Gauja

Gauja (latv. Gauja, est. Koiva jõgi) – upė Latvijoje, vidurupyje ribojasi su Estija. Ilgis – 452 km, nuolydis – 234 m. Prasideda Vidžemės aukštumoje, Cėsių savivaldybėje, Taurenės valsčiuje, į jūrą įteka prie Carnikavos.

Kitos reikšmės – Gauja (reikšmės).

Gauja
Atodangos Gaujos pakrantėje
Ilgis	452 km
Baseino plotas	8900 km²
Vidutinis debitas	78 m³/s
Ištakos	Vidžemės aukštuma
Žiotys	Rygos įlanka
Šalys	Latvija
Vikiteka	Gauja

Įeina į Gaujos nacionalinį parką. Gaujos vaga smėlinga, daug seklumų, staigūs posūkiai.

Anksčiau manyta, kad Gauja išteka iš Alauksto ežero, bet, kadangi senosios ištakos yra užaugusios, tai Gaujos pradžia laikoma Arnyčių upė, kuri prasideda Elkos kalno papėdėje, teka per Zuobuolo ežerą, nusausintoje Laidzo ežero vietoje susilieja su Gaujinia; ši vieta taip pat yra vienas iš Gaujos ištakų variantų, ir čia Gauja įgija savo vardą. Toliau ji teka per Luodės–Taurenės ežerų grandinę ir paima jų vandenis. Gauja apkabina Vidžemės aukštumą.

Kairiojo kranto intakai – Pysla, Meliupytė, Dzėrbė, Dzestrenė, Pėrliupytė, Tirzinia, Vidaga, Vizla, Palsa, Rauza, Alkšniupė, Vija (60 km), Abulas (52 km), Dedumas, Miegupė, Gryviniupytė, Rauna (50 km), Rakšupė, Amata (66 km), Skaliupė, Lygatnė, Vildoga, Vėjupytė, Luorupė, Egliupė, Straujupytė.

Dešiniojo kranto intakai – Augstupytė, Tulija, Uriekstė, Tirza (80 km), Pyliupytė, Dzėrvė, Mustjegai (79 km), Kaičupė, Stakliupytė, Strenčupytė, Kračupė, Melupė, Ratsupytė, Jumara, Strykiupė, Lenčupė, Drankiupytė, Brasla (70 km), Luoja.

• 
  Gaujos tiltas ties Sigulda
• 
  Gauja prie Turaidos pilies
• 
  Gauja ties Estijos–Latvijos siena
• 
  Gauja

Etimologija

Upėvardžio kilmė miglota. Bandyta sieti su lietuvių ir latvių žodžiu gauja („ruja, krūva, minia“). Kazimieras Būga spėjo, kad pavadinimas gali sietis su latv. guovs, govs („karvė“). Bronys Savukynas siejo upėvardį su liet. goti („skubiai eiti“, at-goti „skubiai ateiti“, nu-goti „greitai nueiti“). Dar plg. skr. जू, जवते = IAST: jū-, javate „skuba“. Taigi, Gauja galėtų reikšti „sraunioji“.^[1]

Šaltiniai

1. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.