Cechų sistema

Cechų sistema – amatininkų sąjunga, normavusi jų kvalifikaciją, darbo laiką, pardavimo vietas, turimų pameistrių skaičių.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Cechų istorija

Miestuose įsikūrę amatininkai pradėjo reglamentuoti ir kontroliuoti savo veiklą. Užsiimti ūkine veikla amatininkas galėdavo tik tuo atveju, jei jis priklausydavo cechui, vienijančiam šia veikla užsiimančius asmenis. Į cechą įstojęs asmuo turėjo dalintis savo patirtimi. Norėdamas būti cecho nariu amatininkas turėdavo ne tik sumokėti mokestį cechui, bet ir vykdyti įvairias kitas sąlygas, pavyzdžiui, kelerius metus keliauti po apylinkes ir mokytis amatų, pagaminti brangų gaminį, liudijantį jo meistriškumą. Neretai cechų nariai vengdavo įsileisti į savo tarpą naujų konkurentų ir kartais labai užkeldavo reikalavimus.

Ribodami konkurenciją tarp narių cechai varžydavo amatininkų veiklą nustatydami maksimalų darbininkų skaičių, darbo laiką. Cecho paskirti atstovai tikrindavo ar laikomasi nustatytų taisyklių, dažnai pasitaikydavo, kad cechai išlaikydavo būrį, turintį vaikyti iš kitų miestų ar kaimų atvykusius prekiautojus, kartais net su pigesnėmis ar geresnės kokybės prekėmis.

Vilniuje buvo ne tik įvairių prekių gamintojų, bet ir budelių, elgetų cechai.

Cechų žlugimas

Nors iš pradžių cechų sistema palaikė kokybę ir skatino amatininkus tobulėti, vystantis technikai ji tapo progreso stabdžiu. Dirbtinis veiklos suvaržymas trukdė mechanizuoti gamybą, savo rinkos saugojimas stabdė prekybą. Pirmosios didesnės mechanizuotos įmonės kūrėsi nuošaliau kaimuose. Panaikinus baudžiavą tuo pačiu laiku buvo naikinama ir cechų sistema.

Vikiteka: Cechų sistema – vaizdinė ir garsinė medžiaga