From Wikipedia, the free encyclopedia
Lyvių kalba (lyv. k. līvõ kēļ) – beveik išnykusi Uralo kalbų šeimos Baltijos finų grupės agliutinacinė kalba, viena iš dviejų Latvijos autochtoninių kalbų ir vienintelė kalba greta latvių, Latvijos teritorijoje teisiškai laikoma vietine senąja kalba ir saugoma bei ginama Latvijos įstatymų.[lower-alpha 2] Paskutinė Kanadoje ilgai gyvenusi lyvių kaip gimtosios kalbos vartotoja Grizelda Kristinia, sulaukusi 103 metų, mirė 2013 m. birželio 2 d.[2] Vienintelis šių dienų žmogus, vaikas, kuriam lyvių kalba yra gimtoji – 2020 m. gimusi Kuldė Mednė (Kuldi Medne), jos tėvai – lyvių kalbos gaivinimo aktyvistai.[1] Šiuo metu yra daugiau kaip 200 geriau ar silpniau lyvių kalbos naujai pramokusių žmonių, dauguma iš jų – lyviai.[5] Lyvių kalba įtraukta į UNESCO nykstančių kalbų sąrašą.[6]
Lyvių kalba Līvõ kēļ | |
Kalbama | Latvija Estija[lower-alpha 1] |
---|---|
Kalbančiųjų skaičius | Vienam 2020 m. gimusiam žmogui ši kalba yra gimtoji.[1] Esama ~40 B1 lygiu ir ~210 A1–A2 lygiais kalbos naujai išmokusiųjų[2][3] |
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | į šimtuką nepatenka |
Kilmė | Uralo prokalbė |
Oficialus statusas | |
Oficiali kalba | Latvija Įteisintoji Latvijos mažumos kalba[4] |
Kalbos kodai | |
ISO 639-1 | - |
ISO 639-2 | - |
ISO 639-3 | liv |
Kilmės atžvilgiu lyvių ir latvių kalbos visai negiminingos, tačiau viena kitai padarė žymų poveikį ir dėl to atsirado savitų bruožų, ypač garsyne, kurių neturi joms giminingos kalbos: latvių kalba turi daug baltų ir slavų kalboms nebūdingų fonologinių ypatybių, o lyvių kalboje, be kitų pavyzdžių, susidarė palyginti sudėtinga kirčiuoto skiemens struktūra drauge su nekirčiuotų balsių trumpinimu. Lyvių kalbai artima, bet daug konservatyvesnė suomių kalba pasižymi ne tokia sudėtinga kirčiuoto skiemens sandara ir net labai ilguose žodžiuose išlaiko nekirčiuotus balsius sveikus. Lyvių kalboje išnyko tiek priebalsių laipsniavimas, tiek balsių harmonija, tačiau naujai susidarė labai sudėtinga balsių kaita.[7][8] Lyvių kalba pasižymi kai kuriomis archajiškomis ypatybėmis: išsaugota *ktt : *kt (> *t : *d) priešprieša; daugybėje kamienų išsaugotas galinis -a, kuris kitose Baltijos finų kalbose virto produktyvesniu -e > -i kamiengaliu; lyvių kalbai būdingos ypatingos liepiamosios nuosakos vienaskaitos II asmens formos.[9]
Kadangi lyvių kalba – agliutinacinė, žodžio kaitomoji dalis šiame straipsnyje vadinama priesaga (kaitybos priesaga), o ne galūne. Darybos formantai taip pat vadinami priesagomis (darybos priesagomis).
Atsižvelgiant į kontekstą, lyvių kalbos raštijos ištakomis gali būti laikoma XIX a. išnykusi ir palyginti prastai dokumentuota Vidžemės Salacos arba Kuršo lyvių tarmė. Čia daugiausia bus remiamasi Kuršo lyvių rytų tarme, kuria grindžiama bendrinė lyvių kalba.
Kaip teigia estų kalbininkas T. Vytsas (Tiit-Rein Viitso), Baltijos finų kalbos pradžioje buvo skilusios į tris atšakas: lyvių kalbą, pietų estų kalbą (sunormintas jos variantas – veru kalba) ir į atšaką, kurią jis vadina Nevos kalbų grupe. Iš pastarosios kilo visos kitos Baltijos finų kalbos.[10]
Estų kalbininko P. Alvrės teigimu, pirmieji Baltijos jūros pakrantėse apsigyvenę finai buvo lyvių ir suomių vakarinių tarmių vartotojai.[11]
Vytsas nurodo, kad savarankiškų Baltijos finų kalbų susidarymas tebėra ginčytinas klausimas. Vis dėlto, jo manymu, yra aišku, kad lyvių kalba − viena iš seniausiųjų savarankiškų Baltijos finų kalbų.[12]
Pagal archeologinius duomenis, dabartinės Baltijos kraštų teritorijos buvo apgyvendintos daugiau kaip prieš 10 000 metų. Pirmieji gyventojai buvo protoeuropiečiai. Baltijos finai čia pasirodė apie 2000 m. pr. m. e. arba, kaip teigia T. Karma, apie 3000 m. pr. m. e. Jie susimaišė su protoeuropiečiais ir čia įsigalėjo Baltijos finų kalbos atmaina, kurios pagrindu susiformavo lyvių, šiaurės ir pietų estų kalbos.[13] Estų kalbininko P. Aristės teigimu, apie 3000 m. pr. m. e. į Baltijos kraštus atsikėlę šukinės duobelinės keramikos kultūros atstovai kalbėjo penkiomis pagrindinėmis Baltijos finų kalbomis, ir viena iš jų buvo lyvių kalba.[14] Virvelinės keramikos kultūros atstovai, kuriems priklausė ir prabaltai, į dabartinę Latvijos teritoriją atsikėlė apie 2000 metus pr .m. e. ir čia susidūrė su Baltijos finų tautomis.[15]
XII a. pabaigoje lyviai gyveno plačiame ruože prie Baltijos jūros, taip pat Dauguvos ir Gaujos žemupių apylinkėse, iš žemyno pusės jų kaimynai buvo letai, žiemgaliai ir sėliai. Anksčiausios rašytinės žinios apie lyvius randamos XI a. Kijevo Pečiorų lauros vienuolyno Nestoro kronikose, kur lyviai minimi kaip либь (lib') bei любь (liub'), nors pastarasis užrašymas laikomas klaidingu.[13]
Remdamasis rašytiniais šaltiniais, suomių finougristas R. Griuntalas teigia, kad iki Livonijos kryžiaus karų XIII a. pradžioje Latvijoje galėjo gyventi apie 150 000 žmonių. Lyvių galėjo būti 15 000−21 000, pagal kitus šaltinius − iki 28 000. Iš jų 10 000–12 000 gyveno Dauguvos žemupyje, 5000−6000 – Turaidos arba Gaujos regione, ir apie 6000−9000 − Metsepolėje.[16] Nors lyvių kalba ilgiausiai išsilaikė Kurše, iki šiol nėra aišku, ar lyviai ten gyveno jau tada, kai Vidžemės lyvių žemėse vyko Henriko Latvio kronikoje aprašyti nuotykiai.[17]
Henriko Latvio kronikoje kalbama apie lyvių ir jų kaimynų žiemgalių bei sėlių krikštą. Išsamiai pasakojama apie Ako ir Dabrelio vadovaujamų lyvių priešinimąsi ir tada, kai vyriausiasis vadas Kaupas sutiko krikštytis ir perėjo į vokiečių pusę. E. Vėrio nuomone, vokiečiai visų pirma buvo nusitaikę į jūros pakrantėse gyvenusius lyvius, nes jie buvo blogi krikščionys, atkakliai laikėsi pagoniškų papročių, tad užsitraukė žemvaldžių nemalonę ir šie į jų teritorijas skatino keltis gretimas tautas.[18]
Livonijos konfederacijos laikotarpiu Estijoje ir Vidžemėje gyventojų skaičius nuo 1350 iki 1550 m. pastebimai išaugo, bet po to prasidėjo ilgi karo metai. Skaičiuojama, kad per ateinančius 80 metų gyventojų sumažėjo perpus, sunkiausias laikotarpis − paskutiniai XVI a. dešimtmečiai. Iki XVII a. pabaigos Švedijos valdomoje Vidžemėje gyventojų skaičius vėl ėmė augti, kol Didžiojo Šiaurės karo katastrofos šį augimą sustabdė. Griuntalo manymu, šiuodu karo laikotarpiai lėmė tai, kad Vidžemės lyvių kalba išnyko jau XIX a.[19]
Švedų istorikas T. Jernas (Thomas Hiärn, 1638–1678) savo kronikoje Ehst-, Lyf- und Lettlaendische Geschichte (aprašomi įvykiai iki 1639 m.) kalba, kad Vidžemėje lyvių buvo likę mažai (daugiausia Salacos, Limbažių, Liepupės, Nabės ir Vainižių apylinkėse), o Kurše jų buvę daugiau, be to, tenai jie nesituokę su latviais.[20]
Lyvių šiuo metu tiek mažai, tų, kurie gyvena siaurame Salacos pakrantės ruože Limbažių, Liepupės, Nabės ir Vainižių link, kaip buvo sakyta anksčiau. Jie beveik kasdien kalba latviškai, nes gyvena kartu [su latviais] ir pamaldose turi verstis latvių kalba. Tačiau tie, kurie išlikę Kurše, verčiau tuokiasi ne su latviais, o su saviškiais. Nors ir latvių aplinkui nėra itin daug, nes jie bijo burtų, kuriuos jie [= lyviai] dažnai naudoja.
Savo tyrime Versuch über die Alterthümer Lieflands und seiner Völker besonders der Letten (1778 m.) vokiečių rašytojas dvasininkas J. L. Bergeris (Johann Ludwig Börger, 1730–1791) rašo, kad yra sutikęs lyvių ne tik prie Salacos, bet ir, 15 metų iki publikuojant darbą, netoli Rygos, už 15 km nuo jos buvusioje Rembergės smuklėje.[22]
Be iki tol turėtų pavienių lyviškų žodžių sąrašų (arba ankstyvosiose kronikose paminėtų lyvių asmenvardžių ir vietovardžių), pirmasis kada nors išleistas tekstas lyvių kalba − tai į Salacos tarmę verstas „Tėve mūsų“, kurį latvių dvasininkas ir švietėjas G. Bergmanis (1749–1814) 1789 m. išspausdino tekstų rinkinyje Das Gebeth des Herrn oder Vaterunsersammlung.[23]
Bene reikšmingiausias posūkis lyvių kalbos istorijoje – tai suomių kilmės kalbininko A. Šiogreno (Andereas Johan Sjögren, 1794–1855) ir vokiečių-švedų kilmės estų kalbininko F. Vydemano (Ferdinand Johann Wiedemann, 1805–1887) parengti ir 1861 m. dviem tomais Sankt Peterburge išleisti gramatika bei žodynas (Joh. A. Sjögren, F. Joh. Wiedemann: Livische Grammatik nebst Sprachproben ir Livisch-deutsches und deutsch-livisches Wörterbuch).[24]
Vėliau Vydemanas prisidėjusiems prie Lyvių–vokiečių–lyvių žodyno rengimo savo informantams Nikai Polmaniui ir Janiui Princiui bei šio sūnums Janiui ir Pėteriui nurodė Evangeliją pagal Matą versti tiek į Kuršo lyvių vakarų, tiek į rytų patarmes. Vydemanas evangeliją suredagavo ir 1863 m., remiamas L. L. Bonaparto, Londone rado galimybę ją išspausdinti vakarų patarme kaip Das Evangelium Matthäi in den westlischen Dialect des Livischen übersetzt von dem Liven J. Prinz und dessen Söhnen P. Prinz und J. P. Prinz ir rytų patarme kaip Das Evangelium Matthäi in den östlichen Dialect des Livischen zum ersten Male übersetzt von dem Liven N. Pollmann. Vėrio teigimu, išleidus Vydemano redaguotą Polmanio ir Princio Evangelijos pagal Matą vertimą, prasidėjo nuolatinė lyvių raštų kalbos raida.[25]
Kita knyga lyvių kalba (taip pat Evangelija pagal Matą) 1880 metais išleista Sankt Peterburge, rašyba grįsta tuo metu vartotąja vokiečių ir latvių kalbose. Vertimo autorius nežinomas.[26]
Paskutinis Salacos tarme šnekėjęs žmogus mirė 1868 m.[27] 1860 m. 12-oje Šiaurės Kuršo kaimų gyveno apie 3 000 lyvių, apie 2 000 iš jų kalbėjo lyviškai. Suomių kalbininko E. N. Setelės (Emil Nestor Setälä) apskaičiavimais, XIX amžiaus pabaigoje (1888 m.) lyviškai kalbėjo 2 929 žmonės.[28]
Pirmojo pasaulinio karo metais lyviai iš savo pajūrio kaimų buvo priverstinai evakuoti. Į nusiaubtus namus jiems buvo leista grįžti 1920 m., kai Latvija jau buvo tapusi nepriklausoma valstybe.[29] Šis tremties laikotarpis (1915–1919) lyvių istorijoje žinomas kaip ulzajtõbāiga '(lyvių) išvarymo metas'. Grįžo ne visi, lyvių bendruomenės išskirstymas susilpnino kalbos vartojimą.[30]
1925 m. lyvių buvo likę 1 238.[31] Iki Antrojo pasaulinio karo lyvių kalbą daugiausia tyrinėjo suomių ir estų kalbininkai E. N. Setelė, L. Ketunenas, L. Postis, O. Loritsas ir P. Aristė.[32] Dažniausiai suomių ir estų organizacijų pastangomis, nuo 1920 iki 1939 metų lyvių kalba buvo išleistos kelios dešimtys knygų – prasidėjo lyvių tautinis atgimimas.[33]
1921 m. išspausdintas pirmasis vadovėlis (skaitymo knyga) lyvių kalba Ežmi līvõd lugdõbrōntõz (Pirmoji lyvių skaitymo knyga), autorius – estų kalbininkas Oskaras Loritsas; nuo tol leidiniuose bendrinės kalbos normos kryptingai grindžiamos Kuršo rytų patarme, nors dar buvo palikta vidurio patarmės ypatybių.[33] 1923 metais įkurta lyvių organizacija – Lyvių sąjunga,[34] tais pačiais metais fakultatyviai (kaip nebūtino, pasirenkamo dalyko) mokyklose pradėta mokyti lyvių kalbos, mokytojai būdavo baigę Suomijos universitetus, pavyzdžiui, kaip M. Lepstė, kuris daugybę metų lankėsi lyvių kaimuose ir visus norinčiuosius mokė lyvių kalbos.[35] 1923 m. lyvių raidyno normintojas, kultūrininkas ir poetas Karlis Staltė (lyv. Kōrli Stalte) sukūrė lyvių himno Min izāmō (Mano tėvyne) žodžius,
o 1924 m. Taline buvo išleistas pirmasis šio poeto 28-ių eilėraščių rinkinys Līvõ lōlõd (Lyvių dainos).[33][36] 1931 m. lyviškai buvo pradėtas leisti mėnesinis laikraštis Līvli (Lyvis), jame savo darbus publikavo poetai ir rašytojai, taip pat buvo rašoma apie kultūros ir lyvių gyvenimo įvykius.[33] 1935 m. P. Dambergas lyvių kalba Helsinkyje išleido chrestomatiją Jemakiel lugdõbrāntõz skūol ja kuod pierast (Skaitymo knyga gimtąja kalba mokyklai ir namams), ši knyga laikoma viena iš geriausiųjų, išspausdintų lyvių kalba.[37][38]
Tarpukariu lyvių kalbos saugojimo ir tyrimo srityje svarbus vaidmuo teko suomių profesoriui Lauriui Ketunenui: 1938 m. jis pasirūpino išleisti išsamų Lyvių–vokiečių kalbų žodyną ir lyvių kalbos fonetikos bei morfologijos aprašą. L. Ketuneno darbai iki šiol išlieka vertingu lyvių kalbos šaltiniu, nes juose vartojama tiksli fonetinė transkripcija ir pateikta daug unikalios informacijos.[39] 1942 m. Helsinkyje dar pasirodė Naujasis Testamentas, jį, vadovaujamas suomių kalbininko L. Ketuneno, vertė Karlis Staltė.[40] Po Antrojo pasaulinio karo knygos lyvių kalba jau nebebuvo leidžiamos.[41]
Antrasis pasaulinis karas sudavė skaudų smūgį lyvių kalbos vartotojams: pajūryje gyvenantiems lyviams dėl jūros kontrolės karo metu buvo apribotos žvejybos, pagrindinio išgyvenimo šaltinio, galimybės, dalis jų žuvo Kuršo mūšiuose, o daugybė kitų iš savo gimtųjų gyvenviečių buvo išblaškyti po visą Latviją, Estiją ir Sovietų Sąjungą, kai kurie pasitraukė į Vakarus. Po karo, skirtingais apskaičiavimais, tebuvo likę 500–800 lyvių.[42][43] Pokariu Estijos Tartu universitetas surengė dvi lyvių kalbos, etnologijos ir etnografijos ekspedicijas (1948–1950 ir 1955–1956 metais),[44] tačiau lyvių buvo jau tik 200–500, o mokančiųjų lyviškai – dar mažiau. 1970 m. surašyme lyviai į tautų sąrašą nebeįtraukiami, o pasuose uždrausta įrašyti tautybę „lyvis (-ė)”.[31] Įžymūs tuo laikotarpiu iškilę lyvių kalbos tyrėjai – estų finougristai E. Vėris (E. Vääri)[45] ir T. Vytsas (T.-R. Viitso).[46]
8–9 dešimtmečiuose buvo atlikta formali bendrinės lyvių kalbos reforma: buvo pašalinti Kuršo vidurinės patarmės (Lielirbės) bruožai ir galutinai pereita prie Kuršo rytų patarmės normų, o rašyboje atsisakyta nuo XIX a. pabaigos – XX a. pradžios nebevartojamų balsių žymėjimo raidėmis <у> ir <ö>. Tačiau tuo metu buvo nutraukta jau ne vieno dešimtmečio lyvių kalbos raštijos tradicija: po Sovietų Sąjungos okupacijos beveik nebeliko galimybių spausdinti lyviškų leidinių, kartkartėmis būdavo publikuojami tik rankraščiai. 8–9 dešimtmečiuose lyviškai daugiausia rašė trys autoriai: Pėteris Dambergas, Paulynė Kliavinia ir Alfonas Bertholdas.[47] Tačiau 1976 m. sutuoktiniai lyviai Helmė ir Dainis Staltai (Helmī Stalte, Dainis Stalts) įkūrė garsų folkloro ansamblį Skandinieki, ansamblis tęsia veiklą iki šiol: atliekamos lyvių ir latvių dainos, populiarinama tautinė lyvių ir latvių kultūra, išleista dainų albumų, į kuriuos įtraukta ir lyviškų dainų.[48] Lyvių patriotas, folkloro ansamblio Skandinieki įkūrėjas Dainis Staltas suvaidino ryškų vaidmenį atkuriant Latvijos nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.[49]
1989 m. gyventojų surašymo duomenimis, lyvių buvo 226 ir 43,8 % iš jų lyvių kalba buvo gimtoji.[50] Pasak kitų šaltinių, 1990 m. Latvijai atkūrus nepriklausomybę, jau tik 35 žmonės galėjo šnekėti lyvių kalba ir vos 15 – laisvai.[42] 1991 m. įstatymu lyviai buvo pripažinti Latvijos autochtonais, valstybė įsipareigojo ginti ir saugoti lyvių kalbą, rūpintis jų kultūrine bei istorine aplinka, ir tuo tikslu lyvių senųjų kaimų pajūrio ruože buvo įteisinta lyvių teritorija, vadinama Līvõd Rānda (Lyvių pakrantė). 1991 m. išleistas Latvių–lyvių pokalbių žodynas (autorės − V. Šuvcanė ir E. Žagarė).[51] 1992 m. atnaujinta laikraščio Līvli (Lyvis) leidyba, nuo 1993 m. leidžiamas laikraštis jaunimui tik lyvių kalba Līvli +. 1993 m. buvo atkurta tuo metu 142 narius vienijanti Lyvių sąjunga, turinti kalbos, kraštotyros ir kultūros bei istorijos skyrius,[52] o 1994 m. įsteigtas lyvių kultūros centras Līvõ Kultūr sidām, kuris tais pačiais metais lyviškai išleido pirmąjį informacinio biuletenio apie lyvių kultūrą, meną ir lyvių tautinio judėjimo veikėjus Õvā (Srovė) numerį.[51]
Remiama Atvirosios visuomenės instituto, 1998 m. buvo publikuota ir Suomijoje bei Estijoje pristatyta pirmoji visų žinomų lyvių poetų antologija Ma akūb sīnda vizzõ, tūrska! (Aš pagausiu tave, menke!).[53][54] 2000 m. Rygoje buvo išleistas Līvõ kēļ. Piški optõbrōntõz (Lyvių kalba. Mažasis vadovėlis), autorė – Estijos kalbininkė Kerstė Boiko (Kersti Boiko). Remiamas Kultūros kapitalo fondo, šis vadovėlis išleistas tuometinio Suomijos prezidento Marčio Ahtisario (Martti Ahtisaari) Lyvių sąjungai dovanotomis lėšomis.[55]
Reikšmingas XXI a. lyvių kalbos ir kultūros įvykis – 2012 m. Tartu universiteto ir Latvių kalbos agentūros išleistas iki šiol didžiausias T. Vytso parengtas Lyvių-estų-latvių žodynas.[56]
2018 m. rugpjūčio 21 d. pasirašyti Latvijos universiteto Lyvių instituto steigimo dokumentai ir po mėnesio, rugsėjo 21 d. Rygoje, Latvijos universiteto Didžiojoje auloje buvo surengta jo atidarymo šventė. Lyvių institutas – pirmoji Latvijoje finougristikos institucija, jos veikla sutelkta į lyvių kalbą, tautosaką, etnografiją ir naujųjų laikų istoriją. Šis institutas bendradarbiauja su užsienio finougristikos centrais: Tartu, Helsinkio, Upsalos, Getingeno ir kitais universitetais.[57][58]
2022 m. spalį lyvių aktyvistai Renatė ir Janis Medniai (Renāte Medne, Jānis Mednis) lyvių kalbos specialistų padedami išleido vadovėlį Kūldaläpš. Zeltabērns (lyv. kūldaläpš 'auksinis vaikas', latv. zeltabērns 't. p.'). Šis lyvių kalbos vadovėlis skirtas tiek vaikams, tiek jų tėvams. Vadovėlio išleidimo metu Mednių dukteriai Kuldei (Kuldi) buvo pustrečių metų, ir teigiama, kad ji yra vienintelis vaikas, kuriam gimtoji kalba – lyvių, ji supranta tik šią kalbą, nes tėvai nuo gimimo su ja bendravo tik lyviškai; sutuoktiniai Medniai tarpusavyje irgi kasdien bendrauja šia kalba. Vadovėlis pavadintas dukters Kuldės garbei (lyv. kūlda 'auksas', lyv. kuldi 'auksinis').[1][59]
2022 m. pabaigoje į Latvijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtraukta Vidžemės lyvių kultūrinė erdvė, kurios tapatybės pagrindas – Vidžemės lyvių kalbos ir kultūros paveldas.[60]
Skatindamas lyvių kitados gyventas savivaldybes įsisąmoninti ir atskleisti savo lyviškas šaknis, ieškoti lyviškumo ir jį parodyti savo savivaldybių vaizduose, renginiuose ir kasdienybėje, Lyvių institutas su UNESCO Latvijos nacionaline komisija ir Latvijos nacionaliniu kultūros centru 2023 metus paskelbė Lyvių paveldo metais (lyv. Līvõd pierāndõks āigast) ir įgyvendino įvairių institucijų bei aktyvistų inicijuotus renginius.[61] Pagrindinis Lyvių paveldo metų įvykis – buvo įteisinta Lyvių paveldo diena, minima pirmąjį sekmadienį po pavasario lygiadienio, tais metais švęsta kovo 26 d.[62]
2023 m. sausį po ilgos kovos (pavyzdžiui, pasitelkiant meninę akciją Jokių lyvių nėra)[63] prie Talsų savivaldybės ribos buvo pastatyti pirmieji iš 171-o valstybinį standartą atitinkančių kelio ženklų latvių ir lyvių kalbomis.[64] Nuo 2021 m. panašūs ženklai su latgalietiškais užrašais statomi Latgaloje.[65] Tais pačiais metais Visuotinėje XXVII latvių dainų ir XVII šokių šventėje pirmą kartą per šventės istoriją (didžiajame chorų koncerte Arimas. Dainos kelias (latv. Tīrums. Dziesmas ceļš) buvo atliktas muzikos kūrinys lyvių kalba – Inesės Zanderės ir Valto Pūcės kūrinių ciklo Ateinantieji (latv. Nācēji) II dalis Ateina lyviai (latv. Lībieši nāk).[66]
2024 m. sausio 15 d. Valstybinės kalbos centro potvarkiu įkurta Lyvių kalbos ekspertų komisija, besirūpinanti įvairiais lyvių kalbos rašybos ir standartizavimo klausimais.[67] 2024 m. kovo 15 d. komisijos pirmininku išrinktas Tartu universiteto profesorius Karlas Pajusalu, sekretoriumi – Lyvių instituto vadovas Valtas Ernštreitas. Patvirtinti bendrinės lyvių kalbos ir Salacos tarmės raidynai.[68]
Jei nepaisytume įkvepiančio Mednių šeimos pavyzdžio, lyvių kalbos padėtis išlieka sunki: paskutiniai tarpusavyje lyviškai buityje bendravę žmonės buvo Viktoras Bertholdas (1921–2009) ir jo žmona Marta (1925–1994). Po paskutinės lyvių kaip gimtosios kalbos vartotojos, 103 metų sulaukusios, ilgai Kanadoje gyvenusios Grizeldos Kristinios mirties (2013 m.),[69] pasaulyje, pagal optimistiškus 2012 m. apskaičiavimus, yra iki 210 A1 (būtiniausi žodžiai, posakiai) ir A2 (beveik patenkinamai) lygiais kalbančių žmonių, o B1 (neblogai) ir aukštesniais lygiais kalbančiųjų – 40, ir tik pusė iš jų yra lyvių kilmės.[5]
Pastaraisiais dešimtmečiais žinomesni lyvių rašytojai ir poetai – Uldis Krastas (Uldis Krasts), Baiba Damberga ir Valtas Ernštreitas (lyv. Valt Ernštreit).[70] Pagrindinis šių dienų žiniasklaidos šaltinis − internetinis kalbos ir kultūros portalas lyvių, latvių ir anglų kalbomis livones.net Siekiant veiksmingiau gaivinti lyvių kalbą ir stiprinti tautinę tapatybę, neapsiribojama mokomosios medžiagos leidyba – lyvių kalba įtraukiama į platesnį kontekstą: reguliariai rengiamose lyvių dienose, lyvių kalbos vasaros stovyklose supažindinama su lyvių folkloru ir tautine kultūra, kiekvieną rugpjūtį Mazirbėje organizuojama Lyvių šventė (Līvõd Pivād), dalyvaujama Finougrų tautų festivaliuose.[71] Suburta lyvių ansamblių, o Skandiniekų[72] veiklą tęsianti ir lyvių bei estų folkloro grupėse Tuļļi Lum (Karštas sniegas) bei Tai Tai[73] dalyvaujanti Julgė Staltė (Julgī Stalte) šiuo metu yra viena iš žinomiausių lyvių kalbos ir tautinės kultūros propaguotojų.[74]
Anksčiau lyvių kalboje buvo dvi pagrindines tarmės: Kuršo ir Vidžemėje Salacos.[75][76]
Vidžemės Salacos tarme šnekėta apie Limbažius, Liepupę, Nabę, Vainižius ir kitose vietovėse. Ši palyginti prastai dokumentuota tarmė išnyko XIX amžiuje: 1846 metais Šiogrenas suskaičiavo 22 Salacos tarme kalbančius žmones, 1858 m. F. Vydemanas rado jau tik 8 šią tarmę vartojančius senukus, o paskutinis iš jų mirė 1868 m.[27] Saugant lyviškąją tapatybę, šiomis dienomis rengiami reguliarūs Vidžemės lyvių palikuonių susitikimai, šventės. Iš aktyvesnių Vidžemės lyvių organizacijų minėtina 2015 m. įkurta draugija Mazsalacas draugi („Mazsalacos draugai“).[77] Vidžemės Salacos lyvių tarmę stengiamasi gaivinti: 2013 m. šia tarme buvo išleistas eilėraščių rinkinys Salats joug kolm aģa („Salacos upės trys krantai”) su vertimu į estų ir latvių kalbas. Autorius – Tartu universiteto profesorius Karlas Pajusalu (est. Karl Pajusalu, slapyvardis – Ķempi Kārl). Tai pirmoji Salacos lyvių tarme išleista knyga.[78]
Kuršo tarmė skirstyta į tris patarmes: rytų, vidurio ir vakarų. Šių patarmių skirtumai nedideli. XX a. viduryje Latvijoje buvo 12 Kuršo tarme šnekančių kaimų: rytų patarme – Melnsile (lyv. Mustānum), Kolkoje (lyv. Kūolka), Vaidėje (lyv. Vaid), Saunage (lyv. Sǟnag), Pitrage (lyv. Pitrõg), Košrage (lyv. Kuoštrõg), Mazirbėje (lyv. Irē), Sykrage (lyv. Sīkrõg) ir Jauncieme (lyv. Ūžkilā), vidurio − Lielirbėje (lyv. Īra), vakarų patarme − Mikeltuornyje (lyv. Pizā) ir Lūžnioje (lyv. Lūž).[79][80]Kadangi Salacos tarmė palyginti seniai išnykusi, dabar Kuršo patarmės dažniausiai vadinamos tiesiog tarmėmis.
Bendrinės kalbos ištakomis gali būti laikomi Evangelijos pagal Matą vertimai tiek į rytų, tiek į vakarų Kuršo patarmes (1883 m.) Vis dėlto 1880–1943 metais bendrinė lyvių kalba buvo grindžiama rytų patarme, tačiau kaip išlyga buvo palikta ir vidurio patarmės ypatybių, o 1970–1980 metais bendrinėje kalboje jų buvo atsisakyta.[81]
1991 m. kovo 18 d. priėmus Latvijos Respublikos įstatymą „Dėl laisvos Latvijos tautinių bei etninių grupių raidos ir teisių į kultūrinę autonomiją”, įteisintas lyvių, kaip „vienos iš senųjų ir pagrindinių Latvijos tautų”, statusas. 1991 m. vasario 4 d. lyvių senųjų kaimų pajūrio ruože buvo įteisinta lyvių kalbos, kultūros, istorijos ir tautinio paveldo išsaugojimo teritorija Līvõd Rānda (Lyvių pakrantė), ji driekiasi per Ventspilio, Dundagos ir Ruojos savivaldybes ir aprėpia 285 km² plotą. Tačiau nuo 2003 m. šios teritorijos programų finansavimas pristabdytas.[82] 1999 m. gruodžio 9 d. valstybiniu lygiu nustatyta lyvių kalbos teisinė padėtis, ir, remiantis 1999 m. gruodžio 21 d. Latvijos Respublikos Valstybinės kalbos įstatymo 4 straipsniu, valstybė įsipareigoja rūpintis lyvių, kaip senosios vietinės (autochtoninės), kalbos išsaugojimu, gynimu ir plėtote.[83] Teisiniuose Latvijos aktuose lyvių kalba laikoma vienintele nesvetimąja (neužsienine) Latvijos kalba greta latvių kalbos.[84] Nuo 1995 m. lyvių kalba ir lyvių kultūrinės vertybės įtrauktos į Latvijos tautinio kultūros paveldo sąrašą.[85]
Vytso siūlymu, lyvių kalbos raidyną sudaro 31 pagrindinė raidė: <A Ä B D Ḑ E F G H I J K L Ļ M N Ņ O Ȯ Õ P R Ŗ S Š T Ț U V Z Ž>. Greta pagrindinių, vartojamos raidės su brūkšneliu ilgiesiems balsiams žymėti: <Ā Ǟ Ē Ī Ō Ȱ Ȭ Ū>.[86] Raidės <C Q W X Y> rašomos tikriniuose svetimų kalbų žodžiuose. Pagal lyvių kalbos taisykles, svetimų kalbų tikriniai žodžiai rašomi išlaikant jų diakritinius ženklus.[87]
Galbūt dėl anksčiau buvusių techninių sunkumų minkštoji <Ț> neretai klaidingai žymima sedile – <Ţ> . Eversonas pabrėžia, kad lyvių (ir latvių) minkštosios raidės visada turi būti rašomos su kableliu, nors dėl istorinės klaidos latvių (ir lyvių) minkštosios raidės klasifikuojamos kaip parašytos su sedile.[88]
Nuo žurnalo Līvli (Lyvis) pirmojo numerio, išleisto 1931 metais apie Kalėdas, bandyta iš naujo įvesti sulūpintus priešakinės eilės balsius, kurie XIX–XX amžių sandūroje neteko sulūpintos tarties. Buvo vartojamos raidės <ö> ir < y> (ilgosios poros: <ȫ> ir <ȳ>) žodžiuose, kuriuose istoriškai yra buvęs sulūpintas priešakinės eilės balsis, pavyzdžiui, ykš ir kylā. Raidė < y> vietoj <ü> galėjo būti pasirinkta todėl, kad ji buvo prieinamesnė spausdinimo mašinėlėse, ir galbūt dėl to, kad dauguma lyvių leidinių buvo spausdinami Suomijoje.[89] Šiuolaikinėje lyvių gramatikoje istoriniai sulūpinti priešakinės eilės balsiai neatspindimi – ikš, kilā.
Iš viso šiuolaikinėje rašyboje pasitelkiamos 39 raidės.
A a | Ā ā | Ä ä | Ǟ ǟ | B b | D d | Ḑ ḑ | E e | Ē ē | F f | G g |
H h | I i | Ī ī | J j | K k | L l | Ļ ļ | M m | N n | Ņ ņ | O o |
Ō ō | Ȯ ȯ | Ȱ ȱ | Õ õ | Ȭ ȭ | P p | R r | Ŗ ŗ | S s | Š š | T t |
Ț ț | U u | Ū ū | V v | Z z | Ž ž |
Remiantis K. Mozliu (Moseley) ir T. Vytsu (Viitso), lyvių kalbos raidės atitinka tokias balsių vertes:
TFA balsių lentelėje balsiai gali būti pavaizduoti taip:
Priešakinės eilės | Beveik priešakinės | Vidurinės eilės | Beveik vidurinės | Užpakalinės eilės | |
Aukštutinio pakilimo | |||||
Beveik aukštutinio | |||||
Vidurio aukštutinio | |||||
Vidurinio | |||||
Vidurio žemutinio | |||||
Beveik žemutinio | |||||
Žemutinio pakilimo |
Visi šie balsiai gali būti ir ilgieji, ir trumpieji, išskyrus /ə/, kuris gali būti tiktai trumpasis, o /ɒː/ – tiktai ilgasis.
Ši lentelė turi variacijų, pavyzdžiui, vidurinio pakilimo balsiai /e̞ ɤ̞ o̞/ paprastai rašomi be žemumo ženklo ◌̞, taip nurodoma ir aukščiau pateiktoje lentelėje. Pasakytina, kad Vytsas /ɤ/ ir /o/ apibūdina tiesiog kaip aukštojo vidurinio pakilimo (taigi /ɤ o/, o ne kaip /ɤ̞ o̞/), tačiau kitąsyk <ȯ> jis vadina vidurio aukštutiniu nesulūpintu balsiu, jei čia turimas vidurinis pakilimas, jį atitiktų /ɤ̞/. Mozlis nepateikia aiškios raidės < o> vertės ją vadindamas „pusiau suapvalintu užpakalinės eilės balsiu” ir nenurodydamas jo pakilimo (tokia sąvoka kaip „pusiau suapvalintas” (originale half-rounded) neegzistuoja, matyt, tai yra klaida ir omenyje turėta mid-rounded, t. y. „vidurinio pakilimo suapvalintas balsis”), o raidės <ȯ> vertę jis apibrėžia kaip nesuapvalintą vidurinio pakilimo užpakalinės eilės balsį (TFA tiksliai užrašoma kaip /ɤ̞/, o ne kaip /ɤ/).[90] Priešakinės eilės žemutinio pakilimo balsis /a/ dažnai rašomas kaip /æ/, o žymėjimas /a/ patogumo dėlei dažnai naudojamas vidurinės arba užpakalinės eilių žemutinio pakilimo balsiui /ɑ/ užrašyti. Tokiu būdu galima lentelės versija, kurioje visų trijų eilių balsiai būtų suskirstyti lygiai į tris pakilimus (žiūrint sudarytų tris gulsčias linijas): aukštutinio pakilimo /i ɯ u/, vidurinio /e̞ ə ɤ̞ o̞/ ir žemutinio /a ɑ ɒ/.
{{cite book}}
: Patikrinkite |isbn=
reikšmę: checksum (pagalba){{cite book}}
: CS1 priežiūra: numeric names: authors list (link) Damberg, Pētõr;{{cite book}}
: Patikrinkite |isbn=
reikšmę: invalid character (pagalba)(rusų k.){{cite journal}}
: line feed character in |journal=
at position 49 (pagalba); line feed character in |title=
at position 43 (pagalba)Straipsnis „Lyvių kalba“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti. |
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.