienodų žmonių valstybė susidaryti negali“. Kiekvienas toks žmogus turi būti savo darbo specialistas ir dirbti tik tai, ką geriausiai sugeba. Anot Aristotelio, „valstybė – tai masė piliečių, susijungusių tam, kad galėtų patenkinti savo gyvenimiškus poreikius“. Tačiau valstybės funkcijos nėra tik materialių poreikių tenkinimas. Ji egzistuoja ne tam, kad apgintų mus nuo tarpusavio neteisingumo ar atliktų tam tikras ekonomines – juridines funkcijas. Valstybės tikslai yra daugiau dvasiniai. Ji turi garantuoti ne patį gyvenimą, o laimingą gyvenimą, ugdyti kultūringus žmones.
Pilnateisiais valstybės nariais Aristotelis pripažįsta ne visus valstybės gyventojus, o tik tuos, kurie turi galimybę dalyvauti kariniuose, administraciniuose, teisminiuose organuose ir atlikti žynių funkcijas, t. y. piliečius. Toks apibrėžimas Aristoteliui buvo „absoliutus“. Jo nuomone, tokia piliečio samprata egzistavo visose iki tol buvusiose valstybinėse santvarkose, tik skyrėsi visuomenės sluoksniai, kuriems buvo prieinamos teisinės-administracinės ir žynių funkcijos.
Aristotelis manė, kad gyvenant amatininko ar valstiečio gyvenimą neįmanoma siekti dorybės. Ir tik piliečiai, galintys skirti laiko dorybėms ugdyti, naudojasi pilietinėmis teisėmis ir valstybės teikiama nauda. Aristotelis žavėjosi turtingais piliečiais, nes jie gali lavintis, doroviškai tobulėti, gyventi iš žemės nuomos (jų gerovę garantuoja gamintojai), dėl to jis laikomas pirmuoju feodalizmo ideologu. Vergų Aristotelis iš viso nepriskyrė valstybei, o vergovę teisino natūralumo argumentu: vergai natūraliai kam nors priklauso. Moterys, kaip ir vergai, turėjo tik pusę to, ką turi vyrai, įskaitant net dantis.[3]
Aristotelio veikalas „Poetika“ yra pirmas filosofinis traktatas, kuriame kalbama apie literatūros teoriją. Aristotelio „Poetika" nėra aiškus ir nuoseklus traktatas, daug kas dėstoma lakoniškai, paliekama interpretacijos laisvė. Neaišku, ar šis veikalas išbaigtas, ar tai tik paskaitų konspektas.
Poezija Aristotelis vadina bet kokią grožinę kūrybą. Epinis ir traginis kūrinys, taip pat komedija ir ditirambas, didžioji fleitos ir kitaros muzikos dalis, – visi šie kūriniai apskritai priklauso imitaciniam menui. Bet jie skiriasi vienas nuo kito trimis atžvilgiais: imituoja arba skirtingomis priemonėmis, arba skirtingus objektus, arba skirtingu, tai yra ne tuo pačiu, būdu. Pavyzdžiui, tik harmonija ir ritmu naudojasi fleitos bei kitaros muzika ir kai kurie kiti menai, šokėjai imituoja vien ritmu.[12] Poezijos rūšys skiriasi ir objektais: komedijoje vyras yra „blogesnis“ nei gyvenime (žemesnė moralė), o tragedijose atvirkščiai – vyras yra „geresnis“ (aukštesnė moralė). Poetas kūrinį imituoja skirtingais būdais: pvz., renkasi pasakotoją, kuris yra arba visažinis „aš“, stebintis įvykius iš šalies, arba pats veikėjas.
Poezijai, kaip manė Aristotelis, pradžią davė dvi priežastys, ir abi jos įgimtos: nuo vaikystės žmonės yra linkę mėgdžioti, ir tuo išsiskiria iš kitų gyvūnų (mėgdžiodami jie įgyja ir pirmąsias žinias); be to, mėgdžiodami visi žmonės patiria ir tam tikrą malonumą. Kadangi mūsų prigimtyje slypi siekimas mėgdžioti, kaip ir harmonija bei ritmas, vadinasi, žmonės, iš pat pradžių turėję tą stiprų įgimtą polinkį ir jį pamažėle ugdydami, savo improvizacijomis ir davė pradžią poezijai.
Poeziją Aristotelis susiskirstė pagal [poetų] charakterių būdingąsias savybes: rimtesni poetai ėmė imituoti kilnius veiksmus ir tokius pat žmones, o menkesni poetai – blogų žmonių veiksmus; pastarieji iš pat pradžių kūrė pašaipias eiles, tuo tarpu pirmieji – himnus ir panegirikas.
Aristotelis taip pat išskyrė šešis būtinus tragedijos elementus – fabula, charakteriai, mąstymas, scenos reikmenys, kalba ir muzikinė kompozicija. Svarbiausia iš šių dalių – įvykių jungtis, nes tragedija yra ne žmonių, o jų veiklos ir gyvenimo, laimės ir nelaimės imitacija. Todėl ir tragedijos veikėjai ne tam veikia, kad imituotų tam tikrus charakterius, o atvirkščiai – charakteriai pasitelkiami tam, kad atskleistų veiksmus. Taigi veiksmai, tai yra fabula, pasidaro tragedijos tikslas, o tikslas – visų svarbiausias dalykas. Tragedija – tai gailesčio ir baimės imitacija, sukelianti žiūrovo katarsį.
Aristotelis laikomas retorikos mokslo pradininku. Jo veikalas „Retorika” pripažįstamas kaip pats svarbiausias darbas apie įtaigumą. „Retorika” buvo parašyta skirtingais gyvenimo etapais: Aristoteliui gyvenant Atėnuose ir vadovaujant jo įsteigtam Likėjui. Manoma, jog Aristotelis neturėjo tikslo šio darbo publikuoti, tai buvo atsiliepimų apie jo paskaitas kolekcija.
Aristotelis teigė, jog retorika yra viena iš trijų filosofijos dalių (kartu su dialektika ir logika). Pagal Aristotelį, logika yra analitika, susijusi su įrodymais, pagrindžiančiais kažkokį tikrumą, o dialektika ir retorika apima tikimybes, todėl būtent šios filosofijos šakos geriausiai padeda atsakyti į žmonėms kylančius klausimus. Dialektika yra įrankis filosofiniams debatams rengti (tikrinamos žinios, norint išmokti), o retorika – praktiniams debatams (žinių naudojimas, norint spręsti praktines problemas). Anot Aristotelio, retorika ir dialektika sukuria darnią sistemą, grindžiamą žiniomis paremta įtaiga, o ne manipuliacija.
Svarbiausi jo darbai: pažinimo ir logikos veikalas „Organonas", gamtos mokslų veikalai – „Fizika”, „Apie dangų”, „Apie atsiradimą ir išnykimą”, „Meteorologika”, zoologijos – „Gyvūnų istorija”, „Apie gyvūnų dalis”, „Apie gyvūnų dauginimąsi”, „Apie gyvūnų judėjima”, psichologijos – „Apie sielą”, filosofijos – „Metafizika”, „Nikomacho etika”, „Eudemo etika”, „Didžioji etika”, „Politika”, „Atėnų politinė santvarka”, retorikos ir poetikos – „Retorika”, „Poetika”.
Manoma, kad filosofas buvo parašęs net apie 400 veikalų, iš kurių liko maždaug aštuntadalis. Būdamas gyvas paskelbė 19 veikalų, kiti raštai išleisti po jo mirties.[13]
Aristotelis savo darbus suskirstė į dvi grupes: egzoterinę ir ezoterinę. Šis padalijamas galimai susijęs su auditorija, kuriai kūrinys skiriamas: visuomenei (egzoterinis) ir labiau techninis darbas, skirtas mokymui Likėjuje (ezoterinis). Pastaroji grupė, kaip manoma, – Aristotelio paskaitų užrašai (galbūt ir studentų užrašai).
Aristotelio veikalai sudėlioti sistemingai: pirmiausia – logikos traktatai, po to ilgos darbų apie gamtą serijos (kurios pačios sutvarkytos pagal racionalų planą), toliau – metafizikos knygos ir galiausiai veikalai „praktinėmis" temomis – apie etiką, politiką, retoriką ir estetiką. Šitie tekstai buvo išleisti ir šia tvarka sudėlioti po Aristotelio mirties. Jisai pats jų tokia tvarka neparašė, ir dėstyti jo filosofiją taip, nelyginant jis būtų tai padaręs, reiškia sukurti apie ją visiškai klaidingą įspūdį. Tiesą sakant, įtaigoti, kad Aristotelis apskritai – kad ir kokia tvarka – juos parašė tuo pavidalu, koks yra mus pasiekęs, yra ganėtinai klaidinantis dalykas. Mat nors kai kurie veikalai yra išbaigtos formos ir nugludinto stiliaus, daugelis vis dar tebenešioja paskaitų kambario žymes; jie labiau primena lektoriaus pastabas, negu išleisti parengtą galutinį knygos rankraščio variantą. Kadangi Aristotelis skaitė paskaitas daugelį metų ir kartkarčiais sugrįždavo prie tų pačių problemų, natūralu, kad darė pataisas ir savo pastabas papildydavo. Kai jo leidėjas Andronikas Rodietis galiausiai ėmėsi jas išleisti pasauliui, nenorėjo rizikuoti prarasti ką nors svarbaus. Jis neiškirpo perrašytų pastraipų ir nepašalino alternatyvių versijų, tačiau įjungė jas į publikuosimą tekstą. Taigi traktatas – toks, kokį mes jį turime, – greičiausiai yra ankstesnių ir vėlesnių variantų mišinys; dažnai pasitaiko pasikartojimų, kartais – nenuoseklumų. Kai kuriais atvejais – ypač tai ryšku „Metafizikoje" – keliems iš pradžių visiškai atskiriems paskaitų kursams buvo suteiktas vieno veikalo su vienu pavadinimu pavidalas.
Aristotelio filosofija nėra vienalytė, griežta sistema; nei jo traktatai negali būti išskleisti bei išdėstyti paprasta chronologine tvarka. Tikroji jo darbo vienybė slypi metode, stiliuje ir intelektualiniame charakteryje; ji pasireiškia ir tam tikrų pamatinių idėjų bei tam tikros tikros terminologijos pasklidimu.[7]
Praėjus daugiau nei 2300 metų po jo mirties, Aristotelis vis dar išlieka vienu įtakingiausių kada nors gyvenusių žmonių. Jis pradėjo formaliosios logikos tyrimus, buvo zoologijos pradininkas, praturtino beveik kiekvieną filosofijos atšaką ir daug kuo nusipelnė mokslui. Anot filosofo Bryan Magee, „abejotina, jog buvo kitas žmogus, kuris žinojo tiek kiek Aristotelis”. Daugelis Aristotelio idėjų šiandien yra pasenusios. Tačiau už jo individualias teorijas daug svarbesnis jo veikalų racionalumas. Jo darbai apima daugelį sričių, tiek fiziką, biologiją, zoologiją, metafiziką, logiką, tiek poeziją, muziką, retoriką ar politiką. Nors kiti filosofai, tyrinėtojai abejoja Aristotelio veikalų nauda, ypač tų, susijusių su fiziniais mokslais, vis dėlto, remdamasis labai netiksliais stebėjimais, logikos, bet ne matematikos apibendrinimo būdais ar netgi pakeisdamas juos filosofiniais argumentais, Aristotelis žengė pirmuosius žingsnius bendrų gamtos dėsningumų pažinimo link. Tais laikais pirmosios fizikos sukūrimas buvo titaniškas laimėjimas.
Aristotelis padarė milžinišką įtaką visai vėlesnei Vakarų minčiai. Senoviniais laikais ir viduramžiais jo veikalai buvo išversti į lotynų, sirų, arabų, italų, prancūzų, hebrajų, vokiečių ir anglų kalbas. Jo darbus studijavo ir jais žavėjosi vėlesni graikų rašytojai bei Bizantijos filosofai. Jo veikalai turėjo didžiulės įtakos islamo filosofijai, ir ištisus šimtmečius jo mintys dominavo Europos mąstysenoje. Turbūt garsiausias arabų filosofas Averojus bandė sukurti islamo teologijos ir aristoteliško racionalizmo sintezę. Įtakingiausias viduramžių žydų mąstytojas Maimonidas panašią sintezę sudarė judaizmui. Tačiau garsiausias toks veikalas buvo Šv. Tomo Akviniečio, krikščionių mokslininko, „Summa Theologica”. Pernelyg daug viduramžių mokslininkų buvo paveikti Aristotelio, kad būtų galima visus juos išvardyti.
Viduramžiams baigiantis susižavėjimas Aristoteliu taip išaugo, jog jis buvo pradėtas kone dievinti, o jo raštai, užuot buvę šviesa kely, tapo neginčijama dogma, užkertanti tolimesnius ieškojimus. Aristotelis, pats mėgęs stebėti ir mąstyti, žinoma, būtų nepritaręs aklam vėlesnių kartų keliaklupsčiavimui prieš jo raštus. Kai kurios Aristotelio idėjos pagal šiandieninius standartus atrodo itin reakcingos. Pavyzdžiui, jis pritarė vergijai, kaip natūraliam dėsniui, ir buvo įsitikinęs, kad moterys iš prigimties yra žemesnės rūšies būtybės. (Žinoma, abi šios idėjos atspindėjo vyraujančias to meto pažiūras.) Antra vertus, daugelis Aristotelio teiginių yra neįtikėtinai šiuolaikiški, pavyzdžiui: „skurdas yra revoliucijos ir nusikaltimų tėvas” ir „kiekvienas, pamąstęs apie žmonijos valdymo meną, įsitikina, jog imperijų likimas priklauso nuo jaunimo išsilavinimo.”[14] (Aristotelio laikais visuotinio švietimo, žinoma, nebuvo.)
Paskutiniais šimtmečiais Aristotelio įtaka ir reputacija gerokai sumažėjo. Vis dėlto jo įtakingumas galingas ir truko pakankamai ilgai.
Apie Aristotelį
Vertimai į lietuvių kalbą
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
