Indėnai

Indėnais vadinami Šiaurės Amerikos, Centrinės Amerikos ir Pietų Amerikos bei Karibų salų gyventojai, gyvenę šiose teritorijose iki pasirodant europiečiams, bei jų palikuonys. Tai labai bendra kategorija, nes Amerikoje gyveno ir gyvena daugybė indėnų genčių ir tautų, kurios turi skirtingas kalbas ir kultūras. Prie indėnų nepriskiriami tik su vėliausia banga atvykę eskimai ir aleutai.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

„Indėno“ (pradedant isp. indios) pavadinimas kilęs iš klaidingos europiečių prielaidos, kad jie atrado Indiją, o ne naują žemyną – Ameriką.

Pagal plačiausiai priimtą versiją didžioji dalis (jei ne visi) indėnų kilę iš Sibiro tautų, kurios greičiausiai pateko į Šiaurės Ameriką daugiau nei prieš 16 000 metų ir ten pasklido bei tapo kultūriškai skirtingomis etninėmis grupėmis ir gentimis.

Nors daugelis indėnų genčių iki pat modernių laikų laikėsi klajoklinio ar pusiau klajoklinio gyvenimo būdo, kitos gentys gyveno nuolatinėse gyvenvietėse ir buvo daugiausia žemdirbiais, o kai kuriuose regionuose sukūrė valstybes su išsivysčiusia visuomene, monumentalia architektūra ir dideliais miestais.

Remove ads

Užkariautojai nuolat naikino rašytinę literatūrą. Tai darė actekai, inkai, ispanai, anglai, prancūzai ir amerikiečiai. Todėl išliko labai mažai šaltinių, kas labai apsunkina indėnų tautų tyrinėjimus.

Apie indėnus (ypač Mezoamerikos, Senovės Peru), jų istoriją, kultūrą, tradicijas ir papročius rašė ispaniškai kalbėję kronikininkai: Inka Garsilaso de la Vega (XVI a., „Inkų valstybės istorija“), Fernandas de Alva Ištlilšočitlis (XVI a., „Čičimekų istorija“), Bernalis Diasas de Kastiljo (XVI a., „Teisingas pasakojimas apie naujosios Ispanijos užkariavimą“), pranciškonų vienuolis Bernardinas de Saagunas (XVI a., „Pranešimas apie padėtį Jukatane“), ispanų jėzuitas Diagas de Landa ir kt.

Remove ads

Pagrindinis straipsnis – Amerikos apgyvendinimas.

Indėnai – Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynų autochtonai. Gyvena JAV ir Kanados rezervacijose, daugelyje Centrinės Amerikos ir Pietų Amerikos šalių. Iš viso apie 40 mln. Iki XX a. pabaigos amerikanistikos moksle vyravo nuomonė apie indėnų kilmę iš Šiaurės ir Rytų Azijos mongolidų. Tačiau prieš keletą metų JAV upėse buvo rastos kelios kaukolės, turinčios aiškių Kaukazo rasės požymių. Genetiškai nustatyta, kad indėnų protėviais galėjo būti ne tik mongolidai, bet ir europidų rasės Kaukazo šakos atstovai. Taip pat paaiškėjo, kad dalis indėnų genčių turi genų, būdingų seniesiems Japonijos salų gyventojams ainams, kumasams ir malajams-polineziečiams.

Amerikos apgyvendinimas

Remdamiesi antropologiniais ir genetiniais duomenimis dauguma mokslininkų mano, kad indėnai į Ameriką atvyko keliomis bangomis.

Seniausi tikri archeologiniai radiniai yra rasti Centrinėje Amerikoje ir datuojami 27–32 000 m. pr. m. e. Daugelis mokslininkų sutaria, kad pagrindinė indėnų protėvių banga atvyko tarp 17 000 ir 11 000 m. pr. m. e. iš Sibiro per Beringo sąsiaurį. Tuo metu, Viskonsino ledynmečio laikotarpiu (26–12 000 metų pr. m. e.), egzistavo sausuma ir jūros lygis buvo daug žemesnis nei dabar. Tikslus laikas ir migracijos kelias nėra nustatyti. Pagal šią teoriją, žmonės pirmiausia atėjo į Aliaską ir Kanadą, o iš ten paplito po visą žemyną iki pat Pietų Amerikos.

Kita teorija, pagrįsta radiniais JAV upėse (kaukolės ir kaulas), teigia, kad pirmieji žmonės į Š. Amerikos žemyną pateko ne prieš 20–30 000 metų, o daug anksčiau – apie 40 000 prieš mūsų erą. Ankstyviausi ateiviai galėjo būti pirmieji Japonijos salų gyventojai ainai, kumasai ir malazijiečių-polineziečių protėviai bei kaukaziečiai.

Manoma, kad vėlyvojo paleolito gyvenvietės Š. Amerikos žemyne nėra pačios ankstyviausios. Greičiausiai prieš 12 000 metų pasibaigęs paskutinis ledynmetis nušlavė senąsias pirmykščių Š. Amerikos žmonių stovyklavietes. Kai kurių mokslininkų teigimu, Anduose rastos stovyklavietės datuojamos net 230 000 metų.

Migracijos hipotezės:

Žmonės galėjo pereiti sausumą į Aliaską keliais tūkstantmečiais anksčiau, toliau keliauti pakrante, aplenkdami ledyno užklotą teritoriją.
Žmonės galėjo atplaukti palei pakrantes laiveliais (tačiau beveik nėra įrodymų, kad to meto žmonės būtų turėję laivininkystės įgūdžių). Neseniai Japonijos archeologai rado paleolito laikais pagamintų luotų (kajakų prototipo) liekanų. Jeigu žemyninės Europos rasta luotų, pagamintų mezolito epochoje, Amerikos užkariavimas jūriniu metodu nėra neįtikinamas.
Perėjimas sausumos tiltu (dabartinio Beringo sąsiaurio vietoje) galėjo vykti ankstesnio ledynmečio metu, t. y. maždaug prieš 100 000 metų. Šią teoriją paremtų ir archeologijos duomenys. Beringo sąsiaurio „tiltas“ egzistavo prieš 100 000 metų ir buvo daug platesnis.
Radikalesnė teorija – prieš migrantus iš Sibiro, anksčiau galėjo atvykti migrantai iš Polinezijos, jie galėjo atplaukti laiveliais arba pereiti sausumos tiltu. Šios teorijos šalininkai įrodinėja, kad seniausių žmonių liekanos Pietų Amerikoje ir Žemutinėje Kalifornijoje turi daug nesibirietiškų požymių, jos panašesnės į Australijos aborigenų ir Andamanų salų indo-negridų. Vėliau šie hipotetiniai aborigenai buvę išstumti atvykėlių iš Sibiro, tačiau galėję tapti, pvz., Ugnies žemės indėnų (labai besiskiriančių nuo kitų) protėviais.
Dar viena teorija teigia, kad gyventojai į Ameriką galėjo patekti ir iš Europos. Šios teorijos šalininkai taip pat randa didelių panašumų tarp Kloviso kultūros ir Europos kultūrų.

Manoma, kad iš Sibiro į Ameriką galėjusios būti bent 3 migracijos bangos: pirmoji banga atvyko į Ameriką, dar apgyvendintą didelių Pleistoceno žinduolių (įskaitant mamutus). Kloviso kultūra būtų tokios migracijos ženklas, taip pat iš jos galėjusi išsivystyti Folsomo kultūra, kuri buvo paremta bizonų medžiokle. Pirmosios bangos žmonės vėliau pasklidę po visą žemyną iki pat Ugnies žemės. Ši teorija neigia pati save, nes Folsomo kultūra egzistavo jau prieš 17–19 000 metų. Antroji banga – Na-Dene tautos. Jos gyveno Aliaskoje ir vakarų Kanadoje, bet kai kurios gentys persikėlė į pietus, į dabartinių JAV šiaurės vakarus ir pietvakarius. Šie žmonės tapo Dene (atabaskų), apačų ir navahų protėviais. Jų giminystė su kinų-tibetiečių kalbų šeimos tautomis įrodyta neginčijamai. Trečiąją bangą sudarė eskimų ir aleutų protėviai. Jie tikriausiai atvyko jūra per Beringo sąsiaurį jau tuo metu, kai sausumos tiltas buvo išnykęs. Archeologų įsitikinimu, būtent aleutų ir eskimų migracijos liekanos dabar ir yra randamos Š. Amerikoje.

Neseniai molekulinės genetikos tyrimai parodė, kad galėjusios būti bent 4 migracijos bangos iš Azijos. Taip pat rasta įrodymų, kad tuo pat metu galėjo vykti ir mažesnio masto migracija iš Europos (tikriausiai tautų, kurios per paskutinį ledynmetį gyveno panašiai kaip eskimai ir aleutai).

Po šių viena po kitos sekusių migracijos bangų indėnų gentys, šnekančios giminingomis kalbomis (ir paprastai turinčios panašią fizinę išvaizdą) yra plačiai pasklidusios po Šiaurės, Centrinę ir Pietų Ameriką. Nors paprastai indėnai sieja save tik su savo gentimi, tačiau etnologų pastangomis indėnų gentys yra grupuojamos pagal bendrą geografinę kilmę, kalbą, antropologinius požymius ir gyvenimo būdą (plačiau žr. Indėnų klasifikacija).

Seniausia kultūra – Folsomo, datuojama 17 000 metų pr. m. e.

Remove ads

Pagrindinis straipsnis – Indėnų klasifikacija.

Indėnų raida buvo labai įvairi ir nevienalytė. Tam įtakos turėjo gamtinės ir istorinės sąlygos. Dalis genčių iki dabar išlaikė pirmykštės bendruomenės požymius (Amazonės baseinas). Dar XX a. pr. Š. Amerikos indėnai gyveno akmens amžiaus karinės demokratijos būsenoje, kai kuriose gentyse išliko matriarchato požymiai (irokėzai, pauniai). Susikūrė centralizuotos valstybės (majai, inkai, actekai). Egzistavo genčių sąjungos (dakotai, irokėzai, pauhatanai, čerokiai, krikai) ir miestai-valstybės (olmekai).

Nors dauguma indėnų genčių iki pat Kolumbo atvykimo gyveno klajokliškai arba pusiau klajokliškai, tačiau kai kuriose vietose, pvz., Misisipės slėnyje, Meksikoje, Anduose jie sukūrė išsivysčiusias civilizacijas su monumentalia architektūra, miestais ir visuomenės organizacija. Šias kultūras didžiąja dalimi sunaikino ispanų kolonizatoriai. Tenočtitlanas XV a. buvo didžiausias pasaulio miestas, didesnis nei tuometiniai Europos miestai. Dabartinių JAV pietvakariuose klestėjo Pueblų kultūra, kur buvo statomi pastatai turintys iki 500 kambarių.

Išskiriami 4 etnografiniai-geografiniai Amerikos rajonai: Šiaurės Amerika, Mezoamerika (Jukatano pus., Meksika, Gvatemala, Belizas, Salvadoras, Hondūras, Nikaragva), Andų sritis ir Pietų Amerikos pietinė bei rytinė dalys. Šiuose rajonuose gyveno 3 skirtingos indėnų grupės: Š. Amerikos, P. Amerikos ir C. Amerikos. Jos skyrėsi ir tebesiskiria odos spalva, ūgiu, kalba, kultūra ir pagal kitus požymius.

Šiaurės Amerikos indėnai

Pagrindinis straipsnis – Šiaurės Amerikos indėnai.

Taip pat skaitykite straipsnius: Kahokija, Misisipės kultūra

Svarbiausios Šiaurės Amerikos kultūros – Folsomo, Kloviso, „basket makers“, „mound builders“, Houpvelo, anasazių, Sandijos, pueblų, Etovos-Misispės, natčezų, Adeno, JAV Šiaurės vakarų, Didžiųjų ežerų, JAV Pietryčių, Didžiųjų prerijų. Ypatingą vietą užima „anasazių“ („senieji“ arba „protėviai“) kultūra, egzistavusi VIII-XIV a. pietinėje dabartinių JAV dalyje ir Meksikos šiaurėje.

Svarbiausios gentys

Šiaurės Amerikoje gyveno apie 1500 genčių, kalbančių 1400 kalbų ir tarmių, priklausančių kelioms dešimtims kalbų šeimų ir grupių. Kalbos: na dene, algonkinų-ritvanų, penutų, sijų-hoka, irokėzų-kadų, muskogių-natčezų, atapaskų, selišų ir kt. Joms priklauso gentys, sudarančios svarbesnes genčių grupes: čerokiai, navahai, sijai (dakotai), irokėzai, algonkinai, atabaskai (atapaskai), kri, seminolai (muskogiai), apačiai (na dene kalbų šeima), otavai, pauniai (juto-astekų kalbų šeima), šauniai (šavanezai), potavatomiai, pauhatanai, komančai, juodakojai (siksikai), huronai, delavarai (leni-lenapiai), jutai, arizonai, ajovai, otavai, tontai ir kt.

Kultūra

Šiaurės Amerikos indėnai neišvystė civilizacijos. Dauguma jų propagavo klajoklišką, medžiotojišką gyvenimo būdą, kuris ganėtinai skyrėsi atskiruose Šiaurės Amerikos regionuose.

Tarp Šiaurės Amerikos indėnų buvo paplitęs gamtos jėgų garbinimas (animizmas, fetišizmas, totemizmas, šamanizmas).

Iš Š. Amerikos indėnų literatūros išliko odžibvėjų himnų, dakotų (sijų) ir kajovų metraščių-piktografijų, delavarų (leni-lenapių) 5 dalių epas „Valam olum“ („Raudonasis užrašas“), algonkinų legendos apie pasaulio sukūrimą (užrašyti medžio žievėje 184-iais piktografiniais ženklais, išspausdintas 1836 m.).

Mezoamerikos indėnai


Mezoamerikos istorija
Mezoamerikos priešistorė
Ikiklasikinis laikotarpis:
Olmekai, Kapača
Klasikinis laikotarpis:
Teotihuakanas, Majai, Sapotekai, Mištekai, Meskala
Poklasikinis laikotarpis:
Pipiliai, Majai, Mištekai, Uastekai, Totonakai, Toltekai, Actekai, Taraskai, Čičimekai
Meksikos užkariavimas
Meksika, Centrinė Amerika
Mezoamerikos regionai
Centroamerika, Maja, Įlanka, Oašaka, Gereras, Centras, Vakarai, Šiaurė

Pagrindinis straipsnis – Mezoamerika.

Mezoamerikos indėnai buvo vieni labiausiai išsivystę ir kultūriškai pažengę iš visų Amerikos indėnų. Čia suklestėjo pirmoji Amerikoje žemdirbių kultūra, prijaukintas kukurūzas, II tūkst. pr. m. e. čia įsižiebė labai savita Mezoamerikos civilizacija. Mezoamerikos indėnai naudojo hieroglifinį raštą, labai sudėtingą kalendorių, išrado nulį, sukūrė literatūros kūrinių, statė piramides ir puoselėjo meną bei kultūrą.

Dėl labai įvairių gamtos sąlygų Mezoamerikos indėnai sukūrė daug skirtingų kultūrų, kurios klestėjo kalnų slėniuose bei pajūrio lygumose. Svarbiausios Mezoamerikos kultūros buvo olmekų, toltekų, majų, actekų, totonakų, uastekų, mištekų, Teotihuakano, sapotekų, taraskų, čičimekų, tepanekų ir daugybė kitų.

Tautos

Svarbiausios tautos Mezoamerikoje priklauso keletui svarbiausių kalbinių šeimų: mišė-zokėjų (olmekai), majai (uastekai), uto-astekų (actekai, toltekai, tlaškalai), totonakai, otomiai, sapotekai ir kt.

Kultūra

Nors Mezoamerika buvo apgyvendinta daugybės skirtingų tautų, kalbančių skirtingomis kalbomis, jos visos turėjo kultūrinių panašumų. Panaši buvo religinė sistema, pagrįsta daugybės dievų garbinimu, kraujo svarba, žmonių aukojimo praktika. Visas Mezoamerikos indėnų tautas siejo ir panaši rašto sistema, dvidešimtainė skaičiavimo sistema, kalendorius.

Iš Mezoamerikos yra išlikę literatūros kūrinių: majų-kiče pranašysčių knyga „Čilam Balam“ („Žynys Jaguaras“, užrašyta XVII-XVIII a.), istorinis epas apie Totonikopano valdovų kilmę „Popol Vuh“ (užrašytas XVI a.) ir drama „Rabinalači“ (užrašyta 1850 m.), actekų kilmės Teskoko miesto valdovo Nesaualkojotlio (1418-1472) eilėraščių rinkinys, trys majų kodeksai (Madrido, Drezdeno, Paryžiaus, rasti XVIII-XIX a.),

Andų srities indėnai


Senovės Peru istorija
Pirminis periodas
Ankstyvasis akiratis: Čavinas
Ankstyvoji tarpinė grandis:
Viku, Močė, Rekuajus, Lima, Naska, Parakasas, Tiahuanakas
Vidurinysis akiratis:
Varis, Tiahuanakas
Vėlyvoji tarpinė grandis:
Čimu, Činčai, Čankai, Čačapoja, Huankai, Inkai, Aimarai, Muiskai, Kanjariai, Diagitai, Araukanai
Vėlyvasis akiratis: Tautinsujus
Peru užkariavimas
Peru, Bolivija, Kolumbija, Ekvadoras, Čilė, Argentina
Andų regionai
Tolimoji šiaurė, Šiaurė, Centras, Centro-pietūs, Pietūs, Tolimieji pietūs

Pagrindinis straipsnis – Senovės Peru.

Taip pat skaitykite straipsnius: Čavinas, Naska, Inkai

Andų sritis apima visą vakarinį Pietų Amerikos žemyno pakraštį. Šioje srityje šiuo metu yra dalis Kolumbijos, Ekvadoro, Peru, visa Bolivija, dalis Čilės.

Andų sritis buvo dar viena indėnų teritorija, kur susiformavo aukšto lygio kultūra, Senovės Peru civilizacija. Čia buvo prijaukinta bulvė, pomidoras, lama, alpaka. Ilgainiui suklestėjo senovės Peru civilizacija, kurią kūrė daug skirtingų tautų skirtingose vietose. Žinomiausia tauta buvo inkai, kurie sukūrė milžinišką imperiją, apėmusią visą Andų sritį.

Svarbiausios Andų srities kultūros: naskų, čimu, Tiauanako, Čavino, močikų, čankų, Parakaso, aimarų, muiskų, inkų.

Tautos

Svarbiausios tautos Andų srityje priklauso keletui svarbiausių kalbinių šeimų: kečua-aimarų (aimarai, kečujai, inkai), aravakų, araukanų, naskų, čimu, makro-čibčių (čibčai, čankai),

Kultūra

Ilgas ir siauras Andų regionas pasižymėjo kultūrine ir lingvistine įvairove. Tačiau visas tautas siejo daug kultūrinių panašumų, kurie išryškėjo religijoje, mene, valstybės valdyme.

Išlikusi inkų-kečua eiliuota drama „Apu Oljantai“ užrašyta XVI a. pab.

Pietų Amerikos indėnai

Pagrindinis straipsnis – Pietų Amerikos indėnai.

Pietų Amerika, atmetus Andų sritį, yra didžiulė teritorija, kurią savo ruožtu sudaro daug skirtingų regionų su skirtingomis gamtos ir gyvenimo sąlygomis. Tarp svarbiausių regionų buvo Karibų jūros regionas (Panama, Venesuelos šiaurė, Antilų salos); Gviana (Venesuelos rytinė dalis, Gajana, Prancūzijos Gviana, Surinamas); Selvos regionas Amazonės baseine (Brazilija, dalis Kolumbijos, Peru); Savanų regionas (pietų Brazilija, šiaurės Argentina, Paragvajus), Pampų regionas (Urugvajus, Argentina); Patagonija (pietų Argentina, pietų Čilė).

Gentys

Pietų Amerikoje gyvena daugiau kaip 1100 kalbų ir tarmių, sudarančių apie 100 kalbų šeimų ir grupių. Kalbinės šeimos: tupių-guaranių, karibų-lakandonų, že-panų, miskitų-matagalpų ir kt.

Kultūra

Pietų Amerikos indėnai buvo vieni primityviausių. Čia buvo paplitę pirmykščiai, dar išlikę nuo akmens amžiaus, tikėjimai.

Remove ads

Pagrindinis straipsnis – Amerikos kolonizacija.

Po 1492 m., kai Kristupas Kolumbas atrado Ameriką, indėnų gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai. Nuo XV amžiaus pabaigos iki XIX amžiaus indėnų skaičius dėl ligų, karų su europiečiais ir pavergimo sumažėjo keliasdešimt kartų. Vien majų buvo išnaikinta apie 5 mln. Pvz., pirmoji Kolumbo sutikta indėnų gentis, Haičio salos karibai (tainai) buvo paversti vergais. 1550 m. iš 250 000 jų tebuvo likę tik 500, jie galutinai išmirė iki 1650 m.

Europiečiai į Amerikos žemyną atsivežė arklių. Keletas gyvūnų pabėgo ir pradėjo sėkmingai veistis laisvėje. Arklių atsiradimas pakeitė indėnų kultūrą Didžiųjų lygumų prerijose – dalis genčių, naudojusių arklius transportui, smarkiai išplėtė savo gyvenamas teritorijas, atsivėrė platesnių prekybinių kontaktų ir veiksmingesnės medžioklės galimybės.

Tikslus gyventojų skaičius žemyne europiečių atvykimo metu nežinomas. Žinomi tik negausūs duomenys iš kai kurių teritorijų, juos ekstrapoliuojant ir gaunamas bendro gyventojų skaičiaus įvertinimas. Manoma, kad jis galėjo būti nuo 8,4 mln. iki 112,5 mln. žmonių. Indėnų nykimas truko iki XX amžiaus pradžios, dabar jis vėl didėja. Daugiausiai indėnų žuvo nuo ligų, karų ir negailestingo išnaudojimo.

Daugiausiai indėnų žuvo nuo europiečių ginklų ir atneštų ligų, kurioms indėnai visiškai neturėjo imuniteto. Epidemijos paprastai kildavo iškart po pirmojo sąlyčio su europiečiais, paprastai ligos tarp indėnų plisdavo labai greitai ir kai europiečiai giliau prasiskverbdavo į teritoriją, ją jau rasdavo nuniokotą epidemijos. Ligų poveikis buvo nevienodas – mažos ir salų bendruomenės beveik visiškai išnyko, pvz., aravakai ir karibai Karibų jūros salose arba Beotukai Niufaundlende. Tankiai apgyvendintose mezoamerikos srityse ligos plito labai greitai, o rečiau apgyvendintose srityse – lėčiau. Žmonės apimti panikos bėgdavo iš epidemijos apimtų vietų, taip dar labiau platindami ligą.

Labiausiai žudančia liga tapo juodieji raupai (kai kuriose vietose nuo jų išmirdavo iki 90 % gyventojų, o kartais ištisi regionai). Kitos indėnams mirtinos ligos buvo tymai, gripas, dėmėtoji šiltinė, buboninis maras, kiaulytė, geltonoji karštligė ir kokliušas. Netgi tokia europiečiams nesunki liga kaip vėjauraupiai dažnai būdavo mirtina indėnams. Iš Amerikos europiečiai neatvežė nė vienos ligos – mokslininkai paneigė nuomonę, kad sifilis buvo „amerikoniška liga“. Įrodyta, kad sifiliu, gonorėja ir kitomis lytinėmis ligomis senajame pasaulyje sirgo dar bronzos amžiuje.

Nėra įrodymų, kad ispanai būtų mėginę sąmoningai užkrėsti indėnus ligomis. Priešingai, Ispanijos valdžia reiškė susirūpinimą dėl masinio indėnų mirimo (nes taip buvo netenkama darbo jėgos kolonijose). Tačiau XX a. indėnai įrodė daugybę atvejų, kuomet britai ir amerikiečiai sąmoningai užkrėtė indėnus tuberkulioze, šiltine ir raupais (tai įvyko 1763 m. Pontiako sukilimo metu – Lenapiams (Delavarams) apsiautus Pito fortą dabartinėje Pensilvanijoje, tvirtovės komendantas išdalino indėnams antklodes, apkrėstas raupais). Profesorius Ward Churchill teigia, kad 1837 m. JAV armija sąmoningai dalino mandanų genties indėnams raupais užkrėstas antklodes. Kiti šaltiniai neigia šio įvykio tikrumą. Kita vertus, 1832 m. JAV prezidento Andrew Jackson administracija pradėjo indėnų skiepijimo nuo raupų programą. Tai buvo pretekstas indėnus užkrėsti įvairiomis ligomis.

Kita svarbi indėnų nykimo priežastis – karas. Nors karai vykdavo ir ikikolumbinėje Amerikoje, tačiau atėjus europiečiams (atsinešusiems šaunamuosius ginklus ir plieninius ginklus) karai reikalaudavo daugiau aukų. Indėnų pralaimėjimams karuose prieš europiečius turėjo įtaką ir europiečių požiūris į karą (ne ritualinis, o labiau orientuotas į galutinę pergalę, priešus sunaikinant masiškai). Indėnų karuose svarbu buvo ne nužudyti priešą, bet atimti iš jo gyvybinę galią. Tai buvo galima pasiekti priešą nuskalpuojant (indėnų įsitikinimu plaukuose glūdėjo žmogaus-kario galia) arba paliečiant ginkluotą priešą plika ranka (vadinamasis „coup touch“).

Trečia svarbi indėnų žūties priežastis – išnaudojimas. Ispanų konkistadorai, pirmieji Amerikos kolonistai, pasidalydavo tarpusavyje užgrobtas žemes ir valdydavo kaip feodalai, o indėnų padėtis buvo panaši į vergų (siunčiamų į kasyklas) arba baudžiauninkų (dirbusių žemę). Dalis pačių ispanų priešinosi enkomjendos sistemai (tarp jų – dominikonų vienuolis Bartolomėjus de Las Kasas (Bartolomé de Las Casas), aprašęs ispanų žiaurumus užkariautose teritorijos). 1542 m. buvo įvesti Naujieji įstatymai, turėję pagerinti indėnų padėtį (pvz., buvo uždrausta indėnų vergija). Tačiau žiaurumai vyko ir vėliau.

Galiausiai indėnų nykimui turėjo įtaką ne tik gausios mirtys, bet ir sumažėjęs (dėl priespaudos, įprasto gyvenimo būdo sutrikdymo) gimstamumas. Be to, konkistadorai ir kiti baltieji kolonistai ėmė indėnes į žmonas arba sugyventines – jų vaikai metisai paprastai neišlaikydavo ryšio su indėnų kultūra.

Įrodyta, kad Amerikos kolonizacija buvo indėnų genocidu. Pvz., istorikas David Stannard teigia, kad kolonizacijos metu žuvo 100 mln. indėnų (tačiau čia įskaičiuotos ir mirtys nuo ligų) ir laiko tai didžiausiu genocidu žmonijos istorijoje. Kiti, pvz., politologas R. J. Rummel, teigia, kad tiesiogiai nužudyta buvo nuo 2 iki 15 mln. indėnų. Dauguma tyrinėtojų sutinka, kad kolonizacijos istorijoje buvo genocido (t. y. nusikaltimo, kuriuo siekiama visiškai sunaikinti tautinę, rasinę ar religinę grupę) atvejų (pvz., Pekvotų karas arba XIX a. 7 dešimtmečio kampanijos prieš Kalifornijos indėnus).

Remove ads

Šiaurės Amerikos indėnų kosmologiniai (pasaulio sutvėrimo) mitai Archyvuota kopija 2005-08-24 iš Wayback Machine projekto.