Haitis

Haičio Respublika (pranc. République d'Haïti) – valstybė Karibų jūroje, Espanjolos salos vakarinėje dalyje. Ribojasi su Dominikos Respublika, kuri užima kitą salos dalį. Haityje pagrindinės kalbos yra prancūzų ir haičio kreolų. Haitis yra pirmoji Lotynų Amerikos valstybė paskelbusi nepriklausomybę.

Haičio Respublika pranc. République d’Haïti
Vėliava Herbas
Himnas: „Desalineso daina“
Haitis žemėlapyje
Valstybinė kalba	prancūzų, kreolų
Sostinė	Port o Prensas
Didžiausias miestas	Port o Prensas
Valstybės vadovai  • Prezidentas  • Ministras pirmininkas  • -	Edgard Leblanc Fils Fritz Belizaire -
Plotas  • Iš viso  • % vandens	27 750 km2 (142) 0,7 %
Gyventojų  • 2017  • Tankis	10 983 274 (84) 299,41 žm./km2 (24)
BVP  • Iš viso  • BVP gyventojui	2006 (progn.) 14,56 mlrd. $ (129) 1 800 $ (153)
Valiuta	Gurdas (HTG)
Laiko juosta  • Vasaros laikas	UTC -5 netaikomas
Nepriklausomybė Paskelbta Pripažinta	nuo Prancūzijos 1804 m. sausio 1 d. 1825 m.(FR), 1863 m.(JAV)
Interneto kodas	.ht
Šalies tel. kodas	509

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Haičio istorija.

Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų. Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Per kelis dešimtmečius po to, kai Espanjolos salą 1492 m. atrado Kristupas Kolumbas, vietiniai salos gyventojai aravakai (taip pat vadinti tainais) buvo visiškai išnaikinti. XVII a. pabaigoje sala vėl buvo apgyvendinta iš Afrikos atvežtais vergais, kurie dirbo cukrašvendrių plantacijose.

Nuo 1697 metų Haitis buvo Prancūzijos kolonija. 1804 m. po didelio vergų sukilimo Haitis pasiskelbė nepriklausomas nuo Prancūzijos ir tapo pirmąja nepriklausoma valstybe Karibų jūroje. Iki 1843 metų visa Espanjola buvo viena valstybė, tačiau tais metais buvo padalinta į Haičio ir Dominikos Respubliką.

Tvirtovė Laferrière

Nuo 1915 iki 1934 metų Haitis buvo okupuotas JAV. Visas politinis gyvenimas sukosi apie juodaodžių daugumą ir mulatų elitą – vieni su kitais jie elgėsi barbariškai. Šalies istorijoje diktatoriai buvo dažnas dalykas – 1950–1956 metais valdė pulkininkas Paulio Magloire, vėliau jo vietą užėmė Fransua Diuvaljė („Tėtušis Dokas“). Jis sugebėjo parengti gana nemažą ir grėsmingą armiją – tonton makutus. 1966 m. šis diktatorius pasirašė konkordatą su Vatikanu, režimą palaikė vidurinės klasės juodaodžiai, kariuomenė ir bažnyčia. Iš pradžių Duvalier palaikė ir JAV, tačiau vėliau atsuko jam nugarą ir tada Tėtušis Dokas pradėjo valdyti labai žiauriai. Jo režimas pasižymėjo tuo, kad diktatorius naudojosi valstybe kaip savo nuosavybe, garbino nacionalinį šamanizmą (vudu), propagavo nežmoniškas europietiško fašizmo idėjas ir metodus. Duvalier mirė 1971 metais, o įpėdiniu tapo jo sūnus Žanas Klodas („Vaikutis Dokas“). Šis susirado rėmėjų tarp turtingų mulatų. Nors nebuvo toks protingas kaip tėvas, tačiau nebuvo toks žiaurus. Visgi daug žmonių ypač tikintieji, inteligentai ir jaunimas nebuvo juo patenkinti, tad 1986 metais nuvertė. Po to atėjo nestabilumo laikotarpis.

Per trečius po Diuvaljė nuvertimo rinkimus nugalėjo dvasininkas Jean-Bertrand’as Aristide, kuris žadėjo geresnį gyvenimą engiamiems, bedaliams ir alkaniems žmonėms – rinkėjai juo patikėjo. Šis žmogus buvo bebaimis, pasmerkęs bažnyčios hierarchiją ir Duvalier šeimą, laikėsi kairiųjų pažiūrų. Jį rėmė JAV, jis buvo gerai vertinamas už demokratiją – visgi Amerikoje neliko nepastebėta, kad jis buvo kairiųjų pažiūrų. Po metų valdžioje jis tik per plauką išvengė nužudymo ir jam teko sprukti.

Valdžią užėmė Raoulas Cedrasas, Philipas Biamfy ir Josephas Francois. Vašingtonas norėjo grąžinti į salą Aristide, tad buvo bandoma pasiekti susitarimą, kad triumviratas leistų grįžti į salą buvusiam vadovui, už tai, šis sutiks nevaržyti kariškių. Naujasis JAV prezidentas Bilas Klintonas, norėjo stabdyti pabėgėlių iš Haičio srautą, kuris vis didėjo, ypač daug jų atvyko į Floridą. Kadangi normaliomis sąlygomis susitarti nepavyko, JAV pasiekė savo tikslus spaudimu ir karinėmis priemonėmis. Visi trys „valdovai“ paliko šalį – Aristende grįžo į savo postą, bet ne ilgam. Po naujų rinkimų jo įpėdiniu tapo Rene Prevalis. JAV kariuomenė salą paliko tik 1999 metais artėjant naujiems rinkimams. Šiaip Klintonas turėjo aiškų tikslą – atkurti demokratiją, tačiau jo panaudotos priemonės nebuvo geros, jis pažeidė JTO Chartiją.

2010 metų sausio 12 dieną Haičiui smogė 7 balų pagal Richterio skalę stiprumo žemės drebėjimas, kurio epicentras buvo 16 mylių į vakarus nuo sostinės Port o Prenso kranto. Žuvo tūkstančiai žmonių. Prezidento rūmai, parlamento ir kiti svarbūs pastatai buvo sugriauti. Be to, buvo sugriauta ir nesuskaičiuojama daugybė namų, verslo pastatų, ligoninių, mokyklų ir lūšnynų.^[1]

Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis – Haičio politinė sistema.

Haitis – pusiau prezidentinė valstybė. Prezidentas renkamas visuotiniuose rinkimuose. Vyriausybės vadovas – ministras pirmininkas skiriamas Nacionalinės Asamblėjos. Parlamentas – Nacionalinė Asamblėja.

Labai išplitusi korupcija.

Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis – Haičio administracinis suskirstymas.

Haitis padalintas į 10 departamentų, 41 apskritį ir 133 komunas.

Geografija

Pagrindinis straipsnis – Haičio geografija.

Haitis yra vakarinėje Espanjolos dalyje, antros pagal dydį salos Didžiųjų Antilų salų grupėje. Haitis trečia pagal dydį valstybė Karibų jūroje, nusileidžianti tik Kubai ir Dominikos respublikai. Pakrančių linija tęsiasi 1771 km. Į Haitį giliai įsiterpia Gonavo įlanka, netoli pakrančių Haičiui priklauso keletas salų: Gonavo sala, Tortuga, Karvių sala, Kajemitai, Navasa (dėl pastarosios salos vyksta ginčai su JAV).

Reljefas kalnuotas, su nedidelėmis pakrančių lygumomis ir upių slėniais. Šiaurinį regioną sudaro Šiaurinis masyvas (Massif du Nord) ir Šiaurinė lyguma (Plaine du Nord). Šiaurinis masyvas pratęsia Dominikos respublikoje esančią centrinę kalnų sritį Centrinę Kordiljerą. Jis prasideda prie Haičio rytinės sienos ir tęsiasi į šiaurės vakarus iki šiaurinio pusiasalio. Aukščiausia vieta – Laselo kalnas (2680 m). Šiaurinės lygumos žemumos yra tarp Šiaurinio masyvo ir Atlanto vandenyno.

Svarbiausia upė – Artibonitas. Kul de Sako dubumoje telkšo keletas druskingų ežerų, tarp kurių didžiausias – Somatras.

Klimatas tropinis, pasatinis. Vidutinė metinė temperatūra svyruoja ~25 °C. Kritulių kiekis labai skirtingas priklausomai nuo vietovės – nuo 500 mm tarpukalnių slėniuose iki 2500 pavėjiniuose kalnų šlaituose. Yra du drėgnieji laikotarpiai: balandžio – birželio ir rugsėjo – lapkričio. Jų metu salą neretai nusiaubia nuožmūs uraganai. Sausuoju metu laiku dažnos sausros. Jos ypač padažnėjo dėl iškirstų miškų.

Sausringose Haičio vietovėse auga kaktusai, dygūs krūmynai, palmių, nedidelių medžių sąžalynai. Dalis pakrančių apaugusios mangrovėmis, o vidinėse lygumose yra savanų. Drėgnesnėse vietose auga tropiniai miškai (vakarinis anakardis, dalbergija, uosrūtė, gvajokas ir kt.), aukštikalnėse – pušynai.

2010 m. sausio 13 d. šalyje įvyko žemės drebėjimas, nuo kurio nukentėjo apie milijoną žmonių.

Ekonomika

Pagrindinis straipsnis – Haičio ekonomika.

Gamtos turtų čia nedaug, todėl žemės ūkis yra svarbiausia ekonomikos šaka Haityje. Ten auginami manijokai, ryžiai, cukranendrės, sorgai, batatai, javai, plantanai. Dauguma Haičio gyventojų turi nedidelį žemės plotelį. Dėl didelės populiacijos šalies miško kirtimai sukėlė žemės ūkio smukimą.

Haičio pagrindiniai eksporto produktai yra kava ir apdirbamosios pramonės produktai, mažesni eksporto produktai yra medvilnė, cukrus, sizalis, boksitai ir įvairūs ekstraktai. JAV yra pagrindinis šalies mainų partneris. Kai kurie boksitai ir varis yra kasami, bet labai mažais kiekiais.

Gyventojai

Pagrindinis straipsnis – Haičio demografija.

Haičio populiacijos keitimas 1961 – 2003 m. (gyventojų skaičius pateikiamas tūkstančiais)

Haičio populiacija yra susikoncentravusi miestuose, pakrantės lygumose ir slėniuose. 80-85 % populiacijos yra iš esmės juodaodžių vergų, atvežtų ispanų ir prancūzų kolonizatorių cukranendrėms auginti, palikuonys., o likę 15-20 % yra daugiausiai mulatai arba kitokie maišytos rasės žmonės. Milijonai haitiečių gyvena kitose šalyse, daugiausiai JAV, Kanadoje, Prancūzijoje, Karibų valstybės ir šiaurinėje Pietų Amerikos dalyje.

Kalbos

Pagrindinė šnekamoji, rašomoji, verslo, švietimo ir valdžios įstaigose naudojama kalba yra prancūzų. Ja kalba daugelis išsilavinusių haitiečių. Be prancūzų kalbos oficiali yra neseniai standartizuota haitiečių kreolinė kalba, kuria kalba praktiškai visa Haičio populiacija. Ši kalba yra paremta prancūzų kalba, bet yra paveikta ir ispanų, tainų bei įvairių afrikiečių kalbų. Vis daugiau žmonių moka ispaniškai, ypač prie sienos su Dominikos respublika, kur žmonės šią kalbą mokosi norėdami susikalbėti su netoliese esančiais kitataučiais. Dėl Haičio ryšių su JAV, anglų kalba taip pat įgijo svarbos, ypač verslo sektoriuje.

Religija

Port o Prenso katedra

Pasiskirstymas pagal religiją:

• Romos katalikai – 80 %
• Protestantai – 16 %

• Baptistai – 10 %
• Sekmininkai – 4 %
• Adventistai – 1 %
• kiti protestantai – 1 %

• be religijos – 1 %
• kiti – 3 %

Maždaug pusė populiacijos taip pat praktikuoja vudu.

Kultūra

Pagrindinis straipsnis – Haičio kultūra.

Haičio kultūra yra mišinys iš Prancūzijos, Afrikos ir šiek tiek Ispanijos kultūros. Haitis yra žinomas visame pasaulyje dėl savo savito meno, ypač dėl tapybos ir skulptūros.

Kita informacija

Vikiteka: Haitis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas Haitis

• Haičio ryšiai
• Haičio transportas
• Haičio karinės pajėgos
• Haičio tarptautiniai santykiai
• Haičio šventės

Šaltiniai

1. http://topics.nytimes.com/top/news/international/countriesandterritories/haiti/index.html NewYorkTimes earthquake story