Išauklėtižmonės gerbia kito žmogaus asmenybę, todėl visuomet esti atlaidūs, malonūs, mandagūs, sukalbami. Jie ne plepiai ir nelenda su savo atlapaširdiškumu, kai jų neklausia.
Menokūrinys būtinai turi išreikšti kokią nors didžią mintį. Nuostabu tik tai, kas rimta.
Mes įpratome gyventi viltimis, kad bus geras oras, derlius, malonus romanas, viltimis praturtėti arba gauti policmeisterio vietą, o štai vilčių pasidaryti protingesniam tarp žmonių aš nepastebėjau.
Nenurimkite, nesileiskite užmigdomi! Kol jauni, stiprūs, žvalūs, nepaliaukite daryti gera.
Nepasakok man, kad šviečia mėnulis – parodyk kaip stiklo šukėje atsispindi šviesos spindulys.
Niekada ne per anksti savęs paklausti: darbu aš užsiėmęs ar niekais?
Nuolat žavėtis gamta – vadinasi, rodyti savo vaizduotės skurdumą.
Pasišventėliai reikalingi kaip saulė. Tai poetiškiausias ir optimistiškiausias visuomenės elementas, – jis žadina, guodžia, taurina. Jų asmuo – tai gyvas dokumentas, rodantis visuomenei, kad, be žmonių, kurie ginčijasi dėl optimizmo ir pesimizmo, iš nuobodulio rašo prastas apysakas, nereikalingus projektus ir pigias disertacijas, ištvirkauja neigdami gyvenimą ir meluoja dėl duonos kąsnio, yra dar kitokios prigimties žmonių, pajėgių atlikti žygdarbį, kupinų tikėjimo ir aiškiai suvokiančių tikslą.