Semantika

Semantika (gr. σημαντικός = semantikos 'reikšminis') ― šiuolaikinės kalbotyros šaka, tyrinėjanti kalbos vienetų reikšmes: prozodikos elementus, morfemas, žodžius, įvairius žodžių junginius, frazes, sakinius, įvairias diskurso dalis ir kt.^[1]

Istorija

Semantika užsimezgė dar antikoje, jos klausimus svarstė Aristotelis ir Platonas, jie nagrinėjo formos ir reikšmės santykį, tačiau kaip kalbotyros mokslo šaka semantika iškilo XIX a. pabaigoje. Šiuolaikinės semantikos pradininku laikomas prancūzų kalbininkas Mišelis Brealis ― 1897 m. jis parašė knygą „Semantikos studijos“ („Essai de Sémantique“). Didelę įtaką semantikos sampratai padarė F. de Sosiūras. Semantikoje svarbiausia išsiaiškinti kalbos ženklus ir sintagminių (linijinių tarp kalbos vienetų jų eilėje) ryšių bei paradigminių ryšių ypatumus.^[1]

Kaip brandi kalbotyros mokslo šaka semantika susiformavo XX a. antrojoje pusėje, minėtini D. Bolindžerio, V. Čeifo, Dž. Leikofo ir daugybės kitų kalbininkų darbai. Semantiką nagrinėjo ir lietuvių kalbininkai, tarp jų A. J. Greimas, A. Gudavičius, E. Jakaitienė.^[1]

Semantikos kryptys

Kalbotyroje reikšmės sąvoka komplikuota. Priešinama kalbinė reikšmė (ji priklauso tik nuo sisteminės kalbos vienetų ir ženklų reikšmės) ir pragmatinė (kalbėtojo suteikiama reikšmė ― kaip kalbos vienetai ir ženklai vartojami individualiu atveju). Lingvistinė semantika telkia dėmesį į kalbinę reikšmę.^[1]

Pasak kalbininkės A. Usonienės, išskiriamos tokios semantikos mokslo kryptys: tradicinė (deskriptyvioji), struktūrinė, generatyvinė, kognityvinė (tiria kalbinį patiriamo ar mąstomo pasaulio konceptualumą), kontrastyvinė (tiria tarpkalbinius ir tarpkultūrinius reikšmės ypatumus), freimų (tiria prototipinių koncepcinių schemų semantines struktūras), funkcinė, loginė (formalioji) ir jos naujoji šaka ― kompiuterinė (paremta tekstynais) semantika.^[1]

Išnašos

1. Aurelija Usonienė (2012-06-11). „Semantika“. VLE. Nuoroda tikrinta 2021-02-10.