Lenkijos istorija ištakos siekia slavų migracijų laikotarpį, kurio metu ankstyvaisiais viduramžiais buvo įkurtos nuolatinės slavų gyvenvietės Lenkijos teritorijoje.[1] Pirmoji valdančioji dinastija Piastai susikūrė X amžiuje suvienijus slavų genčių žemes. Kunigaikštis Meška I (mirė 992 m.) laikomas faktiškuoju Lenkijos valstybės įkūrėju ir plačiai žinomas dėl Vakarų krikšionybės priėmimo po savo krikšto 966 m. Lenkijos Kunigaikštystė formaliai tapo viduramžių karalyste 1025 m., valdant Meškos sūnui Boleslovui I Narsiajam, žinomam savo užkariavimais. Greičiausiai sėkmingiausias Piastų karalius buvo paskutinysis dinastijos valdovas Kazimieras III Didysis, valdęs ekonominio klestėjimo ir teritorinio išsiplėtimo laikotarpiu ir miręs 1370 m. be vyriškosios lyties palikuonių. Jogailaičių dinastijos valdymo metu XIV-XVI a. Lenkija suartėjo su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, Lenkijoje vyko kultūrinis atgimimas, o teritorinė ekspansija buvo vainikuota 1569 m. unijos su Lietuva.
 |
|---|
| Lenkijos istorija |
| Germanija |
| Slavų Germanija: |
| Baltieji chorvatai, Mozūrai, Kujavitai, Pamarėnai, Polianai, Lendai, Vyslėnai |
| Lenkijos karalystė (Piastai) |
| Lenkų kunigaikštystės |
| Jogailaičiai |
| Abiejų Tautų Respublika |
| ATR padalijimai |
| Prūsijos karalystė |
| Varšuvos kunigaikštystė |
| Kongreso karalystė, Poznanės kunigaikštystė, Krokuva |
| Rusijos imperija (Pavyslio kraštas) |
| Antroji Respublika |
| Trečiasis Reichas |
| Socialistinė Lenkija |
| Trečioji Respublika |
| Istoriniai regionai |
| Didžioji Lenkija, Mažoji Lenkija, Silezija, Galicija, Pomeranija, Pomerelija, Mazovija, Kujavija, Palenkė |
Susikūrusi Abiejų Tautų Respublika pradiniame etape išgalėjo išlaikyti Jogailaičių valdymo laikotarpiu pasiektą klestėjimą, o jos politinė sistema transformavosi į unikalią kilmingųjų demokratiją. Nuo XVII a. vidurio didelė valstybė išgyveno nuosmūkį, kurį sukėlė sekinantys karai ir politinės sistemos erozija. Reikšmingos vidinės reformos pradėtos įgyvendinti XVIII a. pabaigoje, ypač priėmus 1791 m. gegužės 3 d. konstituciją, tačiau kaimyninės valstybės neleido tęsti reformas. Abiejų Tautų Respublika išnyko 1795 m. po keleto invazijų ir valstybės teritorijos dalybų tarp Rusijos imperijos, Prūsijos karalystės ir Austrijos Habsburgų monarchijos. 1 Nuo 1795 m. iki 1918 m. nebuvo jokios tikrai nepriklausomos Lenkijos valstybės, nors buvo stiprus lenkų pasipriešinimo judėjimas. Pos paskutinio nesėkimgo sukilimo prieš Rusijos imperiją 1863 m. lenkų nacija savo identitetą saugojo per švietimo iniciatyvas ir "organinio darbo" programą, kuria siekta modernizuoti ekonomika ir visuomenę. Galimybė atkurti nepriklausomybę atsirado tik po Primojo pasaulinio karo, kai visos trys Lenkiją pasidalinusios imperijos buvo susilpnintos karo ir revoliucijos.
Antroji Lenkijos respublika, sukurta 1918 m., gyvavo iki 1939 m., kai ją sunaikino nacių Vokietija ir Sovietų Sąjunga. Lenkijos okupacijos laikotarpiu nuo 1939 iki 1945 m. žuvo milijonai lenkų piliečių, okupacinė vokiečių valdžia lenkus, kitus slavus, žydus ir čigonus laikė nepilnaverčiais žmonėmis. Paskutiniasias dvi grupes nacių valdžia siekė fiziškai sunaikinti per trumpą laiką, o slavai turėjo būti naikinami ir pavergiami vykdant Generalinį planą "Rytai" (Generalplan Ost). Viso karo metu tebefunkcionavo Lenkijos vyriausybė tremtyje ir lenkai prisidėjo prie sąjungininkų karinių kampanijų Vakarų ir Rytų frontuose. Sovietų Raudonoji Armija privertė vokiečių atsitraukti iš Lenkijos per 1944 ir 1945 m. kampanijas, Lenkijoje buvo sukurtas sovietų satelitinis komunistinis režimas, nuo 1952 m. žinomas kaip Lenkijos Liaudies Respublika.
Dėl sąjungininkų sutartų teritorinių pasikeitimų po Antrojo pasaulinio karo Lenkijos geografinis centras pasistūmėjo į vakarus ir naujoji Lenkija prarado savo prieškarinį multietninį pavidalą, kai įvairios jos etninės mažumos buvo sunaikintos, ištremtos ir priverstinai repatrijuotos. XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje kilęs reformų judėjimas Solidarumas taikiu būdu perėmė valdžią iš komunistinio rezimo ir ėmėsi reformuoti valstybę į kapitalistinę rinkos ekonomiką ir liberalią parlamentinę demokratiją. Taip 1989 m. susikūrė šiuolaikinė Lenkijos valstybė - Trečioji Lenkijos respublika.
Lenkijos valstybė pradėjo formuotis X amžiuje. Polianų gentyje iškilus Piastų dinastijai, ši ėmė konsoliduoti kitų slavų žemes. Vienas jų kunigaikščių, Meška I, 966 m. apsikrikštijo ir pradėjo užkariavimus, užimdamas daugumą lenkiškų žemių, tarp jų Pomeraniją, Sileziją, Mažąją Lenkiją.
Meškos sūnus Boleslovas Narsusis po tėvo mirties dar kartą konsolidavo Lenkiją. Jo užkariavimų laikais XI a. pradžioje Lenkija laikinai užvaldė ir Bohemiją, Moraviją bei dabartinės Slovakijos teritoijas. Vietoj to Lenkijos šiaurėje susiformavo nepriklausoma Pomeranijos kunigaikštystė, kuri ilgą laiką nebuvo Lenkijos dalis.
Boleslovas sudarė sąjungą su Šventąja Romos imperija, o 1025 m. karūnavosi, tapdamas pirmuoju karaliumi. Jo įpėdiniai, tuo tarpu vėl negavo karaliaus titulo, kol 1295 m. Pšemislas II pradėjo nuolatinę Lenkijos karalių seką.
Po Boleslovo Kreivaburnio valdymo (1102–1138 m.) Lenkija buvo padalinta į penkias dalis, valdomas atskirų sūnų. Tai pradėjo Lenkijos skaldymosi procesą, kas lėmė smulkių kunigaikštysčių atsiradimą. Nusilpusios Lenkijos provincijos dažnai tapdavo priešų atakų tikslu. Tuo metu Lenkija neteko savo istorinės srities Silezijos, kuri nuo tada atiteko Bohemijai.
1306 m. į valdžią atėjus Vladislovui Lokietkai, Lenkija buvo vėl suvienyta. Jis valdė iki 1333 m., o 1320 m. buvo karūnuotas. Jo sūnus Kazimieras Didysis buvo vienas svarbiausių Lenkijos karalystės valdovų.
Lenkijos „aukso amžius“ buvo XV-XVI a., valdant Jogailaičių dinastijai.
Nuo 1569 m. kartu su Lietuva Lenkija sudarė Abiejų Tautų Respubliką, kuri po paskutinio Jogailaičio mirties tapo bajorų ir didikų valdoma valstybe su renkamu karaliumi. Bajorams arba vadinamajai šlėktai ginant savo laisves valstybė silpo, nes aplinkui formavosi stiprios centralizuotos valstybės.
XVII a. viduryje prasidėję karai su kazokais, o vėliau ir su Turkija, Švedija, Rusija ir Brandenburgu toliau silpnino valstybę. 1683 m. Jono Sobieskio vadovaujama kariuomenė atmušė Vieną apgulusią turkų kariuomenę. XVIII a. Abiejų Tautų Respublika, neturėdama efektyvios centrinės valdžios, pateko Rusijos įtakon. Švietimo epocha Lenkijoje paskatino patriotinio judėjimo atsiradimą, siekusio sutvarkyti valstybę. 1791 m. buvo paruošta ir priimta pirmoji Europoje rašytinė konstitucija.
Reformų procesą nutraukė Abiejų Tautų Respublikos padalijimai 1772, 1793 ir 1795 m. Respublika tapo kaimyninių valstybių – Rusijos, Prūsijos ir Austrijos dalimi.
Po šių padalijimų etninės lenkų teritorijos atsidūrė daugiausia Prūsijos karalystėje. Tik Krokuva buvo valdoma Habsburgų. Prūsija lenkų teritorijose įsteigė keletą provincijų: Vakarų Prūsiją (Pomeranijoje), Pietų Prūsiją (didžioji dalis Lenkijos), Naująją Rytų Prūsiją (Mazovojoje), Naująją Sileziją.
Lenkai priešinosi nepriklausomybės praradimui keletą kartų sukildami.
Po Napoleono karų 1807 m. buvo atkurtas Lenkijos valstybingumas – iš Prūsijos paėmus Pietų Prūsijos, Naujosios Rytų Prūsijos (kartu su Suvalkija) ir Naujosios Silezijos provincijas, o iš Austrijos atėmus Galiciją, įsteigta Varšuvos kunigaikštystė.
Tačiau Napoleonui pralaimėjus, 1815 m. Vienos kongrese ši nepriklausoma kunigaikštystė buvo padalinta į tris dalis, kurios atiduotos į trijų valstybių įtakos sferą:
- Poznanės Didžioji Kunigaikštystė – atiteko Prūsijai
- Krokuvos Didžioji Kunigaikštystė – atiteko Habsburgų monarchijai
- Lenkijos Kongreso karalystė – didžioji Lenkijos dalis atiteko Rusijos imperijai.
Kongresinė Lenkija iš pradžių turėjo liberalią konstituciją ir netiesiogiai buvo valdoma Rusijos caro. Po sukilimų Rusija faktiškai aneksavo šalį, panaikindama turėtas teises. Lenkijos laisvės oaze XIX a. pabaigoje tapo Austrijos valdoma Galicija.
Pirmojo pasaulinio karo metu sąjungininkai susitarė dėl Lenkijos atkūrimo, kas buvo paskelbta ir JAV prezidento V. Vilsono Keturiolikos punktų programoje. Netrukus po Vokietijos kapituliacijos Lenkija atgavo nepriklausomybę (vadinamoji Antroji Respublika). Kare su Tarybų Rusija 1919 m. Lenkija apgynė savo nepriklausomybę ir nustatė sienas su Rusija. Nepaisant susitarimų su Lietuva, Lenkija faktiškai aneksavo ir Vilniaus kraštą.
1919 m. įvykdyta žemės reforma. Laikotarpis nuo 1921 m. Seimo iki 1926 m. buvo nestabilus ir įtemptas. Pilsudskis buvo "valstybės vadovas". V.Vitošas vadovavo kelioms vyriausybėms, atstovavo valstiečius. Prezidento rinkimuose dalyvavo Narotovičius ir nacionalistų kandidatas. Po išrinkimo Narotovičius buvo greitai nužudytas. 1925 m. valstybė nupirko 200 000 ha žemės ir išdalino ją mažažemiams.
1919 m. atsirado Lenkijos markė, kurios kursas su doleriu buvo 9:1, Didžiosios krizės sukeltos infliacijos metu šis kursas buvo pasiekęs 15 mln. Lenkijos markių už dolerį. 1924 m. įvestas zlotas, valiuta stabilizuota. Biudžetas išliko nesubalansuotas iki 1926 m.
Lenkijos politiniame spektre aiškiausiai reiškėsi R.Dmowskio Narodowa Demokracja (endekai) partijos šalininkai ir federalistai. Endekai rėmėsi sarmatizmo ir nacionalizmo ideologija, o federalistai - senąja LDK tradicija (žymiausias atstovas - J.Pilsudskis). Atitinkamai skyrėsi šių politinių srovių požiūris į naciją, politinius sąjungininkus ir priešininkus. R.Dmowskį veikė Nyčės teorija, socialdarvinizmas, pagal kurį stipresnysis gali okupuoti, užgrobti silpnesnius. Pilsudskio požiūriu nacija yra istorijos produktas, ji turi bendras vertybes ir bendrus įsipareigojimus. Ta pati etninė kilmė nėra būtinas elementas. Tai multinacinės tautos koncepcija, būdinga JAV ir britams.
Antroji Lenkijos respublika gyvavo iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, kai Vokietija ir Tarybų Sąjunga užpuolė Lenkiją ir pasidalijo jos teritoriją. Antrojo pasaulinio karo metu Lenkija patyrė milžiniškus ekonominius ir gyventojų nuostolius. Po Antrojo pasaulinio karo Tarybų Sąjunga pasiliko beveik visas karo pradžioje aneksuotas teritorijas, už kurias Lenkijai buvo „kompensuota“ teritorijomis vakaruose, kurios buvo atimtos iš Vokietijos – pietinė Rytų Prūsijos dalis, Silezija ir Pomeranija. Lenkija paskelbta „liaudies respublika“ ir tapo Varšuvos sutarties organizacijos nare.
1944 m. liepos 21 d. Maskvoje sudarytas laikinasis Lenkijos valdžios organas, pavadintas Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komitetu (LNIK).[2] Jis pradėjo veikti pirmame išvaduotame mieste Chelme 1944 m. liepos 22 d., kur buvo išleistas LNIK manifestas, emigracinės vyriausybės paskelbtas nelegaliu. 1944 m. liepos 26 d. Maskvoje pasirašytas susitarimas su LNIK dėl lenkų-sovietų sienos nustatymo remiantis Kerzono linija Lenkijai atiduodant dalį Belovežo girios ir Balstogę.[3]
Komunistų partija jau tada vadinosi Lenkijos darbininkų partija, bet šalyje ji turėjo palyginti mažai šalininkų. Tačiau Lenkijos komunistus atvirai rėmė TSRS ir Raudonoji armija, kurios daliniai kovojo su Nacionalinio išsivadavimo komitetui pasipriešinusiais partizanais. Tokiomis sąlygomis komunistai įsigalėjo valdžioje ir pradėjo vadinamuosius socialistinius pertvarkymus.
Išvaduotose teritorijose Nacionalinio išsivadavimo komitetas perėmė daug transporto įmonių, fabrikų. Juose kuriami vadinamieji liaudies komitetai ėmėsi ūkio socialistinio reorganizavimo. Pats Nacionalinio išsivadavimo komitetas buvo pertvarkytas į Laikinąją vyriausybę, kuri 1945 m. pavasarį pasirašė draugystės ir tarpusavio bendradarbiavimo sutartį su TSRS. Pasibaigus karui, Lenkijos darbininkų partija dar labiau įsigalėjo ekonominiu ir politiniu atžvilgiu.
Pagal 1946 m. įstatymą, teisiškai įtvirtinusį jau įvykusią nacionalizaciją, valstybės nuosavybėn pateko 11,5 tūkst. įmonių, kuriose dirbo 75 % darbininkų. Ekonomikoje buvo sukurtas valstybinis sektorius, kuriam plėsti ir stiprinti tai pačiais metais buvo priimtas trimetis liaudies ūkio atkūrimo planas. Nors 1946 m. referendumas tarsi išreiškė pritarimą Darbininkų partijos kursui, tačiau Lenkijoje, kaip ir kitose socialistinėse šalyse, vyko pasipriešinimas, rodantis tautos nenorą žengti Maskvos nurodyta kryptimi.
1948 m. Darbininkų partija susijungė su socialistų partija ir pasivadino Lenkijos jungtine darbininkų partija. Iš tikrųjų socialistų partija buvo panaikinta ir prijungta prie komunistų partijos. Lenkijos jungtinė darbininkų partija turėjo vadovauti socializmo kūrimui, uoliai sekdama Tarybų Sąjungos pavyzdžiu. Stalinas nepripažino „nacionalinių nukrypimų“ ir nedelsdamas pašalindavo nepaklusnius partijų lyderius. 1947 m. Seimo priimta konstitucija įtvirtino Lenkijoje vadinamąją liaudies demokratiją.
1952 m. liepos 22 d. priimta Lenkijos Liaudies Respublikos konstitucija, kurioje įtvirtintas komunistų vadovavimas. Pagal šią su pataisomis visą Lenkijos Liaudies Respublikos istoriją galiojusią konstituciją buvo numatytas dviejų rūmų parlamentas (Senatas ir Seimas), parlamento skiriama vyriausybė, Valstybės Taryba. Teoriškai tai buvo demokratiška konstitucija, tačiau realiai liaudis jokios įtakos politiniam gyvenimui neturėjo. Lenkijos armiją sudarė 400 000 karių. 1959 m. Lenkijos režimas suvaidino svarbų vaidmenį Varšuvos pakto sukūrime, kuris turėjo būti atsakas į NATO sukūrimą.
Pradėta kurti sunkioji pramonė. Pagal sovietų pavyzdį pradėtos kurti žemės ūkio bendrovės. 1950 m. konfiskuota Lenkijos katalikų bažnyčios nuosavybė. Suklestėjo skundimo, informatorių sistema. Mene forsuotas socialistinis realizmas. Iš Lenkijos herbo pašalinta karūna. Bandyta eliminuoti kreipinių pan, pani naudojimą.
Apskiro stalo derybos su opozicija prasidėjo 1989 m. vasarį. Buvo pasiekti Apvaliojo stalo susitarimai balandį ir iš dalies laisvi Nacionalinės Asamblėjos rinkimai. 1/3 vietų parlamente leista užimti laisvų rinkimų metu. Visas tas vietas užėmė Solidarumas. Komunistų nesėkmė rinkimuose sukėlė politinę krizę. Pagal susitarimą prezidentu turėjo būti komunistas ir liepos 19 d. Nacionalinė Asamblėja su Solidarumo deputatų parama prezidentu išrinko generolą Vojciechą Jaruzelskį. Vis dėlto nepavyko du komunistų bandymai suformuoti vyriausybę.
Rugpjūčio 19 d. prezidentas paprašė žurnalisto Tadeušo Mazovieckio suformuoti vyriausybę. Rugsėjo 12 d. Seimas patvirtino Mazovieckio vadovaujamą vyriausybę. Pirmąkart per 40 metų Lenkijos vyriausybei vadovavo ne komunistas. Ekonominė padėtis tebebuvo sunki, tebebuvo kortelės mėsai.
1989 m. gruodį Seimas patvirtino vyriausybės reformų planą, kad ekonomika iš planinės taptų laisvos rinkos, iš konstitucijos pašalino užuominas apie Komunistų partijos „vadovaujamą vaidmenį“ ir pavadino šalį Lenkijos respublika. Lenkijos Vieningų Darbininkų partija (komunistai) buvo panaikinta 1990 m. sausį, o vietoj jos atsirado nauja Socialdemokratų partija.
Perėjimas prie demokratinės santvarkos
1990 m. spalį buvo pakeista konstitucija, kuri apribojo prezidento Jaruzelskio valdymo trukmę. Lapkritį Lech Wałęsa tapo prezidentu penkerių metų kadencijai.
Pirmieji laisvi Seimo rinkimai įvyko 1991 m., juose dalyvavo daugiau nei 100 partijų. Nė viena nesurinko daugiau nei 13% rinkėjų balsų. 1993 m. postkomunistinis Demokratinis Kairiųjų Aljansas surinko daugumą balsų. Tais metais sovietų armija paliko Lenkiją.
1995 m. prezidento rinkimuose Aleksander Kwaśniewski, surinkęs 51,7% balsų, nugalėjo Valesą. 1997 m. Seimo rinkimuose dvi partijos, save kildinusios iš Solidarumo judėjimo užėmė 261 vietas iš 460 ir suformavo koalicinę vyriausybę. 1997 m. balandį buvo priimta nauja konstitucija, pakeitusi pakeistą komunistinį statutą.
1999 m. Lenkija įstojo į NATO. 2000 m. prezidento rinkimuose Kwaśniewski buvo perrinktas pirmame ture. Po 2001 m. Seimo rinkimų Dekokratinis Kairiųjų Aljansas sudarė koaliciją su agrarine Lenkų Liaudies partija ir kairiąja Darbo partija.
2004 m. gegužę Lenkija įstojo į ES. Prezidentas ir vyriausybė karštai gynė stojimą, kuriam priešinosi tik dešinioji Lenkų Šeimų Lyga.
Žlugus komunizmui valstybė nustojo garantuoti darbo buvimą ir daugelis nepelningų įmonių buvo uždarytos ar restruktūrizuotos. Todėl ir dėl kitų priežasčių nedarbas kartais pakildavo iki 20%. Kai lenkų darbininkams atsivėrė užsienio rinkos, o šalyje pradėjo augti ekonomika, nedarbas nukrito (dabar siekia virš 10%).
2005 m. rinkimuose manyta, kad šalį valdys dviejų Centro partijų (Teisė ir Teisingumas bei Piliečių platforma) koalicija. Pirmoji partija gavo 27% balsų, o antroji 24%. Prezidento rinkimuose ankstyvą favoritą Donaldą Tuską antrame ture nugalėjo Lech Kaczyński. Derybos dėl koalicijos prasidėjo per prezidento rinkimus, bet jos baigėsi nesėkme ir Piliečių platforma nusprendė likti opozicijoje. Teisė ir Teisingumas suformavo mažumos vyriausybę, kuri rėmėsi populistinių ir agrarinių partijų parama. Tačiau dėl prastėjančios padėties reikėjo naujų rinkimų.
2007 m. rinkimuose pasisekė Piliečių platformai ir Donaldas Tuskas suformavo vyriausybę sudaręs koaliciją su mažesne Lenkijos Liaudies partija.
Esant pasaulinei ekonominei krizei, Lenkijos ekonomika beveik nenukentėjo. Ekonomikos liberalizavimo pasekmės buvo netolygus turto pasiskirstymas visuomenėje ir skurdas.
Prezidentas Lech Kaczyński žuvo per 2010 m. Smolensko aviakatastrofą. Jis su kitais aukštais pareigūnais vyko į Katynės žudynių metines. 2010 m. liepos 4 d. Bronisław Komorowski nugalėjo Jaroslavą Kačinskį antrame prezidento rinkimų ture, kai surinko 53%. Smolensko tragedija suskaldė Lenkiją ir sukėlė sumaištį politikoje.
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
