Remove ads
Nyderlandų istorija − dabartinės Nyderlandų valstybės teritorijos istorija. Ji yra neatsiejamai susijusi su Belgijos ir Liuksemburgo valstybių istorija, sudaro svarbią Žemutinių provincijų istorijos dalį.
 | |
| Žemutinių Provincijų istorija | |
| Belgijos | Liuksemburgo | Nyderlandų | |
| Galija | Germanija |
| Romos imperija: (Belgika, Ž. Germanija) | |
| Frankų valstybė | Fryzai, Saksai |
| Frankų imperija: | |
| V. Frankai > Lotaringija > Šv. Romos imp. | |
| Žemutinės provincijos: | |
| Burgundijos > Habsburgų | |
| P. Nyderlandai: Ispanijos > Austrijos |
Nyderlandų rev. > 7 provincijos |
| Prancūzijos imperija | Batavijos r. > Olandijos k. |
| Jungtinė Nyderlandų karalystė | |
| Belgija, Liuksemburgas, Nyderlandai | |
2010 m. Voerdeno radiniai liudija, kad Homo genties atstovai dabartinių Nyderlandų teritorijoje galėjo gyventi prieš 370 tūkst. metų.[1] 2009 m. prie Zelandijos kranto rasta 40 tūkst. metų senumo neandertaliečio kaukolės dalis.[2]
Per paskutinį ledynmetį Nyderlanduose buvo tundros klimatas, žmonės vertėsi medžiokle ir gėrybių rinkimu. Apie 8000 m. pr. m. e. Mezolito gentis gyveno Burgumer Mare (Fryzija). Kita gentis gamino kanojas. Seniausia kanoja pasaulyje yra Pesės kanoja[3][4], kuri buvo pastatyta 8200–7600 m. pr. m. e. Ji yra Drenco muziejuje Asene.
Svifterbanto kultūros medžiotojai šalyje gyveno nuo 5600 m. pr. m. e.[5] Jie buvo labai prisirišę prie upių ir jūrų, genetiškai buvo artimi Ertebiolės kultūrai (5300–4000 m. pr. m. e.). Vakaruose tos gentys tikriausiai medžiojo ruonius.
Žemės ūkis čia atsirado apie 5000 m. pr. m. e. su Juostinės keramikos kultūra tikriausiai iš Centrinės Europos. Juo buvo verčiamasi tik lioso plokštumoje, pačiuose Nyderlandų pietuose (Limburgo provincija). Žemdirbystė nepaplito kitur dėl prastų įrankių ir gyvulių neprijaukinimo.
Mažos bendruomenės šalies vakaruose vertėsi gyvulininkyste nuo 4800–4500 m. pr. m. e.
Piltuvėlinės keramikos kultūra atvyko iš Danijos per Šiaurės Vokietiją. Tuo metu pradėti statyti dolmenai. Drentės dolmenai datuojami 4100–3200 m. pr. m. e.
Apie 2950 m. pr. m. e. Nyderlanduose paplito gyvulių augintojų Virvelinės keramikos kultūra. Tai tikriausiai buvo greitas ir lengvas kultūros ir religijos pasikeitimas, įvykęs per dvi kartas, ir tikriausiai be imigracijos.[6]
Seniausi rato naudojimo įrodymai yra nuo 2400 m. pr. m. e. Veluvėje rasti variniai dirbiniai. Tai rodo tarptautinę prekybą, nes Nyderlanduose jis neaptinkamas.
Bronzos amžius šalyje truko 2000–800 m. pr. m. e. Dauguma bronzinių objektų rasta Drentėje.
Remove ads
Geležies amžius atnešė klestėjimą Nyderlandams, nes geležies rūdos aptinkama visoje šalyje. Kalviai keliavo po kaimus ir iš geležies bei vario gamino kardus, kirvius, peilius, strėlių antgalius, smeigtukus. Įrodymai teigia, kad buvo bandoma gaminti Damasko plieną.
Oso apylinkių kape, datuojamame 500 m. pr. m. e., buvo rastas kalavijas, inkrustuotas koralu ir auksu.
Germanai gyveno Pietų Skandinavijoje, Šlėzvige-Holšteine ir Hamburge. Pablogėjęs klimatas Skandinavijoje 850–760 m. pr. m. e. ir antrąkart greitesnis apie 650 m. pr. m. e. paskatino jų migraciją. Pasibaigus migracijai apie 250 m. pr. m. e. atsirado kelios kalbinės ir kultūrinės grupės. Iš „Šiaurės jūros germanų“ atsirado ankstyvieji fryzai ir saksai. Iš „Reino-Vėzerio germanų“, kurie gyveno palei minėtas upes ir pietų Nyderlanduose, atsirado Salijai frankai.
2005 m. Echte (Limburgas) rastos keltiškos monetos. Šis ir panašūs radiniai įrodo, kad Maso upės slėnis buvo Lateno kultūros ribose. Mokslininkai diskutuoja kokio masto buvo keltų įtaka Pietų Nyderlanduose, bet sutinkama, kad šalyje geležies amžius atsirado be keltų įsiveržimo.
Remove ads
Per Galų karus Julijus Cezaris užėmė žemes į pietus ir vakarus nuo Reino per kelias kampanijas 57–53 m. pr. m. e. Po to 450 metų trukęs romėnų valdymas pakeitė Nyderlandus.
Nuo 15 m. pr. m. e. Pietinius Nyderlandus gynė Limes Germanicus (pasienio įtvirtinimai, nukreipti prieš germanus). Apie 12 m. Reinas tapo šiaurine Romos siena Europos žemyne. Palei fronto liniją iškilo miestai, iš jų svarbiausi buvo Neimegenas (Ulpia Noviomagus Batavorum) ir Vorburgas (Forum Hadriani). Iš pradžių Pietų Nyderlandai priklausė Belgijos Galijos provincijai, vėliau – Žemutinei Germanijai. Į šiaurę nuo Reino gyveno fryzai ir chaukai.
Batavai buvo žymiausia germanų gentis, gyvenusi romėnų valdomuose Nyderlanduose. 38 m. pr. m. e. Agripa perkėlė chatus, gyvenusius į rytus nuo Reino, į žemes Reino pietuose. Ši gentis pasivadino vietinių gyventojų vardu – batavais. Jų santykiai su romėnais iš esmės buvo geri. Jie net tarnavo romėnų kavalerijoje ir pasižymėjo kaip ištikimi ir drąsūs kariai[7]. Batavai perėmė dalį romėnų kultūros, klestėjo prekyba tarp abiejų tautų.
Batavai sukilo 69 m. Jų vadas buvo Gajus Julijus Civilis. Sukilimo viena iš priežasčių buvo, kad romėnai paversdavo jaunus batavus vergais. 70 m. balandį Vespasianas pasiuntė Kvinto Petilijus Cerialio armiją, kuri nugalėjo batavus, Civilis pasidavė prie Neimegeno. Batavai vėliau susiliejo su kitomis gentimis, iš kurių atsirado Salijo frankai.
XVII–XVIII a. olandai gyrė batavų kovą su priespauda ir laikė ją pavyzdžiu jų kovoje su ispanais. Batavai buvo laikomi olandų pirmtakais, jų vardas dažnai naudojamas olandų kultūroje kaip galais save vadina prancūzai, teutonais – vokiečiai.
Mokslininkai sutinka, kad frankai atsirado III a. pirmoje pusėje susijungus įvairioms germanų gentims, gyvenusioms prie Reino. Upės vidurupyje gyveno Ripuarijo frankai, o Nyderlanduose – Salijo frankai. Romėnai juos mini kaip sąjungininkus ir priešus. 320 m. jie užėmė Šeldės upės sritį ir piratavo Lamanšo sąsiauryje. Romėnai užėmė regioną, bet frankų neišvijo, kurie toliau garsėjo kaip piratai, kol Salijo frankai persikėlė į Toksandriją.
Fryzai apie 300 m. buvo priversti persikelti į romėnų valdas kaip laeti (pusiau laisvi kolonistai) ir išnyko kaip atskira grupė. Prie to prisidėjo pablogėjęs klimatas ir romėniškų institucijų atsitraukimas, lėmęs gyventojų sumažėjimą. Du šimtmečius Fryzijos pakrantės liko beveik negyvenamos.
Remove ads
Per Didįjį tautų kraustymasį į Šiaurės Nyderlandus atsikėlė daug saksų, dalis jutų ir anglų. Daug šių atvykėlių neužsiliko, bet persikėlė į Angliją, kur tapo anglosaksais. Pasilikusieji Nyderlanduose pradėti vadinti fryzais, nors neturi sąsajų su senaisiais fryzais. Dėl bendros kilmės senovės fryzų ir anglų kalbos labai panašios. VI a. pabaigoje fryzai užėmė daug žemių Nyderlandų šiaurės vakaruose, VII a. – žemes į pietus nuo Dorestado. Tuo metu Šiaurės Nyderlandai vadinti Fryzija.
VII–VIII a. frankų kronikos mini Fryzijos karalystę, kuri valdė Nyderlandų pajūrį ir Šiaurės jūros krantą Vokietijoje. Fryzų kalba buvo paplitusi visoje pietinėje Šiaurės jūros pakrantėje. Karalystės sostinė buvo Utrechtas.
Dorestadas buvo didžiausias prekybos centras šiaurės vakarų Europoje. Jis išaugo prie romėnų tvirtovės ir buvo 3 km ilgio. Čia vyko vyno prekyba iš Reino slėnio. Jį taip pat garsino monetos. 600–719 m. dėl Dorestado dažnai kovėsi frankai ir fryzai.
Žlugus Romos imperijai frankai išsiplėtė ir įkūrė daug mažų karalysčių (Kelno, Turnės, Le Mano, Kambrų ir kt.)[8]. V a. paskutiniame dešimtmetyje Chlodvigas sujungė visas frankų žemes į vakarus nuo Mezo, įskaitant Pietinius Nyderlandus. Jis tęsė užkariavimus Galijoje.
Jam mirus 511 m., jo 4 sūnūs pasidalino jo valdas. Teuderikui I atiteko būsimoji Austrazija (su Pietiniais Nyderlandais). Teuderiko I palikuonys valdė iki 555 m., kai ją prijungė Chloteras I. Šis vėl padalino valdas 4 sūnums. Austrazija atiteko Sigebertui I. Pietų Nyderlandai priklausė Austrazijai iki Karolingų laikų.
Frankai paplitę į pietus Galijoje iš vietinių gyventojų perėmė liaudišką lotynų kalbą, bet valstybės pareigūnai naudojo germanų kalbą kaip antrąją iki IX a. vidurio Austrazijoje ir Neustrijoje. Tik X a. nustota buvusioje Galijoje kalbėti germaniškai.[9] Senieji Salijo frankai, kurie nepersikėlė į Galiją išlaikė germanišką kalbą ir IX a. tapo senovės olandais. Senovės olandų kalba turi daug bendrybių su senąja saksų kalba, bet tikslūs santykiai neaiškūs, nes išliko mažai raštų senovės olandų kalba. Apie 1150 m. senovės olandų kalba tapo vidurio olandų kalba.
Su romėnais atvykusi krikščionybė visai neišnyko (bent Mastrichte). Teigiama, kad frankai tapo krikščionimis 496 m., kai krikštą priėmė Chlodvigas. Fryzai gavo krikštą, kai juos užėmė frankai, o saksai rytuose prieš juos užkariaujant frankams. Škotų ir anglosaksų misionieriai Vilibrordas, Vulframas ir Bonifacas daug nuveikė VIII a. krikštijant fryzus ir frankus. Fryzai nukankino Bonifacą Dokume 754 m.
VIII a. pradžioje fryzai ir frankai susipyko ir po kelių karų Fryzija buvo užimta. 734 m. po pergalės Boarno mūšyje frankai užėmė visas žemes į vakarus nuo Lauverso upės. Tik 785 m. frankai užėmė teritoriją į rytus nuo Lauverso, kai Karolis Didysis nugalėjo Vidukindą.
Būsimieji flamandai ir olandai nustojo vadintis frankais IX a., nes frankai iš tautinio identiteto tapo nacionaliniu, labiau siejamu su Frankonija ar Il de Fransu. Nors ta tauta nebesivadino frankais, jie toliau priklausė Karolio Didžiojo imperijai. Kadangi Karolingai buvo kilę iš Austrazijos, Lježas, Mastrichtas, Achenas ir Neimegenas buvo Karolingų imperijos centre.
843 m. Frankų imperija padalinta į Vidurio Frankų karalystę, Vakarų Frankų karalystę ir Rytų Frankų karalystę. Nyderlandai atiteko Vidurio, o Flandrija – Vakarų karalystei. Šis padalinimas buvo svarbus istoriniam Flandrijos atskyrimui nuo kitų olandiškų žemių.
Vidurio Frankų karalystė atiteko Lotarui I, vyriausiam Liudviko I Pamaldžiojo sūnui, kai jis pilietiniame kare nugalėjo brolius Karolį Plikagalvį ir Liudviką Vokietį. Lotaras I vėl padalino imperiją sūnums. Lotarui II atiteko žemės į šiaurę nuo Alpių, pavadintos Lotaringija. Jam mirus šią teritoriją pasidalino jo dėdės Merseno sutartimi 870 m. Nors dalį Nyderlandų valdė vikingai, jie atiteko Rytų Frankų karalystei, kuri tapo Šventaja Romos imperija.
IX–X a. vikingai niokojo beginklius fryzų ir frankų pakrančių miestus. Nors jų čia įsikūrė mažai, jie turėjo Nyderlanduose ilgalaikes bazes ir kartais buvo pripažįstami valdovais. Manoma, kad Dorestastadas nusmuko dėl vikingų antpuolių 834–863 m., bet dabar tuo pradėta abejoti.
Svarbiausi to meto vikingai buvo Rorikas Dorestadietis ir jo jaunesnis brolis Haraldas, kurie, spėjama, buvo Haraldo Klako sūnėnai. Apie 850 m. Lotaras I Roriką pripažino Fryzijos valdovu. 870 m. Rorikas tapo Karolio Plikagalvio vasalu, bet vikingų antpuoliai tęsėsi. Haraldo sūnų Rodulfą ir jo vyrus nužudė Ostergo gyventojai, o Rorikas mirė prieš 882 m.
Nyderlanduose kartais randamas vikingų paslėptas sidabras.
879 m. Godfridas naudodamas Gentą kaip bazę nusiaubė Gentą, Mastrichtą, Lježą, Stavelotą, Kelną, Priumą ir Koblencą. Jis valdė beveik visą Fryziją 882–885 m. ir buvo žinomas kaip jos kunigaikštis. Karolis III Storasis pripažino jo valdžią, kai Godfridas tapo jo vasalu. Po Godfriedo nužudymo 885 m., Fryzija atiteko Gerolfui Olandui ir vikingų valdžia Fryzijoje baigėsi.
Vikingų antpuoliai tęsėsi dar šimtą metų. Vikingų atakų 880–890 m. liekanos rastos Ziutfene ir Deventeryje. 920 m. Henrikas I Paukštininkas išvadavo Utrechtą.[10]
Vikingų atakos vyko, kai prancūzų ir vokiečių didikai kovojo dėl Nyderlandų, tad jiems priešinosi tik vietiniai kilmingieji, kurių statusas pakilo.
Vokiečių karaliai ir imperatoriai valdė Nyderlandus X–XI a. Neimegene keletas jų gimė ir mirė. Utrechtas irgi buvo svarbus miestas ir prekybos postas. Šventoji Romos imperija neišlaikė politinės vienybės. Nyderlandus valdė Olandijos grafas, Gelderso kunigaikštis, Brabanto kunigaikštis ir Utrechto vyskupas. Fryzija ir Groningenas liko nepriklausomi, valdomi ne tokių žymių kilmingųjų. Šios feodalinės valstybės nuolat kariavo. Geldersas ir Olandija pešėsi dėl Utrechto, kurio vyskupas valdė pusę Nyderlandų 1000 m., bet buvo nustumptas į šalį, nes buvo vis sunkiau išrinkti naują vyskupą. Groningenas, Dentrė, didžioji Gelderso dalis tapo nepriklausomi. Brabantas nesėkmingai bandė užimti kaimynus, o Olandijos grafystei nepasisekė prisijungti Fryzijos ir Zelandijos.
Dauguma Olandijos gyventojų anksčiau buvo fryzai. Atvykstant frankams jie pasitraukė ar buvo asimiliuoti. Fryzija šiaurėje išlaikė savo institucijas („Fryzų laisvę“) ir niekino feodalinę sistemą, patricijų valdomus miestus. Jie save laikė Šveicarijos sąjungininkais. Jų karo šūkis buvo „geriau miręs nei vergas“. Jie nepriklausomybę prarado, kai juos nugalėjo 1498 m. Saksonijos kunigaikščio Albrechto samdiniai landsknechtai.
Galios centras nepriklausomose valstybėlėse buvo Olandijos kunigaikštystė. Ji atsirado 862 m. kaip imperatoriaus feodas Rorikui už ištikimybę, bet valdant jo palikuonims Kenemerlandas išaugo svarba ir dydžiu. Olandijos grafas Dirkas III apmokestino Mezo žiotis ir atmušė karinį savo valdovo Žemutinės Lotaringijos grafo įsikišimą. 1083 m. „Olandija“ pirmąkart pavadintas regionas, apimantis dabartinę Pietų Olandijos provinciją ir pietinę Šiaurės Olandijos provincijos dalį. Per kitus du šimtmečius Olandijos įtaka didėjo. Jos grafai greitai užėmė beveik visą Zelandiją, bet tik 1289 m. Florisas V užėmė Vakarų Fryziją (dabar šiaurinė Šiaurės Olandijos provincijos dalis).
Apie 1000 m. įvyko žemdirbystės revoliucija, padidinusi maisto produkciją. Tai leido sparčiai plėtotis ekonomikai, darbininkai galėjo išdirbti daugiau žemės ar tapti pirkliais. Vakarų Nyderlandai buvo mažai gyvenami nuo romėnų laikų, kol apie 1100 m. Flandrijos ir Utrechto žemdirbiai pradėjo supirkinėti pelkėtas žemes, jas sausinti ir išdirbti. Per kelias kartas buvo apgyvendinta apleista teritorija. Jie statė atskiras sodybas, kurios nepriklausė kaimams. Tai buvo unikalus reiškinys to meto Europoje.
Gildijos ir turgūs atsirado, kai produkcija viršijo vietinę paklausą. Pinigų atsiradimas patobulino prekybą. Augo seni miestai, nauji atsirado šalia pilių ir vienuolynų. Augant gyventojų skaičiui prekyba ir miestai toliau plėtėsi.
Kryžiaus žygiai buvo populiarūs Nyderlanduose, daug žmonių išvyko kautis į Šventąją žemę. Namie buvo santykina ramybė. Vikingų antpuoliai baigėsi. Tai irgi skatino prekybą.
Miestai ypač klestėjo Flandrijoje ir Brabante. Jiems klestint, jie pradėjo supirkinėti privilegijas iš valdovų. Tarp jų buvo miesto teisės, autonomija, teisės leisti įstatymus. Turtingiausi miestai tapo beveik nepriklausomomis respublikomis. Du iš svarbiausių miestų buvo Briugė ir Antverpenas. Pastarasis tapo vienu svarbiausiu uostų Europoje.
Kablio ir menkės karai (ol. Hoekse en Kabeljauwse twisten) buvo karai ir mūšiai Olandijos grafystėje 1350–1490 m. Jie vyko dėl Olandijos grafo titulo, bet daugelis mano, kad tai buvo pretekstas susiremti vietiniams kilmingiesiems ir buržua. Menkės frakciją sudarė pažangesni Olandijos miestai, o kablio – konservatyvūs kilmingieji.
Olandijos kunigaikštystę užėmė Burgundijos kunigaikštis Pilypas Gerasis, pakviestas vietinių kilmingųjų, nors jo pretenzijos istoriškai nepagrįstos. Kai kurie istorikai manė, kad tie kilmingieji norėjo prijungti Olandiją prie Flandrijos ekonominės ir teisinės sistemos.
Remove ads
Didžiąją dalį Nyderlandų prijungė Burgundijos kunigaikštystė 1433 m. Anksčiau olandai save indentifikavo su gyvenamais miestais, vietinėm grafystėmis, kunigaikštystėmis ar save laikė Šventosios Romos imperijos piliečiai. Burgundijos laikotarpiu pradėjo plėtotis olandų tautinė savimonė.
Olandijos prekyba plėtojosi, ypač transporto ir laivybos srityje. Nauji valdovai gynė Nyderlandų prekybinius interesus. Olandijos laivynas kelis kartus sumušė Hanzos sąjungą. Amsterdamas išaugo ir XV a. tapo svarbiausiu prekybos centru javais iš Baltijos jūros regiono. Čia javai buvo paskirstomi į Angliją, Šiaurės Prancūziją, Belgiją. Ši prekyba buvo labai svarbi Olandijai, nes ji nebesugebėjo išauginti pakankamai javų visiems jos gyventojams.
Karolis V (1500–1558 m.) gimė ir užaugo Gente, kalbėjo prancūziškai. Jis prie Burgundijos prijungė Turnę, Artua, Utrechtą, Groningeną ir Geldersą. Karolio protėviai buvo sujungę 17 provincijų, bet jos nominaliai buvo Prancūzijos ar Šventosios Romos imperijos feodai. Kai jis buvo nepilnametis, jo regente buvo Margarita Austrė iki 1515 m. Prancūzija atsisakė teisių į Flandriją 1528 m.
1515–1523 m. Karolis V kovojo su sukilusiais Fryzijos valstiečiais, vadovaujamais Pier Gerlofs Donia ir Wijard Jelckama. Gelresas bandė įkurti nepriklausomą valstybę. Kadangi jam trūko pinigų XVI a., jo kareiviai turėjo apsirūpinti plėšdami. Jie labai niokojo Burgundijos Nyderlandus, sugriovė Hagą.
Kai Karolis V tapo Ispanijos karaliumi, o vėliau Šventosios Romos imperatoriumi, Nyderlandus valdė jo paskirti regentai (artimi giminaičiai). Kiekviena provincija turėjo savo vyriausybę ir teismus. Miestai turėjo savivaldas ir teises. Be to Karolio atsiusti ispanai įkūrė bendrą Nyderlandų valdžią ir teismus. Ispanai nepaisė senų tradicijų ir olandų diduomenės, sukėlė antiispaniškus jausmus ir maištą. Atsiradus protestantizmui, Karolis V bandė jį sutriuškinti, nepripažino kompromisų. Neramumai prasidėjo Antverpene.
1548 m. Augsburgo trasakcija atskyrė Nyderlandus nuo Šventosios Romos imperijos ir Prancūzijos. Jie gavo didelę autonomiją. 1549 m. Pragmatinė sankcija skelbė, kad Nyderlandai po Karolio mirties nebus padalinti, bet paveldėti kaip visuma.
XVI a. Šiaurės Europoje plito reformacija, ypač Liuterio ir Kalvino mokymai. Po pradinių represijų olandų protestantai vietinių pareigūnų pradėti toleruoti. Apie 1560 m. jie buvo įtakingi, bet vis dar mažuma. Prekyba paremtoje visuomenėje laisvė ir tolerancija buvo vertybės. Tačiau Karolis V ir Pilypas II Habsburgas bandė sunaikinti protestantus, nes Katalikų bažbyčia juos laikė eretikais. Tačiau protestantų pamaldumas ir paprastas gyvenimo būdas kontrastavo su katalikų dvasininkų prabanga. Ispanų antiprotestantiškos priemonės pykdė olandus, kai vietinė valdžia stengėsi sugyventi draugiškai. Šimtmečiui einant į pabaigą situacija blogėjo, Pilypas II pasiuntė karius į Nyderlandus grąžinti katalikybę ir nubausti sukilėlius.
Iš pradžių liuteronybė paplito Antverpene ir pietuose, bet ispanai sėkmingai ją užgniaužė ir liuteronybė suklestėjo tik Rytų Fryzijoje. Po to atvyko anabaptistai, jų mokymas buvo populiarus tarp Olandijos ir Fryzijos valstiečių. Jie buvo visuomeniniu požiūriu labai radikalūs, pasisakė už ligybę, tikėjo, kad apokalipsė arti. Jie atsisakė gyventi senu būdu, kūrė naujas bendruomenes, taip sukeldami gan didelį chaosą. Svarbus olandų anabaptistas Menno Simons įkūrė Menoritų bažnyčią. Judėjimas buvo toleruojamas šiaurėje, bet niekada smarkiai neišaugo.
Trečiasis ir išsilaikęs judėjimas buvo kalvinizmas. Jis atvyko į Nyderlandus apie 1560 m., kalvinistais tapo elito nariai ir paprasti žmonės, ypač Flandrijoje. Ispanai atsakė persekiojimais, atgabeno Ispanišką inkviziciją. Kalvinistai sukilo. 1566 m. jie pradėjo naikinti šventųjų paveikslus ir kitus atvaizdus bažnyčiose. Tais metais kalvinistas Viljamas Tylusis pradėjo karą už olandų nepriklausomybę. Kalvinistai 1572 m. užėmė Olandijos ir Zelandijos provincijas, jas atvertė į savo tikėjimą. Kitos provincijos liko katalikiškomis.
Nyderlandai buvo svarbi Ispanijos imperijos dalis, ypač po Cateau-Cambresis sutarties su Prancūzija 1559 m. Ši sutartis užbaigė ispanų ir prancūzų karą Italijoje, trukusį 1521–1559 m. Tuo metu ispanai daug savo karių laikė Nyderlanduose, kad galėtų užpulti Prancūziją iš šiaurės. Po karo karių ten laikyti nebereikėjo. Prasidėjus taikai olandai rado daug rinkų savo produkcijai. Silkę žvejojo 2000 olandų laivų. Ispanija vis dar buvo svarbiausia prekybos partnere ir pirko baldų ir namų ruošos įrankių, kurie užpildydavo 50 didelių laivų. Visi norėjo vilnonių olandiškų drabužių. Nyderlandai pirko ir apdirbo tiek ispaniškos vilnos, kad vien Briugės pirkliai jos gaminių parduodavo už 4 mln. florinų. Panašiai tiek pat vilnos jie pirkdavo iš anglų tuo metu. Visos prekybos su Anglija apimtis buvo 24 mln. florinų per metus. Eksportas į Angliją buvo pelningas. Nyderlanduose tik prasidėjo „Aukso amžius“. Brabantas ir Flandrija buvo turtingiausios Nyderlandų provincijos. Pati šalis buvo viena turtingiausių pasaulyje. 1560 m. juose gyveno 3 mln. žmonių, 25 miestai turėjo virš 10 tūkst. gyventojų. Tai buvo labiausiai urbanizuota šalis Europoje. Antverpenas su 100 tūkst. gyventojų buvo ypač svarbus. Ispanai nenorėjo atsisakyti šios turtingos šalies, tad dėl jos kovojo 80 metų.
Pilypą II nustebino protestantų sėkmė Nyderlanduose, 1567 m. jis pasiuntė Albos kunigaikštį Fernando Alvarez de Toledo su armija numalšinti sukilimą.[11] Jam atvykus Viljamas Tylusis su šeima pabėgo į Vokietiją 1567 m. balandžio 11 d. Albos kunigaikštis suorganizavo derybas su vietiniais kilmingaisiais, bet kai jie atvyko į Briuselį, buvo suimti, o Egmonto ir Horno grafams įvykdytos mirties bausmės.[11] Po to Albos kunigaikštis atšaukė visas sutartis su protestantais ir su inkvizicijos pagalba įgyvendino Tridento susirinkimo nutarimus.
Remove ads
.jpg)
Olandų karas dėl nepriklausomybės vadinamas Aštuoniasdešimties metų karu (1568–1648 m.). Pirmus 50 metų (1568–1618 m.) Nyderlandai kovojo su Ispanija, o po to konfliktas tapo Trisdešimtmečio karo dalimi (1618–1648 m.). Septynios sukilusios Nyderlandų provincijos buvo sujungtos Utrechto unija 1579 m. ir sudarė Septynių Jungtinių Nyderlandų Provincijų Respubliką (kartais vadinamą „Jungtinėmis provincijomis“). Atsisakymo aktas (ol. Plakkaat van Verlatinghe) 1581 m. liepos 26 d. formaliai paskelbė Nyderlandų nepriklausomybę nuo Ispanijos.
Viljamas Tylusis (kartais vadinamas Oranžiečiu), Olandijos karališkosios šeimos įkūrėjas, vadovavo olandams per pirmą karo pusę po Egmonto ir Horno grafų nužudymo. Iš pradžių ispanams sekėsi, bet vėliau jie sutiko stiprų pasipriešinimą. Jie skerdė vietinius gyventojus, tai buvo vadinama „Ispanišku įtužiu“. Žymiausios skerdynės buvo Antverpene 1576 m., kai buvo nužudyta 10 tūkst. gyventojų.
Karą sudarė apgultys, o ne atviri mūšiai. Gubernatorius-generolas Alexander Farnese pakeitė strategiją: jei miestas pasiduodavo, sąlygos būdavo jam palankios, nebebūdavo ispaniško įtužio, miestų privilegijos buvo išsaugotos, buvo dalinamos amnestijos ir atleidimai, grįžimas į Katalikų bažnyčią turėjo vykti palaipsniui. Konservatyvūs katalikai pietuose ir rytuose rėmė ispanus. Farnese atgavo Atverpeną ir visą dabartinę Belgiją. Ispanai buvo išvyti iš visų olandiškų teritorijų, išskyrus Flandriją, kuri liko Belgijai. Flandrija buvo labiausiai antiispaniška sritis. Daug flamandų pabėgo į Olandiją, tarp jų pusė Antverpeno, 3/4 Briugės ir Gento gyventojų. Ispanų atgautose žemėse vyko kontrreformacija.
Karas tęsėsi dar pusę šimtmečio, bet pagrindinės kovos baigėsi. Vestfalijos taika 1648 m. garantavo Jungtinių provincijų nepriklausomybę nuo Ispanijos ir Vokietijos. Olandai savęs nelaikė vokiečiais nuo XV a., bet tik 1648 m. jie atsiskyrė nuo Šventosios Romos imperijos. Olandų tautinė savimonė formavosi pagal provinciją, o svarbiausia provincija buvo Olandija, tad Septynių Jungtinių Nyderlandų Provincijų Respublika Europoje buvo vadinama Olandija.
Katalikai Olandijoje buvo neteisėta mažuma. Po 1572 m. jie atsigavo dėl kontrreformacijos, nes pradėtos statyti seminarijos, buvo reformuota bažnyčia, pradėti siųsti misionieriai į protestantų sritis. Išsišokusius katalikų kunigus kalvinistai suimdavo, persekiodavo. Katalikų skaičius stabilizavosi ties trečdaliu Olandijos gyventojų, jie ypač reiškėsi pietryčiuose.
Remove ads
Per Aštuoniasdešimt metų karą Jungtinės provincijos tapo svarbiausiu prekybos centru Europoje ir aplenkė Flandriją. Auksiniame amžiuje klestėjo Olandijos prekyba, pramonė, menas ir mokslas. XVII–XVIII a. Jungtinės provincijos buvo turtingiausia ir moksliškai pažangiausia šalis Europoje. Spekuliacija tulpėmis sukėlė pirmą rinkos žlugimą 1637 m., bet ekonomika greitai atsigavo.
Lentpjūvės išradimas padėjo sukurti milžinišką laivyną prekybai ir karui. Suklestėjo laivų ir cukraus gamyba. Olandai pasižymėjo kaip geri jūreiviai ir žemėlapių sudarytojai, tad pradėjo dominuoti pasaulio prekyboje, išstūmę portugalus ir ispanus. 1602 m. buvo įkurta Olandų Rytų Indijos bendrovė. Tai buvo pirma pasaulyje tarptautinė korporacija, kurios akcijomis buvo prekiaujama Amsterdamo biržoje. Tai buvo didžiausia pasaulyje įmonė XVII a. Kad finansuotų regiono prekybą buvo įkurtas Amsterdamo bankas 1609 m., tikro centrinio banko pirmtakas.
Olandai laivais medžiojo banginius Svalbarde, prekiavo prieskoniais Indijoje ir Indonezijoje, įkūrė Naujojo Amterdamo koloniją (dabar Niujorkas), taip pat Pietų Afrikoje ir Karibuose. Olandija iš portugalų atėmė šiaurės rytų Braziliją, Angolą, Indoneziją ir Ceiloną. 1640 m. Olandų Rytų Indijos bendrovė gavo prekybos su Japonija monopolį.
Olandai taip pat dominavo prekyboje tarp Europos šalių. Per Olandiją ėjo prekybos keliai iš šiaurės į pietus, iš vakarų į rytus, į Vokietijos gilumą per Reino slėnį. Olandai gabeno Portugalijos ir Prancūzijos vyną į Baltijos regioną, o iš ten javus gabeno į Viduržemio jūrą. Apie 1680 m. į Baltijos jūrą įplaukdavo 1000 olandų laivų kasmet. Jie net kontroliavo Anglijos ir jos kolonijų prekybą, po karo su Ispanija, jie prekiavo ir su šia šalim.
Renesanso humanizmas, kurio gynėjas buvo Erazmas Roterdamietis (1469–1536 m.) paplito šalyje ir dėl jo įsivyravo tolerancijos klimatas. Tolerancija viliojo persekiojamas tautines mažumas, pavyzdžiui žydus iš Portugalijos. Panaikinus Nanto ediktą, į Olandiją atvyko daug Prancūzijos hugenotų, kurių tarpe buvo daug prekeivių ir mokslininkų. Tačiau Benedict de Spinoza (1632–1677 m.) įsitikino, kad tolerancija turi ribą. Intelektualinės tolerancijos atmosfera traukė į šalį mokslininkus ir mastytojus. Daugelis jų rinkosi Leideno universitete, kurį įkūrė Viljamas Oranietis, atsidėkodamas miestui už aršų pasipriešinimą ispanams per nepriklausomybės karą. René Descartes gyveno Leidene 1628–1649 m.
Olandų teisininkai garsėjo tarptautinės jūros ir verslo teisės išmanymu. Hugo Grotius (1583–1645 m.) smarkiai nusipelnė kuriant tarptautinę teisę. Be to klestėjo knygų leidyba. Knygos apie mokslą, religiją ir filosofiją kontroversiškos gimtinėje, buvo spausdinamos Nyderlanduose ir gabenamos į užsienį. Taip XVII a. Olandija tapo svarbiausiu knygų leidėju.
Christiaan Huygens (1629–1695 m.) buvo žymus astronomas, fizikas ir matematikas. Jis išrado švytuoklinį laikrodį, kuris buvo labais svarbus tikslaus laiko matavimo istorijai. Jis nusipelnė optikai. Žymiausias optikos olandų mokslininkas buvo Antonijus Levenhukas, kuris išrado ar labai patobulino mikroskopą, o po to metodiškai pradėjo studijuoti mikrobus, sukurdamas mikrobiologijos pagrindus. Žymus hidraulikos inžinierius Jan Leeghwater (1575–1650 m.) laimėjo daug žymių mūšių kovoje su jūra. Jis gavo žemės su vėjo malūnais išpumpavęs vandenį iš didelių ežerų ir juos pavertęs polderiais.
Tapyba buvo svarbiausia meno forma XVII a. Olandijoje. To meto olandų tapyba sekė baroko tendencijas kitose šalyse (kaip Karavadžio pasekėjai Utrechte). Olandai buvo lyderiai natiurmorto, peizažo plėtroje. Portretai buvo populiarūs, bet istoriniai paveikslai vos rasdavo klientus. Bažnyčiose meno beveik nebūdavo. Buvo sukuriama mažai skulptūrų. Nors tapyba atvirai rinkai buvo ir kitose šalyse, turtinga olandų vidurio klasė užtikrino tam tikrų siužetų populiarumą. Dabar žymiausi XVII a. olandų dailininkai yra Rembrantas, Johanas Vermejeris iš Delfto, Jakobas van Reisdalis, Fransas Halsas. Svarbūs meno stiliai buvo Harlemo manierizmas, Utrechto karavadžizmas, Delfto mokykla, Leideno natūralistai (Fijnschilder) ir olandų klasicizmas.
Dėl klestinčios ekonomikos plėtėsi miestai. Buvo statomos naujos rotušės, sandėliai. Pirkliai statėsi namus šalia naujų kanalų, iškastų aplink miestus gynybai ir transportui. Jų ornamentuoti fasadai rodė aukštą pirklių statusą. Kaimo vietovėse buvo statomos pilys ir vilos. Dauguma jų neišliko. Nuo 1595 m. buvo statomos reformuotos bažnyčios, daugelis jų išliko iki šiol. Žymiausi XVII a. olandų architektai buvo Jacob van Campen, Pieter Post, Pieter Vingbooms, Lieven de Key, Hendrick de Keyser. Iš esmės olandų architektūra, maišiusi tradicinius ir užsienio elementus, nepasiekė tapybos lygio.
Aukso amžiuje plėtojosi ir literatūra. Svarbiausi to meto rašytojai buvo Gerbrand Adriaenszoon Bredero, Jacob Cats, Pieter Corneliszoon Hooft ir Joost van den Vondel. Kadangi lotynų kalba buvo tarptautinė, mažai žmonių galėjo skaityti, rašyti, kalbėti olandiškai tuo pat metu.
Muzika nesivystė, nes kalvinistai ją laikė nereikalinga prabanga. Vargonai buvo neleidžiami bažnyčioje, tačiau pasaulietinė muzika išliko.
Remove ads
Olandų Vakarų Indijos bendrovė 1621 m. birželio 2 d. gavo prekybos su Karibais iš Septynių Jungtinių Nyderlandų Provincijų Respublikos. Bendrovė taip pat prižiūrėjo Afrikos vergų prekybą, Braziliją, Karibus ir Šiaurės Ameriką. Ji prekiavo Vakarų Afrikoje, Amerikoje, Ramiajame vandenyne ir daug nusipelnė įkuriant Nyderlandų kolonijas Amerikoje. Pirmos tvirtovės ir gyvenvietės Gajanoje ir Amazonėje pradėtos statyti apie 1590 m. Tikra kolonizacija su gyventojų atvykimu iš metropolijos, nebuvo tokia populiari kaip anglų ir prancūzų atveju. Dauguma olandų gyvenviečių kolonijose buvo apleista šimtmečio pabasigoje, bet olandai išlaikė Surinamą ir keletą Karibų salų.
Kolonija Amerikoje buvo privatus verslas pelnytis iš kailių prekybos. Naujieji Nyderlandai pirmus dešimtmečius buvo apgyvendinami pamažu dėl bendrovės neveiklumo ir nesutarimų su indėnais. XVII a. šeštame dešimtmetyje kolonija smarkiai išaugo ir tapo svarbiu uostu kitoje Atlanto pusėje. Britai užėmė Amsterdamo tvirtovę 1664 m. Olandai atgavo teritoriją 1673 m., bet grąžino ją britams 1674 m. Vestminsterio sutartimi, kuri užbaigė Trečiąjį anglų-olandų karą.
Olandų kilmės gyventojai daug nuveikė JAV istorijai, pvz.: Ruzveltai ir Vanderbiltai. Hudsono slėnis iki šiol išlaikė dalį olandų palikimo. Pilietinių teisių ir pliuralizmo idėjos per gyventojus paveikė Amerikos politiką.[12]
Vergovė buvo nelegali Nyderlanduose, bet klestėjo imperijoje, rėmė ekonomiką.[13] 1619 m. olandai pradėjo milžinišką vergų prekybą tarp Afrikos ir Virdžinijos. Apie 1650 m. Olandija tapo svarbiausiu vergų pirkliu Europoje. Didžioji Britanija ją aplenkė apie 1700 m. olandai iš viso per Atlantą perplukdė 550 tūkst. vergų, apie 75 tūkst. jų žuvo kelionėje. 1596–1829 m. olandų pirkliai pardavė 250 tūkst. vergų Olandijos Gvianoje, 142 tūkst. – Olandų Karibuose ir 28 tūkst. vergų Brazilijoje.[14] Be to dešimtis tūkstančių vergų buvo perkelta iš Indijos ir Afrikos į Olandų Rytų Indiją.[15]
Olandų Rytų Indijos bendrovė, įkurta 1602 m., gavo prekybos su Azija monopolį. Prancūzai ir anglai mėgdžiojo jos modelį, bet niekada nepasiekė jos apimčių. 1602–1796 m. ji nusiuntė į Aziją 1 mln. europiečių 4785 laivais prekiauti. Jie į Europą atvežė 2,5 mln. tonų prekių iš Azijos. Bendrovė gaudavo milžinišką pelną iš prieskonių monopolio visą XVII a. Ji ypač aktyvi buvo dabartinėje Indonezijoje, kur veikė iš Batavijos (dabar Džakarta). Per kitus 200 metų gavo daugiau prekybos centrų ir uostų, plėtė teritoriją. Bendrovė išliko svarbiu prekybos koncernu ir mokėjo 18% metinių dividentų beveik per visą savo istoriją. Prislėgta korupcijos bendrovė bankrutavo 1800 m. Jos nuosavybę perėmė Nyderlandų valdžia.
1647 m. olandų laivas sudužo Stalo įlankoje Keiptaune. Į krantą išlipusi įgula pastatė tvirtovę ir išgyveno metus, kol buvo išgelbėti. Netrukus po to Olandų Rytų Indijos bendrovė čia įkūrė nuolatinę gyvenvietę. Įmonė nenorėjo kolonijos, tik saugios bazės, kur pro šalį plaukiantys laivai galėtų prisiglausti, o jūreiviai surastu šviežios mėsos, vaisių ir daržovių. Tuo tikslu maža Jan van Riebeeck ekspedicija pasiekė Stalo įlanką 1652 m. balandžio 6 d.[16]
Bendrovė atleido nuo kontrakto nedidelį skaičių darbininkų, kad šie įkurtų sodybas Afrikoje ir derlių parduotų bendrovei. Šis susitarimas buvo sėkmingas: iš ten apsigyvenusių olandų įmonė gaudavo vaisių, daržovių, javų, vyno, o vėliau galvijų. Didėjant „laisvų burgerių“ skaičiui, jie statė naujas sodybas į šiaurę ir rytus. Dauguma atsikėlusių buvo olandai kalvinistai, bet jų tarpe pasitaikydavo vokiečių ir skandinavų. 1688 m. prie jų prisidėjo hugenotai, bėgantys nuo Liudviko XIV. Afrikos hugenotai buvo asimiliuoti olandų, bet jie daug kuo nusipelnė PAR istorijai. Bendrovė taip pat atgabeno daug vergų, daugiausiai iš Madagaskaro ir Indonezijos. Jie vesdavo atsikėlusius olandus ir jų palikuonys vadinami Kyšulio spalvotaisiais arba Kyšulio malajais.
XVIII a. Keiptauno kolonija augo ir klestėjo. Tai buvo viena labiausiai išplėtotų europiečių teritorijų už Europos ir Amerikos ribų.[17] Du svarbiausi pajamų šaltiniai buvo laivyba ir žemės ūkis. Dėl strateginės pozicijos beveik visi laivai, plaukiantys iš Europos į Aziją, užsukdavo į Keiptauną.
Atsikėlę toliau nuo kranto olandai pradėjo gyventi pusiau klajokiškai kaip jų išvaryti koikojai. Be galvijų, šeima turėdavo vagoną, palapinę, bibliją ir keletą ginklų. Kai jie apsigyveno sėsliau, jie statė purvo sienų kotedžus, dažnai kelių dienų kelio atstumu nuo europietiškų gyvenviečių. Jie buvo pirmieji iš trekbūrų (klajojančių fermerių, sutrumpintai vadinamų būrais). Jie buvo visiškai nepriklausomi nuo Keiptauno, galėjo save visiškai aprūpinti. Oficiali jų kalba buvo olandų, bet iš XVII a. olandų tarmių išsivystė savita afrikanų kalba.[18][19] Ši virtuvės kalba (kombuistaal)[20] XIX a. pabaigoje buvo pripažinta atskira kalba.
XVIII a. pabaigoje silpstant olandų laivynui juos pakeitė britai. Jie užėmė Keiptauną 1795 m., kad jis neatitektų prancūzams, grąžino 1803 m. olandams ir pasiliko sau 1806 m. Vienos kongresas pripažino Keiptauno koloniją britams 1815 m. Kai britai užėmė Keiptauno koloniją 1806 m., joje buvo 25 tūkst. vergų, 20 tūkst. baltų kolonistų, 15 tūkst. koisanų, 1 tūkst. laisvų baltaodžių.
Po Didžiajai Britanijai pralaimėto karo 1784 m., kilo antioranžistų patriotų maištas. Po Prancūzijos revoliucijos Olandijoje buvo įkurta prancūzams palanki Batavijos respublika (1795–1806 m.), po to Bonapartų šeimos valdoma Olandijos karalystė (1806–1810), kol šalis buvo prijungta prie Prancūzijos imperijos (1810–1813 m.).
Paveikti Amerikos revoliucijos, patriotai siekė demokratiškesnės santvarkos. 1781 m. patriotų įkūrėjas Joan van der Capellen tot den Pol išleido manifestą „Nyderlandų žmonėms“ (ol. Aan het Volk van Nederland). Jie siekė sumažinti korupciją ir stadtholderio Vilhelmo V valdžią.
Patriotus rėmė vidurio klasė. Jie suformavo karinę organizaciją „Laisvieji būriai“. 1785 m. jie atvirai sukilo. Herman Willem Daendels bandė organizuoti įvairių savivaldybių nuvertimą. Tikslas buvo išvyti pareigūnus ir pradėti naujus rinkimus. Vilhelmas V savo rūmus iš Hagos perkėlė į Geldersą. 1787 m. birželį jo energinga žmona Vilhelmina bandė nuvykti į Hagą, bet maištininkų buvo sustabdyta ir grąžinta atgal.
Vilhelmas V malšino sukilimą padedamas prūsų ir britų armijų būrių. Tuo metu olandų bankuose vis dar buvo didžioji pasaulio kapitalo dalis. Vyriausybės remiamiems bankams priklausė 40% Didžiosios Britanijos nacionalinės skolos. Vilhelmas V turėjo artimus santykius su Stiuartais, rėmė jų politiką po Amerikos revoliucijos. Maža negaunanti užmokesčio prūsų armija rėmė save plėšikaudama. Laisvieji būriai toliau siūlė priešintis vyriausybei, dalino pamfletus, kūrė patriotų klubus, rengė demonstracijas. Vyriausybė nusiaubė tuos miestus, kur opozicija sudarė daugumą. 5 opozicijos lyderiai nubausti mirties bausme, vyko linčiavimas. Kurį laiką niekas nesirodė viešai be oranžinio ženklo, rodančio paramą Oraniečiams. 40 tūkst. patriotų pabėgo į Brabantą, Prancūziją ir kitur.
Prancūzijos revoliucija buvo populiari Olandijoje, ją rėmė daug klubų, kai 1795 m. sausį įsiveržė prancūzų armija. Opozicija sukilo, nuvertė vyriausybę ir paskelbė Batavijos respubliką (ol. Bataafse Republiek). Vilhelmas V pabėgo į Angliją. Nauja vyriausybė buvo Prancūzijos marionetė. Batavijos respublika buvo populiari, siuntė olandus kautis prancūzų armijose. Tačiau Napoleonas nuvertė neefektyvų Rutger Jan Schimmelpenninck (1805–1806 m.) režimą.[21]
Olandijos konfederacinis valstybės modelis visam laikui pakeistas centralizuota valdžia. 1798 m. konstitucija buvo demokratinė, bet po 1801 m. perversmo prasidėjo autoritarinis valdymas. Pirmąkar Olandijos istorijoje atsirado ministerijos, daugelis jų išliko iki šių laikų. Tuo metu Vilhelmas V visas olandų kolonijas atidavė Didžiajai Britanijai „pasaugoti“ ir liepė kolonijiniai valdžiai nusileisti. Nuo tada visam laikui olandai prarado Keiptauną, Gajaną ir Ceiloną. Indoneziją olandai atgavo tik 1814 m.
1806 m. Napoleonas įkūrė Olandijos karalystę, o į sostą pasodino brolį Liudviką Bonapartą (1778–1846 m.). Naujas karalius buvo nepopuliarus, bet pasiryžęs dėl savo karalystės pastoti kelią žymiajam broliui. Napoleonas privertė jį atsistatydinti 1810 m. ir prijungė Olandiją prie savo imperijos. 1813 m. atsitraukus prancūzams olandų triumviratas pakvietė Vilhelmo V sūnų Vilhelmą Frydrichą tapti karaliumi, nes bijojo užsienio valdovo, kurį galėjo primesti antiprancūziška koalicija. Jis atsisakė, bet pasiskelbė princu gruodžio 6 d. Paskatintas Vienos kongreso 1815 m. kovo 15 d. Vilhemas Frydrichas pasiskelbė karaliumi Vilhelmu I. Tais metais prijungus Austrijos Nyderlandus ir Lježo vyskupystę buvo įkurta Jungtinė Nyderlandų karalystė, kuriai vadovavo Oranžo-Nassau dinastija. Buvo manoma, kad stipri valstybė į šiaurę nuo Prancūzijos apkarpys jos ambicijas.
Be Nyderlandų karūnos Vilhelmui I atiteko Liuksemburgo didžiojo kunigaikščio titulas. Nauja šalis turėjo dvi sostines: Briuselį ir Amsterdamą. Šiaurinė šalies dalis turėjo 2 mln. gyventojų. Dauguma jų buvo kalvinistai, mažuma – katalikai. Pietinė dalis (po 1830 m. žinoma kaip Belgija) turėjo 3,4 mln. gyventojų. Beveik visi katalikai, bet prancūziškai kalbantys valonai ir olandiškai kalbantys flamandai dalino teritoriją per pusę. Vidurinė klasė pietuose kalbėjo prancūziškai. Teisę balsuoti turėjo 60 tūkst. belgų ir 80 tūkst. olandų. Oficialiai sostinė buvo Amsterdamas, bet vyriausybė susirinkdavo ir Briuselyje, Hagoje.
Adolphe Quetelet (1796–1874 m.), žymus belgų statistas apskaičiavo, kad Jungtinei Nyderlandų karalystei sekėsi gerai: mirtingumas žemas, maisto pagaminama daug, švietimas aukšto lygio, o labdaringumas didžiausias pasaulyje. Geriausi metai buvo apie 1825 m. Tiesa, švietimas pagerėjo tik po Adriaan van den Ende modernizacijos 1806 m. Olandai 1826 m. švietimui išleido 12 kartų daugiau pinigų nei prancūzai.
Vilhelmas I buvo švietimo amžiaus despotas ir pripažino visų lygybę prieš įstatymą, bet daugelį žmonių pakėlė į kilmingųjų luomą. Balsavimo teisė buvo ribojama, tik kilmingieji galėjo priklausyti viršutiniams rūmams. Atkurtos provincijos turėjo tik nominalią valdžią, viskas buvo tvarkoma sostinėje. Vilhelmui I nepatiko katalikai, tad jis panaikino Katalikų bažnyčios privilegijas, sulygino ją su kitų tikėjimų bendruomenėmis. Visa tai buvo daroma Prancūzijos revoliucijos, kurios nekentė vyskupai, dvasia.
Karalius pasisakė už ekonomikos modernizaciją. Per pirmus 15 metų šalis klestėjo, ypač sparčiai industralizacija vyko pietuose, kur tekstilės pramonės susikūrimą rėmė angliakasyba. Šiaurėj buvo mažai pramonės, bet grąžinus kolonijas atsinaujino pelninga prekyba.
Protestantai šalyje sudarė tik ketvirtį gyventojų, bet jie kontroliavo vyriausybę ir armiją. Katalikai savęs nelaikė naujos valstybės dalimi ir save tapatino su viduramžių olandais. Prancūziakalbis pietų elitas save laikė antrarūšiais piliečiais. Katalikiškuose pietuose Vilhelmas I buvo nepopuliarus. Valonai aršiai priešinosi bandymams padaryti olandų kalbą valstybinę visoje šalyje.
Po 1830 m. Olandijos pramonė nesivystė taip sparčiai kaip Belgijos, kurios industralizacija pirmavo žemyne, nes buvo pabrėžiama prekyba, o ne pramonė. Tačiau Šiaurės Brabante ir Overeiselyje pramonė vystėsi sparčiai, tai buvo ekonomiškai pažangiausios provincijos.[22][23]
Olandija tapo modernia vidurinės klasės pramonine valstybe. Jos žmonių skaičius žemės ūkyje sparčiai mažėjo ir buvo dedamos pastangos atgauti pozicijas laivyboje ir prekyboje. Nyderlandų pramonė pasivijo Belgijos tik apie 1920 m. Svarbiausios pramonės rūšys buvo tekstilė ir „Philips“ pramoninis kompleksas. Roterdamas tapo svarbiausiu laivybos ir gamybos centru. Skurdas palaipsniui mažėjo.
1840 m. Vilhelmas I atsisakė sosto sūnaus Vilhelmo II naudai. Naujasis karalius stengėsi testi tėvo politiką, nors tam priešinosi galingas liberalizmo judėjimas. 1848 m. Europoje kilo revoliucijos. Nors Nyderlanduose buvo ramu Vilhelmas II ėmėsi demokratinių reformų. Jis paprašė garsų liberalą Johan Rudolf Thorbecke sukurti naują konstituciją, kuri paverstų šalį konstitucine monarchija. Ji buvo paskelbta 1848 m. lapkričio 3 d. Karaliaus valdžia buvo smarkiai apribota, vyriausybė atsakė tik renkamam parlamentui, pilietinės teisės buvo garantuotos. Nuo to laiko santykiai tarp įvairių valdžios rūšių nepasikeitė iki šių dienų.
1849 m. karaliumi tapo Vilhelmas III, kuris nenoriai leido Thorbecke formuoti vyriausybę, vykdyti liberalias reformas, kurių svarbiausia buvo rinkimų teisės išplėtimas. Tačiuau Thorbecke vyriausybė greitai žlugo po protestantų riaušių, kai Vatikanas atkūrė vyspupystę, panaikintą XVI a. Konservatyvi vyriausybė nepanaikino liberalių reformų, katalikai gavo tokias teises kaip ir protestantai.
XIX a. atsigavo menas. Hagos mokykla kūrė realistinius paveikslus 1860–1890 m. Vincent van Gogh buvo olandas, bet didžiąją gyvenimo dalį praleido Prancūzijoje. Literatūra, muzika, architektūra ir mokslas taip pat klestėjo. Svarbus to meto mokslininkas buvo Johannes Diderik van der Waals (1837–1923 m.), gavo Nobelio premiją už termodinamikos tyrinėjimus, o Hendrik Lorentz (1853–1928 m.) ir jo studentas Pieter Zeeman (1865–1943 m.) pasidalino Nobelio premiją fizikos srityje. Kitas svarbus mokslinikas buvo biologas Hugo de Vries (1848]-1935 m.), iš naujo atradęs Mendelio genetiką.[24]
1890 m. mirus Vilhelmui III, karaliene tapo jo jauna dukra Vilhelmina (1880–1962 m.), kuri valdė Nyderlandus 58 metus. Unija su Liuksemburgu baigėsi, nes jo įstatymai neleido kunigaikščio postą užimti moteriai. Liuksemburgo didžiuoju kunigaikščiu tapo jos tolimas pusbrolis Alfonsas.
Nyderlandai toliau klestėjo iki Pirmojo pasaulinio karo ir ekonominės krizės. Olandų skaičius XX a. augo sparčiai, nes sumažėjo mirtingumas, dėl pramonės atsirado daugiau darbų miestuose. 1900–1950 m. gyventojų skaičius padvigubėjo nuo 5,1 iki 10 mln.
Nuo 1815 m. olandai beveik neplėtė savo imperijos, jie nebeturėjo valdų Afrikoje. Kolonijos duodavo ekonominių galimybių, o šiaip jomis nebuvo rūpinamasi. Išimtis buvo Eduard Dekker 1860 m. su slapyvardžiu Multatuli parašęs novelę „Max Havelaar“, kuri buvo svarbi olandų literatūrai. Joje jis kritikavo kolonijų išnaudojimą ir blogai atsiliepė apie vietinius valdovus, kurie koloboravo su kolonistais. Olandai savo valdas Indonezijoje plėtė be problemų, neskaitant brangaus karo su Ačehu Šiaurės Sumatroje.
Nyderlandai nekariavo didelio karo nuo XVIII a. vidurio ir pamažu jų armija nusilpo. Šalis nusprendė būti neutralia net kilus karui.[25]
1905 m. vokiečiai sukūrė Šlyfeno planą veržtis link Paryžiaus pro Belgiją. Nyderlandai liko nepaliesti, nes iš ten Vokietija gaudavo gumą, alavą, chininą, aliejų ir maistą. Olandai galėjo pereiti britų blokadas.
Sąjungininkai ir Centrinių valstybių sąjunga nesikišo į Nyderlandus, nes juose buvo Reino, Mezo ir Šeldės žiotys. Tos upės buvo svarbios kuriai nors pusei, bet niekas nenorėjo dėl jų atverti naujo fronto, nes gaudavo naudos iš Nyderlandų neutralumo.
Nepaisant to šalis buvo paveikta karo. Kritikuojant opozicijai buvo renkama šauktinių kariuomenė. 1918 m. armijoje kilo maištai. Trūko maisto, nes juo teko dalintis su kariaujančiom pusėm. Kildavo maisto riaušės.
Didelė problema buvo kontrabanda. Užėmus Belgiją, joje trūko maisto, nes jį atimdavo vokiečiai, o Sąjungininkai nesiusdavo maisto į okupuotą teritoriją. Maisto kontrabanda į Belgiją didino Olandijos infliaciją ir maisto trūkumą. Sąjungininkai vertė olandus nutraukti kontrabandą, o vokiečiai pasienyje pastatė tvorą su elektros srove.
1917 m. visi vyrai gavo teisę balsuoti, o 1919 m. ši teisė suteikta moterims.
Ekonominė krizė, prasidėjusi 1929 m. nuniokojo Olandijos ekonomiką, čia ji truko ilgiau nei kitose Europos šalyse. Tai aiškinama labai griežta vyriausybės fiskaline politika ir ilgesniu prisirišimu prie aukso standarto nei Nyderlandų prekybos partnerių. Krizė lėmė nedarbą, skurdą, socialinius neramumus.
Augantis Vokietijos nacizmas buvo pastebėtas Nyderlanduose ir buvo tikėtasi karo, bet olandai manė, kad jų neutraliteto bus vėl paisoma.
Olandijos fašistai garbino Musolinį, bet jų buvo mažai, jie buvo neefektyvūs ir uždari. Naciai gavo Berlyno paramą, tačiau daugumai olandų nebuvo priimtina jų rasistinė ideologija ir polinkis į smurtą.
Gynybos biudžetas nebuvo didinamas, kol Vokietija militarizavo Reino kraštą 1936 m. Jis vėl buvo padidintas Vokietijai prijungus Austriją ir Sudetų kraštą. Kolonijos irgi buvo ginkluojamos dėl įtampos su Japonija. Nyderlandai mobilizavo armiją prieš Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai paskelbiant karą 1939 m. rugsėjį bei užsakė modernių ginklų, kurių dauguma taip ir neatvyko.
Nyderlandai kilus karui paskelbė neutralitetą, bet 1940 m. gegužės 10 d. naciai įsiveržė į šalį. Olandai priešinosi labiau nei tikėtasi. Šiaurėje naciai buvo atmušti, ties viduriu sustabdyti prie Grebebergo, daug parašutininkų žuvo ar buvo paimta į nelaisvę Nyderlandų vakaruose.
Daugiau nei 2000 elitinių generolo Študento karių tapo karo belaisviais Anglijoje, o pats generolas buvo pašautas. Tik pietuose vokiečiai prasiveržė ir tik netoli Roterdamo sustabdyti. Gegužės 14 d. naciai buvo įstrigę, tad Luftwaffe subombardavo Roterdamą. Žuvo 900 žmonių, 78 tūkst. gyventojų liko be namų. Po to vokiečiai grasino tą patį padaryti Utrechtui. Olandija pasidavė gegužės 15 d., išskyrus Zelandiją, kur buvo prancūzų karių. Karališkoji šeima pabėgo į Didžiąją Britaniją, o vėliau kai kurie persikėlė į Kanadą. Griežtėjant okupantams daug olandų prisidėjo prie pasipriešinimo. Tačiau daug olandų irgi koloboravo.
Iš 140 tūkst. žydų po karo liko tik 40 tūkst. Iš nesislapsčiusių 100 tūkst. išgyveno tik 1 tūkst. Viena iš žuvusių buvo Ana Frank, kurios dienoraštį išleido jos tėvas Otas Frankas.
1941 m. gruodžio 8 d. Nyderlandai paskelbė karą Japonijai. Olandijos vyriausybė tremtyje bendradarbiavo su Vašingtonu ir Londonu, kad atkirstų Japoniją nuo naftos. Japonai įsiveržė į Indoneziją 1942 m. sausio 11 d. Olandai pasidavė, kai kovo 8 d. Japonija įsiveržė į Javą. Visi olandų kilmės gyventojai buvo suvaryti į stovyklas.
Amerikiečiams išsilaipinus Normandijoje 1944 m. birželį, rugsėjo mėnesį sąjungininkai jau kovėsi dėl tiltų per upes Nyderlandų pietuose. Po Šeldės mūšio Antverpenas buvo atvertas sąjungininkų laivams.
Likusi šalies dalis buvo išvaduota tik 1945 m. pavasarį. Stiprėjant pasipriešinimui naciai sukėlė badą (ol. Hongerwinter) tų metų žiemą. Buvo įkurtos sriubos virtuvės, bet daug silpnos sveikatos žmonių mirė.
Pirmoji Kanados armija prasiveržusi pro Zygfrydo liniją pasiekė Reiną kovo mėn. Ši armija prieš karo pabaigą buvo atsakinga už vokiečių išvarymą iš Nyderlandų.
Arnhemo išvadavimas prasidėjo balandžio 12 d. ir truko 4 dienas.
Pasibaigus pergalės euforijai olandai suprato, kad jų ekonomika sunaikinta, o tokie miestai kaip Roterdamas, Neimegenas, Arnhemas ir dalis Hagos buvo sugriauta.
Po karo nacių koloborantai buvo persekiojami.
Pokario metais Olandija bandė prisijungti Vokietijos teritorijas. JAV tam priešinosi, bet 1949 m. Londono konferencijoje Olandijai leista prijungti nedideles Vokietijos teritorijas, kurias ji grąžino 1963 m. rugpjūčio 1 d.[26]
XIX a. Nyderlandų industrializavimas buvo lėtesnis lyginant su kaimyninėmis šalimis, daugiau dėl unikalios vandens kelių infrastruktūros ir priklausomybės nuo vėjo energijos. Pirmajame pasauliniame kare Nyderlandai išlaikė neutralitetą, bet Antrojo pasaulinio karo metu 1940 m. gegužę valstybė buvo okupuota nacių Vokietijos ir visiškai išlaisvinta tik 1945 m. Nuo 1941 iki 1945 m. naciai ir jų šalininkai išžudė daugiau kaip 100 000 Nyderlandų žydų, daugybę Nyderlandų čigonų, homoseksualistų ir psichiškai nesveikų bei fizinių trūkumų turėjusių asmenų.
Operacija Juodoji Tulpė buvo Olandijos teisingumo ministro Kolfschoten planas išvyti visus vokiečius iš Nyderlandų 1945 m. 3691 vokietis (15% Nyderlandų vokiečių) buvo deportuota 1946–1948 m.[27]
Iki 1954 m. spalio 28 d. Surinamas ir teritorijos Antiluose buvo tik Nyderlandų Karalystės kolonijos, tačiau 1954 m. Surinamas ir tik suformuoti Nyderlandų Antilai gavo krašto statusą, Nyderlandų Karalystė tapo federacine valstybe sudaryta iš šių dviejų teritorijų ir europinės Nyderlandų dalies. 1975 m. Surinamas paliko Nyderlandų Karalystę, tapdamas nepriklausoma valstybe. 1986 m. Aruba atsiskyrė nuo Nyderlandų Antilų ir tapo atskira karalystės dalimi, nuo tada Nyderlandų Karalystė turi du autonominius regionus: Nyderlandų Antilus ir Arubą.
Pokaryje Nyderlandų ekonomika greitai atsigavo, Nyderlandai tapo Beneliukso ir Europos ekonominės Bendrijos nare. Nyderlandai įstojo ir į NATO aljansą, buvo viena iš šešių Europos anglies ir plieno bendriją, kuri išsivystė į Europos Sąjungą, įkūrusių šalių.
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
Remove ads