Brazilija
From Wikipedia, the free encyclopedia
From Wikipedia, the free encyclopedia
Brazilija (port. Brasil), oficialiai Brazilijos Federacinė Respublika (port. República Federativa do Brasil) – valstybė Pietų Amerikoje, didžiausia ir daugiausiai gyventojų turinti žemyno valstybė. Brazilija yra didžiausia pagal plotą ir gyventojų skaičių portugališkai kalbanti valstybė pasaulyje. Šalis taip pat yra penkta pagal užimamą plotą (8,5 mln. km²) ir gyventojų skaičių (apie 214 mln.) pasaulio valstybė.
Šis straipsnis apie valstybę Pietų Amerikoje. Apie to paties pavadinimo šalies sostinę skaitykite straipsnyje Brazilija (miestas).| Brazilijos Federacinė Respublika port. República Federativa do Brasil
|
|||||
|---|---|---|---|---|---|
| |||||
| Himnas: „Brazilijos nacionalinis himnas“ | |||||
 Brazilija žemėlapyje | |||||
| Valstybinė kalba | portugalų | ||||
| Sostinė | Brazilija | ||||
| Didžiausias miestas | San Paulas | ||||
| Valstybės vadovai • Prezidentas • Viceprezidentas • Žemųjų rūmų prezidentas |
Lula da Silva Geraldo Alckmin Arthur Lira | ||||
| Plotas • Iš viso • % vandens |
8 515 767 km2 (5) 0,65 % | ||||
| Gyventojų • 2022 • Tankis |
 214 047 375[1] (6)25 žm./km2 (193) | ||||
| BVP • Iš viso • BVP gyventojui |
2022 1 833,274[2] mlrd. $ (10) 8 564[2] $ (87) | ||||
| Valiuta | Brazilijos realas (R$) (BRL) | ||||
| Laiko juosta • Vasaros laikas | nuo UTC–2 iki –5 (BRT) netaikomas | ||||
| Nepriklausomybė Paskelbta Pripažinta |
nuo Portugalijos 1822 m. rugsėjo 7 d. 1825 m. rugpjūčio 29 d. | ||||
| Interneto kodas | .br | ||||
| Šalies tel. kodas | +55 | ||||
| Kirčiavimas | Brazi̇̀lija[3] | ||||
Šalis užima didelę teritoriją tarp Andų kalnų ir Atlanto vandenyno. Brazilija pietuose ribojasi su Urugvajumi, vakaruose – su Argentina, Paragvajumi, Bolivija, Peru, Kolumbija, šiaurėje – su Venesuela, Gajana, Surinamu ir Prancūzijos Gviana.
Brazilija buvo Portugalijos kolonija nuo Pedro Kabralo išsilaipinimo 1500 m. iki nepriklausomybės paskelbimo 1822 m.[4] Iš pradžių tapusi nepriklausoma kaip Brazilijos imperija, respublika su dvejų rūmų įstatymų leidžiamąja valdžia, įkurta 1824 m. ratifikavus pirmąją konstituciją, egzistavo iki 1889 m.[4] Dabartinė Konstitucija Braziliją apibrėžia kaip federacinę respubliką.[5] Federaciją sudaro federalinės teritorijos sąjunga, 26 valstijos bei 5564 savivaldybės.[5][6]
Brazilijos ekonomika yra penkta pasaulyje pagal BVP[7] ir aštunta pasaulyje pagal perkamosios galios paritetą[8]. Šalis laikoma turinti vieną labiausiai augančių ekonomikų pasaulyje.
Pagal skirtingas teorijas, pirmieji žmonės į Brazilijos teritoriją atsikėlė tarp 17 ir 6 tūkst. m. pr. m. e. Kai šalį atrado europiečiai, vietos indėnų gentys tebebuvo neolito stadijoje. Labiausiai išvystytas regionas buvo Atlanto vandenyno pakrantės, apgyvendintos daugiausia tupių indėnų genčių, kurios vadino jas Pindorama, t. y. palmių šalimi. Braziliją 1500 m. sausio 26 d. atrado ispanų keliautojas Vicente Yáñez Pinzón, kuris aplenkė portugalų ekspediciją, vadovaujama P. A. Kabralio (Pedro Álvares Cabral), kuri pasiekė šalį balandžio 22 d. Nepaisant to, Tordesiljo sutartis pripažino Portugalijai visas Pietų Amerikos sritis į rytus nuo sąlyginės linijos. 1533 m. prasidėjo reali portugalų kolonizacija, kuomet Brazilijos pakrantė buvo padalinta į 15 paveldimų kapitonijų. Taip įkurta Brazilijos kolonija.
Pradžioje portugalų kolonizatoriai eksportavo dekoratyvinę medieną, po to ėmėsi auginti cukranendres, introdukavo kavą. Kolonijose daugiausia dirbo vergai, iš pradžių vietos indėnai, o nuo 1550 m. vergai daugiausia buvo vežami iš Afrikos, pirmiausia iš Kongo. Nuo 1549 m. portugalų žemės Brazilijoje buvo tiesiogiai valdomos Portugalijos karaliaus. 1621 m. kolonija buvo padalinta į dvi valstijas (port. estados) – Brazilijos (pietuose) ir Maranjano (šiaurėje). XVII a. viduryje portugalų hegemonijai regione ėmė grasinti kitos kolonijinės valstybės – Prancūzija ir Nyderlandai. Pastarieji 1630 m. šiaurės rytinėse teritorijose įkūrė Nyderlandų Braziliją, o Prancūzija surengė kelias ekspedicijas netoli ekvatoriaus ir šalies pietuose. Galiausiai portugalams pavyko atsikovoti prarastas teritorijas ir išlaikyti kontrolę.
Per XVII–XVIII a. kolonijos teritorija plėtėsi į vakarus, daugiausia bandeirančių dėka. Buvo kolonizuojama Kaatinga, Seradas, Amazonija. Ypač sparčiai plėtėsi San Vinsentės ir Gran Paros kapitonijos, kurių faktinės ribos gerokai peržengė Tordesilijo liniją. Tordesiljo sutartis su Ispanija buvo panaikinta 1777 m., pripažįstant Brazilijos kolonijai visas įsisavintas žemes.
1808 metais į Braziliją atvyko nuo Napoleono bėgantis Portugalijos karalius su visa karališkąja šeima bei vyriausybe, todėl Brazilija laikinai tapo imperijos metropolija. Šie įvykiai pakėlė Brazilijos statusą. 1816 m. atkūrus Portugalijos nepriklausomybę, ji pavadinta Portugalijos, Brazilijos ir Algarvės karalyste. Princas Petras I 1822 m. spalio 7 d. paskelbė nepriklausomybę ir įkūrė nepriklausomą Brazilijos imperiją.
Antrasis Brazilijos imperatorius Petras II buvo nuverstas nuo sosto, ir 1889 m. spalio 15 d. Brazilija tapo respublika. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje šalis pritraukė net 5 milijonus europiečių imigrantų, kas dar labiau paskatino krašto įsisavinimą. Iki XX amžiaus vidurio Brazilijos sostinė buvo Rio de Žaneiras.
Šalyje susiformavo oligarchų viešpataujama Senoji Respublika (port. República Velha), o 1930 m. karinio perversmo metu ji buvo nuversta ir į valdžią atėjo Žetulijus Vargas. Jis 1937 m. įtvirtino diktatūrą, žinomą kaip Estado Novo, ir valdžioje išsilaikė iki 1945 m. Kai buvo priverstas atsistatydinti, šalis vėl ėmė darytis demokratiškesnė, vyko reformos, 1960 m. sostinė perkelta į specialiai tam įkurtą miestą – Braziliją, esančią šalies centre.
Paaštrėjusios šalies ekonominės problemos ir įsibėgėjęs Šaltasis karas 1965 m. Brazilijoje lėmė karinio režimo įsitvirtinimą. Jo metu naujai išleista konstitucija stipriai apribojo teises ir laisves, vykdė nacionalizmo, ekonominio vystymo ir opozicijos komunizmui politiką. Jos metu Brazilija gan sparčiai ekonomiškai vystėsi. 1985 m. pirmuoju civiliu prezidentu nuo 1965 m. tapo Tankredas Nevesas. Jis liberalizavo valdymą, 1988 m. išleido naują (dabartinę) Brazilijos konstituciją, ir vėl pasuko demokratizacijos keliu. Šis periodas žinomas kaip Naujoji Respublika (port. República Nova).
Pagal šalies Konstituciją Brazilija – federacinė prezidentinė demokratinė respublika, kurios prezidentas yra kartu valstybės ir vyriausybės vadovas. Valstybėje veikia daugpartinė sistema.
Administracinė valstybės struktūra – federacija, tvarkoma pagal JAV modelį. Municipalitetai yra autonomiški politiniai vienetai.
2016 m. rugsėjo 1 d. apkaltos būdu šalies parlamentas pašalino prezidentę Dilma Rousseff, kaltinamąžeto naudojimu. Naujuoju šalies vadovu tapo iki tol viceprezidentu buvęs Michel Temer.[9]
Federacijos valdymo lygiai yra šie:
Brazilija susideda iš regionų (sudarytų pagal geografinę padėtį ir ypatumus), kuriuos sudaro valstijos:
Regionams nepriklauso:
Buvusios valstijos:
Brazilijos kraštovaizdį sudaro platus Amazonės miškų ruožas šiaurėje bei atviresnė kalvų ir nedidelių kalnų teritorija pietuose – tai daugumos Brazilijos gyventojų namai ir žemės ūkio regionas. Užimantys Australijos dydžio teritoriją, Amazonės drėgnieji atogrąžų miškai yra didžiausi žemėje. Jie sudaro apie trečdalį Pietų Amerikos ir auga daugiausia Brazilijoje, Amazonės baseine. Jų medžiai maitina ir globia visokiausius žvėris, paukščius, vabzdžius ir roplius, taip pat Amazonijos indėnus, gyvenančius čia tūkstančius metų. Palei Atlanto vandenyną išsidėstę keli kalnų ruožai, kuriuose yra aukščiausias Brazilijos kalnas – Neblina (Pico da Neblina), iškilęs 3014 m virš jūros lygio.
Didžiausios upės yra Parana su savo didžiuoju intaku Igvasu (Iguaçu) upe, kurioje yra įspūdingas Igvasu krioklys; taip pat yra Rio Negro, San Fransisko (São Francisco), Šingu (Xingu), Madeira, Tapažosas (Tapajós) ir žinoma – Amazonė, kuri yra vandeningiausia upe pasaulyje (turi didžiausią baseiną) ir taip pat kai kurių specialistų laikoma ilgiausia pasaulio upe. Amazonė išteka iš Andų kalnų Peru teritorijoje ir teka per Pietų Ameriką 6439 km. Įteka į Atlanto vandenyną. Pusė upės ilgio tenka Brazilijai. Ji yra svarbiausias šalies vandens kelias, dideli laivai ja pasiekia net Manauso miestą, nutolusį nuo vandenyno apie 1600 km. Kasmet upė patvinsta, dumblu patręšdama laukus.
Brazilijos, išsidėsčiusios ties pusiauju, klimatui yra būdingi regioniniai skirtumai. Amazonės žemumoje vyrauja pusiaujinis drėgnas klimatas – metinis kritulių vidurkis yra apie 4000 mm, vidutinė mėnesio temperatūra apie 25–28 °C. Brazilijos ir Gvianos aukštumose vyrauja subekvatorinis drėgnas klimatas – vidutinis metinis kritulių kiekis yra apie 1000–2000 mm. Pietinėje šalies dalyje vyrauja subtropinis jūrinis klimatas – vidutinis metinis kritulių kiekis yra apie 1800 mm, vidutinė mėnesio temperatūra apie 13 °C liepos mėnesį ir 24 °C sausio mėnesį.
Palankaus pusiaujo klimato dėka Amazonijos baseino miškuose klesti didžiausia gyvūnijos ir augalijos įvairovė, lyginant su likusiais mūsų planetos kampeliais. Šalies p.v., atogrąžose esanti Pantanalio pelkių ir šlapynių ekosistema, yra viena didžiausių pasaulyje, kurioje labai gausi augalijos ir gyvunijos įvairovė. Joje prieglobstį randa apie 1000 paukščių rūšių, apie 300 žinduolių rūšių, apie 480 roplių, apie 400 žuvų, apie 9000 bestuburių rūšių. Mokslininkų apytiksliais paskaičiavimais manoma, kad visoje Brazilijoje augalų ir gyvūnų galėtų būti netoli keturių milijonų rūšių.
Amazonijos baseine auga vienos didžiausių gėlių – gigantiškosios viktorijos, victoria cruziana, labai nuostabiai žydinčios princesės gėlės (Tibouchina semidecandra), viena aukščiausių Pietų Amerikos žemyne medžių rūšių – tikrieji kapokmedžiai, Tabebuia alba medis pripažintas nacionaliniu Brazilijos simboliu, kuris dažnai sodinamas Brazilijos miestų parkuose, šiaurės rytinėse ir pietrytinėse Atlanto vandenyno pakrantėse auga mangrovių sąžalynai ir daugelis kitokių augalų.
Gausi roplių ir žuvų įvairovė. Paminėtini krokodilų genčiai priklausantys kaimanai, stambiausia pasaulyje gyvačių rūšis – anakondos, šungalviai smaugliai, nuodingosios mėlynosios medlaipės, pavojingos žuvys piranijos ir tt.
Gyvena vieni stambiausių vanaginių šeimos paukščiai harpijos. Taip pat paprastosios karakaros, daug papūgų, tarp jų didžiausios skraidančiosios papūgos Anodorhynchus hyacinthinus, kitos tai geltonpilvės mėlynosios aros, raudonosios aros, mėlyngurklės aros, žaliasparnės aros ir kolibrių rūšių, tukanai, tarp jų didieji tukanai, Ramphastos tucanus, Ramphastos dicolorus, neskraidantys dideli paukščiai – paprastieji nandai, raudonieji ibiai, nacionalinis Brazilijos paukštis – Turdus rufiventris ir daugelis kitų.
Iš gyvūnų paminėtini jaguarai, kurių didžiausia koncentracija susitelkusi Pantanalio regione, taip pat pumos, ocelotai, lyguminiai tapyrai, skruzdėdos, tinginiai, pekariai, miškiniai šunys, Oposumai, šarvuočiai, Kapibaros kai kurios Elnių rūšys daugiausia šalies pietuose, o Plačianosės beždžionės šalies šiaurėje esančiame Amazonijos baseine, taip pat Amazonės upėje gėlųjų vandenų amazonės delfinai.
Brazilijoje gaunama apie 100 rūšių naudingųjų iškasenų. Svarbiausia yra geležies ir mangano rūdų gavyba. Geležies rūdos išteklių yra 19,5 mlrd. t (1999), mangano rūdos yra 81 mln. t (1997). Be to, dideli naftos (1,18 mlrd. t, 2000; II vieta Lotynų Amerikoje po Venesuelos), gamtinių dujų (296 mlrd. m³), akmens anglies (13,2 mlrd. t, 1999; I vieta Lotynų Amerikoje), niobio (3,9 mln. t; I vieta pasaulyje), alavo, vario, titano, chromo, nikelio, urano, švino rūdų, boksito, magnezito, grafito, kaolino, talko, asbesto, cirkonio, fosforitų, aukso ištekliai. Didžiausios pasaulyje geležies rūdos atvirosios kasyklos yra Minas Žeraiso valstijoje (II pasaulyje po Kinijos pagal geležies rūdos gavybą, I vieta pagal eksportą). Brazilija užima III vietą pasaulyje pagal boksito (po Australijos ir Gvinėjos), mangano (po Ukrainos ir PAR), cinko (po Kinijos ir Indonezijos) rūdų, kaolino (po JAV ir Didžiosios Britanijos) gavybą. Boksitas daugiausia kasamas Paros valstijoje, mangano rūda – Minas Žeraiso, Pietų Mato Groso, Amapos valstijose, cinko rūda – Amazonijos valstijoje, kaolinas – Amapos ir Amazonės valstijose. Be to, kasama alavo (Paranos valstijoje), chromo (Amapos ir Bahijos valstijose) rūdos, kvarcas, magnezitas (Bahijos valstijoje), vario, švino rūdos (Bahijos ir Pietų Rio Grandės valstijose), asbestas (Gojaso valstijoje), grafitas, kolumbitas, nikelio ir tantalo rūdos (Gojaso ir Minas Žeraiso valstijose), fosforitai (Resifės apylinkėse), cirkonis (Rio de Žaneiro valstijoje), titano rūda (Paraibos valstijoje), sidabras, volframo rūda, urano rūda, anglys, akmens druska. Iš jūros vandens gaunama druska (97 proc. – Šiaurės Rio Grandės pakrantėje). 3/4 naftos ir 2/3 gamtinių dujų gaunama iš Atlanto vandenyno šelfo. Seniausios kasybos šakos – aukso ir deimantų gavyba. Minas Žeraiso, Bahijos, Espirito Santo valstijose kasami brangakmeniai (rubinai, safyrai, smaragdai) ir juvelyriniai akmenys – agatai, ametistai, akvamarinai, citrinai, opalai, topazai, turmalinai (90 proc. pasaulio produkcijos). Gausu statybinio akmens (gneiso, granito, bazalto, dolomito).
_28mar09.jpg)
.jpg)
Turėdama didelius ir gerai išvystytus žemės ūkio, gamtos išteklių gavybos, gamybos ir paslaugų sektorius ir didelę darbo bazę, Brazilijos ekonomika pranoksta visas kitas Pietų Amerikos valstybes ir stiprina savo padėtį pasaulio rinkoje. Jos pramonė užima antrąją vietą tarp visų Šiaurės ir Pietų Amerikos šalių, nusileisdama tik JAV.
Pagrindiniai eksportuojami produktai – kava, sojų pupelės, geležies rūda, apelsinų sultys, plienas ir lėktuvai (Embraer). Šalis yra trečia pasaulyje pagal lėktuvų gamybą ir žemės ūkio produktų eksportą.[11]
Suplanavusi „gudrų“ valstybės biudžeto panaudojimo projektą ir žadėdama struktūrinę valstybės reformą, Brazilija gavo 41,5 milijardo JAV dolerių paramą. Tačiau viena didžiausių Brazilijos problemų – netolygus pajamų paskirstymas. 1990 m. daugiau nei vienas iš keturių brazilų dienai pragyventi teturėdavo mažiau nei 1 dolerį (dabar tokias pajamas Brazilijoje turi ~15 proc. gyventojų). 2002 m. išrinktas kairysis prezidentas L. I. Lula da Silva dėjo ir deda dideles pastangas šį nelygumą kiek įmanoma sumažinti, tačiau vienintelis akivaizdus rezultatas yra „Zero Hunger“ programa, skirta garantuoti brazilui tris valgius per dieną. Didžiausia šalies problema, kurią bus sunkiausia išspęsti – korupcija. Jos šaknys gilios ir išplitusios.
Valiuta: Realas (BRL), kurį sudaro 100 sentavų.
2010 m. buvo pranešta, kad viena pasaulinių naftos ir energetikos kompanijų Royal Dutch Shell kartu su Brazilijos įmone Cosan, užsiimančia cukranendrių surinkimu ir perdirbimu, kuria naują bendrą įmonę „Raízen“.[12] Ji turėtų tapti viena didžiausių pasaulyje biokuro – etanolio – gamintojų. Gamybos įmonės ir mažmeninis pardavimo tinklas bus įkurtas Brazilijoje. Ši nauja bendrovė planuoja pagaminti ir parduoti daugiau nei 2 milijardus litrų bioetanolio per metus. Planuojama, kad ši „Raizen“ taps viena didžiausių Brazilijos bendrovių.
Turizmas viena svarbiausių Brazilijos ekonomikos šakų. 2008 metais šalį aplankė apie penkis milijonus užsienio turistų. Brazilija užima antrąją vieta, pagal kelionės pasirinktą maršrutą į Pietų Amerikos šalis. 2008 metais užsienio turistai Brazilijoje išleido apie 5,8 milijardų JAV dolerių arba palyginus su 2007 metais 16,8% daugiau. 2005 metais iš turizmo gauta 3,2% visų šalies pajamų. Turizmo paslaugų sektoriuje nuolatos ir dalinai dirba apie 1,87 milijono žmonių.
Pagrindiniai užsienio ir vietinių turistų maršrutai bei objektai:
Pagal 2011 m. liepos mėnesio statistinius duomenis Brazilijoje gyveno 203 429 773 žmonės [13]
Pasiskirstymas pagal rases:
Baltaodžių brazilų sparčiai mažėja, bet atitinkamai gausėja juodaodžių bei pardo procentas. Baltaodžių skaičius pagausėdavo tik per baltaodžių masines imigracijas, bet esant nežymiai baltaodžių imigracijai, šalyje jų skaičius vėl ima mažėti.
Žemiau, palyginimui koks rasių pasiskirstymas buvo pagal 2000 m. surašymo duomenis:
| Rasė | Proc. (%) (apytiksliai) | |
|---|---|---|
| 2000[14] | 2008[15] | |
| Baltaodžiai | 53,74 % | 48,43 % |
| Juodaodžiai | 6,21 % | 6,84 % |
| Maišytų rasių | 38,45 % | 43,80 % |
| Geltonodžiai | 0,45 % | 0,58 % |
| Indėnai | 0,43 % | 0,28 % |
| Nenustatyta | 0,71 % | 0,07 % |
Daugelis šalies gyventojų turi ir vietinių šalies gyventojų, ir europiečių, ir afrikiečių vergų kraujo, nes skirtingų rasių atstovų santuokos buvo įprastos nuo pat portugalų kolonistų atvykimo XVI amžiuje. Per tris šimtus buvimo Portugalijos kolonija metų, į Braziliją atvyko daugiau nei 700 000 portugalų ir maždaug 4 milijonai afrikiečių vergų. Neskaitant Afrikos valstybių, šalis turi didžiausią iš Afrikos kilusių žmonių populiaciją pasaulyje.
| Brazilijos gyventojų skaičius pagal rases tarp 1872 ir 1991 metų (pagal gyventojų surašymo duomenis)[16] | ||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Metai | Baltaodžiai | Juodaodžiai | Maišytos rasės | Geltonodžiai | Nenustatyti | Viso | ||||
| 1872 | 3 787 289 | 1 954 452 | 4 188 737 | - | - | 9 930 478 | ||||
| 1890 | 6 302 198 | 2 097 426 | 5 934 291 | - | - | 14 333 915 | ||||
| 1940 | 26 171 778 | 6 035 869 | 8 744 365 | 242 320 | 41 983 | 41 236 315 | ||||
| 1950 | 32 027 661 | 5 692 657 | 13 786 742 | 329 082 | 108 255 | 51 944 397 | ||||
| 1960 | 42 838 639 | 6 116 848 | 20 706 431 | 482 848 | 46 604 | 70 191 370 | ||||
| 1980 | 64 540 467 | 7 046 906 | 46 233 531 | 672 251 | 517 897 | 119 011 052 | ||||
| 1991 | 75 704 927 | 7 335 136 | 62 316 064 | 630 656 | 534 878 | 146 521 661 | ||||
XIX amžiaus pabaigoje Brazilija atvėrė savo sienas baltaodžiams imigrantams, kad padidinti jų kiekį šalyje juodųjų atžvilgiu. Todėl 1870–1953 m. į šalį atvyko maždaug 5 milijonai europiečių ir azijiečių, daugiausiai italų, portugalų, ispanų ir vokiečių. XX amžiaus pradžioje taip pat atvyko nemažai žmonių iš Japonijos bei Artimųjų Rytų. Tarpukario periodu atvyko ir lietuvių. Dabar lietuvių kilmės brazilų apytiksliai priskaičiuojama apie 150 tūkstančių (neįskaitant litvakų, pagal 2002 metus). Lietuvių kilmės brazilai daugiausiai susitelkę šalies pietuose, ypač San Paulo valstijoje.
Baltųjų brazilų skaičius pagal kilmę (skaičiai apytiksliai, įskaitant dalinę etninę priklausomybę):
Taip pat dalis brazilų save priskiria prie anglų, škotų, airių, čekų kilmės.
Tarp Geltonodžiai (azijiečių) gausiausia japonų kilmės brazilų etninė grupė (1,405 milijono), o pastaruoju metu imigruoja nemažai kinų, kurių pagal 2006 m. surašymą yra apie 350 tūkstančių.
Portugalų ir libaniečių kilmės žmonių skaičius yra didesnis, nei jų kilmės šalyse – Portugalijoje ir Libane. Italų, japonų, sirų kilmės žmonių skaičius yra antras pagal skaitlingumą, po jų skaičiaus etninės kilmės šalyse (Italijos, Japonijos, Sirijos).
Brazilijos gyventojų tankumas labai skiriasi pakrantėje, kur jis didelis, ir giliai žemyne bei Amazonijoje, kur jis yra kur kas mažesnis. Egzistuoja didelis skirtumas tarp turtingųjų ir skurdžių, priemiesčiuose (lūšnynuose) gyvenančių, gyventojų. Šiaurės ir Vidurio Vakarų regionai anksčiau buvo neįsisavinti ir mažiau išsivystę, bet dabar tai yra keičiama Amazonijos miškų sąskaita. Pavyzdžiui, gyventojų skaičius Rondonijos valstijoje per pastaruosius kelis dešimtmečius išaugo beveik 30 kartų.
Pasak, 2004 m. apskaičiavimų, 88,6 % vyresnių nei 14 m. brazilų yra raštingi ir vyrų raštingumas praktiškai nesiskiria nuo moterų. Vidutinė gyvenimo trukmė Brazilijoje yra 72 metai. Gyventojų struktūra pagal amžių:
Pasiskirstymas pagal religijas (2000 m. surašymo duomenys):
Šiuo metu Brazilijos protestantų skaičius auga. Iki 1970 m. daugelis šalies protestantų buvo „tradicinių bažnyčių“ nariai, daugiausiai liuteronai, presbiterionai ir baptistai, bet nuo tada žymiai išaugo sekmininkų ir neosekmininkų skaičius. Tradiciniai afrikiečių tikėjimai, kuriuos į šalį atnešė vergai, susimaišė su krikščionybe ir taip susikūrė keletas afro-braziliškų religijų, kaip Macumba, Candomblé ir Umbanda. Skirtingose indėnų grupėse praktikuojamos tradicinės religijos gali smarkiai skirtis.
Oficiali Brazilijos kalba yra portugalų. Ja kalba beveik visi šalies gyventojai ir ji yra praktiškai vienintelė kalba naudojama laikraščiuose, radijuje, televizijoje ir t. t. Tiesa, vienoje savivaldybėje kartu su portugalų kalba, yra oficiali indėnų kalba Nheengatu, bet ja kalba tik keli tūkstančiai žmonių. Brazilai yra vienintelė portugališkai kalbanti Amerikos tauta ir tai gyventojams suteikia nacionalinį identitetą, išskiriantį Braziliją iš ispaniškai kalbančių kaimyninių šalių.
Braziliškos portugalų kalbos formavimąsi įtakojo indėnų ir afrikiečių kalbos, todėl ji kiek skiriasi nuo naudojamos Portugalijoje ir kitose portugališkai kalbančiose šalyse. Be to, pačioje Brazilijoje yra išskiriama 12 portugalų kalbos dialektų. Dialektai daugiausiai skiriasi tarimo niuansais.
Atokesnėse šalies teritorijose yra kalbama 180-čia indėnų kalbų. Be to, imigrantų palikuonys kartais kalba savo kalba, todėl šalies pietuose yra vokiškai arba itališkai kalbančių bendruomenių, bet jos taip pat yra smarkiai įtakojamos portugalų kalbos.
| Miestas | Valstija | Populiacija | Miestas | Valstija | Populiacija | |||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | San Paulas | San Paulas | 10 990 249 | 8 | Manausas | Amazonė | 1 709 010 | |||
| 2 | Rio de Žaneiras | Rio de Žaneiras | 6 161 047 | 9 | Resifė | Pernambuka | 1 549 980 | |||
| 3 | Salvadoras | Bahija | 2 948 733 | 10 | Porto Alegrė | Pietų Rio Grandė | 1 430 220 | |||
| 4 | Brazilija | Federalinė teritorija | 2 557 158 | 11 | Belenas | Para | 1 424 124 | |||
| 5 | Fortaleza | Seara | 2 473 614 | 12 | Guaruljosas | San Paulas | 1 279 202 | |||
| 6 | Belo Horizontė | Minas Žeraisas | 2 434 642 | 13 | Gojanija | Gojasas | 1 265 394 | |||
| 7 | Kuritiba | Parana | 1 828 092 | 14 | Kampinasas | San Paulas | 1 056 644 | |||
| Šaltinis: Brazilijos geografijos ir statistikos institutas (2008 m. apskaičiavimai) | ||||||||||
Pirmąsias mokyklas XVI a. viduryje įsteigė jėzuitai. 1759 m. juos išvijus, valdžia ėmė steigti pasaulietines mokyklas, iš kurių garsiausios – Karališkoji karo akademija (įkurta 1810) ir Pedro II koledžas (1830). 1827 m. priimtas pradinių mokyklų organizavimo įstatymas, tačiau mokymo lygis buvo žemas.
XIX a. jėzuitai pradėjo kurti gimnazijas. Nuo 1993 m. švietimą tvarkė Švietimo ministerija. Yra valstybinių, municipalinių, federalinių ir privačių (daugiausia – konfesinių) mokyklų. 1946 m. paskelbtas nemokamas privalomas keturmetis, 1970 m. – aštuonmetis pagrindinis mokslas 7-14 metų vaikams.
Vidurinis mokslas (3 m. ir papildomas kursas 1 m.) yra nemokamas ir neprivalomas. Baigus pagrindinę mokyklą toliau galima mokytis vidurinėje (3 m.) arba profesinėje (4 m.) mokykloje.
1994 m. pradines mokyklas lankė 91 proc., vidurines mokyklas – 20 proc. šio amžiaus vaikų. 2001 m. veikė 29 260 ikimokyklinių įstaigų, jas lankė 4,82 mln. vaikų, dirbo 292 860 pedagogų; 126 490 pagrindinių mokyklų (4,17 mln., 185 000); 21 040 vidurinių ir profesinių mokyklų (5,14 mln., 457 110).
Aukštosios mokyklos pagrindinis tipas yra universitetas. Veikia ir universitetiniai centrai, institutai, universitetinės mokyklos, aukštosios technikos mokyklos. 2000 m. buvo 1180 aukštųjų mokyklų (156 universitetai, iš jų 112 valstybiniai), 2,7 mln. studentų. Svarbiausios aukštosios mokyklos: Pelotaso (įkurta 1883), Paranos (įkurta 1912 Kuritiboje), Rio de Žaneiro (įkurta 1920), Kampinaso (įkurta 1941), Bahijos (įkurta 1946 Salvadore), San Paulo (įkurta 1946), Amarono (įkurta 1962 Manause) universitetai. 1829 įkurta Nacionalinė medicinos akademija, 1897 – Brazilijos literatūros akademija, 1916 – Brazilijos MA (visos – Rio de Žaneire).
1948 m. San Paule įkurta Mokslo skatinimo draugija. Nacionalinė mokslinių tyrimų taryba (įkurta 1951) vadovauja branduolinės energetikos, kosmoso, fizikos, technologijos, matematikos, bibliografijos ir dokumentacijos mokslo valstybinėms įstaigoms.
Didžiausios bibliotekos: Nacionalinė (įkurta 1810), Karališkoji portugalų (įkurta 1837), Užsienio reikalų ministerijos (įkurta 1906, visos – Rio de Žaneire), Municipaliteto (įkurta 1925 San Paule). Muziejai: nacionalinis (įkurtas 1818), istorijos (įkurtas 1922), meno (įkurtas 1938), šiuolaikinio meno (įkurtas 1946, visi – Rio de Žaneire), etnografijos (įkurtas 1934 San Paule).
.jpg)
Dėl stiprių praeities kolonijinių ryšių, brazilų kultūros branduolys yra kilęs iš portugalų kultūros. Portugalai į šią šalį atnešė portugalų kalbą, katalikų religiją ir savo architektūros stilių. Tiesa, Brazilijos kalbos, virtuvė, muzika ir religija buvo smarkiai įtakota indėnų bei afrikiečių, kurie buvo atvežti į šalį kaip vergai, kultūros bei tradicijų. Įtakos turėjo ir didžiuliais kiekiais į Braziliją atvažiavę italų, vokiečių bei kitų Europos šalių imigrantai. Jų įtaka labiau jaučiama šalies pietuose ir pietryčiuose.
Brazilijos literatūra prasidėjo XVI amžiuje, kai šalyje rašė pirmieji portugalų keliautojai. Virtuvė labai skiriasi priklausomai nuo religijos. Jos įvairovė atspindi nevienalytę, iš imigrantų bei indėnų sudarytą šalies visuomenę. Iš to kilo nacionalinis maisto gaminimo stilius, bet yra išsaugomi ir regioniniai skirtumai. Tradiciniai Brazilijos muzikos stiliai yra samba, bossa nova, forró, frevo, pagode ir daugelis kitų. Šalyje kūrė ir nemažai klasikinės muzikos kompozitorių. Kinas Brazilijoje turi gilias tradicijas, siekiančias jo atsiradimą XIX amžiaus pabaigoje. Pastaraisiais metais Brazilijos kinas susilaukia didesnio internacionalinio pripažinimo.
Brazilų karnavalai pasižymi įspūdingais gatvės paradais ir energinga muzika. Karnavalai turi daug regioninių charakteristikų ir patys įspūdingiausi vyksta Rio de Žaneire, Salvadore, Resifė bei Olindoje. Kasmetinė šventė yra švenčiama 40 dienų prieš Velykas ir žymi gavėnios pradžią.
Populiariausia sporto šaka Brazilijoje yra futbolas. Brazilijos vyrų futbolo rinktinė jau ilgą laiką yra viena iš pajėgiausių pasaulio rinktinių ir yra vienintelė, dalyvavusi visuose ligi šiol vykusiuose FIFA pasaulio čempionatuose. Ji laimėjo FIFA Pasaulio taurę net 5 kartus (1958 m., 1962 m., 1970 m., 1994 m. ir 2002 m.) – daugiau nei bet kuri kita komanda. Šalyje vyko du pasaulio futbolo čempionatai – 1950 m. ir 2014 m. Brazilija yra penktoji šalis, kuri pasaulio futbolo čempionatą rengė du kartus – kartu su Meksika, Italija, Prancūzija ir Vokietija.
Dideles žiūrovų minias Brazilijoje taip pat pritraukia krepšinio, tinklinio, automobilių lenktynių ir kovos menų renginiai. Pastaraisiais dešimtmečiais vis daugiau entuziastų pritraukia ir tenisas, rankinis, plaukimas bei gimnastika, nors šios sporto šakos yra mažiau populiarios nei minėtos anksčiau. Be to iš Brazilijos yra kildinama keletas sporto šakų variacijų, kaip paplūdimio futbolas ir salės futbolas, bei kovos menai kapueira, vale tudo ir braziliškas Džiu-Džitsu. Brazilijoje yra kasmet rengiamos Formulės 1 lenktynės ir brazilų vairuotojai yra 8 kartus laimėję Formulės 1 pasaulio čempionatą: Emersonas Fitipaldis 1972 m. ir 1974 m., Nelsonas Pikė 1981 m., 1983 m. ir 1987 m., bei Airtonas Sena 1988 m., 1990 m. ir 1991 m.
2016 m. Rio de Žaneire bus rengiamos XXXI Olimpinės žaidynės.
Brazilijos vėliava, herbas ir himnas pagrindiniai nacionaliniai simboliai. Kiti šalies simboliai pateikti paveikslėliuose:
_(7).jpg)
.jpg)
