Baltų-slavų kalbos

Baltų-slavų kalbos – hipotetinė kalbų grupė, kuri galimai skilo į indoeuropiečių kalbų šeimai priklausančias baltų ir slavų kalbas.

Baltų-slavų kalbos
Paplitimas	Šiaurės Rytų Europa Rytų Europa Centrinė Europa Pietryčių Europa
Kalbų skaičius	20
Kilmė	indoeuropiečių >baltų-slavų?(hipotezė)
Geografinis paplitimas
Klasifikacija	baltų kalbos   rytų slavų kalbos   vakarų slavų kalbos   pietų slavų kalbos

Požiūriai

Pagrindinės nuomonės

Įvairių požiūrių į baltų ir slavų kalbinės vienovės laikotarpį schema

Apie baltų ir slavų kalbų santykius esama įvairių nuomonių.^{[1][2][3][4][5]} Galima išskirti keturis pagrindinius tarpusavyje konkuruojančius požiūrius.^[6]

1. Pirmasis, visų seniausias, priklauso dar A. Šleicheriui, ir mokslinėje literatūroje šio požiūrio sekėjai žinomi kaip „baltų-slavų vienovės” šalininkai. A. Šleicheris manė, kad iki atsiskiriant baltų ir slavų kalboms egzistavo bendra baltų-slavų prokalbė.^[7]
2. Antrąjį požiūrį į kalbų raidą pasiūlė A. Mejė, baltų ir slavų prokalbes laikydamas dviem panašiom indoeuropiečių kalbom, kuriose, atsiskyrus nuo indoeuropiečių prokalbės, nepriklausomai vienai nuo kitos vyko nors lygiagretūs, bet artimi raidos procesai.^[8]
3. Trečiasis požiūris priklauso J. Endzelynui. Anot jo, baltų ir slavų prokalbės pradžioje patyrė savarankiškos raidos etapą, vėliau suartėjo ir tam tikrą laiką rutuliojosi veikdamos viena kitą. Ši prielaida literatūroje žinoma keletu pavadinimų – „baltų-slavų epocha”, „baltų-slavų kalbų bendrija”, „baltų-slavų izoglosų arealas”, „baltų ir slavų kalbų suartėjimo laikotarpis”.^[9][10][11]
4. Galiausiai ketvirtojo, visų naujausio požiūrio šalininkai, pavyzdžiui, V. Toporovas, laikosi nuomonės, kad baltų prokalbės modelis yra slavų prokalbės prototipas, slavų prokalbė yra kilusi iš baltų paribio dialektų.^[12][13] Laikantis šio požiūrio diskusija, ar egzistavo bendra baltų-slavų prokalbė, nereikalinga.

Taip pat egzistuoja požiūris, kad baltų prokalbė neva neegzistavo – bendra baltų–slavų prokalbė atseit iš karto išsiskyrė į tris kalbų atšakas: rytų baltų, vakarų baltų (prūsų) ir praslavų kalbas.^[14][15][16]

Chronologija

Vienas iš baltų-slavų vienovės šalininkų T. Ler-Splavinskis mano, kad šių kalbų vienovės laikotarpis truko 500–600 metų ir prasidėjo (drauge su baltų-slavų kalbų išsiskyrimu iš kitų indoeuropiečių dialektų) ėmus plisti virvelinės keramikos kultūrai, kuriai priklausė baltų-slavų protėviai, o baigėsi sulig lužitėnų kultūros iškilimu.^[17]

Taikydamas glotochronologijos metodą, S. Starostinas apskaičiavo, kad baltų ir slavų kalbos turėjo atsiskirti apie 1210 m. pr. m. e.^[18] P. Novotna ir V. Blažekas, su tam tikromis pataisomis pasitelkdami Starostino metodą, šių kalbų atsiskyrimą nukelia į 1400 m. pr. m. e.^[19] Anos Dybo apskaičiavimais, derintais su genetikos duomenimis, baltų ir slavų kalbų vienovė turėjusi baigtis 1400–1300 m. pr. m. e.^[20]

S. Bernšteinas, baltų ir slavų kalbų suartėjimo laikotarpio šalininkas, šį suartėjimą mano trukus nuo II tūkstantmečio pr. m. e. vidurio iki I tūkstantmečio pr. m. e. vidurio.^[21]

V. Toporovo ir V. Ivanovo teigimu, nuo II tūkstantmečio pr. m. e. iki I tūkstantmečio pr. m. e. vidurio slavų prokalbė tebuvo baltų prokalbės šnektų tąsa.^[22]

Tyrimų istorija

XVIII a. ir net XIX a. pradžioje vyravo nuomonė, kurią Rusijoje palaikė ir M. Lomonosovas, kad baltų kalbos yra kilusios iš slavų kalbų.^{[23][lower-alpha 1]} XIX a. ištobulinus istorinės lyginamosios kalbotyros metodą, F. Bopas teigė baltų-slavų ir indoiranėnų kalbas esant geneologiškai (genetiškai) artimas, o R. Rajekas ir A. Šleicheris atkreipė dėmesį į baltų-slavų ir germanų kalbų artumą. Anot A. Šleicherio, ši kalbų grupė turėjusi skilti į dvi šakas: baltų-slavų ir germanų.^[24] Vėliau Šleicherio teiginį dėl bendros baltų-slavų prokalbės egzistavimo, viena vertus, palaikė kiti tyrėjai, pavyzdžiui, K. Brugmanas ir F. Fortunatovas, o iš A. Pogodino ir B. de Kurtenė tokia prielaida sulaukė kritikos.^{[24][25][26][27]} Būtent savo darbe „Šakninių kamienų pėdsakai slavų kalbose” (rus. Следы корней-основ в славянских языках, Varšuva, 1903 m.) A. Pogodinas priėjo prie išvados, kad bendra baltų-slavų prokalbė tėra mokslinė fikcija, o K. Brugmanas savo „Trumpoje indoeuropiečių kalbų lyginamojoje gramatikoje” (vok. Kurze vergleichende Grammatik der indogermanischen Sprachen, Strasbūras, 1902–1904 m.) bendrą baltų-slavų prokalbę rėmė aštuoniomis pagrindinėmis ypatybėmis.^{[26][lower-alpha 2]} Iš Rusijos mokslininkų, bendros baltų-slavų prokalbės teoriją visiškai palaikė V. Poržezinskis ir A. Šachmatovas, pastarasis Brugmano argumentus papildė akcentologijos duomenimis.^[28] 1908 m. A. Mejė, savo knygoje „Indoeuropiečių dialektai” (pranc. Les dialectes indo-europeens, Paryžius, 1908 m.) surinkęs visus tuo metu žinomus faktus, pateikė nepriklausomos lygiagrečios baltų ir slavų prokalbių raidos koncepciją, taip pat iškėlė savus aštuonis Brugmano nurodytoms ypatybėms prieštaraujančius argumentus.^{[29][30][31][lower-alpha 3]}

Baltiškų vandenvardžių paplitimo arealas

  Plotas, kuriame gausu baltiškų vandenvardžių

  Plotas, kur baltiškų vandenvardžių nedaug ir dalis jų abejotini

Kilo mokslinė diskusija.^[29] J. Endzelyno monografija „Slavų-baltų etiudai” (rus. Славянобалтийские этюды, Charkovas, 1911 m.) tapo dideliu baltų-slavų problemos tyrimo įvykiu.^[32] Monografijos autorius, pradžioje buvęs bendros baltų-slavų prokalbės šalininku, vis dėlto, nepaisydamas savo ankstesnių pažiūrų, tyrinėdamas priėjo prie išvadų, kurios užima tarpinę padėtį tarp Mejė ir Brugmano koncepcijų, ir pateikė žymiai besiskiriantį tiek nuo lygiagrečios ir nepriklausomos baltų ir slavų prokalbių raidos, tiek ir nuo bendros baltų-slavų prokalbės egzistavimo požiūrį.^[33][34][35] Endzelyno manymu, jau indoeuropiečių prokalbės laikotarpiu prabaltų ir praslavų dialektai pasižymėjo reikšmingais skirtumais.^[36] Suskilus indoeuropiečių prokalbei ir atsiskyrus indoiranėnams, greta baltų gyvavę slavai po kiek laiko su jais suartėjo ir išgyveno bendros raidos etapą. Tad galima teigti buvus ilgalaikę kalbų sąveiką, bet ne bendrą baltų-slavų prokalbę.^{[37][38][lower-alpha 4][lower-alpha 5]}

Dar vienas reikšmingas proveržis, tiriant baltų ir slavų kalbų santykius, įvyko XX a. septintajame dešimtmetyje. V. Toporovas ir O. Trubačiovas, išanalizavę Dniepro baseino vandenvardžius, nustatė, kad šiame regione jų yra daugiau kaip 800 (dabar čia jų žinoma daugiau kaip 2000). Ankstesnius hidronimų tyrimus papildžius šiais duomenimis, pripažįstama, kad baltiškų hidronimų plotas driekiasi nuo Vyslos vakaruose iki Maskvos rytuose, nuo Baltijos jūros šiaurėje iki Kijevo pietuose.^[41][42] Hidronimų ir archeologijos analizė rodo, kad slavai rytų ir šiaurės rytų kryptimis į šias žemes ėmė migruoti apie VI–VII amžių.^[43] Atsižvelgdami į geolingvistinius ir slavų prokalbės rekonstrukcijos duomenis (praslaviškų formų visų anksčiausioji stadija beveik sutampa su baltų prokalbės būkle), V. Toporovas ir V. Ivanovas padarė šias išvadas: a) slavų prokalbė susiformavo iš baltiško tipo dialektų; b) slavų kalbinis tipas susiformavo vėliau iš baltų kalbų struktūrinio modelio; c) slavų kalbų struktūrinis modelis yra baltų kalbų struktūrinio modelio transformacijos rezultatas.^[44][13] Tačiau baltų ir slavų veiksmažodžio sistemoje daugiau skirtumų nei panašumų.^[45]

Apibendrinimas

Baltų-slavų kalbų problemą nagrinėjančios hipotezės pasižymi tam tikru atotrūkiu nuo lyginamojo metodo ir labiau orientuojasi į asmenines teorines atramas. Analizuojant pagrindines tokių koncepcijų problemas ir metodologines pastabas dėl paties baltų ir slavų kalbų giminingumo klausimo, reikia išspręsti šiuos uždavinius:^[46][47]

1. Išsiaiškinti, ar tikslinga kalbėti apie bendrąją slavų ir bendrąją baltų kalbą.
2. Sutikslinti vartojamą terminologiją.
3. Norint įrodyti genetinį giminingumą, būtina taikyti patikimiausią kriterijų, ypač – fonologijos naujoves, tiksliau, išnykusius „nemenkos dalies etimologiškai susijusių vienetų fonologinius kontrastus”, nes tik tokie procesai negrįžtami ir nesusipynę su morfologija.
4. Šių kalbų genetinį giminingumą teigiančios hipotezės neapibrėžia bendrų to paties laikotarpio absoliučios ir santykinės chronologijos izoglosų.^{[lower-alpha 6]}
5. Atsižvelgtina, kad struktūrinėms gretybėms, ypač – žodžių darybos morfologijai, kur baltų ir slavų kalbos turi daugiausia bendrų bruožų, taikant lyginamąjį metodą „derėtų teikti mažiau įrodomosios vertės”.
6. Šių kalbų genetinį giminingumą teigiančios hipotezės nepatikslina, „kokia panašių ypatybių dalis priskirtina bendram paveldui, o kokia laikytina kalbų kontaktų rezultatu”.

Šalių argumentai ir individualios įžvalgos

Fonetika ir fonologija

Šalininkų argumentai

Vengrų ir anglų kalbininkas O. Semerenis išskyrė keturiolika punktų, kurie, jo manymu, negali būti atsitiktiniai arba lygiagrečios raidos rezultatas ir kurie, kaip jis teigia, įrodo egzistavus bendrą baltų ir slavų prokalbę. Genetinio baltų ir slavų kalbų giminingumo šalininkų argumentus, šiuo atveju – dėl fonetinių, fonologinių ir morfonologinių ypatybių, savo straipsnyje nurodo A. Klimas:^[48]

1. Fonologinis priebalsių suminkštinimas, palatalizacija (J. Kurylovičiaus aprašyta 1956 m.);
2. Vienodas ide. skiemeninių sonantų pokytis (*ṛ, *ḷ, *ṃ, *ṇ > i, u + r, l, m, n);
3. Pederseno dėsnis: priebalsio s po r, u, k, i virtimas š (> slav. ch);
4. Yra galimybė rekonstruoti prūsų kalbos fonologinę (balsių ir priebalsių) sistemą, ne tik panašią į slavų prokalbės, bet ir slavų prokalbei tapačią, kol šioje nebuvo įvykusi delabializacija (kol balsiai nebuvo praradę sulūpintos tarties, pvz., *ū > *ы), o tai pagrindžia praslavų kaip vakarų baltų kalbų atmainos sampratą;^[49]
5. Teoriškai slavų gomurinių priebalsių suminkštinimas (palatalizacija) gali turėti gretybių baltų kalbose, vadinasi, gali būti bendras baltų ir slavų kalbų reiškinys;^[50]
6. Skiemenų ilginimas prieš ide. skardžiuosius sprogstamuosius neaspiruotus priebalsius (Vinterio dėsnis).^[51]

Tam, kad statistiškai nustatytų fonotipologinį baltų ir kai kurių slavų kalbų atstumą, J. Tambovcevas analizavo aštuonių grupių priebalsių,^{[lower-alpha 7]} taip pat ir balsių vartosenos dažnumą bei garsų grandžių tipologinę struktūrą. Tai įgalino apibrėžti fonologinį kalbų artumo lygį. Savo straipsnyje jis pateikė tokią chi kvadrato kriterijaus vertėmis išreikštą lyginamų kalbų kiekybinę charakteristiką (juo mažesnė skaitinė vertė, juo didesnis fonotipologinis artumas):^[52]

Lyginamųjų kalbų fonotipologinis artumas

	Lietuvių	Latvių	Senoji rusų	Rusų	Ukrainiečių	Slovėnų	Baltarusių	Makedonų	Čekų	Bulgarų	Slovakų	Serbų-kroatų	Sorbų-lužitėnų	Lenkų
Lietuvių	―	6,45	2,84	6,07	3,64	7,46	1,92	17,11	6,14	19,64	12,99	25,66	18,22	24,62
Latvių	6,45	―	2,47	3,65	7,50	8,83	10,68	12,34	14,38	15,89	16,31	19,97	24,46	39,66
Senoji rusų	2,84	2,47	―	4,71	5,20	8,60	6,42	13,92	10,29	11,08	14,20	15,31	20,16	30,54

Pasak darbo autoriaus, gauti rezultatai rodo, kad senoji rusų kalba pagal skambesį artimiausia lietuvių ir latvių, o ne dabartinėms rusų, ukrainiečių ar baltarusių kalboms. Be to, kaip pažymi J. Tambovcevas, fonotipologinis nuotolis tarp lietuvių ir latvių kalbų žymiai didesnis negu tarp lietuvių ir senosios rusų kalbos, o senoji rusų kalba visų artimiausia latvių kalbai, ir tai, autoriaus teigimu, gali liudyti indoeuropiečių kalbų šeimoje buvus bendrą baltų-slavų kalbų grupę. Palyginti su kitomis slavų kalbomis, kaip pastebi J. Tambovcevas, lietuvių kalba pagal skambesį nepanašiausia į serbų-kroatų kalbą, o latvių kalba pagal šį kriterijų tolimiausia lenkų kalbai. Savo ruožtu lietuvių ir baltarusių kalbų skambesio artumą, anot autoriaus, galima paaiškinti ne tik baltų-slavų kalbų vienove praeityje, bet ir intensyviais abiejų kalbų kontaktais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos laikais.^[53]

Kritika

Savo ruožtu A. Klimas savo straipsnyje apie baltų ir slavų kalbų santykius išsakė kritiką dėl O. Semerenio argumentų. Jo kontrargumentai dėl fonetinių, fonologinių ir morfonologinių (morfologinių-fonologinių) ypatybių, kurias baltų ir slavų kalbų genetinio artumo šalininkai pateikia kaip savo prielaidų įrodymus:^[48]

1. Fonologinė palatalizacija (J. Kurylovičiaus aprašyta 1956 m.) yra įvykusi tik latvių kalboje. Lietuvių kalboje palatalizacijos pobūdis kitoks. Vadinasi, baltų prokalbėje bendros palatalizacijos (priebalsių suminkštinimo) nebuvo;
2. Toks pats ide. skiemeninių sonantų *ṛ, *ḷ, *ṃ, *ṇ pokytis yra įvykęs taip pat ir germanų kalbose, tad šis virsmas nėra išskirtinė baltų-slavų naujovė;
3. Priebalsio s po r, u, k, i virtimas š (> slav. ch) negali būti laikomas išskirtine baltų-slavų naujove, nes tokie pokyčiai turimi ir indoiranėnų, iš dalies – ir armėnų (po r) bei albanų (po u, i) kalbose;
4. Germanų prokalbės balsių sistema beveik tapati prūsų kalbos balsių sistemai, tad nėra pagrindo kalbėti apie išskirtinį praslavų ir prūsų kalbų balsyno panašumą.^[48] Slavų prokalbę laikyti vakarų baltų kalbų atmaina neleidžia faktas, kad s po r, u, k, i virsmo į š refleksai lietuvių, latvių ir prūsų kalbose ėmė lietis su sateminiais suminkštintais priebalsiais ir dėl to buvo „sustiprinti” priebalsiai k ir g – slavų, albanų ir armėnų kalbose tokių procesų ne tik kad nėra, bet ir turimi atvirkštiniai rezultatai;^[54]
5. Baltų ir slavų prokalbėse ide. palatalinių gomurinių priebalsių *ḱ ir *ǵ raida buvo skirtinga, todėl bandymas čia įžvelgti „bendrą priebalsių sistemos naujovę” būtų anachronizmas;^[55]
6. Esama požiūrio, kad Vinterio pastebėjimai yra ne fonetikos dėsnis, o tik balsių ilginimo tendencija, skirtingai besireiškianti baltų ir slavų kalbose.^[56][57]

Individualios įžvalgos

Kaip pažymi V. Ivanovas, skiemeniniai sonantai vienodai pakito baltų, slavų ir germanų kalbose.^[58] Anot V. Georgijevo, panašūs indoeuropiečių sklandžiųjų ir nosinių sonantų pokyčiai, kokie turimi baltų ir slavų kalbose, sutinkami tocharų ir indoiranėnų kalbose, pavyzdžiui, senojoje indų kalboje (Vedų kalboje, sanskrite) būta junginių ir, ur.^[59] Savo ruožtu V. Porcigas pažymi, kad minėtieji skiemeninių sonantų virsmai negali būti taikomi indoeuropiečių kalboms klasifikuoti, matyt, jie terodo šių kalbų tarpusavio sąveiką.^[60]

L. Mošinskio manymu, nors ide. skiemeninių sonantų pokyčiai ir yra bendras baltų-slavų kalbų procesas ir juo gali būti grindžiama baltų ir slavų prokalbių bendrumo tezė, vis dėlto jau baltų-slavų laikais slavų prokalbėje, kaip rodo daugybė duomenų, šio virsmo rezultatai skyrėsi nuo turėtųjų baltų prokalbėje, o tai buvo susiję su baltų-slavų kalbos protoslavų dialektuose veikusiu atvirojo skiemens dėsniu.^[61] T. Milevskis, neigdamas buvus bendrą baltų-slavų prokalbę ir remdamasis šia slavų prokalbės ypatybe, praslaviškus mišriuosius dvigarsius vesdina tiesiogiai iš ide. skiemeninių sonantų.^[62][63]

R. Sukacas pažymi, kad vadinamasis Vinterio dėsnis galioja ne tik baltų ir slavų, bet ir albanų kalboje.^[64]

Priešininkų argumentai

Genetinio baltų ir slavų kalbų giminingumo priešininkų argumentus, šiuo atveju – dėl fonetinių, fonologinių ir morfonologinių (morfologinių-fonologinių) ypatybių, savo straipsnyje nurodo A. Klimas:^[65]

1. Ide. trumpieji balsiai *a, *o baltų kalbose sutapo į a, o slavų – į o; ide. ilgųjų balsių *ā ir *ō skirtumas baltų kalbose išlaikytas, o slavų – išnykęs;
2. Ide. balsių kaita baltų prokalbėje išplėtota, o slavų prokalbėje išliko konservatyvi;^[66]
3. Slavų prokalbėje atsirado atvirojo skiemens dėsnis^{[lower-alpha 8]}, bet jo nėra baltų kalbose (nebuvo ir baltų prokalbėje).

Savo ruožtu A. Dubasova darbe apie baltų ir slavų kalbų priebalsių sistemų pokyčius pažymi, kad abiejose kalbų grupėse vyko tokie procesai: ide. skardieji aspiruoti priebalsiai virto paprastais skardžiaisiais (pvz., *gʰ > *g), jotacija, palatalizacija (priebalsių suminkštinimas), vėliau – asimiliacija, disimiliacija (panašių garsų skyrimasis), metatezė (garsų susikeitimas vietomis) ir priebalsių tam tikrose padėtyse iškritimas (žr. žemiau). A. Dubasovos manymu, tokia panašių virsmų virtinė gali liudyti buvus ypatingus baltų ir slavų kalbų santykius, tačiau, prieš darant išvadas apie tokių santykių kokybinį pobūdį, būtina išnagrinėti šių procesų priežastis, padarinius ir intensyvumą.^[67]

Tad apžvelgdama jotavimą, A. Dubasova pabrėžia, kad esama esminių baltų ir slavų jotavimo skirtumų, kuriuos mokslininkai pastebėję jau seniai. Be to, net pačiose baltų kalbose jotavimo apraiškos skirtingos, todėl, kaip teigia mokslininkė, paprastai daroma išvada, jog atskirose baltų kalbose šis procesas vyko po baltų prokalbės skilimo, o slavų jotavimas, akcentuoja A. Dubasova, siekia jau slavų prokalbės laikus.^[67] Kalbant apie palatalizaciją, tai ji, pasak A. Dubasovos, tipologiniu atžvilgiu yra trivialus fonetinis pokytis ir negali būti kokių nors baltų ir slavų kalbų genetinių saitų įrodymas, juolab kad yra esminių baltų ir slavų palatalizacijos skirtumų.^[68] Atskirą šiam fonetiniam reiškiniui skirtą straipsnį A. Dubasova pradeda konstatuodama, kad tyrėjai susiduria su baltų prokalbės fonologinės sistemos rekonstravimo sunkumais, susijusiais su prūsų kalbos medžiagos problemomis, o įvairių tyrėjų požiūriai į prūsų kalbą dažnai būna skirtingi.^[69] Nurodydama latvių ir slavų kalbų palatalizacijos panašumus, A. Dubasova drauge pažymi, kad sąlygos ir ypatybės, dėl kurių prieš tam tikrus balsius priebalsiai pasikeitė arba, priešingai, liko nepakitę, šiose kalbose buvo skirtingos.^[70] Savo darbe apie skardžiųjų ir dusliųjų priebalsių asimiliaciją baltų ir slavų kalbose A. Dubasova teigia, kad tokios asimiliacijos būta jau slavų prokalbėje, o ją sukėlė itin sutrumpintų (redukuotų) balsių iškritimas, tačiau baltų prokalbei redukuoti balsiai nerekonstruojami, kas, pasak jos, rodo kitokią baltų kalbų asimiliacijos prigimtį.^[71] Kalbant apie priebalsių žodžių gale nukritimą, slavų prokalbėje, kaip teigia A. Dubasova, šis procesas buvo bendrõsios tendencijos padarinys, tačiau baltų prokalbėje žodžių gale priebalsiai iš viso nebuvo numetami.^[72] O metatezė, pasak šios kalbininkės, baltų prokalbėje buvo savarankiškas reiškinys, nesusijęs, priešingai negu slavų prokalbėje, su atvirojo skiemens dėsniu (baltų prokalbėje tokio dėsnio nebuvo, jo nėra ir dabartinėse baltų kalbose).^[73] Aptariant pridėtinius, įterptinius priebalsius ir judrųjį s, tai pirmasis reiškinys slavų kalbose žymiai dažnesnis negu baltų; antruoju atveju, etimologiškai nepagrindžiami įterptiniai k, g prieš švilpiamuosius ir šnypščiamuosius priebalsius slavų kalbose, kitaip negu baltų, nėra paplitę; savo ruožtu judrusis s slavų prokalbėje daugumoje atvejų išnykęs, o baltų kalbose pavyzdžių su judriuoju s yra ganėtinai daug ir šiomis dienomis.^[73] Apžvelgdama geminaciją (geminatų išnykimą), A. Dubasova pabrėžia, kad kalbininkai laikosi dvejopos nuomonės: vieni į šį reiškinį žiūri kaip į savarankišką kalbų raidą, kiti – kaip į genetiškai bendrą pokytį.^[74] A. Dubasova pateikia kitų specialistų požiūrį į priebalsių sistemą, ir nors pažymi, kad bendros nuomonės nėra, atkreipia dėmesį į baltų ir slavų prokalbėse turimus alveolinių ir dantinių priebalsių skirtumus.^[74] Pasak jos, visa tai leidžia daryti išvadą, kad:

Aptartų reiškinių pavyzdžiai atskleidžia, jog slavų ir baltų kalbos „teikė pirmenybę“ skirtingiems pertvarkymo būdams, nevienodai intensyviai naudojo vienokias ar kitokias priemones; visi pokyčiai, nepaisant jų panašumo baltų ir slavų kalbose, yra savarankiški procesai, kurių priežastys ir padariniai – skirtingi. Todėl logiškiau kalbėti ne apie „atsiskyrimą“, o apie skirtingą raidą nuo pat pradžios − nepostuluojant bendros baltų-slavų prokalbės.[75] '

Savo darbe apie baltų ir slavų prokalbių fonologinių sistemų panašumus ir skirtumus, vykusius keičiant indoeuropiečių prokalbės sistemą, A. Dubasova nagrinėja kai kuriuos panašius baltų ir slavų prokalbių fonetikos reiškinius.^[76] Kalbėdama apie indoeuropiečių palatalinių gomurinių priebalsių asibiliaciją^{[lower-alpha 9]} ji pažymi, jog nėra visuotinai pripažintos nuomonės, kad ide. palatalinių gomurinių priebalsių raida baltų ir slavų prokalbėse būtų buvusi identiška, tačiau, pasak jos, laikantis tradicinės rekonstrukcijos (ide. *ḱ,*ǵ, *ǵʰ  > balt. prok. *š, *ž, sl. prok. *s, *z), ide. palatalinių gomurinių likimas šiose kalbose labiau rodo jų nepriklausomą raidą.^[77] Savo ruožtu straipsnyje apie gomurinių palatalinių priebalsių sumišimą su dantiniais priebalsiais baltų ir slavų kalbose, A. Dubasova teigia, kad, skirtingai negu baltų, slavų prokalbėje šis sumišimas neturėjo didelės įtakos priebalsių sistemos raidai, ir todėl, jos manymu, galima daryti prielaidą, kad slavų prokalbėje tai buvo ne savarankiškas reiškinys, o baltų dialektų įtakos rezultatas.^[78]

Prozodija ir akcentologija

Šalininkų argumentai

Klasikinės^{[lower-alpha 10]} slavų akcentologijos atstovo J. Kurylovičiaus teigimu, baltų ir slavų priegaidžių sistemos laikytinos naujais reiškiniais, kurių ne tik kilmė ir raida yra bendros, bet ir, priegaidėms darant įtaką morfologijai, šiose kalbose yra susidarę daugybė bendrų ypatybių.^[79] J. Kurylovičius ypač pabrėžia tai, kad baltų ir slavų kalbose ši prozodijos^{[lower-alpha 11]} evoliucija paveikė esmines kalbos sistemos puses ir pakeitė šių kalbų tiek fonetikos pobūdį, tiek ir sudarė prielaidas atsirasti lygiagretiems, o kai kuriais atvejais – ir tapatiems jų morfologinės sandaros pokyčiams.^[80] Konkretindamas jis teigia, kad bendruoju baltų-slavų paveldu, susidariusiu priegaidėms paveikus morfologiją, galima laikyti šiuos reiškinius:^[81]

1. dalyje ide. veldinių išnyko skirtumas tarp baritonų (kirtis šaknyje) ir oksitonų (kirtis galūnėje);
2. dalyje išvestinių žodžių atsirado priegaidės ir dėl to susidarė keletas su jomis glaudžiai susijusių kirčiavimo paradigmų;
3. turimos su priegaidėmis susijusios trys linksniavimo ir asmenavimo kirčiuotės.^{[lower-alpha 12]}

J. Kurylovičiaus manymu, visa tai yra stipriausi argumentai, jog kažkada yra buvusi bendra baltų-slavų prokalbė.^[82]

Vladimiras Dybo, vienas iškiliausių Maskvos akcentologijos mokyklos narių, slavų akcentologijos „po Illič-Svityčiaus eros”^{[lower-alpha 13]} atstovas, viename iš savo veikalų daro išvadą, jog baltų ir slavų kalbos yra kilusios iš bendros baltų-slavų prokalbės, nes baltų ir slavų prokalbių kirčiavimo sistema iš esmės buvo vienoda, o ji, kaip teigia V. Dybo, negali būti vienų iš kitų perimta, pasiskolinta.^[83] Straipsnyje apie baltų-slavų prokalbėje susidariusių kirčiavimo tipų tyrimus V. Dybo teigia, kad slavų prokalbei ir pralietuvių kalbai rekonstruojama kirčiavimo tipų sistema leidžia atkurti dvi prokalbės sistemas, kurios žodžių darybos ir kirčiavimo atžvilgiais kartais sutampa, o kartais atspindi paskiras jo postuluojamos „faktiškai vienodos sistemos” dalis ar „atplaišas”, o jas, V. Dybo manymu, tęsiant rekonstravimo darbus, būtų galima sudėlioti į vieną visumą.^[84]

Baltų ir slavų prokalbių tarpusavio santykių problemą V. Dybo nuodugniausiai išnagrinėjo veikale, skirtame lyginamajai istorinei baltų ir lietuvių kalbos istorinei akcentologijai.^[51] Savo veikalą jis pradeda S. Bernšteino požiūrio kritika ir prieina prie išvados, kad sunku sutikti su jo teiginiu dėl antrinio baltų ir slavų prokalbių suartėjimo, nes jos abi išlaikė:

1. paprastųjų skardžiųjų sprogstamųjų ir aspiruotų skardžiųjų sprogstamųjų priebalsių skirtumą (Vinterio dėsnis);
2. trumpųjų ir ilgųjų (grynųjų bei mišriųjų) dvibalsių skirtumą, kuris kitose indoeuropiečių kalbose išnyko;
3. vadinamuosius „Becenbergerio junginius”, kurių tiesioginiai atspindžiai iš esmės turimi tik senovės indų ir graikų kalbose;
4. pėdsakų morfologijoje palikusius registrinius tonus, kurie visai išnyko kitose indoeuropiečių kalbose.

Be to, matyti pluoštas bendrų akcentologijos naujovių, pavyzdžiui:

1. drauge su tapačia vedinių kirčiavimo sistema, susidarė tapãčios kirčiavimo paradigmų sistemos;
2. iš galūnės kirtis buvo atitrauktas į pirminius ilguosius balsius ir dvibalsius (Hirto dėsnis);
3. susidarė akūto ir cirkumflekso priešprieša;
4. prieš dominantines priesagas akūtas virto cirkumfleksu;
5. ėmė galioti Sosiūro-Fortunatovo dėsnis.

V. Dybo teigia, kad minėtieji reiškiniai verčia atsisakyti S. Bernšteino siūlomo kalbų „bendrijos” termino ir tiriant vertėtų laikytis bendros baltų-slavų prokalbės hipotezės, nes, jo manymu, sunku daryti prielaidą, kad tokia bendrai išlaikytų senųjų bruožų ir susidariusių naujovių gausa būtų galėjusi atsirasti sąveikaujant dviem prokalbėm, kurių vartotojai tarpusavyje nebūtų susišnekėję ir kurių abipusė sąveika neva prasidėjusi po indoeuropiečių bendrystės laikotarpio.^[84]

Kritika

Kaip ir visi Maskvos akcentologijos mokyklos tyrėjai ir daug kitų kalbininkų, V. Dybo savo darbo „Slavų akcentologija: Slavų prokalbės kirčiavimo paradigmų sistemos rekonstravimo patirtis“^{[lower-alpha 14]} metodologiją grindžia „paradigmų akcentologija”, kurią iš pagrindų kritikavo J. Stepanovas: jis V. Dybo priekaištavo, kad šis, sekdamas F. Sosiūru, į šakninę morfemą žvelgia atsietai, nors iš tiesų „vedinio kirčiavimo tipo ir šakninės morfemos priegaidės ryšį lemia žodžių darybos tipas, žodžių darybos modelis kaip visumos dalis ir pan.”^[85][86]

Individualios įžvalgos

Kalbėdamas apie priegaidžių pasiskirstymą ir vartoseną J. Kurylovičius pažymi, kad baltų ir slavų prokalbių morfologinė sandara buvo tapatinga iki susidarant bendroms priegaidėms.^[87] J. Ševeliovas atkreipia dėmesį, kad baltų, slavų akūto ir cirkumflekso priešprieša bei toks pats reiškinys graikų kalboje susidarė nepriklausomai, jau suskilus indoeuropiečių prokalbei.^[88] K. Stangas manė, kad slavų akūtas, priešingai negu lietuvių, yra išlaikęs baltų-slavų laikotarpio pobūdį.^[89][90]

Klasikinės slavų akcentologijos atstovo L. Mošinskio teigimu, bendroji baltų-slavų kalba iš indoeuropiečių prokalbės buvo paveldėjusi dvi savarankiškas prozodijos ypatybes – kirčio stiprumą ir ilgumą, o trečioji ypatybė – priegaidė – savo ruožtu rodo bendrą baltų-slavų naujovę. Be to, „ankstyvojoje praslavų kalboje” (rus. раннепраславянский, L. Mošinskio terminas), tam tikrų baltų-slavų dialektų junginyje, iš kurio vėliau išsirutuliojo slavų prokalbė, greta iš indoeuropiečių prokalbės paveldėto ilgumo atsirado papildoma ypatybė − balsio kokybės pokytis.^[91]

V. Dybo ne viename iš savo darbų laikosi požiūrio, kad baltų-slavų kirčiavimo sistema yra itin archajiška ir iš esmės nedaug tenutolusi nuo indoeuropiečių prokalbės būklės, o kitos indoeuropiečių kalbos arba savo kirčiavimo sistemų neteko, arba jas iš pagrindų pertvarkė.^[92][93] Drauge jis pažymi, kad kai kurios tam tikrose indoeuropiečių kalbose atsiradusios kirčiavimo naujovės yra būdingos ir baltų-slavų kalboms, pavyzdžiui, kaip Hirto dėsnis keltų-italikų kalbose ir metatonija graikų kalboje.^[94][95] Maskvos akcentologijos mokyklos atstovas S. Nikolajevas metatoniją, kai akūtas prieš dominantines priesagas keičiamas cirkumfleksu, laiko specifiniu vėlyvojo indoeuropiečių prokalbės laikotarpio reiškiniu, o Hirto dėsnis, kaip pastebi S. Nikolajevas, turi tipologinių paralelių keltų-italikų kalbose.^[96]

Indoeuropiečių kirčiavimui skirtame straipsnyje T. Pronkas nurodo, kad, išskyrus senovės indų kalbą, galbūt tiktai slavų, bet ne baltų prokalbės priegaidės tiesiogiai tęsia indoeuropiečių prokalbės tonų sistemą.^[97] T. Pronko manymu, slavų prokalbės priegaidės nėra naujadaras ir į jas žvelgti kaip į baltų-slavų naujovę būtų sudėtinga.^[98] Taip pat jis pažymi, kad Dybo pastabas apie kirčio vietą slavų prokalbėje aiškinti būtų paprasčiau, jei šis prozodijos reiškinys būtų nagrinėjamas kaip kirčio vietos indoeuropiečių prokalbėje paveldas.^[99]

K. Stangas ir juo sekantys F. Kortlandtas, V. Skliarenka bei daugybė kitų šiuolaikinių akcentologų neigia, kad slavų prokalbėje galiojo Sosiūro-Fortunatovo dėsnis.^{[100][101][102][103]} O Maskvos akcentologijos mokyklos atstovai (V. Dybo, S. Nikolajevas) vienoje iš savo alternatyvių slavų prokalbės kirčiavimo rekonstrukcijų sutinka, kad šioje prokalbėje Sosiūro-Fortunatovo dėsnis galiojo.^[104] Z. Zinkevičius pabrėžia, kad šis dėsnis aiškiai matomas tik lietuvių kalboje, tad baltų prokalbėje jo dar neturėjo būti.^[105]

Savo ruožtu olandų kalbininkas P. Hendriksas kritikuoja Maskvos akcentologijos mokyklos atstovus, konkrečiai – V. Dybo, nes pastarasis kalbininkas, abejodamas galimybėmis Hirto dėsnį taikyti tam tikriems slavų prokalbės kirčiavimo reiškiniams, šiam dėsniui suteikė miglotą statusą.^[106] O T. Chazagerovas Hirto dėsnį laiko abejotinu.^[107]

Gretutinė pozicija

H. Majeris pažymi, kad, skirtingai nuo baltų prokalbėje turėtų grynai fonologinių naujovių, baltų ir slavų kalbų panašumai susidarė dėl tarpusavio sąveikos ir jų bendras kirčiavimo inovacijas lėmė morfologija bei sintaksė.^[108] K. Ebelingas, slavų akcentologijos „po Illič-Svityčiaus eros” atstovas, slavų akcentologijos reiškinių chronologijos apžvalgoje teigia, kad didelis baltų ir slavų kirčiavimo sistemų artumas gali būti aiškinamas „analogiška, bet ne identiška raida, kurios ištakos – ta pati indoeuropiečių prokalbės schema”.^[109]

V. Illič-Svityčiaus manymu, nors, sugretinus baltų ir slavų vardažodžio kirčiavimo paradigmų sistemas, daroma išvada, kad jos yra tapačios, vis dėlto sunku pasakyti, ar toks artumas rodo buvus bendrą baltų-slavų vardažodžio kirčiavimo paradigmų sistemą, nes paslankus kirtis baltų ir slavų kalbose gali būti iš ide. paveldėtas archaizmas. Kalbant apie kirčio iš galūnės atitraukimą (Hirto dėsnį), jis iš tiesų yra naujovė, tačiau turima taip pat ir keltų-italikų kalbose.^[110]

Nors T. Olanderis savo akcentologijos tyrimuose sutinka, jog baltų ir slavų kalbos šiuo atžvilgiu glaudžiai susijusios, bet taip pat jis pažymi, kad tokios bendros naujovės gali būti interpretuojamos įvairiai – tiek kaip bendrõs baltų-slavų prokalbės paveldas, tiek kaip dialektų, iš kurių kilo baltų ir slavų prokalbės, artimų kontaktų padarinys. Be to, pasak jo, metodologiškai į bendrą baltų-slavų prokalbę būtų galima žvelgti kaip į patogų modelį, įgalinantį apibrėžti bendrąjį baltų ir slavų prokalbių paveldą, tačiau šių prokalbių prototipinių dialektų santykiai galėję būti žymiai sudėtingesni.^[111]

Priešininkų argumentai

Įžymus ukrainiečių akcentologas L. Bulachovskis, klasikinės slavų akcentologijos atstovas, daugybėje savo darbų aptardamas baltų ir slavų kalbų santykių klausimą, kaip ir N. van Veikas teigia, kad Sosiūro-Fortunatovo dėsnis gali būti šių kalbų lygiagrečios raidos padarinys. O kad Hirto dėsnis būtų galiojęs slavų prokalbėje, tai patikimų įrodymų, jo manymu, nėra, nors Ler-Splavinskio slavų prokalbei suformuluotos Hirto dėsnio pataisos jo galiojimą šioje kalboje daro įtikinamesnį.^[112][113] L. Bulachovskis pažymi, kad nemažai kitų akcentologijos sugretinimų, pavyzdžiui, metatonija, neatrodo įtikinamai. Kalbėdamas apie priegaidžių pobūdį jis teigia, kad „abiejose lyginamose kalbų grupėse vidiniai skirtumai (net iki visiškų priešybių) ne mažesni, negu jas lyginant kartu paėmus”.^[112][114]

Morfologija ir sintaksė

Šalininkų argumentai

Genetinio baltų ir slavų kalbų giminingumo šalininkai pateikia tokius su morfologijos ir sintaksės ypatybėmis susijusius argumentus:^[48]

1. Įvardžiuotiniai būdvardžiai;
2. Dalyviai perėjo į i̯o kamieną;
3. o kamieno vns. kilmininko galūnė *-ā(t);
4. Aukštesniojo laipsnio daryba;
5. Pirmojo asmens įvardžio netiesioginis vns. linksnis *men-, dgs. *nō-;
6. Įvardžiai *tos/*tā vietoj ide. *so/*sā;
7. Atematinių veiksmažodžių asmenavimas (liet. dúoti, slav. *dati);
8. Būtojo laiko kamienai su -ē- ir -ā-;
9. Veiksmažodžių priesagos liet. -áuj- / slav. -uj-;
10. Įnagininku reiškiama vardinė tarinio dalis (predikatyvas).^[115]

Kritika

Oponuodami genetinio baltų ir slavų kalbų genetinio giminingumo šalininkams, kritikai dėl šių argumentų išsako tokias pastabas:^[48]

• Dėl argumento Nr.1: įvardžiuotiniai būdvardžiai baltų ir slavų kalbose buvo sudaryti nepriklausomai, nes slavų prokalbėje įvardis *jь, kitaip negu baltų, buvo jungiamas prie kamiengalio, neįtraukiant galūnės priebalsio.^[116] Be to, įvardžiuotinių būdvardžių baltų prokalbėje galėjo dar nebūti, baltų kalbose aptinkamos labai įvairios ir gana laisvos būdvardžio ir įvardžio konstrukcijos. Kita vertus, artikeliška (žymimoji) šio įvardžio vartosena būdinga ir indoiranėnams, plg. lietuvių k. senųjų raštų nujamliūdusiam 'nuliūdusiajam; tam nuliūdusiam', dangujęjis 'dangiškasis; tas danguje' ir Avestos Daēūm yim Apaošɚm 'Daevą tą /jį Apaošą';^[117]
• Dėl argumento Nr. 2: priebalsinio dalyvių linksniavimo palaikų esama dar lietuvių kalboje, tad baltų prokalbės laikotarpiu priebalsinis linksniavimas juo labiau neturėjo būti perėjęs į i̯o kamieną – tai vėlyvesnės epochos reiškinys, terodantis panašią baltų ir slavų kalbų raidos tendenciją. Be to, šis reiškinys turimas ir vakarų germanų kalbose;^[118][119]
• Dėl argumentų Nr. 3, Nr. 4, Nr. 6 ir Nr. 9: o kamieno kilmininko galūnė -*ā(t), aukštesniojo laipsnio daryba ir įvardžiai tos/tā vietoj ide so/sā, veiksmažodžių priesagos liet. -áuj- / slav. -uj- neaprėpia visų baltų kalbų. Tad su lietuvių ir prūsų kalbomis bendros aukštesniojo laipsnio darybos ir veiksmažodžių priesagos -áuj- nėra latvių kalboje, bet o kamieno kilmininko galūnės -*ā(t) ir įvardžių *tos/*tā vietoj ide *so/*sā neturi prūsų kalba.^{[lower-alpha 15]} Be to, kilmininko galūnę -*ā(t) taip pat turėjo ir dakų bei trakų kalbos. Vadinasi, šios naujovės gali rodyti lygiagrečią kalbų raidą arba skolinimąsi ir nėra išskirtinė baltų ir slavų ypatybė;^[121]
• Dar dėl argumento Nr. 6: toks pokytis turimas germanų kalbose, todėl jis negali būti laikomas išskirtine baltų ir slavų naujove;^[122]
• Dėl argumento Nr. 5: iš visų 1. asmens įvardžio vns. netiesioginių linksnių, slavų prokalbėje, kitaip negu baltų, kamieną *men- turi tik kilmininkas-galininkas, o kitų netiesioginių linksnių kamienai yra *mьn- < *min- / *mъn- < *mun-, kurie baltų kalboms svetimi, taigi šis argumentas nėra iškalbingas. 1. asmens įvardžio dgs. netiesioginių linksnių kamienas *nō- /*no- žinomas dar ir italikų kalboms, todėl tai neišskirtinė baltų ir slavų kalbų ypatybė;^[123]
• Dėl argumento Nr. 8: būtojo laiko kamienus su -ē- ir -ā- dar turi ir italikų kalbos, vadinasi, ir ši ypatybė nėra išskirtinė baltų ir slavų bendrybė;^[124]
• Dėl argumento Nr. 10: įnagininko vartojimas vardinėje tarinio dalyje (pvz., liet. Jis buvo mokytoju) paprastai aiškinamas finų kalbų įtaka, todėl ši konstrukcija, būdama sintaksės skoliniu, negali būti pasitelkta kaip argumentas bendros baltų-slavų prokalbės naudai.^[125]

Priešininkų argumentai

Savo ruožtu baltų ir slavų kalbų genetinio giminingumo priešininkai nurodo morfologijos ypatybes, kurios, jų manymu, įrodo, kad bendros baltų-slavų prokalbės nebuvo:^[65]

1. Baltų kalbose kelintinis skaitvardis 'pirmas' sudaromi su priesaga -mo-, o slavų kalbose – su priesaga -wo- (kaip indoiranėnų bei tocharų kalbose).
2. Hetitų kalboje ir slavų prokalbėje priesaga -es- buvo vartojama kūno dalių pavadinimams sudaryti, tačiau tokia daryba baltų kalbose nepasitelkiama.
3. Slavų perfektas *vĕdĕ 'žinau', kildinamas iš ide. *u̯oi̯da(i̯), – baltų kalbose atitikmenų neturintis archaizmas.^[126]
4. Slavų liepiamosios nuosakos forma *jьdi 'eik' yra ide. *i-dhí tęsinys, tačiau baltų kalboms tai nežinoma.^[126]
5. Slavų veiksmažodinių daiktavardžių priesaga -telь- (artima hetitų k. -talla) baltų kalbose nevartojama.
6. Slavų dalyviai su priesaga -lъ, turintys atitikmenų armėnų ir tocharų kalbose, baltų kalboms nežinomi.^[126]
7. Baltų kalbose fiksuojama veiksmažodžių es. l. vns. 1. asm. galūnė -mai, tačiau slavų kalbose ji neaptinkama.
8. Baltų kalbose įprasta veiksmažodžių priesaga -sto-, o slavų kalbose jos nėra.
9. Baltų būdvardžių priesaga -ing- slavų kalboms nežinoma.
10. Baltų kalbų mažybinė priesaga -l- slavų kalbose nevartojama.
11. Baltų prokalbės trečiajam veiksmažodžio asmeniui nebūdinga skaičiaus skirtis, o slavų prokalbėje skaičiaus skirtumas išlaikytas.
12. Slavų kalbose gerai atspindėti ide. tematinių veiksmažodžių vns. 3 asm. – dgs. 3 asm. formantai -t: -nt, o baltų kalbose jų nėra.^[126]
13. Baltų kalbose, kitaip negu slavų, priesaga -no- nevartojama dalyviams sudaryti.
14. Slavų prokalbėje išlaikytas ide. sigmatinis (su priesaga -s-) aoristas, tačiau baltų kalbose jo pėdsakų nėra.
15. Baltų kalbose vartojamas sigmatinis būsimasis laikas, tačiau slavų kalbos jo neturi.^{[lower-alpha 16]}
16. Slavų prokalbėje su didžiosios daugiskaitos kiekiniais skaitvardžiais (pvz., slav. *pę-tь '5', *šes-tь '6', *devę-tь '9') vartojama priesaga -tь, tačiau baltų kalboms šiuo atveju ji svetima.

Leksika ir semantika

Šalininkų argumentai

Viename iš savo keturiolikos punktų O. Semerenis atkreipia dėmesį į žymią dalį bendros leksikos, kurios kitose indoeuropiečių šakose nėra.^[48] Be to, daugiau kaip 200 baltų ir slavų kalbų žodžių yra išskirtinės bendrybės.^[129]

Siūlydamas taikyti naują leksikos statistikos metodą, M. Sajenka teigia, kad bazinė baltų ir slavų prokalbių leksika rodo daug bendrų naujovių, o tai, anot jo, gali būti svarus argumentas baltų-slavų kalbinės vienovės naudai.^[130][131]

Kritika

Genetinio giminingumo priešininkų nuomone, į didelę šios leksikos dalį galima žvelgti kaip į nepriklausomai išlaikytus indoeuropiečių archaizmus, abipusio skolinimosi arba arealinio supanašėjimo padarinius.^[132] Taip pat jie pažymi, kad oponentai ignoruoja substrato poveikį, susijusį su kažkada aktyviai kontaktavusių baltų ir slavų etniniu maišymusi.^[133]

Individualios įžvalgos

S. Bernšteino manymu, tiriant šių kalbų leksiką, būtina skirti bendrąjį indoeuropiečių prokalbės laikų leksikos paveldą ir bendras žodyno naujoves, susidariusias baltų ir slavų kontaktų metu, tačiau, sakykim, R. Trautmanas to kitados nepadarė: 1923 m. išleistame „Baltų – slavų žodyne” (vok. Baltisch–slavisches Wörterbuch, Getingenas) jis pateikia net apie 1 700 žodžių, tačiau daugiau kaip 75 % šio žodyno nėra išskirtinės baltų ir slavų bendrybės, nes tie žodžiai turimi ir kitose indoeuropiečių kalbose, jungia dalį baltų ir slavų kalbų arba priklauso tik vienai kuriai kalbai.^[134][135]

Priešininkų argumentai

Savo ruožtu genetinio giminingumo priešininkai teigia, kad esama žymių baltų ir slavų kalbų leksikos bei semantikos skirtumų, kurie siekia labai senus laikus.^[136] Svarbiausios, priešininkų manymu, sąvokos, pavyzdžiui: kiaušinis, mušti, miltai, pilvas, mergina (merga), slėnis, ąžuolas, kirsti, balandis, viešpats, svečias, žaizdras – baltų ir slavų kalbose įvardijamos skirtingais žodžiais.^[136]

Sudarytas baltų ir slavų skirtybių žodynas (savotiškas anti-Trautmanas) būtų nepalyginamai įspūdingesnis negu bendrybių žodynas.^[137]

Pastabos

1. Turint omenyje šiuolaikinio mokslo duomenis, senoviškesnio kalbų modelio (baltų) kildinimas iš naujesnio (slavų) atrodytų nelogiškai.
2. Citata iš O. Ščeglovos Slavų kalbų lyginamoji istorinė gramatika. Paskaitų kursas (rus. Щегловa О. Г. Сравнительно-историческая грамматика славянских языков. Курс лекций // Новосибирск: Новосибирский государственный университет, Valstybinis Novosibirsko universitetas, 2011, p. 26):

   1. Ide. skiemeniniai sonantai *ṛ, *ḷ, *ṃ, *ṇ baltų ir slavų prokalbėse nebegalėjo sudaryti skiemens ir pavirto i, u + r, l, m, n;
   2. Supaprastėjo geminatos;
   3. Dalyviai su priesaga -nt- iš priebalsinio perėjo į i̯o kamieną (vyr. ir bev. g.);
   4. Susijungus būdvardžiams ir parodomiesiems įvardžiams, susidarė naujoviški įvardžiuotiniai būdvardžiai, kurių paskirtis baltų ir slavų prokalbėse buvo vienoda;
   5. Dauguma priebalsinio kamieno vardažodžių perėjo į i kamieną;
   6. Senoviniai ide. įvardžių so kamienai pakeisti to kamienais;
   7. Baltų ir slavų prokalbėse 1. asmeninio įvardžio vns. naudininkas sudaromas iš vns. kilmininko kamieno (aš, man, manęs);
   8. Senasis ide. o kamieno kilmininkas pakeistas ide. abliatyvu.
3. Citata iš O. Ščeglovos Slavų kalbų lyginamoji istorinė gramatika. Paskaitų kursas (Novosibirskas, Valstybinis Novosibirsko universitetas, 2011, p. 27):

   1. vienos ypatybės tėra įprastinė indoeuropiečių prokalbės ypatybių tąsa, pavyzdžiui, ide. *ṛ, *ḷ, *ṃ, *ṇ refleksai, geminatų supaprastinimas;
   2. kitos ypatybės tik iš pirmo žvilgsnio atrodo vienodos: o kamieno kilmininkas (plg. prūs. deiwas ir slav. *vьlka), asmeninio įvardžio naudininkas (liet. manie, prūs. mennei nėra tapatu slav. mьně);
   3. trečios ypatybės sutinkamos ir kitose indoeuropiečių kalbose: įvardžiuotinių būdvardžių linksniavimas, *tos, *tā vietoj ide. *so, *sā, taip pat ir visi kiti Brugmano nurodyti reiškiniai.
4. Šio požiūrio šalininkai mano, kad baltų ir slavų kalbų panašumai yra prabaltų ir praslavų kalbinės sąjungos, bendro substrato ir gausaus abipusio skolinimosi padarinys;^[39][40] Trečiasis požiūris į baltų ir slavų kalbas teigia buvus nepriklausomą lygiagrečią raidą. Tokiu būdu, O. Trubačiovas laikosi slavų prokalbės kaip indoeuropiečių dialekto (ar dialektų grupės) savitos genezės koncepcijos.
5. Kai kurie mokslininkai į baltų ir slavų kalbų raidą žvelgia tiek kaip į suartėjimo, tiek kaip į atitolimo procesus. Sakykime, J. Rozvadovskis siūlo trinarę baltų ir slavų kalbų santykių schemą: pirmiausia – vienovės laikotarpis, vėliau turėjęs būti atitolimo periodas, ir galiausiai – antrasis kalbų suartėjimo etapas.
6. Izoglosa – lingvistinės geografijos žemėlapio linija, rodanti kokio nors kalbos reiškinio paplitimo ribas.
7. Lūpinių, liežuvio priešakinių, liežuvio vidurinių, liežuvio užpakalinių, sonantų (balsingųjų priebalsių), trankiųjų sprogstamųjų, trankiųjų pučiamųjų, trankiųjų skardžiųjų.
8. Pagal šį dėsnį, visi uždarieji skiemenys privalėjo tapti atviraisiais, todėl galiausiai skiemenys ėmė baigtis arba balsiais (įskaitant ir itin sutrumpintuosius ь, ъ), arba skiemeniniais priebalsiais. Įvyko šie pagrindiniai pokyčiai:

   1. žodžio gale nukrito priebalsiai, sutrumpėjo galūnės;
   2. dvibalsiai virto balsiais;
   3. supaprastėjo mišrieji dvibalsiai su n, m, jie virto dviem nosiniais balsiais ǫ, ę;
   4. buvo panaikintos geminatos ir kitokios priebalsių samplaikos;
   5. pakito *orT, *olT ir *TorT, *TolT, *TerT, *TelT tipo junginiai, vėliau atskirose slavų kalbų grupėse jų likimas buvo nevienodas (pvz., žr. Pleofonija).
9. Asibiliacija – minkštojo sprogstamojo priebalsio virtimas afrikata arba pučiamuoju priebalsiu.
10. Terminas „klasikinė” akcentologija paprastai vartojamas kalbant apie akcentologus, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių nepriėmė pagrindinių K. Stango veikalo apie baltų ir slavų akcentologiją idėjų. Šiuo klausimu taip pat žr. Olander T. Balto-Slavic accentual mobility. // Berlin; New York: Mouton de Guyter, 2009. (Trends in linguistics. Studies and monographs). p 39, 43–44.
11. Prozodija – skiemenų, žodžių ar jų grupių tarimo kiekybinių fonetinių savybių (priegaidžių, kirčių, intonacijų) sistema.
12. Baltų prokalbei gali būti atkurtos senoviškesnės dvi (žr. Baltų prokalbė: Kirtis ir priegaidė).
13. Šią akcentologijos kryptį palaikantys Vakarų kalbininkai ją vadina „ankstyvosios Maskvos akcentologijos mokyklos srove”, o naujausi jos kritikai ir šalininkai, ne tik vakariečiai, ją įvardija būtent kaip akcentologiją „po Illič-Svityčiaus eros”; šiuo klausimu taip pat žr. — Vermeer, Willem R. Christian Stang’s revolution in Slavic accentology. In The Olaf Broch symposium: a centenary of Slavic studies in Norway, Jan Ivar Bjørnflaten, Geir Kjetsaa and Terje Mathiassen (eds.). Oslo: Norwegian Academy of Science and Letters, стр. 247 и Babik Z. Korespondencje akcentowe między słowiańskim i starszymi językami indoeuropejskimi (pierwotne neutra tematyczne), Kraków: Lexis, 2012, стр. 7.
14. rus. «Славянская акцентология: Опыт реконструкции системы акцентных парадигм в праславянском» (М.: Наука, 1981)
15. Manoma, kad prūsų kalbos įvardžiai vyr. stas, bev. ir mot. g. sta gali būti kamienų *so + *to, *sā + tā samplaika.^[120]
16. Tiesa, bažnytinėje slavų kalboje paliudytos formos byšęšteje, byšǫšteje < *bū-si̯o-nt- 'būsiantys', čekų būdvardis probyšucny 'naudingas' galėtų rodyti, jog ankstyviausiuoju laikotarpiu slavų kalbos galėjusios turėti sigmatinį būsimąjį laiką.^[127][128]

Literatūra

• Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ISBN 5-420-01444-0.

Nuorodos

• Nesibaigiąs ginčas: baltų ir slavų kalbų santykiai
• Balto-Slavic or Baltic and Slavic? Archyvuota kopija 2021-10-23 iš Wayback Machine projekto.
• Language contact and accent shift in Baltic and Slavic
• Kai kurie baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimai

Šaltiniai

1. Пьетро У. Дини, Балтийские языки // Пер. с итал. — М.: ОГИ, 2002, стр. 152–163
2. Б. Вимер. Судьбы балто-славянских гипотез и сегодняшняя контактная лингвистика. // Ареальное и генетическое в структуре славянских языков. — М.: «Пробел», Институт славяноведения РАН, 2007, стр. 32—33
3. Трубачёв О. Н. Этногенез и культура древнейших славян: Лингвистические исследования. — М.: Наука, 2003, стр. 19—20
4. Журавлев В. К. Славянские языки // Сравнительно-историческое изучение языков разных семей. Современное состояние и проблемы. М.: Наука, 1981, стр. 102–104
5. Щеглова О. Г. Сравнительно-историческая грамматика славянских языков. Курс лекций // Новосибирск: Новосибирский государственный университет, 2011, стр. 25-29
6. Бирнбаум Х. О двух направлениях в языковом развитии // Вопросы языкознания, 1985, № 2, стр. 35—36
7. Пьетро У. Дини, Балтийские языки // Пер. с итал. — М.: ОГИ, 2002, стр. 153–154
8. Пьетро У. Дини, Балтийские языки // Пер. с итал. — М.: ОГИ, 2002, стр. 153
9. Пьетро У. Дини, Балтийские языки // Пер. с итал. — М.: ОГИ, 2002, стр. 154–155
10. Юозас Юркенас, Взаимоотношения балтийских и славянских языков в свете ономастических исследований // Acta Baltico-Slavica, 2006, № 30, стр. 261
11. Бернштейн С. Б. Сравнительная грамматика славянских языков : учебник / 2-ое изд. M.: Изд-во Моск. ун-та: Наука, 2005, стр. 30
12. Пьетро У. Дини, Балтийские языки // Пер. с итал. — М.: ОГИ, 2002, стр. 158–159
13. Бирнбаум Х. О двух направлениях в языковом развитии // Вопросы языкознания, 1985, № 2, стр. 36
14. (Dini 2000, p. 55)„¹⁰⁴Plg. J. Otrębski 1956–1965 I, p. 44; Schmitt-Brandt 1972. Griežtai prieš baltų (ir baltų-slavų) prokalbės hipotezę pasisakė Mayer 1981.“
15. Kortlandt, Frederik (2009), Baltica & Balto-Slavica, p. 5, "Though Prussian is undoubtedly closer to the East Baltic languages than to Slavic, the characteristic features of the Baltic languages seem to be either retentions or results of parallel development and cultural interaction. Thus I assume that Balto-Slavic split into three identifiable branches, each of which followed its own course of development."
16. Derksen, Rick (2008), Etymological Dictionary of the Slavic Inherited Lexicon, p. 20, "I am not convinced that it is justified to reconstruct a Proto-Baltic stage. The term Proto-Baltic is used for convenience’s sake."
17. Лер-Сплавинский Т. Ответ на вопрос «Существовали ли балто-славянское языковое и этническое единство и как его понимать?» // Сборник ответов на вопросы по языкознанию (к IV Международному съезду славистов). — М., 1958.
18. Novotná P., Blažek V. Glottochronology and its application to Balto-Slavic lanuages // Baltistica XLIII (2). — Vilnius, 2007. — p. 204
19. Novotná P., Blažek V. Glottochronology and its application to Balto-Slavic lanuages // Baltistica XLIII (2). — Vilnius, 2007. — p. 205, 208
20. Происхождение и родственные связи языков народов России
21. Бернштейн С. Б. Ответ на вопрос «Существовали ли балто-славянское языковое и этническое единство и как его понимать?» // Сборник ответов на вопросы по языкознанию (к IV Международному съезду славистов). — М., 1958.
22. Dini 2000, p. 144.
23. Пьетро У. Дини, Балтийские языки // Пер. с итал. — М.: ОГИ, 2002, стр. 152–153
24. Пьетро У. Дини, Балтийские языки // Пер. с итал. – М.: ОГИ, 2002, стр. 153
25. Журавлев В. К. Славянские языки // Сравнительно-историческое изучение языков разных семей. Современное состояние и проблемы. М.: Наука, 1981, стр. 102–103
26. Щеглова О. Г. Сравнительно-историческая грамматика славянских языков. Курс лекций // Новосибирск: Новосибирский государственный университет, 2011, стр. 25
27. Олег Поляков, Московская лингвистическая школа и традиции современной балтистики // Acta Baltico-Slavica. 2006, № 30, стр. 114
28. Бернштейн С. Б. Сравнительная грамматика славянских языков : учебник / 2-ое изд. M.: Изд-во Моск. ун-та: Наука, 2005, стр. 28—29
29. Журавлев В. К. Славянские языки // Сравнительно-историческое изучение языков разных семей. Современное состояние и проблемы. М.: Наука, 1981, стр. 103
30. Щеглова О. Г. Сравнительно-историческая грамматика славянских языков. Курс лекций // Новосибирск: Новосибирский государственный университет, 2011, стр. 26
31. Бернштейн С. Б. Сравнительная грамматика славянских языков : учебник / 2-ое изд. M.: Изд-во Моск. ун-та: Наука, 2005, стр. 29
32. Бернштейн С. Б. Сравнительная грамматика славянских языков : учебник / 2-ое изд. M.: Изд-во Моск. ун-та: Наука, 2005, стр. 30.
33. Пьетро У. Дини, Балтийские языки // Пер. с итал. – М.: ОГИ, 2002, стр. 154–155
34. Бернштейн С. Б. Сравнительная грамматика славянских языков : учебник / 2-ое изд. M.: Изд-во Моск. ун-та: Наука, 2005, стр. 30
35. Щеглова О. Г. Сравнительно-историческая грамматика славянских языков. Курс лекций // Новосибирск: Новосибирский государственный университет, 2011, стр. 27
36. Daniel Petit, Les langues baltiques et la question balto-slave // Histoire, Épistémologie, Langage, 26/2, 2004, стр. 24
37. Пьетро У. Дини, Балтийские языки // Пер. с итал. – М.: ОГИ, 2002, стр. 154–155
38. Щеглова О. Г. Сравнительно-историческая грамматика славянских языков. Курс лекций // Новосибирск: Новосибирский государственный университет, 2011, стр. 27—28
39. Бернштейн С. Б. Сравнительная грамматика славянских языков. — М.: Издательство Московского университета, Издательство «Наука», 2005. — C. 31—36.
40. Откупщиков Ю. В. Балтийский и славянский. — В кн.: Сравнительно-типологические исследования славянских языков и литератур. К IX Международному съезду славистов. Сб. статей. Л., 1983
41. Mallory; Adams, J. P.; Douglas Q. (1997). Encyclopedia of Indo-European culture. London: Fitzroy Dearborn Publishers. pp. 49. ISBN 9781884964985.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
42. Fortson, B. (2004). Indo-European language and culture. An Introduction. Padstow: Blackwell Publishing. pp. 378–379.
43. Dini 2000, p. 38.
44. Dini 2000, p. 143.
45. Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 129.
46. Б. Вимер. Судьбы балто-славянских гипотез и сегодняшняя контактная лингвистика. // Ареальное и генетическое в структуре славянских языков. — М.: «Пробел», Институт славяноведения РАН, 2007, стр. 31, 33, 34—35
47. Dini 2000, p. 142.
48. Klimas A. Balto-Slavic or Baltic and Slavic Archyvuota kopija 2021-10-23 iš Wayback Machine projekto. // Lituanus. — 1967. — Vol. 13. — № 2.
49. Мартынов В. В. Глоттогенез славян: опыт верификации в компаративистике. // Вопросы языкознания. 1985. № 6.
50. William R. Schmalstieg, Review «Rainer Eckert, Elvira-Julia Bukevičiūtė, Friedhelm Hinze. Die baltischen Sprachen: Eine Einfuhrung. Lepzig, Berlin, Munich, Vienna, New York: Langenscheidt, Verlag Enzyklopädie 1994, pp. 416.» // Lituanus. — 1995. — Vol. 41. — № 2.
51. Дыбо В. А. Балтийская сравнительно-историческая и литовская историческая акцентологии // Аспекты компаративистики / Ред. А. В. Дыбо, В. А. Дыбо и др. М., 2005. РГГУ (Orientalia et Classica: Труды Института восточных культур и античности. Выпуск VI). стр. 178–179
52. Юрий Тамбовцев, Фоно-типологические расстояния между балтийскими и славянскими языками // Acta Baltico Slavica, № 35, 2011
53. Юрий Тамбовцев, Фоно-типологические расстояния между балтийскими и славянскими языками // Acta Baltico Slavica, № 35, 2011, стр. 154―155
54. Harvey E. Mayer Was Slavic a Prussian Dialect? // Lituanus. — 1987. — Vol. 33. — № 2.
55. Трубачёв О. Н. Этногенез и культура древнейших славян: Лингвистические исследования. — М.: Наука, 2003. — с. 20
56. Birnbaum Η. The issue of Balto-Slavic revisited // ΠΟΛΥΤΡΟΠΟΝ. К 70-летию Владимира Николаевича Топорова. М.: Издательство «Индрик», 1998. — стр. 130
57. Бирнбаум Х. Славянский, тохарский, алтайский: генетическая связь и ареально-типологическое влияние // Вопросы языкознания. — 2003. — № 5. — стр. 6—7
58. Иванов, Вяч. Вс. Лингвистическая проблематика этногенеза славян в свете отношений славянского к балтийским и другим индоевропейским языкам. // Комплексные проблемы истории и культуры народов Центральной и Юго-Восточной Европы: Итоги и перспективы исследований. Москва, 1979, стр. 28
59. Георгиев В. Балто-славянский и тохарский язык // Вопросы языкознания, 1958, № 3, стр. 8, 13
60. Порциг В. Членение индоевропейской языковой области. М.: Изд-во иностр. лит., 1964, стр. 103
61. Мошинский Л. К развитию праславянских сонантов // Вопросы языкознания, 1969, № 5, стр. 5-6
62. Т. Мilewski. [рец. на кн.:] A. Vaillant, Grammaire comparee des langues slaves, «Rocznikslawistyczny». XVIII, 1,1956, стр. 42—43, 56—57.
63. Мошинский Л. К развитию праславянских сонантов // Вопросы языкознания, 1969, № 5, стр. 6
64. Roman Sukac, Introduction to Proto-Indo-European and Balto-Slavic Accentology // Cambridge Scholars Publishing, 2013, стр. 169
65. Klimas A. Baltic and Slavic revisited Archyvuota kopija 2008-05-06 iš Wayback Machine projekto. // Lituanus. — 1973. — Vol. 19. — № 1.
66. Трубачёв О. Н. Этногенез и культура древнейших славян: Лингвистические исследования. – М.: Наука, 2003. – с. 20
67. Дубасова А. В. Особенности становления консонантных систем в балтийском и славянском // Индоевропейское языкознание и классическая филология XIII (чтения памяти И. М. Тронского). Материалы международной конференции, проходившей 22-24 июня 2009 г. / Отв. редакторы Н. А. Бондарко, Н. Н. Казанский. СПб.: Наука, 2009., стр. 154
68. Дубасова А. В. Особенности становления консонантных систем в балтийском и славянском // Индоевропейское языкознание и классическая филология XIII (чтения памяти И. М. Тронского). Материалы международной конференции, проходившей 22-24 июня 2009 г. / Отв. редакторы Н. А. Бондарко, Н. Н. Казанский. СПб.: Наука, 2009., стр. 154–155
69. Дубасова А. В. Реконструкция балтийской и славянской палатализаций: ограничители и модификаторы // Вестник СПбГУ. Серия 9. — 2008. — Вып. 1. Ч. 2. — С. 112
70. Дубасова А. В. Реконструкция балтийской и славянской палатализаций: ограничители и модификаторы // Вестник СПбГУ. Серия 9. — 2008. — Вып. 1. Ч. 2. — С. 118
71. Дубасова А. В. Особенности становления консонантных систем в балтийском и славянском // Индоевропейское языкознание и классическая филология XIII (чтения памяти И. М. Тронского). Материалы международной конференции, проходившей 22-24 июня 2009 г. / Отв. редакторы Н. А. Бондарко, Н. Н. Казанский. СПб.: Наука, 2009., стр. 155
72. Дубасова А. В. Особенности становления консонантных систем в балтийском и славянском // Индоевропейское языкознание и классическая филология XIII (чтения памяти И. М. Тронского). Материалы международной конференции, проходившей 22-24 июня 2009 г. / Отв. редакторы Н. А. Бондарко, Н. Н. Казанский. СПб.: Наука, 2009., стр. 155–156
73. Дубасова А. В. Особенности становления консонантных систем в балтийском и славянском // Индоевропейское языкознание и классическая филология XIII (чтения памяти И. М. Тронского). Материалы международной конференции, проходившей 22-24 июня 2009 г. / Отв. редакторы Н. А. Бондарко, Н. Н. Казанский. СПб.: Наука, 2009., стр. 156
74. Дубасова А. В. Особенности становления консонантных систем в балтийском и славянском // Индоевропейское языкознание и классическая филология XIII (чтения памяти И. М. Тронского). Материалы международной конференции, проходившей 22-24 июня 2009 г. / Отв. редакторы Н. А. Бондарко, Н. Н. Казанский. СПб.: Наука, 2009., стр. 157
75. Дубасова А. В. Особенности становления консонантных систем в балтийском и славянском // Индоевропейское языкознание и классическая филология XIII (чтения памяти И. М. Тронского). Материалы международной конференции, проходившей 22–24 июня 2009 г. / Отв. редакторы Н. А. Бондарко, Н. Н. Казанский. СПб.: Наука, 2009., стр. 157—158
76. Дубасова А. В. От праиндоевропейского к праславянскому и прабалтийскому: общее и различное (фонологии) // Индоевропейское языкознание и классическая филология — XII (чтения памяти И. М. Тронского). Материалы международной конференции, проходившей 23-25 июня 2008 г. / Отв. редактор Н. Н. Казанский. СПб.: Нестор-История. 2008., стр. 152
77. Дубасова А. В. От праиндоевропейского к праславянскому и прабалтийскому: общее и различное (фонологии) // Индоевропейское языкознание и классическая филология — XII (чтения памяти И. М. Тронского). Материалы международной конференции, проходившей 23-25 июня 2008 г. / Отв. редактор Н. Н. Казанский. СПб.: Нестор-История. 2008., стр. 152–154
78. Дубасова, А. В. О смешении нёбнопалатальных и дентальных в балтийских и славянских языках // Известия Российского государственного педагогического университета имени А. И. Герцена, 2008, № 30 (67), стр. 93-94
79. В. Н. Топоров. Новейшие работы в области изучения балто-славянских языковых отношений // Вопросы славянского языкознания, № 3, 1958, стр. 146–147
80. Курилович Е. О балто-славянском языковом единстве // Вопросы славянского языкознания, № 3, 1958, стр. 17
81. Курилович Е. О балто-славянском языковом единстве // Вопросы славянского языкознания, № 3, 1958, стр. 45
82. Курилович Е. О балто-славянском языковом единстве // Вопросы славянского языкознания, № 3, 1958, стр. 17, 49
83. Дыбо В. А. Язык — этнос — археологическая культура (Несколько мыслей по поводу индоевропейской проблемы.) // Глобализация — этнизация. Этнокультурные и этноязыковые процессы (Книга I.) — М., 2006. стр. 92—93
84. Дыбо В. А. Система порождения акцентных типов производных в балто-славянском праязыке и балто-славянская метатония // Вопросы языкового родства — М., Международный научный журнал. М., 2009. № 2.
85. Степанов Ю. С., Непарадигматические передвижения ударения в индоевропейском (I. Вокруг законов Ваккернагеля и Лескина) // Вопросы языкознания, 1997/4: 6-7
86. Andronov A., Derksen R. Lithuanian linguistics 1998–2002: Studies published outside Lithuania. // Acta Linguistica Lithuanica, XLVI (2002). — pp. 217: «Whereas Vermeer’s theoretical framework is compatible with of the MAS and his criticism may be regarded as criticism „from within“, Ju. S. Stepanov has fundamental objections to the paradigmatic approach of the MAS (Stepanov 1997a; 1997b), which he traces back to de Saussure. Stepanov disapproves of conceptions that assign inherent prosodic properties to morphemes (such as tone or valency). Instead, he stresses the importance of syllable and phrase structure and often resorts to moraic analysis.»
87. В. Н. Топоров. Новейшие работы в области изучения балто-славянских языковых отношений // Вопросы славянского языкознания, № 3, 1958, стр. 147
88. Shevelov, G. Y. (1964). A Prehistory of Slavic. Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag. pp. 46—47.
89. Скляренко В. Г. К истории славянской подвижной акцентной парадигмы // Вопросы языкознания, 1991, № 6, стр. 72
90. Stang Ch. S. Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprachen. Oslo, Bergen, Tromso, 1966, стр. 125
91. Мошинский Л. К фонологии просодических элементов в славянских языках. // Вопросы языкознания, 1965/2: 4
92. Дыбо В. А. Балто-славянская акцентная система как рефлекс «западноевропейского» варианта праиндоевропейской акцентной системы // Baltistica, VII Priedas, 2011, стр. 64—65
93. В. А. Дыбо. Балто-славянская акцентологическая реконструкция и индо-европейская акцентология // Славянское языкознание. XIII междунар. съезд славистов (Любляна, 2003 г.). Докл. российской делегации. М., 2003, стр. 132–133
94. Дыбо В. А. Балто-славянская акцентная система как рефлекс «западноевропейского» варианта праиндоевропейской акцентной системы // Baltistica, VII Priedas, 2011, стр. 65
95. В. А. Дыбо. Балто-славянская акцентологическая реконструкция и индо-европейская акцентология // Славянское языкознание. XIII междунар. съезд славистов (Любляна, 2003 г.). Докл. российской делегации. М., 2003, стр. 133
96. Николаев С. Л. Восточнославянские рефлексы акцентной парадигмы d и индоевропейские соответствия славянским акцентным типам существительных мужского рода с o- и u-основами // Карпато-балканский диалектный ландшафт: Язык и культура. 2009–2011. Вып. 2. Москва, 2012, стр. 40
97. Pronk Tijmen, On Indo-European tones, accentuation and ablaut // Gotz Keydana, Paul Widmer, Thomas Olander (eds.), Indo-European Accent and Ablaut, University of Copenhagen, Museum Tusculanum Press, 2013, стр. 151–153
98. Pronk Tijmen, On Indo-European tones, accentuation and ablaut // Gotz Keydana, Paul Widmer, Thomas Olander (eds.), Indo-European Accent and Ablaut, University of Copenhagen, Museum Tusculanum Press, 2013, стр. 154–155
99. Pronk Tijmen, On Indo-European tones, accentuation and ablaut // Gotz Keydana, Paul Widmer, Thomas Olander (eds.), Indo-European Accent and Ablaut, University of Copenhagen, Museum Tusculanum Press, 2013, стр. 155, 159
100. Дыбо В. А. Сравнительно-историческая акцентология, новый взгляд: по поводу книги В. Лефельдта «Введение в морфологическую концепцию славянской акцентологии» // Вопросы языкознания. М., 2006. № 2, стр. 6
101. Kortlandt, F. Balto-Slavic accentuation revisited. // Studies in Germanic, Indo-European and Indo-Uralic (Leiden Studies in Indo-European 17), Amsterdam & New York: Rodopi, 2009, стр. 345
102. Derksen, R. Introduction to the History of Lithuanian accentuation. //Studies in Slavic and General Linguistics, 1991. T, p. 56
103. Скляренко В. Г. К истории славянской подвижной акцентной парадигмы // Вопросы языкознания, 1991, № 6, стр. 75
104. Дыбо В. А. Сравнительно-историческая акцентология, новый взгляд: по поводу книги В. Лефельдта «Введение в морфологическую концепцию славянской акцентологии» // Вопросы языкознания. М., 2006. № 2, стр. 15
105. Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos kilmė. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 124.
106. Pepijn Hendriks, A note on Stang’s law in Moscow accentology. // Studies in Slavic and General Linguistics, Vol. 30, Dutch Contributions to the Thirteenth International Congress of Slavists. Linguistics, 2003, стр. 117–118
107. Хазагеров Т. Г. Второй закон Ф. де Соссюра и проблемы балто-славянской языковой общности (1980), Baltistica, T. 16, Nr. 2, p. 136
108. Mayer, Harvey E. «The Origin of Pre-Baltic.» Lituanica. Volume 37, No.4, 1991
109. Ebeling, Carl L. Historical laws of Slavic accentuation. In To honor Roman Jakobson: essays on the occasion of his 70th birthday. Vol. 1. (Janua linguarum. Studia memoriae Nicolai van Wijk dedicata. Series maior 31.) The Hague: Mouton, 1967, стр. 579
110. Иллич-Свитыч В. М. Именная акцентуация в балтийском и славянском. Cудьба акцентуационных парадигм. М.: Издательство АН СССР, 1963, стр. 162–163.
111. Olander T. Balto-Slavic accentual mobility. // Berlin; New York: Mouton de Guyter, 2009. (Trends in linguistics. Studies and monographs). стр. 9—10
112. Булаховский Л. А. Дискуссии и обсуждения. Материалы к IV Международному съезду славистов // ВЯ, 1958, № 1, с. 42-43.
113. Скляренко В. Г. К истории славянской подвижной акцентной парадигмы // Вопросы языкознания, 1991, № 6, стр. 74—75
114. И. К. Можаева. Библиография советских работ по славянской акцентологии за 1958–1962 гг. // Краткие сообщения Института славяноведения, вып. 41. Славянская и балтийская акцентология. М., 1964. с. — 70
115. Иллич-Свитыч В. М. Балто-славянская проблематика на IV Международном съезде славистов // Вопросы языкознания, 1959, № 1. — С. 140
116. Senn A. The Relationships of Baltic and Slavic. // Ancient Indo-European Dialects: Proceedings of the Conference on the Indo-European Linguistics. — Berkeley — Los Angeles: University of California Press, 1966, p. 148
117. Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos kilmė. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 117–138.
118. Zinkevičius, Z. (1981). Lietuvių kalbos istorinė gramatika. II. Vilnius: „Mokslas“. pp. 144–146.
119. Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos kilmė. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 129.
120. Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos kilmė. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 300–301.
121. Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos kilmė. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 128.
122. Senn A. The Relationships of Baltic and Slavic. // Ancient Indo-European Dialects: Proceedings of the Conference on the Indo-European Linguistics. — Berkeley — Los Angeles: University of California Press, 1966, стр. 149
123. Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos kilmė. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 117–139.
124. Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos kilmė. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 129.
125. Dini 2000, pp. 161–162.
126. Трубачёв О. Н. Этногенез и культура древнейших славян: Лингвистические исследования. — М.: Наука, 2003. — с. 21
127. Zinkevičius, Z. (1981). Lietuvių kalbos istorinė gramatika. II. Vilnius: „Mokslas“. p. 118.
128. Antanas Klimas (1967). „Balto-Slavic or Baltic and Slavic? (The Relationship of Baltic and Slavic Languages)“. Lithuanus. Suarchyvuotas originalas 2022-04-14. Nuoroda tikrinta 2022-06-10.
129. Dini 2000, p. 164.
130. Саенко М. Н. Инновации в прабалтийском и праславянском списках Сводеша как аргумент в споре о балто-славянском единстве // Вопросы языкового родства, 2014, № 12, стр. 29
131. Саенко М. Н. Метод общих инноваций в списке Сводеша как способ определения степени языкового родства // Вестник СПбГУ, № 1, 2015.
132. Лаучюте Ю. С. О методике балто-славянских исследований // Славяне. Этногенез и этническая история. — Л.: Издательство Ленинградского университета, 1989.
133. Лаучюте Ю. С. Этноязыковые контакты во времени и в пространстве (на материале балтийских и славянских языков) // Балто-славянские исследования. XVIII: Сб. науч. трудов. — М.: Языки славянских культур, 2009, стр. 300–303
134. Бернштейн С. Б. Сравнительная грамматика славянских языков : учебник / 2-ое изд. M.: Изд-во Моск. ун-та: Наука, 2005, стр. 61
135. Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos kilmė. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 130–131.
136. Трубачёв О. Н. Этногенез и культура древнейших славян: Лингвистические исследования. — М.: Наука, 2003. — стр. 20
137. Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos kilmė. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 132.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.