Didysis Šiaurės karas

Didysis Šiaurės karas įvyko tarp Rusijos, Danijos-Norvegijos ir Saksonijos-Abiejų Tautų Respublikos unijos koalicijos (nuo 1715 m. prie jos prisijungė Prūsija ir Hanoveris) ir Švedijos nuo 1700 iki 1721 m.

Didysis Šiaurės karas
Priklauso: Šiaurės karams
Iš kairės į dešinę: Narvos mūšis Dauguvos mūšis Poltavos mūšis Gadesbuho mūšis Ganguto mūšis
Data 1700 m. vasario 22 d. – 1721 m. rugsėjo 10 d. (21 metai, 6 mėnesiai, 2 savaitės ir 5 dienos) Vieta Šiaurės, vidurio ir Rytų Europa Rezultatas Antišvediškos koalicijos pergalė Priežastis Rusijos carystės ir Švedijos imperijos kovoja dėl hegemonijos Baltijos jūroje Teritoriniai pokyčiai Ništato taika: Rusija įgyja: Estiją, Livoniją ir Ingriją, taip pat dalis Priozersko ir Viborgo. Stokholmo sutartys: Prūsija įgyja dalis Švedijos Pomeranijos; Hanoveris įgyja Bremeną-Verdeną. Frederiksborgo sutartis: Holšteinas-Gotorpas netenka savo Šlėzvigo kunigaikštystės dalies Danijai-Norvegijai. Pruto sutartis: Azovo sritis grąžinta Osmanų imperijai. Rusija sugriauna dalį savo strateginų pilių, tarp jų Taganrogo.
Konflikto šalys
Švedija Jungtinė Karalystė	Rusijos carystė Abiejų Tautų Respublika Danija
Vadovai ir kariniai vadai
Karolis XII Viljamas III Oranietis Stanislovas Leščinskis	Petras I Augustas II Frederikas IV
Pajėgos
Švedijos imperija: 76.000[1] Holšteinas-Gottorpas: 5.000[2] Brunsvikas-Liuneburgas: 10.000 Varšuvos konfederacija: 24.000[3] Osmanų imperija: 130.000 (ribotos kampanijos)[4] Kazokų etmonatas: 4.000[5] Olandijos respublika: 13 karo laivų[6] Anglija: 12 karo laivų[6] Iš viso: 249.000	Rusijos carystė: 110.000[7] Kazokų etmonatas: 30.000[7] Saksonija: 30.000[8] Abiejų Tautų Respublika: 50.000[9] Danija-Norvegija: 40.000[10] Prūsija: 50.000 Hanoveris: 20.000[11] Iš viso: 340.000
Nuostoliai
Iš viso: 200.000 žuvusiųjų 25.000 žuvo mušyje 175.000 mirė nuo bado, ligų ir išsekimo[12] (Įskaitant virš 40.000 suomių).[13]	Iš viso: 295.000 žuvusiųjų 20.000 rusų žuvo mušyje[14] 110.000+ mirė nuo bado, ligų ir išsekimo. Tikėtina, kad skaičius daug didesnis, remiantis kampanijų ir mūšių aplinkybėmis.[15] 14.000–20.000 lenkų, saksų ir 8.000 danų (70,000 danų iš viso) žuvo didesniuose mūšiuose 1709–1719 m.[16]

Karo veiksmai 1700–1709 m. – iki Poltavos mūšio

Karo veiksmai 1709–1721 m. – nuo Poltavos mūšio

Karo pasekmės – Švedijos įtaka Baltijos jūroje smarkiai sumažėjo, švedams praradus teritorijas jūros pakrantėje (Livonijoje, Estijoje, Vokietijoje), o Rusija tapo viena iš didžiųjų Europos valstybių.

Ištakos

Tarp 1560 ir 1660 m. Švedija sukūrė „Baltijos imperiją“, į kurią be pačios Švedijos įėjo Karelija, Ingrija, Estija ir Livonija. Trisdešimtmečio karo metu jai atiteko teritorijos Šiaurės Vokietijoje – Pomeranija, Vismaras, Brėmenas ir Verdenas. Per šį laikotarpį Švedija sukūrė stiprią ir gerai paruoštą kariuomenę. 1700 m. Švedija buvo vyraujanti valstybė Baltijos jūros regione ir viena iš didžiųjų Europos valstybių.

Visos prieš Švediją susikūrusios koalicijos valstybės turėjo savo tikslų. Danija tikėjosi teritorijų Vokietijoje, Abiejų Tautų Respublika – susigrąžinti Livoniją su Ryga. Rusijos svarbiausias užsienio politikos ir ekonominis tikslas buvo įgyti priėjimą prie Baltijos jūros. Pagal 1617 m. Stolbovo taikos sutartį Rusija buvo priversta atiduoti Švedijai teritorijas nuo Ivangorodo iki Ladogos ežero ir taip visiškai prarado priėjimą prie Baltijos jūros.

Karo eiga

Karo pradžioje Danijos karalius Frederikas IV įsiveržė į Šlėzvigą-Holšteiną. Švedijos karaliui rugpjūčio 8 d. Karoliui XII pavyko sumušti danus prie Kopenhagos, o lapkričio 30 d. rusai pralaimėjo Narvos mūšį.

Tuomet Karolis pradėjo kampaniją prieš Saksoniją ir Abiejų Tautų Respubliką ir 1706–1707 m. nuvertė karalių Augustą II priversdamas bajorus išsirinkti jam palankų karalių.

1708 m. jis pradėjo žygį prieš Rusiją, persikėlęs per Bereziną prie Holovčino sumušė Petrą I-ajį, bei jį persekiodamas nužygiavo į Ukrainą, kur labai sunkiai peržiemojo. Čia jis pralaimėjo Poltavos mūšį, po kurio kariuomenėje smukus kovos dvasiai, paliko ją prie Perevolochnos ir pasitraukė į Osmanų imperiją, kur penkerius metus gyveno turkų sultono globoje, valdydamas Švediją per žygūnus.

Šiuo pralaimėjimu karas nesibaigė. Petras I Ingrijos miestelio Nymeno vietoje įkūrė Sankt Peterburgą. Karolis grįžo iš Turkijos, tačiau 1718 m. žuvo mūšyje Norvegijoje. Per kelis tolimesnius metus švedai patyrė pralaimėjimų nuo į karą įsijungusių Prūsijos ir Hanoverio. 1721 m. Švedija buvo priversta pasirašyti taiką, kuria neteko visų savo valdų už Baltijos jūros, jos tarptautinis vaidmuo sumenko.

Literatūra

• David Kirby Šiaurės Europa ankstyvaisiais naujaisiais amžiais. V., 2000.

Vikiteka: Didysis Šiaurės karas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

1. Larsson 2009, p. 78
2. Liljegren 2000
3. From 2007, p. 214
4. A Military History of Russia: From Ivan the Terrible to the War in Chechnya, David R. Stone. Greenwood Publishing Group (2006). p. 57.
5. From 2007, p. 240
6. Ericson, Sjöslag och rysshärjningar (2011) Stockholm, Norstedts. p. 55. ISBN 978-91-1-303042-5
7. Grigorjev & Bespalov 2012, p. 52
8. Höglund & Sallnäs 2000, p. 51
9. Józef Andrzej Gierowski – Historia Polski 1505–1764 (History of Poland 1505–1764), pp. 258–261
10. „Tacitus.nu, Örjan Martinsson. Danish force“. Tacitus.nu. Suarchyvuota iš originalo 13 October 2014. Nuoroda tikrinta 24 August 2014.
11. Höglund & Sallnäs 2000, p. 132
12. Ericson, Lars, Svenska knektar (2004) Lund: Historiska mediaŠablonas:Page needed
13. Teemu Keskisarja (2019). Murhanenkeli. p. 244. Kustannusosakeyhtiö Siltala. ISBN 978-952-234-638-4.
14. Урланис Б. Ц. (1960). Войны и народонаселение Европы. Moscow: Изд-во соц.-экон. лит-ры. p. 55.
15. Pitirim Sorokin "Social and Cultural Dynamics", vol. 3
16. Lindegren, Jan, Det danska och svenska resurssystemet i komparation (1995) Umeå : Björkås : Mitthögsk