Sidnėjus
From Wikipedia, the free encyclopedia
Sidnėjus (angl. Sydney, anksčiau taip pat vartota forma − Sidnis)[2] – didžiausias Australijos miestas, Naujojo Pietų Velso valstijos sostinė. Išsidėstęs šalies pietryčiuose, Tasmano jūros pakrantėje. Į vakarus nuo pakrantės tęsiasi apie 70 km iki Mėlynųjų kalnų, į šiaurę tęsiasi iki Hoksberio, į pietus – iki Karališkojo nacionalinio parko, į pietvakarius – iki Makartūro. 5,5 mln. gyventojų (2023 m.).[1]
| Sidnėjus angl. Sydney | |
|---|---|
  | |
 | |
| Valstybė |  Australija |
| Valstija |  Naujasis Pietų Velsas |
| Įkūrimo data | 1788 m. sausio 26 d. |
| Gyventojų | 5 450 496 |
| Plotas | 12 144,6 km² |
| Tankumas | 449 žm./km² |
| Tinklalapis | cityofsydney.nsw.gov.au/ |
 Vikiteka | Sidnėjus |
 UNESCO |
(angl.) (pranc.): 166rev |
Seniausias Australijos miestas, pirmoji europiečių gyvenvietė Australijos žemyne. Įkurtas 1788 m. kaip Didžiosios Britanijos nuteistųjų kolonija. Nuteistuosius nustota vežti 1840 m., 1842 m. Sidnėjui suteiktos miesto teisės, įkurta savivaldybė. 1851 m. kolonijoje radus aukso, į miestą pradėjo plūsti aukso ieškotojai, ir per ateinančius 100 metų Sidnėjus iš nedidelės kolonijos tapo pasaulio didmiesčiu, kultūros ir ekonominiu centru. Dėl imigracijos iš įvairių šalių po Antrojo pasaulinio karo miestas pasižymi didele kultūrine įvairove.[3] 2021 m. surašymo duomenimis 42 % miesto gyventojų namuose vartojo kitą nei anglų kalbą, o 43,2 % buvo gimę už Australijos ribų.[4]
Sidnėjus – šalies finansinis centras bei svarbus finansinis Azijos-Ramiojo vandenyno regiono centras.[5] Mieste įsikūrusios Australijos ir užsienio šalių bankų bei tarptautinių korporacijų būstinės. Nepaisant to, kad yra vienas brangiausių miestų pasaulyje,[6] Sidnėjus nuolat patenka į labiausiai tinkamų gyventi pasaulio miestų dešimtuką.[7] Sidnėjaus pramonė daugiausia orientuota į vietinę rinką.[8]
Sidnėjaus tarptautinis oro uostas – didžiausias Australijoje ir vienas seniausių pasaulyje.[9] Mieste veikia penkios visuomeninio transporto rūšys, tarp jų – Sidnėjaus metro bei greitasis tramvajus. Geležinkeliai ir plentai į Melburną, Brisbaną, Adelaidę. Prekybos uostas – vienas didžiausių Australijoje, pagrindiniai terminalai įrengti Botanikos įlankoje. Keleiviniai kruizinių laivų terminalai – miesto centre, Džeksono Uosto įlankoje.
Sidnėjuje yra keletas universitetų, tarp jų ir seniausias Australijoje Sidnėjaus universitetas, įkurtas 1850 m. Naujojo Pietų Velso valstijos biblioteka, įkurta 1826 m. – seniausia Australijoje.[10] Mieste yra Naujojo Pietų Velso ir kitos dailės galerijos, seniausias šalyje Australijos muziejus, Nacionalinis jūrų, Taikomosios dailės ir mokslo, Šiuolaikinio meno ir kiti muziejai. Mieste vyksta Sidnėjaus festivalis[11] – didžiausias menų festivalis Australijoje. Miestas garsus Naujųjų metų sutiktuvėmis. 2000 m. Sidnėjuje vyko XXVII vasaros olimpinės žaidynės.
Sidnėjus yra labiausiai turistų lankomas Australijos miestas.[12] Pagrindiniai turizmo objektai – miesto ir visos šalies simboliai – į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą 2007 m. įtrauktas operos teatras (pastatytas 1958–1973 m., primena gėlės žiedą arba laivą) ir Sidnėjaus Uosto tiltas.
Pirmieji gyventojai
Sprendžiant iš archeologinių radinių, būsimo miesto apylinkės buvo gyvenamos jau prieš 30 tūkst. metų.[13] Manoma, kad pirmieji žmonės šioje Australijos dalyje galėjo pasirodyti dar anksčiau – prieš 45–50 tūkst. metų.[14] Pirmasis vietinių gyventojų susitikimas su europiečiais įvyko 1770 m. balandžio 29 d., kai Anglijos karališkojo laivyno leitenanto Džeimso Kuko vadovaujama ekspedicija išsilaipino Botanikos įlankoje, už 13 km į pietus nuo dabartinio miesto centro. Susitikimas nebuvo draugiškas – aborigenai apmėtė anglus ietimis, anglai atsakė muškietų ugnimi.[15] Dž. Kukas Botanikos įlankoje ilgai neužtruko, tik 8 dienas, tyrinėjo apylinkes, surinko maisto, mokslinių pavyzdžių ir tęsė kelionę Australijos pakrante į šiaurę.
Prieš europiečių atsikėlimą Sidnėjaus apylinkėse gyveno 4–8 tūkst. aborigenų, kurie priklausė 29 klanams. Istorikai nesutaria, kurioms aborigenų gentims šie klanai priklausė. Manoma, kad vandenyno pakrantėje gyveno Eora gentis, o toliau nuo kranto, iki Mėlynųjų kalnų – Dharug gentys. Į pietus nuo Botanikos įlankos gyveno Dharawal genties žmonės.[16]
Kolonijos įkūrimas
Po to, kai 1776 m. Jungtinės Amerikos Valstijos paskelbė nepriklausomybę, Didžioji Britanija nebeturėjo, kur siųsti savo nuteistųjų. Todėl 1786 m. nuspręsta kurti naujas nuteistųjų kolonijas Džeimso Kuko prieš 16 metų atrastose žemėse. 1788 m. sausio 18 d. kapitono Arturo Filipo (Arthur Phillip) vadovaujama 11 laivų flotilė su 850 nuteistųjų pasiekė Botanikos įlanką, tačiau vieta pasirodė netinkama gyventi dėl nederlingo dirvožemio ir gėlo vandens trūkumo. Sausio 26 d. flotilė apsistojo Sidnėjaus įlankoje už keleto kilometrų į šiaurę nuo Botanikos įlankos (šiam įvykiui atminti kasmet švenčiama Australijos diena). Oficialiai kolonijos įkūrimas paskelbtas 1788 m. vasario 7 d. Iš pradžių koloniją norėta pavadinti Naujuoju Albionu, bet pasirinktas Sidnėjaus pavadinimas. Netrukus po baltųjų kolonistų išsikėlimo tarp Australijos aborigenų kilo 1789 m. raupų epidemija, nuo kurios mirė daugybė vietinių gyventojų.
1790 m. leitenantas Viljamas Dauesas (William Dawes) sudarė miesto planą, tačiau kolonijos lyderiai jį ignoravo. Iki šiol Sidnėjaus išsidėstyme pastebimas planavimo trūkumas.[17]
Nuo 1788 iki 1792 m. į koloniją atvežta 3546 nuteistų vyrų ir 766 moterų, daugiausiai „profesionalių nusikaltėlių“, kurie nemokėjo jokio kolonijos įkūrimui naudingo darbo. Pirmaisiais metais kolonijoje trūko maisto, nesisekė vystyti žemės ūkį. To meto kolonijos žemėlapiuose nematyti kalėjimų – nuteistųjų bausmė buvo deportacija, o ne įkalinimas.[18] Nuteistieji turėjo dirbti žemę, statyti pastatus, tiesti kelius, tiltus. Kolonijos padėtis pagerėjo po 1791 m., kai padaugėjo į koloniją atplaukiančių laivų ir pagyvėjo prekyba.
XIX a. pradžioje kolonijoje pradėjo daugėti laisvųjų žmonių. Bausmę atlikę nuteistieji gaudavo žemės, prie jų prisijungdavo tarnybą atlikę kareiviai, daugėjo ir laisvųjų atvykėlių iš Britanijos.
1790–1816 m. kolonijoje vyko konfliktai su aborigenais. Aborigenai vykdė partizaninį karą, puldinėdami europiečių naujakurius Sidnėjaus vakarinėje dalyje. Konfliktą pavyko baigti 1816 m., kai britų kariuomenės dalinys atliko reidą aborigenų stovykloje ir nužudė 14 vietinių gyventojų.
Kolonijos pirmaisiais metais būta konfliktų ir tarp pačių kolonistų. 1804 m. sukilo airių nuteistieji, o 1808 m. įvyko vienintelis kartas Australijos istorijoje, kai valdžia perimta, panaudojant karinę jėgą: "Romo sukilimo" metu Naujojo Pietų Velso gubernatorius Viljamas Blajus buvo nušalintas nuo valdžios Naujojo Pietų Velso korpuso kariškių, vadovaujamų majoro Džordžo Džonstono (George Johnston).
XIX amžius
Gubernatoriaus Laklano Makvorio (Lachlan Macquarie) valdymo metais (1810–1821) Sidnėjus pamažu ėmė keistis iš nuteistųjų kolonijos į laisvą miestą. Buvo statomi bankai, bažnyčios, įkurtos visuomeninių darbų ir labdaros organizacijos. Gubernatoriaus garbei pavadintoje Makvorio gatvėje buvo statomi reprezentaciniai valstybinių, kultūros įstaigų, visuomeniniai pastatai. 1829 m. Sidnėjuje buvo 16 tūkst. gyventojų, įskaitant karius.
XIX a. ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje atsirado pirmieji Sidnėjaus priemiesčiai, nes į miestą kėlėsi vis daugiau emigrantų iš Didžiosios Britanijos ir Airijos. 1840 m. į Sidnėjų atvežti paskutiniai nuteistieji. Tuo laiku Sidnėjus jau turėjo 35 tūkst. gyventojų. 1851 m. Naujajame Pietų Velse rasta aukso, į koloniją pradėjo plūsti aukso ieškotojai. 1871 m. Sidnėjaus gyventojų skaičius pasiekė 200 tūkst. Miestas klestėjo: buvo statomi ištaigingi pastatai, viešbučiai, bibliotekos, muziejai, tiesiami geležinkeliai, vystoma uosto infrastruktūra.
XIX a. šeštajame dešimtmetyje radus aukso Viktorijos valstijoje, gyventojų prieaugis pradėjo mažėti, Melburnas pritraukdavo daugiau naujųjų atvykėlių. Nepaisant to, XX a. pradžioje Sidnėjus gyventojų skaičiumi pralenkė Melburną. XIX a. viduryje atsiradusi konkurencija tarp abiejų didmiesčių išlikusi iki šių laikų.[19]
XX ir XXI amžius
_from_Union_Line_Building_(incorporating_the_Bjelke-Petersen_School_of_Physical_culture),_corner_Jamieson_Street),_n.d._by_(5955844045).jpg)
1901 m. sausio 1 d., susijungus šešioms kolonijoms, įkurta Australijos Sandrauga. Sidnėjus su 481 tūkst. gyventojų tapo Naujojo Pietų Velso valstijos sostine. 1925 m. miesto gyventojų skaičius pasiekė milijoną.[20] 1932 m. pastatytas Sidnėjaus Uosto tiltas, miestas turėjo vieną didžiausių pasaulyje tramvajų tinklų (veikė iki 1961 m.).
Sidnėjaus, kaip ir daugelio kitų industrinio pasaulio miestų, ekonomiką paveikė Didžioji depresija. 1931 m. trečdalis darbingo amžiaus gyventojų buvo bedarbiai, tačiau jau po metų vilnos kaina vėl ėmė kilti, o statybos pramonė ėmė vėl augti. Antrojo pasaulinio karo metais darbo rankų ėmė trūkti: dėl karo reikmių miesto pramonė patyrė spartų augimą, vyriškose profesijose buvo įdarbinamos moterys. 1942 m. gegužę ir birželį Sidnėjaus uostą atakavo japonų mažieji povandeniniai laivai, būta aukų. Du iš atakavusių povandeninių laivų buvo nuskandinti uoste, trečiam pavyko ištrūkti, tačiau ir jis nepasiekė savo motininio laivo. 2006 m. jis buvo rastas 17 km į šiaurės rytus nuo Sidnėjaus.[21]
Po Antrojo pasaulinio karo atvyko daug emigrantų iš Europos, miestas sparčiai augo: 1950 m. jame buvo 1,7 milijonai gyventojų, 1975 m. – beveik 3 milijonai. Nuo XX a. antrosios pusės ėmė atvykti daugiau emigrantų iš Azijos, miestas tapo tarptautiniu. Daug naudos miestui atnešė išaugusi Australijos prekyba su Šiaurės Amerika ir Azija. Vietanamo karo metu Sidnėjus buvo viena svarbiausių amerikiečių karių poilsio vietų. Septintajame dešimtmetyje miesto centre pradėti statyti dangoraižiai, 1973 m. atidarytas Sidnėjaus operos teatras, 1992 m. nutiestas Sidnėjaus Uosto tunelis. 2000 m. mieste vyko vasaros olimpinės žaidynės. 1994 m. Sidnėjaus priemiesčiuose per krūmynų gaisrus sudegė daugiau nei 200 namų. 2000 m. Sidnėjuje vyko Olimpinės žaidynės.
2002 m. Sidnėjaus priemiesčiai vėl labai nukentėjo nuo Mėlynuosiuose kalnuose kilusių gaisrų. Sudegė apie 170 namų, nuo gaisrų nukentėjo 650 000 hektarų miškų ir dirbamų žemių. Gaisrus gesino apie 10 000 ugniagesių iš visos šalies, tačiau galutinai juos įveikti padėjo tik stiprus lietus.[22]
Sidnėjus įsikūręs Australijos pietryčiuose, Tasmano jūros pakrantėje. Vakaruose miestas siekia Mėlynuosius kalnus, šiaurėje – Hoksberio upę, pietuose – Voronoros plynaukštę. Jūros pakrantė raižyta, gausu įlankų ir užutėkių. Didžiausios jų – Suskaidytoji įlanka miesto šiaurėje, Džeksono Uosto įlanka miesto centre ir Botanikos įlanka pietuose. Sidnėjaus ribose yra daugiau nei 70 paplūdimių, iš kurių garsiausias – Bondajaus paplūdimys. Užstatyta miesto teritorija užima 4 196 km², aglomeracija – 12 368 km² plotą.[23] Į pietus ir vakarus nuo Sidnėjaus Uosto įlankos (Džeksono Uosto įlankos dalis) plyti Kamberlando lyguma, šiaurėje driekiasi slėnių išvagota Hornsbio plynaukštė. Iš pradžių miestas augo lygumoje, į šiaurę pradėjo plėstis tik pastačius Sidnėjaus Uosto tiltą.
Miesto vakarinį pakraštį juosia Nepino upė, kuri po santakos su Grosu (Grose River) suformuoja Hoksberio upę. Hoksberio upės baseinas yra svarbiausias Sidnėjaus gėlo vandens šaltinis. Iš miesto vakarinių priemiesčių į Džeksono Uosto įlanką teka Paramatos upė, miesto pietuose į Botanikos įlanką teka Jurgio (Georges) ir Kuko (Cooks) upės.
.jpg)
Pagal Kiopeno klimato klasifikaciją Sidnėjus yra drėgno subtropinio klimato juostoje. Miestui būdingos šiltos, kartais karštos ir drėgnos vasaros, vėsios žiemos ir gana tolygiai per visus metus pasiskirstę krituliai[24] (šiek tiek drėgnesnis yra pirmas pusmetis). Per metus mieste yra 300 saulėtų dienų. Vidutinė metinė oro temperatūra +17,8 °C. Šilčiausi mėnesiai – sausis ir vasaris, šalčiausias – liepa. Žiemą oro temperatūra retai kada nukrenta žemiau +5 °C, šalnos pasitaiko tik labiau nuo vandenyno nutolusiuose vakariniuose Sidnėjaus priemiesčiuose. Miesto centre oro temperatūra viršija +30 °C vidutiniškai 14,9 dienų per metus, priemiesčiuose – nuo 35 iki 65 dienų per metus. Karščiausi – vakariniai priemiesčiai. Šilčiausia temperatūra miesto centre, +45,8 °C, užregistruota 2013 m. sausio 18 d., šalčiausia, +2,1 °C – 1932 m. birželio 22 d.
Vidutinė vandens temperatūra Sidnėjaus pakrantėje svyruoja nuo +18,6 °C rugsėjį iki +23,7 °C vasarį.[25]
Per metus mieste vidutiniškai iškrenta 1213,4 mm kritulių. Vasarą būdingos liūtys su perkūnija, žiemą – šaltojo atmosferos fronto nešami lietūs. Tropiniai ciklonai miestą pasiekia retai. Dėl El Ninjo–Pietų Osciliacijos reiškinio miestą ištinka ilgos, krūmynų gaisrus sukeliančios sausros, ir stiprios, potvynius sukeliančios liūtys. 2009 m. rugsėjo 23 d. miestas patyrė didžiausią per 70 metų smėlio audrą.[26]
 Sidnėjaus klimatas  | |||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Mėnuo | Sau | Vas | Kov | Bal | Geg | Bir | Lie | Rgp | Rgs | Spa | Lap | Gru | Metinis |
| Vid. aukščiausia °C | 26,0 | 25,8 | 24,8 | 22,5 | 19,5 | 17,0 | 16,4 | 17,9 | 20,1 | 22,2 | 23,7 | 25,2 | 21,8 |
| Vid. temperatūra °C | 22,4 | 22,4 | 21,2 | 18,6 | 15,6 | 13,2 | 12,3 | 13,5 | 15,6 | 17,9 | 19,7 | 21,4 | 17,8 |
| Vid. žemiausia °C | 18,8 | 18,9 | 17,6 | 14,7 | 11,6 | 9,3 | 8,1 | 9,0 | 11,1 | 13,6 | 15,7 | 17,6 | 13,8 |
| Krituliai mm | 101,4 | 117,3 | 131,4 | 127,1 | 117,4 | 133,5 | 95,7 | 80,2 | 68,1 | 76,7 | 83,8 | 77,1 | 1 213,4 |
| Duomenys: Sidnėjaus klimatas[27] | |||||||||||||
Miestas neoficialiai skirstomas į keletą geografinių regionų, kurių ribos nebūtinai sutampa su miesto rajonų (priemiesčių)[A] ar savivaldybių ribomis: Centrinį verslo rajoną, vadinamą tiesiog „Sičiu“ (the City) bei Vidinių Vakarų (Inner West), Rytinių priemiesčių (Eastern Suburbs), Pietų Sidnėjaus (Southern Sydney), Didžiojo Vakarų Sidnėjaus (Greater Western Sydney) ir Šiaurės Sidnėjaus (Northern Sydney) regionus.
Didžiojo Sidnėjaus komisija (valstybinė agentūra, atsakinga už miesto teritorijų planavimą) miestą skirsto į penkis rajonus: Vakarų, Centrinį, Rytų, Šiaurės ir Pietų. Šiuos rajonus sudaro 33 savivaldybės.[28]
Miesto centras ir gretimi rajonai
Centrinis verslo rajonas, arba miesto centras, tęsiasi apie 2,5 km į pietus nuo Sidnėjaus įlankos, tarp Darlingo Uosto įlankos vakaruose ir Karališkojo botanikos sodo bei Haid parko rytuose. Miesto centrui būdingos siauros, netaisyklingo plano gatvės, susiformavusios ankstyvaisiais kolonijos metais, tankiai užstatytos dangoraižiais ir istoriniais kolonijinių laikų pastatais. Pagrindinė gatvė – Jurgio (George Street), kurios dangoraižiuose įsikūrusios didžiausių Australijos bendrovių atstovybės. Kitos svarbios gatvės: Pitt Street su prekybos centrais ir aukščiausiu miesto pastatu – Sidnėjaus bokštu (Sydney Tower), Makvorio gatvė (Macquarie Street) su valstijos Parlamento, Aukščiausiojo teismo ir kitais istoriniais pastatais.
.jpg)
2016 m. gyventojų surašymo duomenimis, miesto centre gyveno 17 252 gyventojai. 2012 m. miesto centre ir gretimose teritorijose dirbo 226 972 darbuotojai, arba penktadalis visų Sidnėjaus aglomeracijos dirbančiųjų.
Į rytus nuo Centrinio verslo rajono yra Vulumulu (Woolloomooloo) ir Pots Pointo (Potts Point), į pietus – Sari Hilso (Surry Hills) ir Darlinghersto (Darlinghurst), į vakarus – Pirmonto (Pyrmont) ir Altimos (Ultimo), į šiaurę – Milers Pointo (Millers Point) ir Rokso (The Rocks) priemiesčiai. Dauguma jų – nedidelio ploto (iki 1 km²), tankiai gyvenami. Pagal Australijos statistikos biuro duomenis, Pirmontas-Altima, Pots Pointas-Vulumulu, Darlingherstas ir Sari Hilsas 2012 m. buvo tankiausiai gyvenami priemiesčiai Australijoje (daugiau kaip 13 tūkst. gyv./ km²).[29] Miesto centro pietuose yra Sidnėjaus centrinė geležinkelio stotis, šiaurėje – Žiedinė krantinė (Circular Quay) su kruizinių keltų ir miesto keltų prieplaukomis. Centro šiaurėje yra du garsiausi Sidnėjaus statiniai, miesto simboliai, Sidnėjaus operos teatras ir Sidnėjaus Uosto tiltas. Iš prekybos centrų svarbiausi istorinis Viktorijos laikų architektūros The Strand Arcade bei pagal plotą didžiausias Sidnėjaus perkybos centras Westfield Sydney.
Vidiniai Vakarai
Vidinių Vakarų regionas apytikriai sutampa su 4 savivaldybėmis: Iner Vesto (Inner West), Bervudo (Burwood), Stratfildo (Strathfield) ir Kanada Bėjaus (Canada Bay). Regionas tęsiasi apie 11 km į vakarus nuo Sidnėjaus centro tarp Džeksono Uosto įlankos (Paramatos upės) šiaurėje ir Kuko upės pietuose. Istoriškai tai buvo darbininkų gyvenamas rajonas, XX a. patyręs gentrifikaciją. Pagrindiniai regiono akcentai – Sidnėjaus universitetas, Paramatos upė, Anzac tiltas per Džonstono įlanką. Regionas pasiekiamas T1, T2 ir T3 priemiestinių traukinių linijomis, svarbiausia geležinkelio stotis – Stratfildo, statyta 1876 m. Iki Stratfildo stoties numatyta nutiesti Paramatos greitąjį tramvajų.[30] Regioną aptarnauja ir nemažai miesto autobusų maršrutų. Pagrindiniai prekybos centrai – Westfield Burwood, DFO ir Homebush.
Rytiniai priemiesčiai
Rytinių priemiesčių regionas apima Vularos (Woollahra), Randviko (Randwick), Veiverlio (Waverley) savivaldybes ir Beisaido (Bayside) savivaldybės dalį. Tai turtingiausių Sidnėjaus gyventojų priemiesčiai, pasižymintys aukštomis nekilnojamo turto kainomis. Wolseley Road gatvė Point Paiperyje 2011 m. buvo devinta brangiausia pasaulyje.[31] Ventverto rinkiminė apygarda (Electorial District of Wentworth) Australijos statistikos biuro duomenimis yra pirmoje vietoje Australijoje pagal gerovės indeksą (Index of Advantage/Disadvantage).[32]
Regiono žymiausios vietos – į Australijos nacionalinio paveldo sąrašą įtrauktas Bondajaus paplūdimys bei komercinis ir gyvenamasis Bondai Džankšeno (Bondi Junction) priemiestis. Randviko priemiestis žymus žirgų lenktynėmis, ligoninėmis ir Naujojo Pietų Velso universitetu. Rytinius priemiesčius su Sidnėjaus centru jungia T4 priemiestinių traukinių linija. Tiesiama greitojo tramvajaus linija, atidarymas numatytas 2020 m. Pagrindiniai prekybos centrai – Westfield Bondi Junction ir Westfield Eastgardens.
Pietų Sidnėjus
Pietų Sidnėjaus regionas apima buvusias Rokdeilio (Rockdale) ir Jurgio Upės (Georges River) savivaldybes bei Saderlando (Sutherland) savivaldybės dalį į pietus nuo Jurgio upės. Kurnelio pusiasalyje prie Botanikos įlankos 1770 m. pirmąkart Australijos žemyne išsilaipino leitenantas Džeimsas Kukas. Kitoje įlankos pusėje esančiame La Peruzo priemiestyje, pavadintame prancūzų keliautojo garbei, yra XIX a. tvirtovė-muziejus. Prie Kronalos (Cronulla) priemiesčio yra seniausias Australijoje Karališkasis nacionalinis parkas. Herstvilio (Hurstville) priemiestis – pietinių Sidnėjaus priemiesčių verslo rajonas su daugiaaukščiais gyvenamaisiais ir komerciniais pastatais.
Šiaurės Sidnėjus
Šiaurės Sidnėjaus ribos neapibrėžtos, regionas apima miesto dalį į šiaurę nuo Džeksono Uosto įlankos su Hornsbio (Hornsby), Raido (Ryde) ir Hanters Hilio (Hunters Hill) savivaldybėmis bei Paramatos (Parramatta) savivaldybės dalimi. Regionui priskiriamos ir Aukštutinio Šiaurės kranto (Upper North Shore), Žemutinio Šiaurės kranto (Lower North Shore) bei Šiaurinių paplūdimių (Northern Beaches) priemiesčių grupės. Regiono žymiausi objektai – Makvorio universitetas, Gleidsvilio tiltas, Raido tiltas, Makvorio prekybos centras ir istoriniai Kerzono rūmai Marsfildo (Marsfield) priemiestyje. Šiaurės Sidnėjaus (North Sydney) priemiestyje yra antras pagal dangoraižių koncentraciją Sidnėjaus komercinis ir verslo centras, dangoraižių yra ir Čatsvudo (Chatswood) priemiestyje. Manlio (Manly) priemiestis vandenyno pakrantėje – sena ir populiari turistų ir miestiečių poilsiavietė.
Vakariniai priemiesčiai
Didžiojo Vakarų Sidnėjaus regionas yra apie 5 800 km² ploto, turi virš 2 mln. gyventojų. Apima Blektauno (Blacktown), Kenterberio-Bankstauno (Canterbury-Bankstown), Kamdeno (Camden), Kembeltauno (Campbelltown), Kamberlando (Cumberland), Ferfildo (Fairfield), Hoksberio (Hawkesbury), Hills Shire, Liverpulio (Liverpool), Penrito (Penrith), Vulondilio (Wollondilly) savivaldybes ir Paramatos savivaldybės vakarinę dalį. Regionas daugiatautis, gyvenamas daugiausiai samdomą darbą dirbančiųjų.
Regione yra antra ir trečia (po Sidnėjaus) seniausios Australijos gyvenvietės Paramata ir Tungabis (Toongabbie), įkurtos ankstyvaisiais Naujojo Pietų Velso kolonijos metais. Paramata yra šeštas pagal dydį Australijos verslo rajonas, Vakarų Sidnėjaus komercinis centras su daugiaaukščiais pastatais, transporto mazgas.[33] Senoji Paramatos gubernatūra, kartu su kitais Australijos nuteistųjų kolonijų pastatais – UNESCO kultūros paveldo objektas ir seniausias išlikęs Australijos visuomeninis pastatas.[34] Prospekto (Prospect) priemiestyje yra Raging Waters vandens parkas, Oberne (Auburn) – Oberno botanikos sodas, lankomas turistų. Regione yra Sidnėjaus olimpinio parko priemiestis, įkurtas 2000 m. vasaros olimpinėms žaidynėms, Sydney Motorsport Park motociklų ir automobilių sporto trasa.
- A Australijoje priemiesčiais (suburbs) vadinamos visos miesto dalys už centro ribų.
Architektūra
Ankstyviausi Sidnėjaus statiniai buvo statomi be jokio plano, iš vietinių medžiagų, neprofesionalių kolonijos gyventojų pastangomis. Pirmasis miesto išvaizda susirūpino gubernatorius Laklanas Makvoris. Jam valdant, patvirtintos miesto užstatymo taisyklės, pertvarkytas gatvių tinklas, pastatyta visuomeninių pastatų. 1814 m. Makvoris pasiūlė nuteistajam architektui Fransiui Grinvėjui (Francis Greenway) suprojektuoti Makvorio švyturį.[35] Švyturio klasicistinis stilius sužavėjo gubernatorių, jis atleido Grinvėjui bausmę,[36] ir, abiem bendradarbiaujant, per keletą ateinančių metų mieste pastatyta svarbių visuomeninių pastatų, išlikusių iki šių laikų, kurių žymiausi – Haid Parko nuteistųjų gyvenamasis namas (1819 m., kartu su kitais Australijos nuteistųjų kolonijų pastatais – Pasaulio paveldo paminklas) ir karalių Jurgių epochos architektūros stiliaus Šv. Jokūbo bažnyčia (1824 m.).[37][38]
Nuo XIX a. ketvirtojo dešimtmečio mieste vyravo neogotikinė architektūra. Neogotikiniu stiliumi statyti architektų Džono Verdžo (John Verge) Elizabet Bėjaus rūmai ir Šv. Pilypo bažnyčia (1856 m.) bei Edvardo Bloro (Edward Blore) Vyriausybės rūmai (1845 m.).[39] Gyvenamasis namas Kiribilyje (Australijos ministrų pirmininkų rezidencija, 1858 m.)[40] ir seniausia Australijoje Šv. Andriejaus katedra[41] – reti Viktorijos laikų neogotikos pavyzdžiai.
XIX a. antroje pusėje buvo statomi vėlyvojo klasicizmo stiliaus pastatai. Mortimeris Luisas (Mortimer Lewis) suprojektavo neoklasicistinį Australijos muziejaus pastatą (1857 m.),[42] Džeimsas Barnetas (James Barnet) – Pašto rūmus (1891 m.),[43] Džonas H. Vilsonas (John H. Wilson) ir Albertas Bondas (Albert Bond) – miesto rotušę (1889 m.).[44] XIX a. pab. pastatyti neoromaninio stiliaus Sidnėjaus techninė kolegija (1893 m.)[45] ir architekto Džordžo Makrėjaus (George McRae) Karalienės Viktorijos prekybinis pastatas (Queen Victoria Building, 1898 m.), savo trijuose aukštuose talpinantis apie 200 parduotuvių.[46]
Augant miesto gerovei ir po 1901 m. Australijos Sandraugos įkūrimo Sidnėjui tampant metropoliu, mieste buvo statomi vis aukštesni pastatai. Pirmasis miesto daugiaaukštis buvo 50 m aukščio ir 12 aukštų Culwulla Chambers pastatas. Panašaus aukščio ir 10 aukštų buvo The Commercial Traveller’s Club pastatas, statytas 1908 m., nugriautas 1972 m. XX a. septintajame dešimtmetyje panaikinus pastatų aukščio apribojimus, mieste prasidėjo dangoraižių statybos bumas, žymiai pakeitęs Sidnėjaus miestovaizdį.[47] Dangoraižiai projektuoti pasaulinio garso architektų Žano Nuvelio (Jean Nouvel), Hario Seidlerio (Harry Seidler), Ričardo Rodžerso, Renco Pjano, Normeno Fosterio (Norman Foster), Franko Oveno Gerio (Frank Owen Gehry).
Didžioji depresija paveikė ir miesto architektūrą: nauji statiniai buvo statomi santūresnių formų, mažiau dekoruoti. Žymiausias to meto architektūrinis žygdarbis – Sidnėjaus Uosto tiltas, baigtas statyti 1932 m. Jo metalinę arką projektavo australų inžinierius Džonas Bradfildas (John Bradfield).[48]
Pokario metais miesto architektūroje įsitvirtino modernizmas ir funkcionalizmas. Jorno Utsono projektuotas neoekspresionistinis Sidnėjaus operos teatras (1973 m.) Sidnėjaus Uosto krantinėje tapo vienu didingiausių pasaulio statinių, miesto ir visos šalies simboliu, UNESCO pasaulio paveldo objektu.[49] Iš naujausių Sidnėjaus pastatų pažymėtini kanadiečių architekto Franko Gerio Dr Chau Chak Wing Building – verslo mokyklos pastatas (2015 m.) ir keleto architektų bendrovių projektuotas One Central Park daugiafunkcis pastatas Čipndeilyje (2013 m.). Kiti žymūs šiuolaikiniai pastatai Sidnėjaus centre: Citigroup Centre, Aurora Place, Chifley Tower dangoraižiai, Australijos Rezervų banko, Deutsche Bank pastatai, MLC Centre, Capita Centre dangoraižiai. 309 m aukščio Sidnėjaus bokštas (1981 m.) – aukščiausias Sidnėjaus statinys.[50] Dėl Sidnėjaus oro uosto artumo dangoraižių aukštis buvo ribojamas iki 235 m, nuo 2019 m. pabaigos aukščio riba padidinta iki 330 m.[51]
Nemažai Sidnėjaus istorinių pastatų nugriauta XX a. antroje pusėje, atlaisvinant vietą šiuolaikinių pastatų, daugiausia dangoraižių statybai, taip pat 2000 m. vasaros olimpinėms žaidynėms skirtų objektų bei Sidnėjaus metro statybai (XXI a.).[52]
Gyvenamieji namai
Italianate_house_Avoca_Street.jpg)
Sidnėjaus nekilnojamo turto kainos – vienos didžiausių pasaulyje, didesnės už Niujorko ir Paryžiaus.[53] 2021 m. mieste buvo 1,99 mln. būstų, iš jų 1020 tūkst. atskirų namų (56 %), 234 tūkst. – terasinių namų (13 %) ir 562 tūkst. butų (31 %).[4] Dėl ekologinių ir ekonominių priežasčių namų užstatymo tankumas didėja. Nuo 1996 iki 2006 m. būstų skaičius Sidnėjuje padidėjo 30 %.[54]
Terasiniai namai vyrauja miesto vidiniuose rajonuose, atskiri namai – tolimesniuose priemiesčiuose. Padingtono, Rokso, Pots Pointo ir Balmeino (Balmain) terasiniai namai istoriškai buvo gyvenami darbininkų, pastaraisiais dešimtmečiais patyrė genrifikaciją ir šiuo metu yra vieni vertingiausių būstų mieste.[55][56]
Federacijos stiliaus (apie 1890–1915 m. Australijoje vyravęs architektūros stilius) gyvenamųjų namų yra Pensherste (Penshurst), Taramaroje (Turramurra) ir Haberfilde (Haberfield). Dėl federacijos stiliaus namų gausos Haberfildas neoficialiai vadinamas „Federacijos priemiesčiu“. Darbininkų kotedžų yra Sari Hilse, Redferne ir Balmeine, Kalifornijos vienaaukščių namų (Californian bungalow) – Ašfilde (Ashfield), Konkorde (Concord) ir Bikrofte (Beecroft). Didelių šiuolaikinių namų daugiausia tolimesniuose priemiesčiuose Sidnėjaus šiaurės vakaruose, vakaruose ir pietvakariuose. Socialinių būstų daugiausia Kleimoro (Claymore), Makvori Fildso (Macquarie Fields), Voterlu ir Maunt Druito (Mount Druitt) priemiesčiuose.
.jpg)
Parkai ir atviros erdvės
Karališkasis botanikos sodas – svarbiausias Sidnėjaus parkas, skirtas mokslinei veiklai ir laisvalaikiui. Kiti svarbesni parkai miesto centre – Haid parkas, The Domain ir Princo Alfredo parkas. Sidnėjaus aglomeracijos rytuose yra Šimtmečio ir Muro parkai, pietuose – Sidnėjaus parkas ir Karališkasis nacionalinis parkas, šiaurėje – Ku Ring Gajaus nacionalinis parkas. Vakaruose esančios Vakarų Sidnėjaus parkų teritorijos – viena didžiausių miesto parkų sistemų pasaulyje. 16 tūkst. ha dydžio Karališkasis nacionalinis parkas – antras pagal senumą pasaulyje, įkurtas 1879 m. balandžio 26 d.[57] 14 882 ha dydžio Ku Ring Gajaus nacionalinis parkas – antras pagal senumą Australijoje, įkurtas 1894 m.[58]
Karališkasis botanikos sodas, įkurtas 1816 m. – seniausias Australijoje.[59] Parkas skirtas ne tik poilsiui, jame vyksta moksliniai tyrinėjimai, yra herbarijų kolekcijos, biblioteka, laboratorijos.[60] Kartu su šalia esančiu The Domain parku užima 64 ha plotą, turi apie 8 900 augalų rūšių. Parkus kasmet aplanko apie 3,5 mln. lankytojų.[61] Į pietus nuo The Domain parko esantis 16,2 ha dydžio Haid parkas – seniausias visuomeninis parkas Australijoje, naudotas poilsiui ir gyvulių ganymui jau pirmaisiais kolonijos metais.[62] 1810 m. gubernatorius Makvoris skyrė parką miestiečių poilsiui ir pavadino Haid parku Londone esančio parko garbei.
Sidnėjus neturi nei bendros visam miestui centrinės valdžios, nei įstatymu nustatytų miesto ribų. Didžiojo Sidnėjaus komisija Sidnėjui priskiria 33 savivaldybes (Local government areas), Australijos statistikos biuras – 35.[28] Australijos rinkimų komisija miestą skirsto į 26 rinkimų apygardas, iš kurių renkama po vieną atstovą į Australijos Federacinio Parlamento Atstovų Rūmus. Rinkimų apygardos nebūtinai sutampa su savivaldybių ribomis.
Savivaldybėms vadovauja renkamos tarybos, kurios vykdo Naujojo Pietų Velso vyriausybės joms deleguotas užduotis. Už pagrindinių kelių priežiūrą, eismo organizavimą, viešąjį transportą, viešosios tvarkos palaikymą, švietimą ir didelių infrastruktūros projektų planavimą atsakinga valstijos vyriausybė.[63]
Sidnėjuje, Kiribilyje, yra Australijos generalinio gubernatoriaus[64] ir Australijos ministro pirmininko antrinės rezidencijos. Iš Sidnėjaus kilęs Australijos ministras pirmininkas Skotas Morisonas savo kadencijos metu naudojosi Kiribilio namu kaip pirmine rezidencija.[65] Australijos vyriausybė Sidnėjuje kartais rengia savo posėdžius.[66]
Mieste yra pagrindinės Naujojo Pietų Velso valdžios įstaigos: valstijos Parlamentas, Gubernatūra (vyriausybė) ir Aukščiausiasis teismas.
Sidnėjus yra didžiausias pagal gyventojų skaičių Australijos miestas,[B] XX a. pradžioje pralenkęs Melburną. 1925 m. miesto gyventojų skaičius pasiekė vieną milijoną, 1962 m. – du, 2016 m. – penkis milijonus.[67] 2023 m. birželį miesto aglomeracijoje buvo 5 450 496 gyventojai; per metus gyventojų skaičius padidėjo 146 702 arba 2,8 % – šiek tiek mažiau, nei vidutiniškai visose Australijos valstijų ir teritorijų sostinėse (3,0 %).[1] Miesto gyventojų skaičius nuolat auga (išskyrus Covid-19 pandemijos laikotarpį), bet pastaraisiais metais dėl didelio gyventojų tankumo ir augančių būsto kainų dalis gyventojų miestą palieka.[68] 2012 m. Sidnėjaus aglomeracijoje buvo 4 tankiausiai gyvenami Australijos priemiesčiai, turintys daugiau nei 13 tūkst. gyventojų viename km².[69]
Tautinė sudėtis
| Gimimo šalis (2021)[70] | |
|---|---|
| Gimimo vieta | Skaičius |
| Australija | 2 970 785 |
| Kinija | 238 316 |
| Indija | 187 810 |
| Anglija | 153 052 |
| Vietnamas | 93 778 |
| Filipinai | 91 339 |
| Naujoji Zelandija | 85 493 |
| Libanas | 61 620 |
| Nepalas | 59 055 |
| Irakas | 52 604 |
| Pietų Korėja | 50 702 |
| Honkongas | 46 182 |
| Pietų Afrika | 39 564 |
| Italija | 38 762 |
| Indonezija | 35 413 |
Nuo 1840 iki 1930 m. dauguma Sidnėjaus imigrantų buvo iš Britų salų ir Kinijos. Mieste gyvena didžiausia kinų bendruomenė Australijoje. 2021 m. gyventojų surašymo duomenimis pagal kilmę Sidnėjaus gyventojai buvo pasiskirstę:
- Anglai (23,8%)
- Australai (22,3%)
- Kinai (10,6%)
- Airiai (7,7%)
- Škotai (6,0%)
- Indai (4,5%)
- Italai (4,3%)
- Libaniečiai (3,3%)
- Filipiniečiai (2,5%)
- Graikai (2,4%)
- Vokiečiai (2,3%)
- Vietnamiečiai (2,3%)
- Australijos aborigenai (1,6%)
- Korėjiečiai (1,3%)
- Maltiečiai (1,2%)
- Olandai (0,9%)
2021 m. surašymo duomenimis, 43,2 % gyventojų buvo gimę už Australijos ribų, tik 31 % gyventojų abu tėvai buvo gimę Australijoje. Pagal imigrantų proporciją Sidnėjus buvo aštuntoje vietoje tarp pasaulio didmiesčių. Daugiausia miesto gyventojų, gimusių už Australijos ribų, buvo iš Kinijos (4,6 %), Indijos (3,6 %), Anglijos (2,9 %), Vietnamo (2,2 %) ir Filipinų (1,7 %).[4]
Kalba
2021 m. gyventojų surašymo duomenimis, 42 % Sidnėjaus gyventojų namuose vartojo kitą nei anglų kalbą. Daugiausia buvo kalbama kinų mandarinų (5,0 %), arabų (4,2 %), Kantono kinų (2,8 %), vietnamiečių (2,1 %) ir hindi (1,5 %) kalbomis.[4]
Religija
2021 m. gyventojų surašymo duomenimis, 48,8 % Sidnėjaus gyventojų buvo krikščionys. Katalikais save nurodė 23,1 %, anglikonais – 9,2 %, musulmonais – 6,3 % gyventojų. 30,3 % gyventojų buvo netikintys, 6,2 % – religijos nenurodė.[4]
Romos katalikai priklauso Sidnėjaus arkivyskupijai. Dabartinis Sidnėjaus arkivyskupas nuo 2014 m. yra Anthony Fisher. Pagrindinė vyskupijos bažnyčia yra Šv. Marijos katedra.
Sidnėjuje yra ir Anglikonų bažnyčios vyskupystės centras. Pagrindinė vyskupystės bažnyčia yra Šv. Andriaus katedra.
Sidnėjus yra didžiausias Australijos finansinis ir komercinis centras bei svarbus finansinis Azijos-Ramiojo vandenyno regiono centras. Mieste sukuriama apie ketvirtadalį Australijos bendrojo vidaus produkto.[72] Didžiosios Britanijos Lafboro universiteto tyrėjai priskiria Sidnėjų labiausiai į globalinę ekonomiką integruotų pasaulio miestų dešimtukui.[73] Sidnėjus yra dešimtoje vietoje pagal Pasaulinį ekonominės galios indeksą[74] ir vienuoliktoje pagal Globalinių miestų indeksą.[75]
Commonwealth_Bank_Martin_Place.jpg)
Sidnėjuje savo pagrindines būstines turi daugiau nei pusė Australijos didžiausių korporacijų, savo atstovybes turi apie 500 tarptautinių bendrovių. 2010 m. mieste buvo 451 tūkst. registruotų verslo įmonių.[76] Mieste yra Australijos centrinio banko, Commonwealth Bank of Australia, Westpac ir apie 90 kitų bankų būstinės, didžiausia Australijos vertybinių popierių birža Australian Securities Exchange. Pagal Globalinių finansinių centrų indeksą Sidnėjus užima dvidešimtą vietą pasaulyje.[77]
Mieste išvystyta mašinų gamybos, elektronikos, metalurgijos, naftos perdirbimo, maisto ir tekstilės pramonė. Miesto industrinis centras, Smithfield-Wetherill Park Industrial Estate Vakarų Sidnėjuje – didžiausias industrinis parkas Pietų pusrutulyje.[78]
Miesto ekonomikos augimo tempas viršija šalies vidurkį, tačiau pastaraisiais metais linkęs mažėti. Sparčiausiai auga paslaugų sektorius, ypač profesionaliosios paslaugos, finansinės paslaugos ir sveikatos apsauga. Du sparčiausiai augantys sektoriai sudaro ir didžiausią miesto ekonomikos dalį: finansinės ir draudimo paslaugos 15,1 %, profesionaliosios, mokslo ir techninės paslaugos – 9,1 % (2018–2019 finansiniais metais). Sparčiausiai mažėja pramonės sektoriaus dalis. 1999 m. pramonė sukūrė 10,3 % Sidnėjaus bendrojo vidaus produkto, 2019 m. – 4,7 %.[72] Nedarbo lygis mieste – vienas žemiausių Australijoje. Saderlando priemiestyje 2018 m. vidutiniškai buvo 1,9 % bedarbių (mažiausiai šalyje), Paramatos priemiestyje – 6,6 % (daugiausiai Sidnėjuje).[79]
Per metus (nuo 2018 m. spalio iki 2019 m. rugsėjo) Sidnėjų aplankė 12,3 mln. vietinių ir 4,1 mln. tarptautinių turistų. Daugiausia užsieniečių turistų atvyko iš Kinijos (18 %), Jungtinių Amerikos Valstijų (12 %) ir Naujosios Zelandijos (9 %). Per 5 metus vietinių turistų padaugėjo 49,4 %, tarptautinių – 36,6 %. Turizmas miestui atnešė 22,6 mlrd. Australijos dolerių pajamų.[80]
Turistų labiausiai lankomi Sidnėjaus operos teatras, Sidnėjaus Uosto tiltas, Votsons Bėjus, Roksas, Sidnėjaus bokštas, Darlingo Uostas, Naujojo Pietų Velso valstijos biblioteka, Karališkasis botanikos sodas, Karališkasis nacionalinis parkas, Australijos muziejus, Šiuolaikinio meno muziejus, Naujojo Pietų Velso dailės galerija, Karalienės Viktorijos pastatas, Sidnėjaus akvariumas, Tarongos zoologijos sodas, Bondajaus paplūdimys, Mėlynieji kalnai ir Sidnėjaus olimpinis parkas.[81]
Transportas
.jpg)
Sidnėjus turi platų kelių, geležinkelių ir dviračių takų tinklą, tris oro uostus. Mieste veikia penkios viešojo transporto rūšys: traukiniai, autobusai, keltai, greitasis tramvajus ir metropolitenas. 2006 m. gyventojų surašymo duomenimis, Sidnėjus buvo pirmaujantis Australijos didmiestis pagal naudojimąsi viešuoju transportu: 26,3 % miesto suaugusiųjų gyventojų juo vyko į darbą ir studijas.[82]
Mieste yra 160 km automagistralių ir greitkelių. Pagrindinė jų – miesto centrinę dalį juosianti 110 km ilgio žiedinė automagistralė. Kitos automagistralės ir greitkeliai: M4 – vakarų, M5/F5 – pietvakarių, F3 greitkelis – šiaurės kryptimi.[83] Beveik visos automagistralės – mokamos, pagal mokamų kelių ilgį Sidnėjus pirmauja tarp visų pasaulio miestų. 2019 m. mieste buvo 9 mokami keliai, iki 2023 m. numatyta įrengti dar šešis.[84] Pagal 2016 m. gyventojų surašymo duomenis, 59,8 % Sidnėjaus gyventojų į darbą vyko lengvuoju automobiliu.[85]
XX a. pirmoje pusėje Sidnėjus turėjo 290 km ilgio tramvajų tinklą, vieną ilgiausių pasaulyje ir antrą po Londono Britanijos imperijoje. 1939 m. tramvajais pervežta 300 mln., 1945 – beveik 400 mln. keleivių. 1957 m. tinklas pradėtas ardyti, 1961 m. tramvajų eismas nutrauktas, pakeistas autobusais.[86] 1997 m. mieste įrengta pirmoji greitojo tramvajaus linija, 2020 m. balandį buvo jau trys maršrutai, bendras linijų ilgis – 24,7 km.[87][88] 2018–2019 finansiniais metais greitaisiais tramvajais pervežta 11,2 mln. keleivių.[89]
Miesto autobusų paslaugas buvusių tramvajų maršrutuose teikia valstybinis State Transit Authority operatorius, kitur – privatūs operatoriai, iš dalies finansuojami valstijos. Visi autobusai turi vieningą bilietų sistemą. 2018–2019 finansiniais metais miesto autobusais pervežta 349 mln. keleivių.[89] Sidnėjuje veikia 13 NightRide naktinių autobusų maršrutų, skirtų pakeisti naktimis nekursuojančius priemiestinius traukinius.
Nuo 1934 iki 1959 m. mieste veikė dvi atskiros troleibusų linijos.
Priemiestinius traukinius aptarnauja Sydney Train valstybinis operatorius, mieste veikia 9 priemiestinių traukinių linijos. 2018–2019 finansiniais metais Sidnėjaus priemiestiniais traukiniais pervežta daugiau kaip 377 mln. keleivių.[90] Regioninius traukinių reisus aptarnauja NSW TrainLink operatorius. Regioniniai traukiniai skirstomi į Intercity ir Regional. Intercity traukiniai kursuoja 4 kryptimis iki Maunt Viktorijos, Niukaslo, Kajamos ir Golberno stočių, Regional – iki Brisbano, Armideilio, Melburno, Kanberos, Dabo ir Broken Hilio.[91] Journey Beyond Rail Expeditions bendrovės Indian Pacific transkontinentinis traukinys kartą per savaitę jungią Sidnėjų su Adelaide ir Pertu.
2019 m. gegužės 29 d. mieste pradėjo veikti pirmoji, 36 km ilgio, metropoliteno linija, besidriekianti nuo Raus Hilio (Rouse Hill) iki Čatsvudo priemiestinių rajonų, apimanti 13 stočių. Linija daugiausia įrengta po žeme. Tai pirmoji Australijoje visiškai automatizuota metro sistema.
Keltų paslaugas teikia valstybinė Sydney Ferries bendrovė ir keletas privačių operatorių. Keltai kursuoja Sidnėjaus Uosto įlanka ir Paramatos upe, jais kaip viešojo transporto dalimi naudojasi miesto gyventojai ir turistai, keletas maršrutų – daugiausiai turistiniai. 2018–2019 finansiniais metais miesto keltais pervežta 16 mln. keleivių.[89] Mieste yra keletas nemokamų automobilių keltų.
Sidnėjaus jūrų uosto terminalai įrengti Džeksono Uosto ir Botanikos įlankoje. Botanikos įlankos uostas atidarytas 1979 m. ir šiuo metu yra vienas didžiausių Australijoje konteinerių uostų. Keleivinių kruizinių laivų krantinės – Sidnėjaus Uosto įlankoje.
8 km į pietus nuo miesto centro, Botanikos įlankos pakrantėje yra didžiausias Australijoje Sidnėjaus tarptautinis oro uostas, per metus aptarnaujantis daugiau kaip 40 mln. keleivių. Oro uoste savo pagrindinę bazę turi didžiausia Australijos oro linijų bendrovė Qantas, o antrines bazes – Virgin Australia ir Jetstar Airways. Iš oro uosto vykdomi skrydžiai daugiau nei 90 krypčių,[9] populiariausi reisai – į Melburną, Brisbaną, Gold Koustą, Adelaidę, Pertą, Oklandą ir Singapūrą.[92] Bankstauno oro uostas Sidnėjaus pietvakariuose daugiausiai skirtas bendrajai aviacijai, jame vykdomi ir užsakomieji reisai bei nedideli krovinių pervežimai. Kamdeno oro uostas – pagalbinis Bankstauno oro uostui, skirtas bendrajai aviacijai. Miesto vakaruose statomas naujas tarptautinis Vakarų Sidnėjaus oro uostas.
.jpg)
Inžineriniai tinklai
Geriamasis vanduo Sidnėjui tiekiamas iš 11 tvenkinių ir vandens gėlinimo įmonės. Tvenkiniai įrengti į vakarus ir pietus nuo miesto, daugiausiai Nepino-Hoksberio upės baseine. Voragambos tvenkinys – vienas didžiausių vandens tiekimui skirtų tvenkinių pasaulyje.[93] Vandens gėlinimo įmonė atidaryta 2010 m., Botanikos įlankos pietiniame krante. Dirbdama didžiausiu pajėgumu įmonė gali tiekti Sindėjui apie 15 % reikiamo vandens kiekio. Įmonė neveikia, kai vandens kiekis tvenkiniuose pasiekia 70 % tvenkinių talpos.[94] Už vandens tiekimą atsakinga valstybinė WaterNSW bendrovė.
Elektrą miestui tiekia dvi bendrovės: Ausgrid ir Endeavour Energy.
Mieste yra šeši valstybiniai universitetai. Sidnėjaus universitetas – seniausias Australijoje, įkurtas 1850 m. Naujojo Pietų Velso universitetas, įkurtas 1949, Sidnėjaus technikos universitetas – 1988, Makvorio universitetas – 1964, Vakarų Sidnėjaus universitetas – 1989 ir Australijos katalikų universitetas – 1991 m. Dar septyni universitetai Sidnėjuje turi savo filialus: Australijos Dievo Motinos, Centrinis Kvinslando, Viktorijos, Vulongongo, Niukaslo, Čarlzo Sterto ir Pietų Kryžiaus. 2016 m. universitetuose mokėsi 6,1 % Sidnėjaus gyventojų.[95]
2014 m. Sidnėjus buvo pirmaujantis pasaulio miestas pagal tarptautinių studentų skaičių. Miesto universitetuose mokėsi daugiau kaip 50 tūkst. užsieniečių; tiek pat užsieniečių mokėsi ir Sidnėjaus profesinio techninio mokymo įstaigose bei anglų kalbos mokyklose.[96]
Profesinį techninį išsilavinimą Sidnėjuje užtikrina TAFE New South Wales organizacija. Didžiausia ir seniausia profesinio techninio mokymo įstaiga mieste – Sidnėjaus institutas, įkurtas 1878 m., iki 1992 m. vadintas Sidnėjaus technine kolegija. Kitos įstaigos – Šiaurės Sidnėjaus, Vakarų Sidnėjaus ir Pietų Sidnėjaus institutai. 2016 m. profesinio techninio mokymo įstaigas lankė 1,9 % Sidnėjaus gyventojų.[95]
Sidnėjuje veikia valstybinės, religinių organizacijų ir privačios bendrojo lavinimo mokyklos. 2016 m. pradines mokyklas lankė 8,1 %, vidurines – 6,3 % miestiečių.[95]
Muziejai, mokslas, menas
Ku Ring Gajaus nacionalinis parkas miesto šiaurėje turtingas aborigenų kultūros paveldo; parke yra didelė aborigenų uolų piešinių koncentracija, aborigenų kapavietės, vedybų, gimimo, įrankių gaminimo vietos, olos, kiaukutynai. Aborigenų uolų piešinių yra ir Teri Hilso bei Bondajaus priemiesčiuose.
Australijos muziejus su gamtos istorijos ir antropologijos ekspozicijomis – seniausias Australijoje, įkurtas 1827 m.[97] Sidnėjaus muziejus skirtas miesto istorijai, įkurtas 1995 m. kolonijos pirmosios gubernatūros istorinėje vietoje.[98] Iš kitų muziejų pažymėtini Australijos Nacionalinis jūrų muziejus (įkurtas 1988 m.), Taikomosios dailės ir mokslo muziejus (įkurtas 1880 m.), Šiuolaikinio meno muziejus (įkurtas 1991 m.) Art deco stiliaus pastate Žiedinėje krantinėje.
Darlingtono priemiestyje įsikūrusi Naujojo Pietų Velso karališkoji draugija, įkurta 1821 m. „skatinti mokslo, meno, literatūros ir filosofijos studijas ir tyrimus”.[99] Sidnėjaus observatorijos pastatas statytas 1859 m., naudotas astronomijos ir meteorologijos tyrinėjimams. Nuo 1982 m. – muziejus.[100]
Sidnėjuje yra Naujojo Pietų Velso dailės galerija, administruojanti portretinės tapybos „Arčibaldo” apdovanojimą.[101] Šiuolaikinio meno galerijų yra Voterlu (Waterloo), Sari Hilso, Darlinghersto, Padingtono (Paddington), Čipndeilio (Chippendale), Niutauno (Newtown) ir Vularos priemiesčiuose.
Pramogos
Sidnėjaus pirmasis komercinis teatras atidarytas 1832 m. 1920-tųjų pabaigoje mieste buvo 10 teatrų, vėliau, išpopuliarėjus kinematografijai, dėmesys teatrui sumažėjo, bet po Antrojo pasaulinio karo vėl išaugo.[102] Žymiausi šių laikų teatrai mieste yra Valstijos (State Theatre), Karališkasis (Theatre Royal), Sidnėjaus (Sydney Theatre), The Wharf Theatre ir Capitol Theatre. Spektaklius stato Sidnėjaus teatro bendrovė, Naujojo teatro, Belvoir ir Griffin Theatre bendrovės. Sidnėjuje, Jurgio gatvėje, veikia didžiausio Australijos kino teatrų tinklo Event Cinemas pirmasis kino teatras, įkurtas 1913 m. Šiais laikais tai vienas lankomiausių Australijos kino teatrų.
Sidnėjaus operos teatre veikia Australijos operos teatras (Opera Australia) ir Sidnėjaus simfoninis orkestras (Sydney Symphony). Nuo pastato atidarymo 1973 m. jame pastatyta virš 100 tūkst. spektaklių ir priimta daugiau kaip 100 milijonų lankytojų.[103] Kitos dvi žymesnės pasirodymų salės mieste – Sidnėjaus rotušė ir City Recital Hall koncertų salė, atidaryta 1999 m. Karališkojo botanikos sodo pašonėje įsikūrusi Sidnėjaus muzikos konservatorija.
Sidnėjuje yra gimę ir mieste rašę nemažai Australijos rašytojų. Kai kurių jų atminimas įamžintas Sidnėjaus rašytojų take Žiedinėje krantinėje. Mieste išleistas pirmasis Australijos laikraštis Sydney Gazette.[104] Votkino Tenčo (Watkin Tench) 1789 m. „Pasakojimas apie ekspediciją į Botanikos įlanką“ (A Narrative of the Expedition to Botany Bay) ir 1793 m. „Pilna įsikūrimo prie Džeksono Uosto Naujajame Pietų Velse istorija“ (A Complete Account of the Settlement at Port Jackson in New South Wales) – pažįstamiausi ankstyvojo Sidnėjaus gyvenimo aprašymai. Dauguma vėlesnių metų Sidnėjaus literatūros sukurta miesto lūšnynų ir darbininkų klasės tematika. Garsiausi kūriniai – Viljamo Leino (William Lane) „Darbininko rojus“ (The Working Man’s Paradise, 1892 m.), Kristinos Sted (Christina Stead) „Septyni Sidnėjaus vargšai“ (Seven Poor Men of Sydney, 1934 m.) ir Rut Park „Arfa pietuose“ (The Harp in the South, 1948 m.). Šiuolaikinių rašytojų kūriniai apie Sidnėjų: Elizabetės Harouer (Elizabeth Harrower) Down in the City (1957 m.), Melinos Marčetos (Melina Marchetta) Looking for Alibrandi (1992 m.), Piterio Kerio (Peter Carey) 30 Days in Sydney: A Wildly Distorted Account (1999 m.), Džono Maksvelo Kutsė Diary of a Bad Year (2007 m.) ir Keitės Grenvil (Kate Grenville) The Secret River (2010 m.). Kasmet balandžio-gegužės mėnesiais mieste rengiamas Sidnėjaus rašytojų festivalis.[105]
Filmai Sidnėjuje buvo gausiai statomi jau begarsio kino laikais. Pasirodžius garsiniams filmams ėmė vyrauti amerikietiška produkcija.[106] Filmų gamyba vėl pagyvėjo australų kino „Naujosios bangos“ metais XX a. aštuntame ir devintame dešimtmetyje. Mieste kūrė tokie režisieriai kaip Briusas Beresfordas, Piteris Veiras, Džiliana Armstrong.[107] 1998 m. Sidnėjuje pradėjo darbą Fox Studios Australia filmų studija. Joje filmuoti pasaulinio garso filmai „Matrica“, „Lantana“, „Neįmanoma misija 2“, „Mulen Ružas“, „Žvaigždžių karai: epizodas II – klonų ataka“, „Australija“, „Didysis Getsbis“. Sidnėjaus Nacionalinį dramos meno institutą baigė pasaulinio garso aktoriai Melas Gibsonas, Džudi Deivis (Judy Davis), Bazas Lurmanas (Baz Luhrmann), Keitė Blanšet, Hugas Vivingas (Hugo Weaving) ir Žaklina Makenzi (Jacqueline Mckenzie).
Kasmetinis Sidnėjaus festivalis – didžiausias menų (muzikos, šokių, dramos, cirko) festivalis Australijoje. Sidnėjuje kasmet vyksta du filmų festivaliai – Sidnėjaus ir Tropfest. Sidnėjaus Olimpiniame parke rengiama Karališkoji Velykų paroda (žemės ūkio). Vivid Sydney festivalis – kasmetinės meno, šviesos instaliacijos, muzikos renginiai atvirame ore. Sidnėjuje pradėtas keliaujantis Big Day Out roko muzikos festivalis. Sidnėjus garsus didžiausiomis Australijoje Naujųjų metų sutiktuvėmis. Pagrindinės sutiktuvių vietos – Sidnėjaus Uosto tiltas ir Džeksono Uosto krantinės.
2015 m. Sidnėjus užėmė 13 vietą pasaulio madų sostinių reitinge.[108] Rudenį mieste vyksta Australijos madų savaitės renginiai. Diksono gatvėje yra kinų kvartalas, Liverpulio gatvėje – ispanų kvartalas, Stenlio gatvėje – „Mažoji Italija“. Naktinio gyvenimo centrai išsidėstę apie miesto centrą: Kings Kroso rajone, Oksfordo gatvėje, Žiedinėje krantinėje ir Rokso priemiestyje. Darlingo Uosto pakrantėje yra vienintelis miesto kazino.
Pirmoji organizuotų sporto varžybų vieta mieste buvo 1810 m. įkurtas Haid parkas. Jame buvo rengiamos bokso, imtynių varžybos, žirgų lenktynės, žaidžiamas kriketas.[109] Žirgų lenktynės išsaugojo poluliarumą iki šių laikų: mieste yra keletas hipodromų, rengiamos varžybos su milijoniniais priziniais fondais. 1826 m. mieste įkurtas pirmasis kriketo klubas, 1878 m. pastatytas kriketo stadionas. New South Wales Blues komanda žaidžia Sheffield Shield kriketo lygoje, o Sydney Sixers ir Sydney Thunder – Big Bash T20 (sutrumpinto) kriketo lygoje.
Nuo XIX a. pab. mieste populiarus regbis. 1907 m. Naujojo Pietų Velso–Naujosios Zelandijos regbio rungtynes stebėjo dešimtadalis valstijos gyventojų.[109] 1908 m. nuo regbio (rugby union) atsiskyrė regbis-13 (rugby league); Australijos lygose Sidnėjui atstovauja abiejų regbio atmainų komandos: New South Wales Waratahs atstovauja Sidnėjui tarptautinėse Super Rugby varžybose, Sydney Rays – Australijos nacionaliniame regbio čempionate. Nacionalinėje regbio lygoje (regbis-13) žaidžia 9 Sidnėjaus klubai – daugiau nei pusė visų lygos klubų.
Sydney FC ir Western Sydney Wanderers FC klubai dalyvauja vyrų A-lygos ir moterų W-lygos europietiškojo futbolo varžybose. Sidnėjuje dažnai žaidžiamos Australijos vyrų futbolo rinktinės tarptautinės rungtynės. Australijos futbolo lygoje rungtyniauja Sydney Swans ir Greater Western Sydney Giants australiškojo futbolo komandos. Giants klubas dalyvauja ir Australijos futbolo moterų lygoje. Sydney Kings rungtyniauja Nacionalinėje krepšinio lygoje, Sydney Uni Flames – Moterų nacionalinėje krepšinio lygoje. Australijos beisbolo lygoje dalyvauja Sydney Blue Sox komanda. Australijos žolės riedulio lygoje Sidnėjui atstovauja Waratahs komanda, Australijos ledo ritulio lygoje – Sydney Bears ir Sydney Ice Dogs klubai, Nacionalinėje moterų netbolo lygoje – Swifts komanda.
Nuo 1971 m. Sidnėjuje vyksta kasmetinės 14 km ilgio City2Surf bėgimo plentu varžybos nuo miesto centro iki Bondajaus paplūdimio. 2010 m. jose dalyvavo rekordinis 80 tūkst. dalyvių skaičius.[110]
Nuo 1827 m. Sidnėjaus Uosto įlankoje vyksta buriavimo varžybos.[111] XIX a. mieste įkurti pirmieji jachtų klubai. Nuo 1945 m. kasmet rengiamos 1170 km ilgio jachtų lenktynės iš Sidnėjaus į Hobartą, kurios laikomos vienomis iš sunkiausių pasaulyje.[112] 1998 m. lenktynėse žuvo 6 jūreiviai, ir iš 115 startavusių jachtų 71 nepasiekė tikslo.[113]
Sidnėjuje vyko 2000 m. vasaros olimpinės žaidynės, kurioms ruošiantis mieste pastatyta daug sporto statinių. Sidnėjaus Olimpiniame parke yra atletikos, vandens sporto, teniso, žolės riedulio, šaudymo iš lanko, beisbolo, dviračių sporto, jojimo ir irklavimo sporto infrastruktūra bei Olimpinis stadionas, kuriame vyksta regbio, futbolo ir australiškojo futbolo varžybos. Stadionas talpino 115 tūkst. žiūrovų ir buvo didžiausias istorijoje olimpinėms žaidynėms statytas stadionas. Po rekonstrukcijos 2003 m. jo talpa sumažinta iki 83 500 žiūrovų. Sidnėjaus futbolo stadionas talpina 45 500 žiūrovų, jame vyksta regbio ir futbolo varžybos. 2003 m. abiejuose stadionuose vyko V pasaulio regbio čempionatas.
Metų pradžioje, prieš Australijos atvirąjį teniso čempionatą Melburne, mieste vyksta Sidnėjaus tarptautinis teniso turnyras. Karališkasis Sidnėjaus golfo klubas nuo savo įkūrimo 1893 m. surengė Sidnėjuje 13 Australijos atvirųjų golfo čempionatų.[109]
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
