Biologinė įvairovė (arba bioįvairovė) – organizmų rūšių visuma ir įvairovė ekosistemoje ar ekosistemų kompleksuose, taip pat genetinė rūšies vidaus, pačių ekosistemų ir tarprūšinių santykių įvairovė.[1][2] Bioįvairovės sąvoka dažnai taikoma apibūdinti ekologinės sistemos būsenai. Pati sąvoka yra gana plati, todėl rūšių gausai, pasiskirstymui ir kitiems konkrečios ekologinės sistemos požymiams įvertinti taikomi skirtingi būdai.
Dabartiniai duomenys rodo, jog Žemėje esanti organizmų rūšių įvairovė nyksta nuo 100 iki 1000 kartų greičiau nei pastebima iš fosilinių radinių.[3] Didžiąja dalimi tai vyksta dėl žmogaus vykdomos veiklos: ekosistemų naikinimo, taršos, nedarnaus gamtos išteklių naudojimo, invazinių rūšių plitimo, ir kitų priežasčių. Kadangi dėl bioįvairovės vyksta daug svarbių gamtos procesų, nuo kurių priklauso ir žmonijos gerovė bei ateitis, per pastaruosius kelis dešimtmečius yra atsiradę nemažai ją išsaugoti siekiančių pasaulinių ir regioninių iniciatyvų, tačiau jų efektyvumas išlieka nedidelis.
2010 metai Jungtinių Tautų buvo paskelbti tarptautiniais bioįvairovės metais.
Apibrėžimas
Jungtinių Tautų Biologinės įvairovės konvencija bioįvairovę įvardina kaip „organizmų įvairovę visose ekosistemose, įskaitant sausumos, jūros bei kitų vandenų, taip pat iš jų susidedančiuose ekosistemų kompleksuose; į sąvoką įeina įvairovė rūšių viduje, tarp rūšių bei tarp ekosistemų.“[1] Įvairovė rūšių viduje yra suprantama kaip genetinių variacijų gausa.[4] Bioįvairovės sąvoką taip pat apima ne tik žmogaus veiklos nepaliestas ekosistemas, bet ir žemės ūkio naudmenų plotus, kaimų, miestų teritorijas ir pan.[5]
Matavimas
Bioįvairovės matavimai gali būti atliekami taikant keletą skirtingų metodų, kurių pagrindinis yra rūšių skaičiaus konkrečioje teritorijoje nustatymas. Tačiau tai neparodo viso vaizdo ir neretai pasitelkiamas kelių metodų derinys. Idealiu atveju turi būti sužinomas kuo tikslesnis organizmų rūšių skaičius, atskirų rūšių populiacijų dydžiai, ištiriami funkciniai rūšių ypatumai, tarprūšiniai santykiai, ekosistemos ar tam tikros rūšies buveinės būklė. Siekiant aptikti pokyčius, bioįvairovės matavimai turi būti daromi apibrėžtoje vietoje ir pakartotinai kas tam tikrą laiką.[6]
Pasiskirstymas
Bioįvairovė skirtingose planetos vietose skiriasi: didžiausia drėgnuosiuose atogrąžų miškuose ir tropinėse savanose, o mažiausia taigose ir tundrose.[7] Pavyzdžiui, nors tropiniai miškai užima tik 8 % Žemės paviršiaus, juos randama daugiau nei pusė visų organizmų rūšių. Tropiniuose regionuose aptinkama du trečdaliai visų augalų rūšių ir apie 30 % paukščių rūšių. Panašiai yra su vidaus vandenimis, kurie sudaro labai mažą pasaulyje esančio vandens dalį, tačiau juose gyvena 40 % visų vandens organizmų rūšių.[8] Artėjant prie ašigalių rūšių gausa paprastai mažėja. Augalijos ir gyvūnijos įvairovė priklauso nuo klimato, aukščio virš jūros lygio, dirvožemio ir kitų regione gyvenančių rūšių. Taip pat pasauliniu mastu didesnė bioįvairovė būdinga mažesniems organizmams, didžiausia įvairove pasižymi vabzdžiai.
Planetos regionai, kuriuose labai didelis skaičius endeminių (tik tam regionui būdingų) rūšių, vadinami bioįvairovės „karštaisiais taškais“. Dauguma jų – atogrąžų miškuose. Pvz., Brazilijos Atlanto miškuose yra apie 20000 augalų, 1350 stuburinių gyvūnų ir milijonai vabzdžių rūšių, kurių beveik pusė nesutinkama niekur kitur planetoje. Karštųjų taškų regionai dažniausiai sutampa su regionais, tankiau apgyvendintais žmonių, kas savo ruožtu didina ten gyvenančių rūšių išnykimo pavojų, nes didėjant žmonių skaičiui, plečiasi ir jų veikla.
Bioįvairovė ir evoliucija
Dabartinė Žemės planetos gyvybės įvairovė atsirado dėl 4 milijardus metų trukusios evoliucijos. Atsakymo į klausimą, kaip atsirado gyvybė, mokslas kol kas neturi, tačiau yra prielaidų manyti, kad tai galėjo įvykti 100 milijonų metų laikotarpiu po Žemės susiformavimo. Per pirmuosius 600 milijonų metų gyvybę sudarė tik bakterijos ir panašūs vienaląsčiai organizmai.
Per paskutiniuosius 540 milijonus metų (fanerozojaus laikotarpiu) bioįvairovės augimas prasidėjo Kambro periodu – tuo metu susiformavo beveik visų dabartinių daugialąsčių organizmų tipai. Per kitus apytiksliai 400 milijonus metų kryptingų pasaulinių įvairovės tendencijų nebuvo, tačiau pasikartodavo masiniai išnykimai.
Reikšmė
Bioįvairovė yra svarbi žmonijai, nes dėl jos vyksta daug svarbių gamtos procesų. Ekosistemų lygmenyje nuo jos priklauso klimato reguliavimas, vandens švarumas, dirvožemio formavimasis, ir kita. Rūšių lygyje bioįvairovė teikia daug produktų, žaliavų, paslaugų, padedančių žmonėms išgyventi, duodančių ekonominę naudą. Dalis biologinės įvairovės funkcijų ir vertybių nėra pakankamai ištirtos ar žinomos, todėl teigiama, kad ji kaip vertybė turi būti išsaugota ateinančioms kartoms.[9]
Bioįvairovės reikšmė vis dar mažai pripažįstama politikoje, ekonomikoje. Iš dalies dėl to, jog rūšių ir ekosistemų nykimas tiesiogiai nepaliečia tų, kurie atsakingi už jų praradimą. Be to, bioįvairovės mažėjimas yra palyginti lėtas procesas, jo neigiami padariniai pasirodo laipsniškai, todėl nėra taip aiškiai matomi kaip kitos ekologinės problemos.[10]
| Ištekliai | Gyvenamosios aplinkos reguliavimas | Kultūriniai aspektai | Kita nauda |
| Iš ekosistemų gaunami produktai | Nauda gaunama iš ekosistemų procesų
|
Nemateriali nauda
|
Ekosistemų vykdomi procesai, esminiai kitoms ekosistemoms
|
Dabartinė padėtis
Pagrindinis bioįvairovės rodiklis – rūšių kiekis – nėra iki galo ištirtas. Dabartinė klasifikacija įvardija beveik 2 mln. rūšių, tačiau manoma, jog Žemėje jų yra nuo 5 iki 30 mln. Apie kitus bioįvairovės matavimo kriterijus (rūšių funkcinius ypatumus, tarprūšinius santykius, ir kt.) žinios yra skirtingos: šiaurinio pusrutulio ekosistemos ir jose esantys organizmai yra ištirti pakankamai išsamiai (ypač paukščiai, žinduoliai, ropliai, augalai ir kai kurios vabzdžių grupės), tačiau apie kitus regionus informacijos vis dar trūksta.[11]
Žinomas ir galimas organizmų rūšių kiekis Žemėje:[8]
| Karalystė | Užregistruotos rūšys | Galimas visų rūšių kiekis |
| Bakterijos | 4 000 | 1 000 000 |
| Pirmuonys | 80 000 | 600 000 |
| Gyvūnai | 1 320 000 | 10 600 000 |
| Grybai | 70 000 | 1 500 000 |
| Augalai | 270 000 | 300 000 |
| Iš viso | 1 744 000 | 14 000 000 |
Esami tyrimai rodo, jog bioįvairovė Žemėje šiuo metu mažėja. Archeologinių kasinėjimų duomenimis, Žemėje esanti organizmų rūšių įvairovė nyksta nuo 100 iki 1000 kartų greičiau nei pastebima iš fosilinių radinių.[12] Laukinių stuburinių gyvūnų populiacijos 1970–2006 m. vidutiniškai sumažėjo 31 % (labiausiai tropinėse (59 %) ir gėlo vandens (41 %) ekosistemose). Vis labiau auga išnykusių arba prie išnykimo ribos esančių rūšių skaičius, tarp kurių varliagyviai yra didžiausioje rizikos grupėje.[13]
Priešingai nei Žemės istorijoje buvusius masinius rūšių išnykimus, dabartinį didžiąja dalimi lemia žmonijos veikla. Prie bioįvairovės nykimo prisideda nuolat mažėjantys pasauliniai miškų, mangrovių, savanų ir kitų ekosistemų plotai, didėjanti jų fragmentacija (dalijimas į mažus plotus). Dėl žemės ūkio vykstantis buveinių nykimas, neatsakinga miškininkystė, nedarnus ir vis augantis resursų naudojimas, užterštumas, klimato kaita ir invazinių rūšių plitimas yra laikomos pagrindinėmis vis dar neišspręstomis bioįvairovės grėsmėmis.
Genetinė įvairovė
Rūšių populiacijų mažėjimas ir jų buveinių nykimas bei fragmentacija lemia, jog Žemėje ženkliai mažėja bendra genetinė organizmų įvairovė. Tai pastebima ir žemės ūkyje, kur seniau buvusią augalų ir gyvūnų įvairovę pakeičia kelios populiariausios rūšys ar veislės. Tai vyksta tiek dėl intensyvesnės bei globalesnės augalų ir gyvūnų prekybos, tiek ir dėl ūkių stambėjimo bei augančios jų specializacijos. Pavyzdžiui, Kinijoje XX a. viduryje buvo aptinkama apie 46 000 ryžių atmainų, o 2006 m. jau tik 1000. Prie išnykimo ribos yra ir apie penktadalis visų prijaukintų gyvūnų veislių. Jas pakeičia produktyvesnės ar kitomis reikalingomis savybėmis pasižyminčios gyvūnų atmainos. Pavyzdžiui, išsivysčiusiose šalyse didžioji dalis pieninių karvių yra holšteinų veislės.[14][15]
Šiuo metu iš 14 gyvūnų rūšių gaunama 90 % visos pasaulinės gyvūninio maisto produkcijos, o iš 30 rūšių augalų – tokia pati dalis augalinio maisto.[16]
Grėsmės
Bioįvairovės nykimui didžiausią įtaką daro rūšių buveinių nykimas (pagrindinė to priežastis – žemės ūkio veikla, ypač gyvulininkystė[17]), aplinkos užterštumas, invazinių rūšių plitimas, klimato kaita, nedarnus išteklių naudojimas. Šie veiksniai dažnai veikia kartu ir sustiprina vienas kito poveikį. Pavyzdžiui, buveinių fragmentacija riboja organizmų migraciją ir trukdo jiems išlikti keičiantis klimatui.
Be tiesioginių yra ir daug reikšmingų netiesioginių faktorių, tokių kaip žmonių populiacijos dydis, ekonominė veikla, tarptautinės prekybos mastai, vartojimo ypatumai, kultūra ir religija, technologinis vystymasis, ir kita.
Buveinių nykimas
Sausumos
Patikimiausia informacija apie buveinių nykimą yra susijusi su miškais. 2009 m. duomenimis jie dengė 31 % Žemės sausumos ploto ir juose gyveno daugiau nei pusė visų organizmų rūšių, kurių dauguma aptinkama tropiniuose miškuose. Pastarieji vis dar kertami dideliais, nors ir palaipsniui lėtėjančiais tempais (maždaug 130 000 km² kasmet), dažniausiai siekiant žemę padaryti tinkamą žemdirbystei. Tai sparčiausiai vyksta Pietų Amerikoje ir Afrikoje, tačiau nemažas miškų kirtimas pastebimas ir Okeanijoje. Šiaurės ir Centrinėje Amerikoje miškų plotai per paskutinius 10 metų liko nepakitę, o Europoje ir Azijoje jie plečiasi dėl didelių atsodinimo projektų. Visgi miškų plėtra nebūtinai reiškia bioįvairovės stiprinimą, nes naujuose plotuose rūšių įvairovė būna nedidelė, ypač jeigu juose vyrauja vienos rūšies medžiai.[18]
Kitos rūšies buveinių padėtis yra mažiau ištirta, tačiau jose taip pat pastebimos nykimo tendencijos. Šiaurės Amerikoje į ganyklas yra paversta apie 95 % anksčiau buvusių prerijų plotų. Dirbama žeme arba kultūrinėmis pievomis buvo paversta apie pusė Brazilijos Serado regiono savanų ir miškų, pasižyminčių didele tai vietai unikalių rūšių įvairove. Pietų Afrikoje esančios tropinės Miombo savanos ir miškai taip pat nyksta dėl žemdirbystės plėtros ir siekio apsirūpinti mediena.[19]
Su buveinių nykimu susijusi ir jų fragmentacija – padalinimas į mažus plotus. Pavyzdžiui, Brazilijos Atlanto miškai, kuriuose aptinkama apie 8 % visų sausumos organizmų rūšių didžia dalimi sudaryti iš mažesnių nei 1 km² plotų. Fragmentuotos buveinės gali neužtikrinti kai kurioms rūšims galimybių rasti maisto ar sėkmingai daugintis, dėl apribotos migracijos mažėja rūšių vidinė genetinė įvairovė. Brazilijoje atliktas tyrimas parodė, jog per penkiolika metų mažesni nei 1 km² miško plotai prarado pusę turėtų paukščių rūšių.[20]
Pasaulyje augantis gyvūninių produktų vartojimas ir dėl to didėjantys dirbamos žemės poreikiai pašarams auginti yra įvardijami kaip pagrindinė buveinių nykimo priežastis. Šiuo metu 70 % visos dirbamos žemės arba 30 % viso Žemės sausumos ploto yra susiję su gyvulininkyste, daugiau nei pusė žemės ūkyje auginamų augalų yra panaudojami ne žmonių maistui, bet kaip pašaras, o 70 % Pietų Amerikoje iškirstų miškų plotų yra paversti į ganyklas arba juose auginamos pašarinės kultūros.[21][22]
Vandens
Gėlo vandens ekosistemos per paskutinius kelis dešimtmečius patyrė daug pokyčių dėl žmogaus veiklos: melioracijos, drėkinimo sistemų įrengimo, industrinio ir individualaus naudojimo, užterštumo, invazinių rūšių, upių tvenkimo, ir kita.
Prasčiausia vandens kokybė yra aptinkama tankiai apgyvendintose besivystančiose valstybėse, kuriose trūksta vandens valymo sistemų. Tuo tarpu iš intensyviai dirbamų laukų išplaunami teršalai (trąšos, pesticidai, ir kt.) išlieka reikšminga ir auganti problema daugelyje pasaulio vietų.
Apie du trečdaliai didžiausių pasaulio upių yra vidutiniškai arba labai fragmentuotos – užtvankų padalintos į atkarpas ir rezervuarus. Bioįvairovę tai neigiamai veikia dėl sutrikdytos vandens gyvūnų migracijos ir upėse esančių maistinių medžiagų apykaitos.[23] Upes neigiamai veikia ir jų vandens naudojimas drekinimui, industriniais ar kitokiais tikslais.[24]
Prastėjanti situacija pastebima jūrų ir vandenynų pakrantėse. Per 1980–2005 m. buvo išnaikinta daugiau nei ketvirtadalis unikalia bioįvairove pasižyminčių mangrovių miškų. Sparčiai nyksta ir negilios jūros žolėmis apaugusios pakrančių buveinės, sūraus vandens pelkės.
Dėl intensyvios žvejybos, taršos ir klimato kaitos vandenynuose nyksta itin didele bioįvairove pasižyminčios koralinių rifų ekosistemos – per paskutinius kelis dešimtmečius jų buvo prarasta apie 20 %, o dar tokioje pat dalyje pastebimas nykimas. Koraliniuose rifuose aptinkama nuo 1 iki 3 milijonų organizmų rūšių, tarp kurių yra ketvirtadalis visų jūrinių žuvų rūšių.[25]
Klimato kaita
Klimato kaitos įtaka bioįvairovei varijuoja priklausomai nuo regiono. Pavyzdžiui, didžiausias atšilimas pastebimas ašigaliuose, kur nykstanti ledo danga daro neigiamą įtaką vietinėms organizmų rūšims. Pasauliniu mastu pastebimi gyvūnų migracijos, gamtos ciklų pokyčiai, kurie gali sutrikdyti nusistovėjusius tarprūšinius gyvūnų ir augalų santykius. Nors kai kurioms rūšims šie pokyčiai yra naudingi, didesnei daliai jie daro neigiamą poveikį.
Auganti anglies dvideginio koncentracija atmosferoje lemia, kad didesnius jo kiekius sugeria vandenynai ir tai mažina vandens pH bei jame esančių karbonato jonų kiekį. Pastarieji yra būtini daugeliui jūros organizmų, kaip kad koralams, moliuskams ar planktonui, kurie iš jų formuoja kiautus (pavyzdžiui, kriaukles). Manoma, jog laikui bėgant karbonatų jonų mažėjimas stipriai neigiamai paveiks vandenynų bioįvairovę.[26]
Užterštumas
Užterštumas trąšomis yra auganti grėsmė daugeliui ekosistemų, ypač sausumos, vidaus vandenų ir pakrančių. Modernūs industriniai procesai, kaip kad naftos ir kitų rūšių kuro deginimas ir intensyvi žemdirbystė beveik padvigubino aplinkoje esantį azoto kiekį, lyginant su priešindustriniu laikotarpiu. Daugiausiai įtakos tai turi mineralais skurdžiuose regionuose, kur pasikeičia augalijos sudėtis, o tuo pačiu ir gyvūnų mitybos grandinės.
Vidaus vandenyse padidėjęs fosforo ir azoto junginių kiekis skatina dumblių bei kai kurių rūšių bakterijų gausėjimą – eutrofikaciją. Tai gali lemti vandens ekosistemų bioįvairovės mažėjimą. Jūrų ir vandenynų pakrantėse trąšos gali sukurti „negyvąsias zonas“ (dažniausiai didžiųjų upių įtekėjimo vietose), kur dumblius skaidančios bakterijos išnaudoja vandenyje esantį deguonį, būtiną kitų organizmų rūšių egzistavimui. Tokių zonų 2007 m. buvo priskaičiuojama apie 500.[27]
Nedarnus naudojimas
Nedarnus gamtos išteklių naudojimas yra reikšminga grėsmė pasaulio bioįvairovei. Intensyvi žvejyba, medžioklė, laukinių vaistinių ar maistinių augalų naudojimas kai kuriuose regionuose stipriai sumažino anksčiau buvusias populiacijas, o kai kurias rūšis privedė prie išnykimo ribos. Bendras pagaunamų žuvų kiekis mažėja nuo devintajame XX a. dešimtmetyje pasiekto piko. Tai rodo, jog žvejybos mastai yra per dideli ir turi būti ribojami.[28] Azijoje, Centrinėje Afrikoje ir kituose regionuose dėl nekontroliuojamos medžioklės yra išnaikintos kai kurių rūšių gyvūnų populiacijos. Pavyzdžiui, manoma, jog Kongo upės regione vykdomos medžioklės mastai 6 kartus viršyja populiacijų atsistatymo galimybes.[29]
Dėl rūšių tarpusavio priklausomumo, vienų populiacijų sumažėjimas arba išnaikinimas gali paveikti kitas ir išbalansuoti visą ekosistemą. Pavyzdžiui, plėšrūnų išmedžiojimas sutrikdo visos mitybos grandinės pusiausvyrą.[30]
Nedarnų išteklių naudojimą patvirtina ir žmonijos ekologinis pėdsakas, rodantis, jog Žemės biologinės galimybės šiuo metu yra viršijamos apie 30 %.[31]
Invazinės rūšys
Invazinių rūšių plitimas išlieka rimta problema visų tipų ekosistemose, ypač vidaus vandenų ir salų. Pastarosiose invazinės rūšys išlieka pagrindine bioįvairovės nykimo priežastimi.[32] Europoje, kur šios srities tyrimai daromi jau kelis dešimtmečius, invazinių rūšių skaičius tebeauga ir šiuo metu siekia apie 11 000. Apie 10 % jų daro ženklią įtaką esamoms ekosistemoms ir gali išstumti vietines rūšis. Panaši padėtis yra ir kituose pasaulio regionuose.[33]
Netiesioginės
Tiesioginės bioįvairovės mažėjimo grėsmės priklauso nuo daugelio kitų – netiesioginių – faktorių, tokių kaip žmonių populiacijos dydžio, ekonominės veiklos, tarptautinės prekybos, vartojimo ypatumų, kultūros ir religijos, technologinio vystymosi, ir kita. Pavyzdžiui, populiacijos didėjimas ir augantis vartojimas padidins energijos, vandens, maisto poreikius, o jų gavyba gali skatinti buveinių naikinimą, nedarnų resursų naudojimą, užterštumą ir klimato kaitą. Tuo tarpu intensyvėjanti tarptautinė prekyba yra viena iš pagrindinių invazinių rūšių plitimo priežasčių. Priešingą efektą gali turėti aplinkos apsaugą skatinančios kultūrinės normos arba taršą mažinančios technologinės inovacijos.[34]
Šiuo metu reikšmingiausi netiesioginiai faktoriai yra auganti žmonių populiacija, kuri iki 2050 m. gali pasiekti 9 milijardus, ir didėjantis resursų vartojimas.[17]
Apsauga
Bioįvairovės nykimo mastai ateityje priklausys nuo žmonijos veiklos pokyčių, ypač susijusių su žemės ir išteklių naudojimu. Nesiimant ryžtingų priemonių, prognozuojama, jog iki 2050 metų gali išnykti apie 3,5 % visų paukščių bei dar didesnė dalis varliagyvių, gėlo vandens žuvų ir kitų grupių organizmų rūšių.[35] Kadangi dėl bioįvairovės vyksta daug svarbių gamtos procesų, nuo kurių priklauso ir žmonijos gerovė bei ateitis, per pastaruosius kelis dešimtmečius yra atsiradę nemažai ją išsaugoti siekiančių pasaulinių ir regioninių iniciatyvų: plečiamos saugomos teritorijos, vykdomas ekosistemų atkūrimas, siekiama skatinti darnųjį vystymasi, įgyvendinamos tarptautinės sutartys, ir kita. Be to, pripažįstama, kad bioįvairovės apsauga tebėra silpna ir išsikelti uždaviniai (pavyzdžiui, Jungtinių Tautų 2010 m. tikslai) yra įgyvendinami ribotai.
Saugomos teritorijos
Pasaulyje daugėja teritorijų, kuriose draudžiama arba ribojama žmogaus ūkinė veikla. 2009 m. duomenimis, jų buvo apie 120 000 ir tai sudarė 12,2 % viso sausumos ploto. Tačiau saugomų teritorijų išsidėstymas nėra tolygus ir Jungtinių Tautų iškeltas siekis apsaugoti bent 10 % kiekvieno Žemės ekologinio regiono lieka neįgyvendintas. Iš išskirtų 825 sausumos ekologinių regionų, kuriuose aptinkama didžioji dalis bioįvairovės, tik kiek daugiau nei pusėje saugomos teritorijos sudaro bent 10 %. Apsaugos nuo žmogaus veiklos trūksta ir prie išnykimo ribos esančių rūšių buveinėms.[36]
Į saugomas teritorijas patenka ir apie 12 % visų vidaus vandenų plotų, tačiau jų bioįvairovės apsauga yra ne visada pakankama, nes teršalų plitimas vandens kanalais yra sunkiau kontroliuojamas nei sausumoje.[4]
Jūrų ir vandenynų apsauga išlieka sudėtingiausia, nes didžioji jų dalis nėra kontroliuojama jokios valstybės.[37]
Ekosistemų atkūrimas
Daugelyje šalių vykdomas ekosistemų atkūrimas, siekiant sugrąžinti jose buvusią bioįvairovę. Pavyzdžiui, atsodinami miškai, panaikinus melioracijos sistemas sukuriamos sąlygos susidaryti pelkėms, ir pan. Nepaisant šių pastangų, ne visais atvejais rūšių įvairovė sugeba pasiekti tokį lygį, koks yra natūraliai susidariusiose ekosistemose. Be to, pastarųjų atkūrimas yra žymiai brangesnis nei jau esančių apsaugojimas.
Darnus naudojimas
Siekiant išvengti komerciškai naudojamų rūšių populiacijos mažėjimo ar išnykimo, įvedami griežtesni jų naudojimo reikalavimai, kvotos. Pavyzdžiui, žvejyboje ribojamas laivų skaičius, žuvų gaudymo būdai, sukuriamos laikinos saugomos teritorijos, ir kita. Pagal griežtesnius reikalavimus gauti produktai gali būti specialiai žymimi (sertifikavimą vykdo Ekologinio jūrų produktų sertifikavimo taryba (angl. Marine Stewardship Council) ir kitos organizacijos).
Su darniu naudojimu susiję ir švietimo programos bei rekomendacijos, skatinančios efektyviau naudoti gamtos išteklius, mažinti vartojimą, keisti mitybos įpročius (pavyzdžiui, vietoje gyvūninių, valgyti daugiau augalinių produktų), ir kita. Labiau apgalvotas resursų naudojimas kelia mažesnę grėsmę ekosistemų, o tuo pačiu ir bioįvairovės nykimui.[38]
Genų bankai
Nykstančią genetinę įvairovę bandoma išsaugoti kuriant genų bankus – saugyklas, kuriose laikoma įvairių organizmų rūšių ir veislių genetinė medžiaga (augalų dalys, sėklos, gyvūnų sperma, kiaušialąstės).
Žymiausi genų bankų pavyzdžiai yra Svalbardo globalus sėklų požemis (Norvegijoje) ir Tūkstantmečio sėklų banko projektas (Anglijoje).
Tarptautinės sutartys
Pagrindinė tarptautinė bioįvairovę sauganti sutartis yra Biologinės įvairovės konvencija, įsigaliojusi 1993 m. gruodžio 29 d. Ją yra ratifikavusios 193 pasaulio valstybės, tarp jų ir Lietuva. Vandens telkinių ir juose esančios bioįvairovės apsauga rūpinasi tarptautinė Ramsaro konvencija, kurią pasirašę 159 šalys. Nykstančių rūšių prekybą kontroliuoja Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencija (dar žinoma CITES vardu). Ypatingų pasaulio vietų apsauga rūpinasi Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencija. Migruojančias rūšis saugo Migruojančių laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimo konvencija (dar žinoma Bonos konvencijos vardu). Su bioįvairovės apsauga susiję ir Jungtinių Tautų Kovos su dykumėjimu konvencija bei Bendroji klimato kaitos konvencija.
Nepaisant esamų tarptautinių bei regioninių sutarčių gausos, jų veiksmingumas išlieka ribotas. Pavyzdžiui, 2002 m., šeštosios Biologinės įvairovės konvenciją pasirašiusių valstybių konferencijos metu buvo priimti konkretūs tikslai iki 2010 m. pabaigos ženkliai sumažinti pasaulines bioįvairovės nykimo tendencijas, tačiau jie nebuvo įgyvendinti.[39]
Praktikoje bioįvairovės atžvilgiu svarbiausi tarptautiniai susitarimai išlieka ne aplinkosaugos, bet ekonominio ir politinio pobūdžio, t. y. tie, kurie susiję su netiesioginėmis rūšių nykimo grėsmėmis: žmonių populiacijos augimu, gyvenimo būdo pokyčiais, tarptautinės prekybos intensyvėjimu, gamybos ir resursų vartojimo augimu, ir kita.[40]
Regioninės iniciatyvos
Europos Sąjunga
Bioįvarovei neigiamą įtaką darantį trąšų patekimą iš žemės ūkio į vandens telkinius kontroliuoja ES Nitratų direktyva. Saugomų teritorijų plėtra vykdoma pagal ES Buveinių ir Paukščių direktyvas. Jų pagrindu sukurtas NATURA 2000 tinklas. Visos ES narės yra pasirašiusios ir Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvenciją, dar žinomą Berno konvencijos pavadinimu.
Organizacijos
Bioįvairovės bendradarbiavimo grupė yra organizacija, kuriai priklauso šešių pagrindinių su bioįvairove susijusių tarptautinių konvencijų generaliniai sekretoriai. Ja siekiama gilinti veiksmų koordinavimą, vykdyti bendrą veiklą, dalytis informacija. Organizacija rengia reguliarius susitikimus, kurių pirmasis įvyko 2004 m. Paryžiuje.[41]
2010 m. liepą vykusio Juntinių Tautų susirinkimo metu buvo nuspręsta įkurti mokslines rekomendacijas teiksiančią Tarpvyriausybinę bioįvairovės ir ekosistemų paslaugų mokslo-politikos platformą (angl. Intergovernmental Science Policy Platform on Biodiversity and Ecosystem Services (IPBES). Manoma, jog ji pradės veikti nuo 2011 metų ir taps svarbia politinius sprendimus įtakojančia organizacija.[42]
Taip pat skaitykite
Literatūra
Kurlavičius P. Biologinės įvairovės apsauga valstybiniuose miškuose. Lietuvos ornitologų draugija, 2006.
Nuorodos
Išnašos
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
