Latgala

Latgala (latg. Latgola, latv. Latgale) – vienas iš 3 (ar 5) etninės Latvijos etnokultūrinių regionų ir kartu vienas iš 4 Latvijos konstitucija įteisintų Latvijos istorinių etnografinių regionų (dab. Latvijos rytinė dalis; „konstitucinė“ Latgala apima ne visą etnokultūrinę Latgalą, t. y., teritoriją, kurioje kalbama latvių aukštaičių tarme, – šios tarmės arealo vakarinis pakraštys dabar yra priskirtas „konstitucinėms“ Vidžemei ir Žemgalai); „Latgalos“ vardu vadinamas nuo XIX a. pab. kairiajame Dauguvos krante esanti Latgalos dalis kartais laikoma atskiru Sėlos istoriniu etnografiniu regionu. Didžiausi miestai – Daugpilis ir Rėzeknė, katalikybės centras – Agluona (spėjama karalienės Mortos gimtinė ir Mindaugo žūties bei palaidojimo vieta).

Latvijos istorinis regionas: Latgola Latgale
Šalis	Latvija
Vėliava
Herbas
Tautos	latgaliečiai (latviai)
Valstybės	latgalių žemės, Livonija, Iskolato Respublika
Miestai	Daugpilis, Rėzeknė
Latgala pažymėta mėlyna spalva

Taip pat – įv. tautų atstovų viduramžiais vartotas latgalių genties žemės, t. y. tarp Rygos įlankos ir dab. Latgalos esančios Vidžemės sen. pavadinimas (žr. Latgala).

Istorija

Latgalos priešistorė

Iki XIII a. dab. Latgaloje gyvenę baltai etniniu požiūriu buvo daug artimesni lietuviams ir kt. rytų baltams nei į vakarus nuo Aiviekstės ir jos intako Pededzės gyvenusiems latgaliams, o dab. Latgalos šiaurėje bent iki VIII-IX a. gyveno įv. finų gentys. Bronzos ir ankstyvajame bei senajame geležies amžiuose dab. Latgaloje gyveno daugiausia Brūkšniuotosios keramikos ir (maždaug nuo I tūkstm. vidurio) Tušemlios archeologinių kultūrų etnosai; Latgaloje gyvenusios Tušemlios kultūros nešėjų dalies raidą nuo I tūkstm. pab. stipriai paveikė tuomet suaktyvėjusi rytinių senlietuvių ekspansija (dalis archeologų mano, kad X-XIII a. dab. Latgalos pietinės ir iš dalies centrinės dalies gyventojai buvo asimiliuoti lietuvių).

V–VII a. dab. Vidžemės pietrytinėje dalyje susiformavę latgaliai skverbtis į dab. Latgalą buvo pradėję jau VI ir VII a. sandūroje (galimas daiktas, kad būtent dėl šios ekspansijos nurodytu laikotarpiu dab. Latgaloje ženkliai pagausėjo sutvirtintų piliakalnių), tačiau X-XI a. juos šioje teritorijoje nustelbė IX-XI a. Rytų Latviją iš Dauguvos vidupio srities (t. y. iš IX-X a. dėl slavų antplūdžio sunykusios Tušemlios kultūros pagrindinio arealo) infiltravę vad. rytiniai latgaliai (sąlyginis pavad.), t. y., tiesioginiai dab. latgaliečių protėviai (daugelis istorikų ir net archeologų rytinių latgalių vis dar neskiria nuo tikrųjų, arba Vidžemės latgalių; kad pirmieji nebuvo tapatūs antriesiems, rodo, be kita ko, ir Polocko bei Nalšios kunigaikščio Gerdenio 1264 m. sutarties su Livonijos ordinu aktas, kuriame Gerdenio pirmtako Konstantino Berankio ordinui padovanota Rėzeknės sritis aiškiai skiriama nuo „žemės, vadinamos Latgala“). X-XIII a. to nežinomo vardo rytų baltų etnoso kaimynai vakaruose buvo latgaliai ir sėliai, šiaurėje bei šiaurės rytuose – estai ir setai, rytuose – tuomet jau slavakalbiai krivičiai, o pietuose (šiek tiek šiauriau Dauguvos atkarpos nuo Drisos įtekėjimo iki dab. Daugpilio) – lietuviai.

Rytiniai latgaliai (=nalšėnai?) vertėsi daugiausia žemdirbyste ir gyvulininkyste, jų amatininkai gamino daugelio tipų ginklus, darbo įrankius, namų apyvokos reikmenis ir papuošalus, kaimyniniuose kraštuose nuo seno garsėjo latgaliečių moterų audiniai ir keramikos dirbiniai. Gyvendami prie Dauguvos prekybinės arterijos, rytiniai latgaliai intensyviai prekiavo su skandinavais, lyviais, latgaliais, sėliais, žemgaliais, lietuviais, vad. Polocko krivičiais ir kt. gentimis.

Latgalių žemės

Pagrindinis straipsnis – latgaliai.

XI(?)-XIII a. dab. Latgaloje gyvavo du Polocko ir Naugardo kunigaikštystėms pavaldūs valstybiniai dariniai – didžiąją rytinių latgalių arealo dalį apėmusi Jersikos žemė ar kunigaikštystė (bene didžiausia viduramžių baltų žemė dab. Latvijos teritorijoje) ir buv. finų areale, maždaug tarp Pededzės ir būsimos vakarinės Pskovo žemės ribos susiformavusi Atzelės žemė.

Nuo XIII a. pradžios ar II dešimtmečio dab. Pietų ir Vidurio Latgala kurį laiką buvo LDK dalis. Netrukus po 1264 m. (tų metų pab. Polocko kunigaikštis Gerdenis patvirtino savo pirmtako Konstantino Berankio tais pačiais metais išduotą aktą, kuriuo Livonijos ordinui atiteko Rėzeknės–Lubano ežero sritis) beveik visą dab. Latgalą užvaldė Livonijos ordinas (pietrytinę dab. Latgalos dalį, t. y., Senąjį Daugpilį su plačia apylinke lietuviai valdė iki 1313 m.).

Nors Latgalos kaip savito etninės Latvijos regiono pradžia sietina su XIII-XIV a. vykusiu rytinių latgalių letonizacijos procesu, dalį latgaliečių (kitų latvių dar vadinamų „čangaliais“) etnokultūrinių skirtybių nuo likusių latvių lėmė ir vėlesni istoriniai įvykiai.

Latgala ATR sudėtyje

Pagrindinis straipsnis – Infliantai.

1561 m. subyrėjus Livonijos ordinui, Latgala drauge su Vidžeme ir Pietų Estija tapo LDK pavaldžios Uždauguvio kunigaikštystės (nuo 1569 m. – Lietuvos ir Lenkijos kondominiumas) dalimi. Po 1600–1629 m. Abiejų Tautų Respublikos karo su Švedija ir Altmarko paliaubų Lietuvai ir Lenkijai likusi Uždauguvio kunigaikštystės dalis (dab. Latgala) virto vad. Livonijos vaivadija (centras – Daugpilis; neoficialiai vadinta ir „Lenkijos Livonija“, lenk. Inflanty Polskie). XVI a. Latgaloje buvo pradėjusi plisti liuteronybė, tačiau dėl Abiejų Tautų Respublikos administracijos remiamos kontrreformacijos Latgalos gyventojai, skirtingai nei kiti latviai, išliko katalikai; po 1569 m. dalį krašto dvarų iš vokietkalbių vietos bajorų perėmė daugiausiai lenkiškai kalbantys Lietuvos ir Lenkijos didikai bei bajorai; apie XVI a. pab. lenkų kalba tapo prestižine krašto kalba, lenkiškai ilgainiui prašneko ir dauguma vietos vokiečių dvarininkų.

Latgala nuo XIX a.

1772 m. Latgala buvo prijungta prie Rusijos imperijos; iš pradžių ji priklausė Pskovo, vėliau – Polocko, nuo 1796 m. – Vitebsko gubernijai. Beveik visu carinės okupacijos laikotarpiu krašte vyravo lenkiškoji katalikiškoji kultūra. Latgalos gyventojai (daugiausia bajorai) dalyvavo tiek 1830–1831 m., tiek 1863–1864 m. sukilimuose.

Būdama ATR sudėtyje, Latgala ekonomiškai ir kultūriškai ėmė atsilikti nuo Kuršo kunigaikštystės ir švedų valdomos Vidžemės bei Estijos. Šios padėties nesuvienodino ir visų latviškų žemių prijungimas prie Rusijos imperijos - protestantiškosios gubernijos (įskaitant ir etnografinę Estiją) buvo labiausiai apsišvietusi ir ekonomiškai stipriausia Rusijos dalis. Latgalos atsilikimą dar labiau padidino vėlyvas baudžiavos panaikinimas Vitebsko gubernijoje - tik 1861 m., tuo tarpu Kuršo ir Vidžemės gubernijose ją panaikino atitinkamai 1817 ir 1819 m. Be to, artima administracinė Latgalos kaimynystė su etnine Rusija lėmė ir intensyvesnį (palyginti su Kuršu ir Vidžeme) šio krašto apgyvendinimą rusų ir gudų kolonistais.

1865–1904 m. Latgaloje galiojo latviškos (leidžiamos latvių aukštaičių tarme) spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas, kuris padidino regiono ekonominį ir kultūrinį atsilikimą nuo kitų latvių žemių.^[1]

1918 m. vasario mėn. Latgalą okupavo kaizerinė Vokietija, tų pačių metų gruodį – bolševikinė Rusija, o 1920 m. pradžioje kraštas tapo nepriklausomos Latvijos Respublikos dalimi. Nedidelė latgaliečių politikų dalis kurį laiką nesėkmingai siekė Latgalos nepriklausomybės ar bent autonomijos Latvijos Respublikos sudėtyje.

Latgaliečių tarmė

Pagrindinis straipsnis – Latgalių kalba.

Dauguma Latgalos autochtonų šneka latvių kalbos aukštaičių tarme, kurios fonetika iš esmės skiriasi nuo kitų dviejų latvių kalbos tarmių - viduriniosios ir lyviškosios. Dalis latvių šią tarmę linkę laikyti atskira baltų kalba, juolab, kad ji turi savos raštijos tradiciją. Seniausia žinoma latgalietiška knyga yra 1753 m. Vilniuje išleista Livonijos katalikams skirta Evangelia Toto Anno (vėliau pasirodė ir pasaulietinių leidinių latgaliečių rašto variantu).

Latvių kalbos latgaliečių tarmė ilgiau išlaikė senosios latgalių kalbos savitumus dėl politinės latgalių atskirties nuo kitų etninių latvių žemių po Livonijos subyrėjimo (XVI a. vidurys). Didelę įtaką turėjo buvimas LDK (ATR) sudėtyje (1561-1772), vėliau – Rusijos Vitebsko gubernijos sudėtyje (iki 1919 m.). Nors senųjų latgalių kalba davė pagrindą dabartinei latvių kalbai Kurše, Žiemgaloje ir Vidžemėje, asimiliavus jiems čia gyvenusius kuršius ir žiemgalius, šiose teritorijose latgalių kalbą labiau nei Latgaloje paveikė senosios kuršių ir žiemgalių kalbos reliktai.

Taip pat skaitykite

• Latgalos Respublika
• Baltų kalbos

Šaltiniai

1. BUTKUS, Alvydas. Latviai. Kaunas: Aesti, 1995, 36 p. ISBN 9986-9034-0-8.

Nuorodos

• Dr. Albertas Gerutis. Lietuvos kaimynas Latgala