Jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad pristatytų sau šlovingą bažnyčią, neturinčią dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas kaip savo kūnus. Kas myli savo žmoną, myli save patį. – Ef 5, 25-28.
Drąsu mylėti besąlygiškai, nelaukiant nieko atgalios. – Madona.
Du dešimtmečiai meilėsmoterį paverčia griuvėsiais, o du dešimtmečiai vedybinio gyvenimo padaro ją panašią į visuomeninį pastatą. – O. Vaildas.
Džiaugiuosi, kad nesu įsimylėjęs ir nesu patenkintas pasauliu. Man patinka būti viskuo nepatenkintam. Įsimylėję žmonės dažnai tampa irzlūs, pavojingi. Jie praranda teisingumo jausmą. Praranda humoro jausmą. Tampa nervingi, psichiškai nesveiki nuobodos. Jie net tampa žudikais. – Č. Bukovskis.
Galima mylėti bet kurį žmogų. Tik mylint jį reikia mylėti ne už ką nors, o mylėti už nieką. Tik pradėk šitaip mylėti – ir surasi už ką… – L. Tolstojus.
Gamtos karūna yra meilė. Ji kuria skirtumus tarp visų būtybių, tarsi norėdama viską į save sugerti; ji viską išskiria, kad vėl viską sujungtų. Keli lašeliai iš meilės taurės atlygina visą kupiną kančių ir rūpesčių gyvenimą. – J. V. Gėtė.
– Girdėjau, jaunieji tuokiasi iš meilės. – Iš meilės? Kokios prieštvaninės jūsų mintys! Kas šiandien kalba apie meilę? – Ką gi daryti? Toji kvaila, sena mada vis dar neišnyksta.– Juo blogiau tiems, kurie laikos šios mados. Kiek žinau laimingų santuokų, tai jos visos padiktuotos sveiko proto. – Taip, bet užtai kaip dažnai sveiko proto padiktuotų santuokų laimė subyra į dulkes kaip tik dėl to, kad atsiranda toji aistra, kurios nenorėta pripažinti. – Bet sveiko proto padiktuotomis santuokomis mes vadiname tokias, kada abu jau yra išsidūkę. Tai nelyginant skarlatina, kiekvienas turi ja persirgti. – Tuomet reikia išmokyti dirbtinai įskiepyti meilę kaip ir raupus. – L. Tolstojus.
Ilgėtis to, kurį myli, daug lengviau, negu gyventi su tuo, kurio nekenti. – Ž. de la Briujeras.
Iš pirmąkart įsimylėjusiojo nepareikalausi mokėjimo tylėti. Pirmąją meilę lydintis siautulingas džiaugsmas turi išsilieti, antraip jis uždusins įsimylėjėlį. – A. Diuma (tėvas).
Iš visų aistrų meilė yra stipriausia, nes tuo pačiu metu užgriebia protą, širdį ir jausmus. – Lao Dzė.
Įsitikinimas, kad esi mylimas, sušvelnina išsiskyrimo kančias. Net paskutinis „sudie“ praranda savo kartėlį, kai jame dar girdėti meilės aidas. – Dž. Adisonas.
J
Jei meilė ateina ne laiku, ji pastatomą į eilę. – J. Laucius.
Jei myli žmogų, vadinasi, sutinki su juo pasenti. – A. Kamiu.
Jeigu pamilsi, tai tik tą, kuris to vertas. Nebūtinai mylimasis turi būti Ptolemėjas ir Platonas, bet šiek tiek proto jam derėtų turėti. – U. al Maalis.
Kai vyras ir moteris sugeba priimti ir gerbti vienas kito skirtumus, tada jų meilė turi galimybę žydėti. – J. Gray.
Kaip bandančiam užgniaužti meilę žmogui reikia vengti bet kokių mylimo kūno prisiminimų, nes niekas neatsigauna lengviau už meilę, taip ir norintis atsisakyti visų ankstesnių troškimų turi nusukti akis ir ausis nuo to, kas palikta. – Seneka.
Kas, būdamas mylimas, jaučiasi vargšas? – O. Vaildas.
Man atrodė, kad moteris neturi vyrui sakyti, kad jį myli. Tegu tai sako jos spindinčios, mylinčios akys. Jos iškalbingesnės už bet kokius žodžius. – E. M. Remarkas.
Maniau, kad meilė – toks stebuklas, kad dviem žmonėms kartu geriau nei po vieną. Kaip lėktuvo sparnams. – E. M. Remarkas.
Meile, akla jėga ir aklas nuotykis, gyvenimo – mirštančio karaliaus – švelnus juokdarys; nieko nėra tavyje gražaus ir viskas nuostabiai gražu; meile, pilna prakeikimų ir stebuklų, paprasta, žiauri ir dosni, dar negimusiems sukrauni dieviškas gėrybes ir pati sunaikini; tokia tu esi, palaiminta meile – vienintele, nepasirenkama; bepročiai tavęs vengia, o kas nevengia taip pat netenka proto. – J. Grušas.
Meile neprekiaujama prekyvietėse, ji nesvarstoma prekiautojo svarstyklėmis. Jos, kaip ir intelekto, vienatinis džiaugsmas yra jausti, kad ji gyva. – O. Vaildas.
Meilė abipusė ir abipusė pagarba – tai iš tikro nauda abiem pusėms. – Mo Ti.
Meilė brangesnė už turtus: ji deimantas, kurio net karaliai negali nusipirkti; ji – visas pasaulis, nors ją galima apkabinti abiem rankom. – M. Jokajus.
Meilė ir mėšlo krūvą nudažo vaivorykštės spalvomis. Tai stebuklas, ir didžiausia patyčia. – E. M. Remarkas.
Meilė išryškina kilniąsias ir slaptąsias mylinčiojo savybes, – tai, kas jame reta ir išskirtina, todėl ji lengvai klaidina, kai norima išsiaiškinti, kas jame yra taisyklė. – F. Nyčė.
Meilė yra pats maloniausias, pats tikriausias, pats teisingiausias dalykas pasaulyje. Ir nesvarbu, kuo už ją moki. – F. Sagan.
Meilė yra šydas tarp dviejų mylimųjų. – K. Džibranas. „Smėlis ir puta“.
Meilė yra tame, kuris myli, o ne tame, kurį myli. – I. Yalomas.
Meilė yra tokia būsena, kai kito laimė yra būtina tavajai. – R. Heinleinas.
Meilė, kaip ir ugnis, nepakelia ramybės: ji miršta, kai tik nustoja viltis arba bijoti. – F. de Larošfuko.
Meilė – kaip skaičius π: natūrali, iracionali ir labai svarbi. – Dž. R. Lovelis.
Meilė! Kiek telpa šitame žodyje! Čia ir švelniausias odos glotnumas, slaptingiausias sielos virpesys, elementariausias troškimas turėti šeimą ir sukrėtimas, patiriamas išgirdus apie mirtį, nesąmoningas gemalas ir Jokūbo grumtynės su angelu. – E. M. Remarkas.
Meilė leidžia išgyventi kitą, kaip pasaulį savyje, taip išplėsdama ir mūsų pasaulį. – V. Franklis.
Meilėmoteriai be galo svarbi ir niekuo nepakeičiama; ji prisodrina širdį ir apsaugo ją nuo gedimo lyg druska mėsą. – V. Hugo.
Meilė ne tvenkinys, kur visada atsispindėtum. Ji turi lygumų ir upokšnių. Ir šlamšto, ir paskendusių miestų, ir aštuonkojų, ir audrų, ir dėžių, pilnų aukso ir perlų. Bet perlai pačioj gelmėj. – E. M. Remarkas.
Meilė neguli kaip akmuo, ją reikia minkyti kaip duoną ir visą laiką atkurti, atnaujinti. – Ursula K. Ke Guin.
Meilė – nelyginant medis: ji išauga pati, giliai suleidžia šaknis į mūsų būtybę ir neretai žaliuoja ir žydi net mūsų širdies griuvėsiuose. – V. Hugo.
Meilė neturi nei artimesnio draugo, nei didesnio priešo už pavyduliavimą; lygiai taip nieko nėra priešiškesnio geležiai už rūdis, kurios gimsta iš jos pačios. – Dž. Brunas.
Meilė pilna švelnumo malonaus, Užgrūdinta klaidų ir sielvarto gilaus, Vis tokia pat ilgus metus ji bus: Tvirta ir išdidi – stebuklas nuostabus. – Dž. Baironas.
Meilė – tai kaip imperija: kai sunyksta idėja, gulusi jos pamatan, sunyksta ir ji pati. – M. Kundera.
Meilė! Tai kilniausia ir galingiausia iš visų aistrų. Bet jos visa įveikianti jėga – begalinis kilnumas ir beveik antjutiminis nesavanaudiškumas. – H. Heinė.
Meilė – tai laimingiausias beprotybės pavidalas, bet dėl to nė kiek ne mažiau pavojingas. – K. Sabaliauskaitė.
Meilė – tai ne žiūrėjimas vienas į kitą, tai žiūrėjimas kartu ta pačia kryptimi. – A. de Sent-Egziuperi.
Meilė – tai vieškelis į saulę, grįstas aštriais deimantais, kuriuo turi eiti basas. – M. K. Čiurlionis.
Meilė taip sunkiai pakelia smulkius namų rūpesčius, kad siekiant tvirtos laimės reikia pasistengti rasti nepaprastų kits kito savybių. – O. de Balzakas.
Meilė tampa moraline nuodėme, kai pasidaro svarbiausiu užsiėmimu. Ji tada nukamuoja protą ir nusmukdo sielą. – K. A. Helvecijus.
Meilė – viena iš tų aistrų, kurių negalima nuslėpti; pakanka vieno žodžio, vieno neatsargaus žvilgsnio ir dargi minutės tylos, kad ją išduotum. – P. Abelaras.
Meilė vienam yra barbariškumas, nes nukenčia kiti. Taip pat ir meilė Dievui. – F. Nyčė.
Meilėje, kaip ir mene, nedera kalbėti to, kas buvo pasakyta kitų; dera kalbėti tai, ką jauti; o tas, kuris skuba kalbėti, kai dar neturi ko pasakyti, labai rizikuoja niekada nieko nepasakyti. – R. Rolanas.
Meilėje mes apskritai per daug klausinėjame, o jei dar imame reikalauti išsamių atsakymų – ji greit išgaruoja. – E. M. Remarkas.
Meilės esmė – atsisakyti savęs suvokimo, užmiršti save kitame „aš“ ir vis dėlto tame išnykime ir užsimiršime rasti save ir save valdyti. – G. V. F. Hėgelis.
Meilėspastovumas esti dviejų rūšių: pastovūs esame arba todėl, kad visą laiką aptinkame naujų mylimo žmogaus savybių, vertų meilės, arba todėl, kad pastovumą laikome garbės dalyku. – F. de Larošfuko.
Meilėspastovumas – tai amžinas nepastovumas, verčiantis mus žavėtis iš eilės visomis mylimo žmogaus savybėmis, išaukštinant čia vieną, čia kitą; taip pastovumas tampa nepastovumu, tačiau ribotu, kuris tenkinasi vienu objektu. – F. de Larošfuko.
Meilės pradžia netikėta ir nesąmoninga. Užtenka vieno patrauklaus bruožo, kad pervertų širdįir nulemtų mūsų likimą. – Ž. de la Briujeras.
Meilės ryšiuose, lygiai kaip ir metų laikais, pirmosios šalnos juntamiausios. – P. Buastas.
Meilės santykiai turėtų būti tokie, kai mylimas žmogus gali būti savimi, juoktis su manimi, bet ne iš manęs, verkti su manimi, bet niekada dėl manęs, mylėti gyvenimą, save ir pačią meilę. Santykiai yra paremti laisve ir negali augti pavydžioje širdyje. – L. Buscaglia.
Meilės vertas kiekvienas, išskyrus tą, kuris mano esąs jos vertas. O. Vaildas.
Meilės žaizdos gal ne visada mirtinos, bet užtat niekada neužgyja. – Dž. Baironas.
Mylėjimas yra išgyvenimas, o draugystė – nuostata. Mat mylėti galima ir negyvus daiktus, o abipusė draugystė galima tik sąmoningai pasirinkus; sąmoningą pasirinkimą lemia sielos nuostata. Vadovaudamiesi ne aistra, o nuostata, žmonės savo mylimiesiems linki gero dėl jų pačių, o mylėdami draugą myli tai, kas jiems patiems yra gera. – Aristotelis.
Mylėti – reiškia norėti kitam to, ką laikai gėrybe; be to, norėti ne savo labui, o to, kurį myli, ir stengtis pagal išgales suteikti jam tą gėrybę. – Aristotelis.
Narsumas sąlygoja kitų kilnių savybių tobulėjimą. Argi galima ieškoti tiesos ar puoselėti meilę nebūnant narsiam? – M. K. Gandis.
Naujumo žavesys meilėje yra panašus į vaismedžių žydėjimą: jis greitai nublanksta ir daugiau niekada nesugrįžta. – F. de Larošfuko.
Ne būtinybė, o atsitiktinumas yra sklidinas burtų. Jeigu meilei lemta tapt neužmirštama, nuo pat pirmos akimirkos prie jos turi lėkti atsitiktinumai, tarsi paukščiai ant Pranciškaus Asyžiečio pečių. – M. Kundera.
Remiantis tuo, kas pasakyta, galima teigti, kad moterys turi daugiau užuojautos ir žmonių meilės, labiau atjaučia nelaimėlius negu vyrai, tačiau teisingumo, dorumo ir sąžiningumo požiūriu šie yra pranašesni. – A. Šopenhaueris.
Skausmas širdžiai, kur nėra deginančios aistros. Kur nėra meilės kančių, kur nėra svajų apie laimę. Diena be meilės yra prarasta: blausesnės ir pilkesnės, nei ši bevaisė ir darganota diena – nėra. – O. Chajamas.
Tas, kuris įsimyli negražią moterį, įsimyli visa aistros jėga, nes tokia meilė rodo arba keistą jo skonio užgaidą, arba paslaptingus mylimosios kerus, stipresnius už grožio žavesį. – Ž. de la Briujeras.
Tas, kuris myli 50 žmonių, turi 50 priešų. Tas, kuris nieko nemyli, neturi jokių priešų. – Buda.
Tu pats, kaip ir bet kas visame pasaulyje, nusipelnai savo meilės ir atsidavimo. – Buda.
Tu suvoki, kad tai – meilė, kai nori, kad tas žmogus būtų laimingas net ir tada, kai nesi tos laimės dalis. – Dž. Roberts.
Tvirtas charakteris verčia priešintis meilei, bet tuo pat metu teikia tam jausmui karštumo ir ilgaamžiškumo; silpni žmonės, priešingai, lengvai pasiduoda aistroms, tačiau jos niekuomet jų neužvaldo. – F. de Larošfuko.
V
Vedybinė meilė daugina žmonių giminę, draugiška meilė ją tobulina, o nedorovinga – demoralizuoja ir žemina. – B. Bekonas.
Visada? Koks baisus žodis!..Moterys jį labai mėgsta. Jos sugadina kiekvieną meilę, siekdamos, kad ji truktų amžinai. – O. Vaildas.
Visada žemėje per mažai gerų žodžių – meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm. – J. Marcinkevičius.
Žmonės nuolat painioja, viena vertus, santuoką ir meilę, kita vertus, laimę ir meilę. Bet tai visiškai skirtingi dalykai. Štai kodėl, nors meilė ir labai retas daiktas, pasitaiko laimingų santuokų. – A. Kamiu.