Šilutė

Šilutė – miestas vakarinėje Lietuvos dalyje, Klaipėdos krašte, Pajūrio žemumoje, Klaipėdos apskrityje, netoli Kuršių marių ir 8 km iki Rusnės salos. Miestas yra nutolęs 50 km į pietus nuo Klaipėdos. Šilutė yra Pamario krašto, Šilutės rajono savivaldybės ir seniūnijos centras, yra Nemuno deltos regioninio parko direkcija. Per miestą teka Šyšos upė, kurioje yra mažųjų laivų uostas. Urbanistikos paminklas. Mieste yra 2 seniūnaitijos – Šilutės ir Šilutės Naujakurių.

Šis straipsnis apie miestą. Apie Klaipėdos miesto rajoną skaitykite straipsnyje Šilutė (Klaipėda).

Šilutė
Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia
Šilutė 55°20′28″š. pl. 21°27′40″r. ilg.
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė	Lietuva
Apskritis	Klaipėdos apskritis
Savivaldybė	Šilutės rajono savivaldybė
Įkūrimo data	1511 m.
Gyventojų (2023)	16 200
Plotas	13 km²
Tankumas (2023)	1 246 žm./km²
Pašto kodas	LT-99001
Vikiteka	Šilutė
Vietovardžio kirčiavimas (2 kirčiuotė) [1] Vardininkas: Šilùtė Kilmininkas: Šilùtės Naudininkas: Šilùtei Galininkas: Šilùtę Įnagininkas: Šilutè Vietininkas: Šilùtėje
vok. Heydekrug, liet. Šilokarčema iki 1923 m.

Miesto centre yra Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia (iki bokšto viršūnės aukštis siekia 50 metrų, bokšte 3 varpai ir miesto laikrodis, mušantis laiką kas 15 minučių. Jis yra didžiausias Lietuvoje:^[2] jo ciferblato skersmuo 2,5 m, didžioji rodyklė 1,10, mažoji – 0,80 m ilgio.^[3] Miesto centre taip pat yra Karių kapinės. Prie geležinkelio stovi Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčia (pastatyta 1854 m.), bei netoliese yra Šilutės evangelikų baptistų bažnyčia. Taip pat mieste yra Šilutės Arkangelo Mykolo koplyčia, sentikių bendruomenė ir Šilutės Naujoji Apaštalų bažnyčia. Mieste buvo tuberkuliozės ligoninė, vakarinėje miesto dalyje yra kultūros namai, prie Šyšos – išlikę Hugo Šojaus dvaro rūmai (Šilutės muziejus), rajono centrinė ligoninė ir poliklinika; senelių globos namai, paštas, miesto parkas.

Šyša prie Geltonojo tilto Šilutės centre

Šilutės geležinkelio stotis

Šilutės autobusų stotis

Etimologija

Kaimai, iš kurių buvo suformuotas dabartinis miestas, vadinosi Šilokarčema (minima nuo 1511 m.), Verdainė (nuo XIII a.) ir Žibai (minimi nuo 1540 m.). 1511 m. Jonui Talatui Klaipėdos komtūras patvirtino teisę įsteigti čia smuklę (karčemą) ir valdyti aplinkinius miškus bei pievas tarp Klaipėdos ir Tilžės, prie Šyšos. Smuklę žmonės pavadino Šilokarčema (vok. Heidekrug = Heide – „šilas“ + Krug – „karčema“), kadangi smuklė pastatyta atokioje vietoje, šile. Netrukus atsirado dar kelios smuklės, apie kurias ėmė burtis žvejai, prekybininkai ir amatininkai (vienos iš jų šeimininkas buvo garsaus filosofo Imanuelio Kanto prosenelis Ričardas Kantas). 1923 m. naujajai gyvenvietei, suformuotai iš trijų minėtų kaimų, suteiktas Šilutės pavadinimas, atsižvelgiant į pagrindinio iš tų kaimų vardo pradžią.^[4]

Geografija

Šilutės miestas yra įsikūręs Pajūrio žemumoje, pietvakarių Lietuvoje, kuriame gyvena apie 20 tūkst gyventojų. Regionas yra mažai industrializuotas. Per miestą teka upė Šyša. Netoliese, prie Rusnės, teka Nemunas. Miesto pietryčiuose, vakaruose ir šiaurės vakaruose yra kolektyviniai sodai. Didžiosios pramonės dalis ir dauguma įmonių yra sutelkta šiaurinėje miesto dalyje.

Šilutei yra būdingas jūrinis klimatas, gana daug kritulių. Čia yra užfiksuota keletas Lietuvos klimato rekordų:

• 1978 m. rugpjūčio mėn. buvo didžiausias mėnesio kritulių kiekis (291,1 mm)
• 1981 m. nustatytas didžiausias metinis kritulių kiekis (1109,2 mm)^[5]
• 1994 m. liepos mėn. kritulių išvis nebuvo (0,0 mm)

Rytinėje miesto dalyje yra Klaipėdos–Tilžės geležinkelis, yra Šilutės geležinkelio stotis. Maršrutu Klaipėda–Šilutė kursuoja keleivinis traukinys.^[6] Stoties rajoną su pietine miesto dalimi jungia Šilutės geležinkelio tiltas. Per miestą teka Šyšos upė, kurioje yra įsikūręs Šilutės mažųjų laivų uostas.^[7] Nuo Kuršių marių jis nutolęs 13 km.^[8] Iš uosto galima pasiekti Nemuno deltos upių tinklą, Kuršių marias ir Baltijos jūrą. Svarbiausi keliai:  206  Šilutė–Rusnė ,  141  Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda  ir  165  Šilalė–Šilutė .

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Šilutės istorija.

Miestas, įsikūręs buvusioje skalvių genties teritorijoje. Žemės aplink Šilutę ir toliau į šiaurę ir rytus buvo vadinamos Lamata. Per šias žemes Kryžiuočių ordino laikais (XIV a. – 1525 m.) Šilutės seniūnijos teritorijoje ėjo kelias iš Tilžės į Klaipėdą.

1511 m. įkurta smuklė, apie kurią susidarė Šilokarčemos gyvenvietė. XVI a. pr. atsikūrė Verdainė, 1540 m. joje gyveno 27 šeimos. 1566 m. pastatyta Verdainės evangelikų liuteronų bažnyčia. 1588 m. įsteigta Verdainės parapijinė mokykla su biblioteka. 1540 m. įkurta Žibų gyvenvietė, kurioje gyveno amatininkai. Nuo XVI a. antros pusės Šilokarčema (vok. Heydekrug) ėmė garsėti savaitiniu turgumi, į kurį suvažiuodavo žvejai, žemdirbiai, amatininkai, pirkliai ne tik iš gretimų apylinkių, bet ir iš Žemaitijos, Kuršių Nerijos, Rusnės ir kt.

XVII a. įkuriami dvarai Barzdūnuose, Macikuose, Verdainėje ir kt. XVII a. Šilokarčemoje ir Verdainėje apsigyveno nuo religinio persekiojimų pabėgę škotai. Verdainėje įsteigta karčiama.

1684 m. Rusnės kunigas Mykolas Gaidys Verdainės pakraštyje įrengė sodybą, kuri tapo Gaidelių kaimo pradžia. 1525–1701 m. Šilutės seniūnijos teritorija priklausė Prūsijos kunigaikštystei. Karo metu, 1628–1635 m., ją valdė švedai, 1701–1871 m. – Prūsijos karalystė.

XVIII a. Šilutės seniūnijos teritorijoje pasikeitė gyventojų sudėtis – senieji gyventojai, kurių pagrindą sudarė lietuvininkai, žuvo ar išmirė per amžiaus pradžioje vykusį Šiaurės karą ir maro epidemiją, vėliau – Septynerių metų karą (1756–1763 m.), o jų vietas užpildė vokiečiai, austrai ir kt.

Šilutės–Kulėšų geležinkelio linijos traukinių stotis Šilutė–Miestas XX a. pradžioje

Nutiestas Tilžės–Klaipėdos plentas (1846–1850 m.), Klaipėdos–Tilžės geležinkelis (1872–1875 m.), keliai į Rusnę ir kitas didesnes gyvenvietes. Prie kelių įsteigtos karčiamos: Gnybaluose, Grabupiuose, Jonaičiuose ir kt. XIX a. gyventojus nuvargino – badas, epidemijos, potvyniai. 1871–1920 m. Šilutės seniūnijos teritorija priklausė Vokietijos imperijai, Šilokarčema buvo apskrities centras.^[9]

Vokietijos imperijos karališkasis kokybės ženklas naudotas Šilutės apskrityje

1910 m. prie Šilokarčemos gyvenvietės prijungiami Žibai, Cintjoniškiai, Verdainė.^[10][11] 1912 m. nutiestas 1435 mm pločio geležinkelis Šilutė-Kulėšai, priklausęs Insterburgo siaurųjų geležinkelių bendrovei (nors geležinkelis buvo plačiosios vėžės). 1945 m. jis buvo išardytas.^[12]

1918–1921 m. Šilutės seniūnijos taryba išleido savo 25, 50, 75 pfenigių ir 1 markės vertės banknotus, kurie buvo naudojami Šilutės apskrityje iki 1922 m. vasario 21 d.

1918 m. Šilokarčemoje įsteigta vokiška gimnazija. XX a. pr. Šilutės seniūnijos teritorija daugiausia buvo lietuviška, nors kai kurie kaimai buvo suvokietėję: 1905 m. Kirlikuose gyveno tik 44 %, Barzdūnuose – 37 %, Liaučiuose – 32 % ir kt. lietuvių.

Paminklas Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos esantis šalia savivaldybės.

1920–1923 m. Prancūzijos valdymo metu, Šilokarčemoje būrėsi lietuvininkai, siekę Klaipėdos kraštą prijungti prie Didžiosios Lietuvos. 1922 m. pabaigoje Šilokarčemoje įsteigta Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrius, vėliau į Šilokarčemą persikelia ir Gelbėjimo komiteto nariai, kurie 1923 m. sausio 9 d. paskelbė manifestą, kad Klaipėdos direktorija ir kiti administraciniai organai paleidžiami, o visą valdžią perima nauja direktorija. 1923 m. sausio 10 d. vakare sukilėliai užėmė Šilokarčiamą. 1923 m. sausio 19 d. joje įvyko Vyriausio Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrių, Klaipėdos krašto lietuvių kult. ir ek. organizacijų suvažiavimas (120 žm.), kuris priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos autonomijos teisėmis.

Verdainės evangelikų bažnyčia

1923 m. naujoji Klaipėdos krašto administracija pakeitė Šilokarčemos gyvenvietės pavadinimą į Šilutė. Iki 1939 m. veikė daug svarbių įstaigų, nutiesta naujų gatvių, kelių, kūrėsi vietinė pramonė (saldainių, šepečių, limonado, muilo ir kt. fabrikėliai). 1927 m. įsteigta lietuvių gimnazija. Pastatyta elektrinė (1924 m.), evangelikų liuteronų bažnyčia (1926 m., arch. K. Gutknecht), vokiečių (1930 m.), lietuvių (1938 m.) gimnazijų ir kt. pastatai. 1936 m. įsteigta spirito varykla. 1938 m. Šilutėje buvo 17 pramonės įmonių, kuriose dirbo 295 darbininkai.

1939 m. kovo 23 d. Klaipėdos kraštą aneksavus Trečiajam Reichui, buvo uždarytos lietuviškos mokyklos ir kitos lietuviškos įstaigos. Vydūno gimnazija buvo perkelta į Žemaičių Naumiestį. 1939–1945 m. Šilutės seniūnijos teritorija priklausė Gumbinės apygardai. 1941 m. Šilutė gavo miesto teises ir tuo metu mieste gyveno apie 5 400 gyventojų.^[13] Macikuose veikė vokiečių įsteigta karo belaisvių stovykla (1939–1944 m.). Tai buvo „Luft 6“ stovykla karinių oro pajėgų karo belaisviams, kur buvo kalinami Anglijos, JAV karo lakūnai. 1945 m. pradžioje sovietinės represinės struktūros perėmė Šilutės kalėjimą.

Po Antrojo pasaulinio karo iš esmės pasikeitė Šilutės seniūnijos teritorijos gyventojų sudėtis. Prieš karą gyvenę vokiečiai ir dalis lietuvininkų, artėjant frontui, pasitraukė į Vakarus, o dalis likusių buvo ištremti. Tuščiuose namuose apsigyveno atvykėliai iš įvairių Lietuvos vietovių ir Sovietų Sąjungos. Šilutės mieste iš 4500 (1939 m.) gyventojų liko tik 7 (1944 m. spalio vid.), o 1959 m. jau gyveno 8969 gyv. 1955 m. Vokietijos Federacinei Respublikai pasirašius su TSRS sutartį dėl buvusių Vokietijos piliečių išvykimo į Vakarų Vokietiją, ja pasinaudojo daugelis Šilutės seniūnijos teritorijoje gyvenusių gyventojų.

Pokario metais apylinkėse veikė Kęstučio apygardos Butigeidžio partizanų rinktinės Lietuvos partizanai.

Lietuviškas ir vokiškas užrašas ant pastato Šilutėje

1944–1947 m. Šilutė vėl tampa apskrities centru, o nuo 1950 m. – rajono centru. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Mieste atstatoma ir kuriama pramonė. Steigiamos mokyklos, atidaromos ligoninės, kultūrinės ir administracinės įstaigos. Kaimiškoje seniūnijos dalyje įsteigta Jonaičių apylinkė, keletas kolūkių, kurių pagrindu vėliau įkurti Jonaičių tarybinis ūkis ir Šilutės tarybinis ūkis–technikumas. Macikuose įsteigta karo belaisvių stovykla (1944–1946 m.), vėliau vietoj jos – TSRS Vidaus reikalų ministerijos Pataisos darbų stovyklų skyriaus Šilutės stovykla (1946–1955 m.). Ūkių centrinėse gyvenvietėse (Laučiuose, Pagryniuose) įsteigtos pagrindinės mokyklos, felčerių-akušerių punktai, ryšių skyriai, kultūros namai, bibliotekos, maisto parduotuvės. 1968 m. pastatyta universalinė parduotuvė (archit. A. Patalauskas), 1987 m. – nauji kultūros namai (archit. I. Kraniauskas). 1989 m. įkurta Šilutės stačiatikių Arkangelo Mykolo parapija.

Paminklas „Žuvis“ prie Geltonojo tilto

1995 m. patvirtintas dabartinis Šilutės herbas. 2011 m. išrinkta Lietuvos kultūros sostine.^[14] 2013 m. Šilutės evangelikų liuteronų parapija šventė 100 metų jubiliejų.^[15][16] Šventės metu į miestą atvyko daug svečių iš Lietuvos ir Vokietijos.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1722–1818 m.	Šilutės valsčiaus centras	Klaipėdos apskritis?
1818–1950 m.		Šilutės apskrities centras
1818–1871 m.			Gumbinės apygarda	Rytų Prūsijos provincijos centras, Prūsijos karalystė
1871–1918 m.				Vokietijos imperija
1918?–1923 m.			—	Prancūzija
1923–1939 m.			Klaipėdos kraštas	Lietuva
1939–1944 m.			Gumbinės apygarda	Trečiasis Reichas
1944–1950 m.			—	Lietuvos TSR
1950–1953 m.	rajoninio pavaldumo miestas	Šilutės rajono centras	Klaipėdos sritis
1953–1994 m.
1994–1997 m.	Šilutės miesto seniūnija	Šilutės rajono savivaldybės centras	Klaipėdos apskritis
1997–	Šilutės seniūnijos centras

Ekonomika

„Šilutės baldai“

XX a. pirmoje pusėje Armalėnuose buvo plytinė (molį atsiveždavo geležinkeliu iš karjero, esančio už 700 m). 1907 m. Verdainėje pastatytas dujų fabrikas, veikęs iki 1939 m., kuriame akmens anglis buvo perdirbama į degiąsias dujas, kurios buvo naudojamos Šilokarčemoje gatvių, butų apšvietimui ir kitiems buitiniams reikalams. Iki 1939 m. veikė daug svarbių įstaigų, nutiesta naujų gatvių, kelių, kūrėsi vietinė pramonė (saldainių, šepečių, limonado, muilo ir kt. fabrikėliai).

Seniausia įmonė yra „Šilutės Rambynas“, veikianti nuo 1842 m. ir gaminanti sūrį bei sviestą. „Šilutės baldai“ (įkurti 1890 m.) parduoda daugiau kaip 90 % savo produkcijos į užsienio šalis. „Šilutės durpės“ (veikia nuo 1882 m.) eksportuoja kasmet po 50 tūkstančių kubinių metrų durpių.

Miestų partnerystė

• Jungbis, Švedija
• Emerichas, Vokietija
• Ostruda, Lenkija
• Kolobžegas, Lenkija
• Gdansko Pruščas, Lenkija
• Alanija, Turkija
• Saldus, Latvija
• Kuldyga, Latvija
• Čitadukalė, Italija
• Skadovskas, Ukraina
• Cchaltubas, Gruzija^[17]

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1818 m. ir 2023 m.
1818 m.	1871 m.[18]	1885 m.[19]	1897 m.sur.	1925 m.	1931 m.	1938 m.	1959 m.sur.[20]	1970 m.sur.[21]	1976 m.[22][23]
114	549	506	2 100	4 348	4 582	5 168	8 900	12 400	15 300
1979 m.sur.[24]	1989 m.sur.[25]	2001 m.sur.[26]	2011 m.sur.[27]	2016 m.	2017 m.	2018 m.	2020 m.	2021 m.sur.	2023 m.
16 000	21 179	21 476	17 775	16 805	15 902	15 431	14 968	15 952	16 200

Tautinė sudėtis

Vokiečių kilmės gyventojų draugija Šilutėje

0,56% Šilutės gyventojų yra vokiečiai, o dar dalis jų yra vokiečių kilmės arba turi vokiškų šaknų. Valstiečių g. 4 Šilutėje yra įsikūrųsi Šilutės rajono vokiečių kilmės gyventojų draugija „Heide“ (liet. Šilas – nuo vokiško Šilutės pavadinimo vok. Heydekrug, kuris reiškia Šilokarčiama)^[28].

2011 m. gyveno 17 775 žmonės:[29] Lietuviai – 95,65% (17001); Rusai – 2,69% (479); Vokiečiai – 0,56% (99); Ukrainiečiai – 0,25% (44); Baltarusiai – 0,15% (27); Lenkai – 0,09% (16); Kiti – 0,61% (109).

2001 m. gyveno 21 476 žmonės:[30] Lietuviai – 94,66% (20330); Rusai – 3,24% (696); Vokiečiai – 0,84% (181); Ukrainiečiai – 0,22% (48); Baltarusiai – 0,18% (39); Lenkai – 0,15% (32); Kiti – 0,7% (150).

Religija

Šiuo metu Šilutės rajono savivaldybėje gyvena įvairius tikėjimus išpažįstančių žmonių. Didžiausia dalis jų išpažįsta katalikybę (81,09 %), po jos seka evangelikai liuteronai (4,45 %), stačiatikiai (0,95 %) ir kiti (1,2 %).^[31]

Bažnyčios ir koplyčios:

• Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia
• Šilutės evangelikų kapinių koplyčia
• Šilutės krikščionių bendruomenės koplyčia
• Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčia
• Šilutės evangelikų baptistų bažnyčia^[32][33][34]
• Šilutės Naujoji Apaštalų bažnyčia^[35]
• Šilutės Arkangelo Mykolo cerkvė

• 
  Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia ir paštas
• 
  Koplyčia evangelikų kapinėse
• 
  Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčia
• 
  Šilutės evangelikų baptistų bažnyčia
• 
  Šilutės Naujoji Apaštalų bažnyčia

Evangelikai

Pagrindinis straipsnis – Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia.

Kaimyninėje Verdainėje jau viduramžiuose buvo įsikūrusi bažnyčia, kurioje nuo 1588 m. kunigavo evangelikų pastoriai. 1913 m. įkurta Šilutės parapija ir pradėta statyti Šilutės bažnyčia, tačiau prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas statybas pristabdė ir jos atnaujintos tik 1924 m. Bažnyčia baigta statyti 1926 m. Bažnyčios sienos ir lubos dekoruotos dailininko Richardo Pfeiferio (vok. Richard Pfeiffer) freskomis. Ant 80 m² altoriaus skliauto pavaizduota 120 originalaus dydžio žmonių figūrų. Viršuje, virš altoriaus priešais Dievo Avinėlį klūpo Adomas ir Ieva, o iš kairės ir dešinės pavaizduoti žmonės iš Bažnyčios istorijos. Tarp jų: reformatoriai Martynas Liuteris ir Žanas Kalvinas bei Paulius Gerchardtas, Lukas Kranachas Vyresnysis, Albrechtas Diureris, Johanas Sebastianas Bachas, Georgas Frydrichas Hendelis, Augustas Hermanas Frankė, Nikolajus Liudvigas fon Cincendorfas, Frydrichas fon Bodelšvingas, Matijas Klaudijus, Amalie Sieveking, Hugo Šojus ir daug kitų.^[36]

Senosios evangelikų kapinės yra už Šilutės geležinkelio stoties. Jos yra naudojamos iki šiol. 2009 m. restauruota ir 2013 m. pašventinta kapinių koplytėlė.^[37]

Iki 1945 m. Šilutė buvo bažnytinės apskrities, kuriai priklausė 9 parapijos, centras. Nuo 1920 m. iki 1939 m. parapija priklausė Klaipėdos kraštui, įėjusiam į Rytų Prūsijos bažnytinę provinciją, kuri buvo Unijinės senosios Prūsijos evangelikų Bažnyčios dalis.

Laisvųjų krikščionių bažnyčia

Baptistų koplyčia iki šių dienų neišlikusi. Šiuometinė Šilutės evangelikų baptistų bažnyčia įsikūrusi netoli Šilutės autobusų stoties gyvenamajame name.

Naujoji Apaštalų bažnyčia buvo įkurta 1902 m. Verdainėje. Šiuometinė bažnyčia pastatyta 1997 m. miesto centre.

Stačiatikiai

Šilutės Arkangelo Mykolo cerkvė yra įsikūrusi Šilutės jaunimo ir suaugusiųjų mokymo centro patalpose.

Katalikai

Pagrindinis straipsnis – Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčia.

Šilutės miesto dalyje Žibuose 1903 m. pastatyta ir iki šių dienų išlikusi Šv. Kryžiaus bažnyčia.^[38][39] Bažnyčia turi neogotikos ir neoromanikos bruožų, stačiakampio plano, vienabokštė, su išsikišusiu prieangiu. Virš bažnyčios priekinio frontono iškilęs ažūrinis dviejų aukštų bokštelis. Dabartinis stogas uždengtas raudonai dažyta skarda, anksčiau jis buvo olandiškų čerpių. Presbiterijoje įrengti du vitražiniai langai.

Šilutė yra Lietuvos katalikų bažnyčios Telšių vyskupijos Šilutės dekanato centras.

Žydai

Pirmieji žydai į Šilokarčemą (Šilutę) atsikėlė 1819 m. iš Vakarų Prūsijos. Jų skaičius ilgainiui augo. 1855 m. Šilutės apskrityje gyveno 89 žydai. Pačioje Šilokarčemoje jų buvo 36, o Žibuose – 6.^[40][41] Pirmosios žydų kapinės mieste buvo įkurtos 1844 m., o antrosios – 1869 m.^[42] 1858 m. Šilokarčemoje susiformavo atskira žydų bendruomenė. Pirmuoju čionykščiu rabinu tapo Izraelis Šacas (Israel Schatz), o 1863 m. buvo pastatyta nedidelė sinagoga. Žydų skaičius mieste ypač išaugo po 1870 m., dauguma žydų atvyko iš Didžiosios Lietuvos. Didžioji jų dalis tapo Prūsijos piliečiais. Tie, kurie negavo pilietybės, 1885 m. buvo deportuoti.^[40]

1923 m., kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, didelė dalis žydų pasitraukė į Rytų Prūsiją. Kai Klaipėdos kraštas 1939 m. buvo prijungtas prie Trečiojo Reicho, dauguma žydų pasitraukė į gretimus Lietuvos miestelius. Kai kuriems iš jų pavyko emigruoti. Sinagoga ir kapinės buvo sunaikintos 1939 m.^[40] 1941 m. Šilokarčemos SS dalinys mieste įkūrė žydų darbų stovyklą. Į ją per prievartą buvo įkalinti žydai iš aplinkinių Lietuvos miestų, ypač Švėkšnos, Žemaičių Naumiesčio, Vainuto ir Kvėdarnos.^[40] Apie 400 ten įkalintų žydų turėjo tiesti kelius ir dirbti durpyne. 1943 m. stovykla buvo panaikinta. Likę gyvi kaliniai buvo perkelti į Aušvicą. 1964 m. šiam nusikaltimui išaiškinti įvyko teismo procesas Auricho apygardos teisme, o 1965 m. ir Vokietijos Aukščiausiame Teisme. Kaltinamieji Verneris Šojus (Werner Scheu) ir Karlas Štruvė (Karl Struve) buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos.^[43] Pagal Lietuvos statistikos departamento 2011 m. duomenis Šilutės rajono savivaldybėje negyveno nė vieno asmens, išpažįstančio judaizmą.^[44]

Žymūs žmonės

Paminklas Hugo Šojui, prie Šojaus dvaro

• Reinhard Dullien (1902–1982), teisininkas.
• Rudolf Gopas (1913–1983), artistas, mokytojas.
• Cornell Borchers (1925–2014), aktorė.
• Dietrich von Hein (1925–2007), gydytojas, veterinaras.
• Erich Berschkeit (1926–2002), vokiečių Vokietijos socialdemokratų partijos politikas.
• Hermanas Zudermanas (1857–1928), vokiečių rašytojas ir dramaturgas.
• Hugo Šojus (1845–1937), vokiečių ir Šilutės krašto kultūros ir visuomenės veikėjas, Šilutės miesto mecenatas, Mažosios Lietuvos lietuvių tautosakos rinkėjas ir leidėjas bei pirmojo muziejaus Klaipėdos krašte įkūrėjas^[45][46].
• Katharina Szelinski-Singer, (1918–2010 Nausėduose prie Šilutės), vokiečių skulptorė.
• Doris Nefedov („Alexandra“) (1942–1969), vokiečių dainininkė, gitaristė, kompozitorė.
• Rimas Girskis (1949–2010), krepšininkas, treneris.
• Remigijus Valiulis (1958–2023), sportininkas, olimpinis čempionas.
• Darius Sirtautas (g. 1970 m.), krepšininkas.
• Raimondas Rumšas (g. 1972 m.), dviratininkas.
• Mindaugas Timinskas (g. 1974 m.), krepšininkas.
• Deividas Dulkys (g. 1988 m.), krepšininkas.

Švietimas

Šilutės pirmoji gimnazija

Seniausia mokykla Šilutėje – 1588 m. įkurta Verdainės parapijinė bažnytinė mokykla. Šilokarčemos kaimas tada priklausė Verdainės parapijai. Frydrichas Vilhelmas III XIX a. pradžioje pareiškė, kad dvikalbystė sunkina valdymą, todėl lietuvius būtina vokietinti. 1844 m. Šilutėje veikė privati mergaičių mokykla, 1864 m. berniukų aukštesnioji mokykla. Vokiškoje mokykloje mokinys lietuvis būdavo pratinamas kalbėti vokiškai. Jam skiepijama neapykanta viskam, kas lietuviška – kalbai, istorijai, kultūrai, tradicijoms, su kiekviena karta vis mažiau lietuvių kalbėjo gimtąja kalba ir save laikė lietuvninkais. Situacija pasikeitė po I pasaulinio karo, kai 1923 m. Klaipėdos kraštas prijungiamas prie Lietuvos.

Šilutėje pirmoji Herderio vardo gimnazija įkurta 1918 m. balandžio 16 d., kurioje mokyta vokiškai. Lietuviškos mokyklos atkūrimas pradėtas 1928 m., kai keletas lietuvių nutarė privačiai mokyti savo vaikus. Iš pradžių 4 pirmieji mokiniai rinkdavosi A. ir J. Jonušaičių bute. 1928 m. šią mokyklą savo globon paėmė Klaipėdos krašto mokyklų draugija. Šilutės pirmoji gimnazija įkurta 1928 m, o Šilutės Vydūno gimnazija 1930 m. Ši data laikoma lietuviškos mokyklos pradžia Šilutėje. Patalpos nuomojamos Herderio gimnazijoje, name dab. M. Jankaus gatvėje, vėliau Redveikio namuose dab. Atgimimo alėjoje, o 1938 m. įsikūrė naujuose gimnazijai pastatytuose rūmuose, dab. Šilutės Vydūno gimnazija. 1939 m. kovo 22 d. Vokietijai pareikalavus Klaipėdos krašto, gimnazija persikelia į Žemaičių Naumiestį.

Šilutės Vydūno gimnazija

Šilutės jaunimo ir suaugusiųjų mokymo centras

Baigiantis karui, 1944 m. Herderio gimnazijos pastate darbą pradėjo lietuvių valstybinė Šilutės pirmoji gimnazija, vėliau pavadinta Šilutės 1-ąja vidurine mokykla.

Sovietiniais metais mieste buvo keturios vidurinės mokyklos (trys lietuviškos ir viena rusiška).

Dabar Šilutėje veikia šios švietimo įstaigos, bei biblioteka:

• 2 gimnazijos:
  • Šilutės pirmoji gimnazija
  • Šilutės Vydūno gimnazija
• 2 pagrindinės mokyklos:
  • Šilutės Martyno Jankaus pagrindinė mokykla
  • Šilutės Pamario pagrindinė mokykla
• 2 pradinės mokyklos:^[47]
  • Šilutės Žibų pradinė mokykla
  • Šilutės Naujakurių pradinė mokykla

Kitos švietimo įstaigos:

• Šilutės jaunimo ir suaugusiųjų mokymo centras
• Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokykla
• Šilutės žemės ūkio mokykla (Pagrynių k.)
• Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka

Kultūra ir menas

Paminklas H. Zudermanui

Šilutės muziejus paveldėjo Hugo Šojaus archeologijos, kartografijos rinkinius ir ypač vertingą etnografinį rinkinį. Muziejuje yra XVIII a. lietuvininkų baldai, audiniai, rūbai, įvairūs buities daiktai. Šilutė (Macikų k.) yra žymaus vokiečių rašytojo Hermano Zudermano gimtinė. Evangelikų liuteronų bažnyčios parkelyje atstatytas paminklas su rašytojo bareljefu.

Sovietiniais metais mieste buvo keturios vidurinės mokyklos (trys lietuviškos ir viena rusiška), kino teatras. Dabar mieste veikia muziejus, penkios bažnyčios, du viešbučiai, daug kavinių, barų bei restoranų.

Miesto šventės

Oficiali miesto diena – paskutinis gegužės mėnesio šeštadienis (miesto gimtadienis). Taip pažymima data, kai 1511 m. šile buvo įkurta pirmoji smuklė. Šventė vyksta prie Kultūros ir pramogų centro.

Šilutei yra itin svarbios pavasario šventės, kurios pritraukia nemažai svečių iš Lietuvos ir užsienio: daug svečių atvyksta iš Vokietijos.^[48]

Architektūra

Šilutės miesto senieji pastatai yra daugelis statyti prieškario metu. Dauguma pastatų yra statyti XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Šilutės senieji pastatai teikia būdingą Klaipėdos krašto dvelksmą. Šilutės mieste pagrindiniai senieji pastatai yra šie:

Hugo Šojaus dvaras (Šilutės muziejus)

• Šojaus dvaras (Šilutės muziejus), 1818 m.
• Turizmo mokykla (buvęs kalėjimas), 1848 m.
• Šilutės geležinkelio stotis, 1875 m.
• Šilutės geležinkelio tiltas per Šyšą, 1875 m.
• Paštas, 1905 m.
• Gaisrinė, 1911 m.
• Geltonasis tiltas, 1914 m.
• Šilutės 1-osios gimnazijos pastatas, 1924 m.

Be minėtų pastatų, Šilutėje yra daug senų gyvenamų ir negyvenamų statinių, kai kurie yra nugriauti – „Germanijos“ viešbutis. „Germanijos“ viešbutis buvo gana prabangus ir po gaisro 1929 m. atstatytas, tačiau 1945 m. vėl sudegė. Dabar šioje vietoje stovi Šilutės miesto ir rajono savivaldybė.

Sportas

Šilutės miesto stadionas

Nacionalinėje Krepšinio Lygoje rungtyniauja 1990 m. įkurta miesto krepšinio komanda „Šilutė“.^[49] Mieste veikia keletas sporto klubų,^[50] sporto mokykla,^[51] dziudo klubas,^[52] aero klubas,^[53] bei kitos sporto organizacijos. Iš Šilutės yra kile daug sportininkų. Tarp jų krepšininkai Rimas Girskis, Darius Sirtautas, Mindaugas Timinskas, Deividas Dulkys, dviratininkas Raimondas Rumšas, bei kiti.

Futbolas

Šilutėje yra arba buvo įsikūrę šie futbolo klubai:

• FK Šilutė^[54]
• SM Šilutė-2
• SK Vorwärts Šilutė

Galerija

• 
  Šilutės rajono savivaldybė
• 
  Šilutės seniūnija
• 
  Šilutės gaisrinė, 1911 m.
• 
  Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka
• 
  Šilutės paštas, 1905 m.
• 
  Geležinkelio tiltas per Šyšą, 1875 m.
• 
  Namas Šilutėje
• 
  Nauji namai prie Šyšos upės
• 
  Potvynis prie Šilutės
• 
  Šilutės mažųjų laivų uostas
• 
  Šilutės aerodromas
• 
  Parkas už kultūros namų
• 
  Buvęs dujų fabrikas
• 
  Verdainė
• 
  Šilutės kultūros namai prieš renovaciją
• 
  Tarybinių karių kapinės Šilutėje
• 
  Paminklas tarybinių karių kapinėse Šilutėje
• 
  Senasis turgus Šilutėje
• 
  Šilutės parko skulptūra
• 
  Šilutės parko skulptūra žuvelė

Literatūra

• Šilutės muziejus ir jo kolekcijos (sud. L. Burzdžiuvienė, J. Pancerova, D. Barasa, R. Šikšnienė, B. Servienė). – Klaipėda: UAB Druka, 2004. – 24 p. – ISBN 9986-848-50-4
• Šilutė. Potvynis ir jo žmonės: albumas. – Vilnius: Petro ofsetas, 2008. – 164 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-815-06-8
• Šilutė. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 689 psl.

Šaltiniai

1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
2. „5 Lietuvos miestai, kuriuos verta aplankyti 2016-aisiais“. 15min.lt. 15min. 2016-01-15. Nuoroda tikrinta 2024-08-05.
3. liuteronai.lt puslapio informacija Archyvuota kopija 2016-04-04 iš Wayback Machine projekto.
4. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 212–213
5. Krituliai. Enciklopedija „Lietuva“, I t. // Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 71 psl.
6. Nuo kovo 28 d. atnaujinamas traukinio eismas Klaipėda-Šilutė-Klaipėda, Pamarys, 2021-03-22. Nuoroda tikrinta 2021-07-04.
7. Uosto aprašymas www.siluteinfo.lt Archyvuota kopija 2014-07-04 iš Wayback Machine projekto.
8. Uosto aprašymas www.siluteinfo.lt Archyvuota kopija 2014-07-04 iš Wayback Machine projekto.
9. Szyłokarczma. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XII (Szlurpkiszki — Warłynka). Warszawa, 1892, 109 psl. (lenk.)
10. Šilutės miesto istorija Archyvuota kopija 2012-09-10 iš Wayback Machine projekto.
11. Walter Buttkereit: Der Kreis Heydekrug (Memelland), Flensburg-Mürwik 1976, S. 178
12. Siegfried Bufe (Hrsg.): Eisenbahnen in West- und Ostpreußen. Bufe-Fachbuch-Verlag, Egglham 1986 , ISBN 3-922138-24-1, (Ostdeutsche Eisenbahnen 1)
13. Walter Buttkereit: Der Kreis Heydekrug (Memelland), Flensburg-Mürwik 1976, S. 185
14. 15min.lt puslapio informacija
15. silutesnaujienos.lt puslapio informacija Archyvuota kopija 2016-04-09 iš Wayback Machine projekto.
16. Naujienų portalo 15 min informacija
17. Šilutės rajono savivaldybės užsienio partneriai, silute.lt
18. Die Gemeinden und Gutsbezirke des Preußischen Staates und ihre Bevölkerung – Nach den Urmaterialien der allgemeinen Volkszählung vom 1. Dezember 1871, Heft I (die Provinz Preussen). – Berlin, 1874. // psl. 2–15.
19. Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1885 und anderer amtlicher Quellen, Heft I (Ostpreußen). – Berlin, 1888 // psl. 2–18.
20. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
21. Šilutė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 401 psl.
22. Šilutė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas, 594 psl.
23. Šilutė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 196
24. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
25. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
26. Klaipėdos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
27. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
28. Bendrijos „Heide“ duomenys
29. 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
30. 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.
31. „Gyventojai pagal religinę bendruomenę, kuriai jie save priskyrė, savivaldybėse“. Lietuvos statistikos departamentas. 2011. Suarchyvuotas originalas 2013-09-27. Nuoroda tikrinta 2013-06-28.
32. Informacija apie bažnyčią
33. Bendruomenės kontaktai
34. Nepriklausomų baptistų bendruomenių svetainės informacija Archyvuota kopija 2013-06-25 iš Wayback Machine projekto.
35. Informacija apie bažnyčią oficialiame puslapyje
36. Beschreibung der Kirche Archyvuota kopija 2013-12-03 iš Wayback Machine projekto., memelland-adm.de
37. Friedhof Heydekrug, GenWiki
38. Šilutė – Heydekrug Archyvuota kopija 2014-10-31 iš Wayback Machine projekto., Ostpreussen.net
39. Heydekrug, GenWiki
40. Ruth Leiserowitz: Sabbatleuchter und Kriegerverein. Juden in der ostpreussisch-litauischen Grenzregion 1812–1942. fibre, Osnabrück op. 2010
41. Artur Bittens und Johannes Sembritzki: Geschichte des Kreises Heydekrug ; Im Auftrage des Kreisausschusses verfaßt. Siebert, Memel 1920
42. Petras Jakštas: Senoji Šilutė. Šilutės Kultūros, Švietimo ir sporto skyrius, Šilutė 1994
43. Gerhard Mauz: Die sechs Geschworenen und das Massaker von Naumiestis,Der Spiegel, Ausgabe 39/1965, 22. September 1965.
44. „Gyventojai pagal religinę bendruomenę, kuriai jie save priskyrė, savivaldybėse“. Lietuvos statistikos departamentas. 2011. Suarchyvuotas originalas 2013-09-27. Nuoroda tikrinta 2013-06-28.
45. Ausstellung der Sammlung Scheu im Ostpreußischen Landesmuseum Lüneburg
46. Das Inferno des Krieges überlebt – Die Sammlung Scheu in Heydekrug: Zeugnisse bäuerlicher Kultur des Memellandes
47. Šilutės pradinių mokyklų sąrašas
48. lrytas.lt Šilutė miesto gimtadienį švenčia kartu su vokiečiais Archyvuota kopija 2013-06-18 iš Wayback Machine projekto.
49. Informacija apie komandą
50. Informacija apie sporto klubus
51. Šilutės sporto mokyklos tinklalapis
52. Klubo tinklalapis
53. http://www.info.lt/imones/%C5%A0ilut%C4%97s-aeroklubas/2097338 Informacija apie klubą]
54. Klubo tinklalapis Archyvuota kopija 2020-10-22 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos

• Šilutės savivaldybės tinklalapis
• Šilutės istorija, Šilutės rajono savivaldybės puslapyje Archyvuota kopija 2012-05-12 iš Wayback Machine projekto.
• Šilutės evangelikų liuteronų parapijos puslapis
• Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios istorija Archyvuota kopija 2013-12-03 iš Wayback Machine projekto. (vokiškai)
• Šilutės miesto istorija svetainėje Ostpreussen.net Archyvuota kopija 2014-10-31 iš Wayback Machine projekto. (vokiškai)
• Žemėlapiai Archyvuota kopija 2005-11-02 iš Wayback Machine projekto.
• Šilutė iš oro 1944.12.23 Archyvuota kopija 2015-09-20 iš Wayback Machine projekto.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.