From Wikipedia, the free encyclopedia
Lietuvių aktyvistų frontas (LAF, Lietuvių aktyvistai) – antisovietinio pasipriešinimo organizacija, veikusi 1940–1941 m, parengusi ir įvykdžiusi 1941 m. birželio sukilimą.
LAF veiklos pagrindiniai židiniai buvo Berlyne, Kaune ir Vilniuje.
Dėl įsikūrimo Berlyne ir bendradarbiavimo su nacistinės Vokietijos valdžios organais, LAF veikla buvo traktuojama, ypač sovietinėje istoriografijoje, nevienareikšmiškai. Buvusio prezidento A. Smetonos vertinimu, jo veikla buvo inspiruota Vokietijos.[1] Dabartinėje Lietuvos istoriografijoje pripažįstama LAF sudarytos Laikinosios vyriausybės ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1941 m. birželio 23 d. reikšmė - LV per šešių savaičių veikimo laikotarpį įstengė atkurti Nepriklausomos Lietuvos administracinę struktūrą.[2] Atiduodant pagarbą LAF ir Laikinosios vyriausybės siekiams dėl Lietuvos nepriklausomybės, eilė dabarties veikėjų ragina pabrėžti kai kurių šios organizacijos narių pasireiškusią pronacistinę antisemitinę ideologiją.[3]
Veikloje skiriami trys etapai:
Lietuvą okupavus Sovietų sąjungai ir pradėjus gyventojų terorą, 1940–1941 m. susikūrė daug pasipriešinimo organizacijų: Laisvosios Lietuvos sąjunga, Lietuvos aktyvistų sąjūdis, Lietuvos apsaugos gvardija, Lietuvos armijos kovotojai, Lietuvos gelbėjimo ratelis, Lietuvos išlaisvinimo komitetas, Lietuvos išlaisvinimo sąjunga, Lietuvos laisvės armija, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Lietuvos mylėtojų draugija, Lietuvai gelbėti komitetas, Krašto mylėtojų sąjunga, Tėvynės mylėtojų sąjunga, Visų lietuvių brolija, „Partizanai“, „Saugūnas“, „Geležinis vilkas“, Kauno partizanų dalinys ir kt.[4] Ne išimtis buvo ir Lietuvos aktyvistų frontas spontaniškai kūręsis su centrais Kaune, Vilniuje ir Berlyne. Vilniaus LAF turėjo vadovauti sukilimui ir pradėti pasipriešinimą. Vilniaus LAF, kurį sudarė daugiausia Lietuvos karininkai, iki suėmimo vadovavo Lietuvos Generalinio štabo karininkas majoras Vytautas Bulvičius, Kauno LAF susikūrusiam Kauno studentų korporacijų ir Studentų koalicijos, daugiausia ateitininkų pagrindu, vadovavo ateitininkas Pilypas Žukauskas - Narutis.
Berlyne LAF sudarė voldemarininkai, vairininkai ir Lietuvos intelektualai, pasitraukę nuo Sovietų okupacijos. Jiems vadovavo nepriklausomos Lietuvos įgaliotinis Berlyne, Kazys Škirpa, kuris palaikė ryšius su nacių Vokietijos užsienio reikalų ministerija ir jos karine žvalgyba, abveru.[5]
1940 m. vasarą Kazys Škirpa tvirtino laikinai Berlyne sustojusiam bėgliui Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai, kad anas suklydo išsaugodamas Lietuvos neutralitetą. Lietuvai reikėjo pulti Lenkiją ir atgauti Vilnių, kaip 1939 m. rugsėjo 8-14 d. buvo triskart raginęs nacių Vokietijos užsienio reikalų ministerijos įpareigotas Peter Kleist, o rugsėjo 21 d. užsienio reikalų ministras Joachim von Ribbentrop Vokietijos karinės vadovybės būstinėje. Kazys Škirpa ragino Antaną Smetoną „paberti Lietuvos dirvon“ nacionalsocializmo ideologinę sėklą.[6]
Nesvarbu, kaip vadintųsi lietuviškai toji partija, kuri pasiskelbtų Hitlerio sekėja. Gal aktyvistais, gal kitaip vadintųsi. Svarbu vado principas ir visuomenės sutvarkymas nacionalsocializmo dėsniais (…). Visos lietuvių partijos turinčios išnykti, nes visos susikompromitavusios, o iš jų skeveldrų rasis nauja, jauna ir drąsi, vieno vado vedama lietuviška nacionalsocialistinė partija. Mums svarbu laisvos lietuvių valstybės kontinuitetas, – tąsa. Taigi, jau dabar Respublikos Prezidentas turėtų paskirti ministrą pirmininką, kad šis, kai tik iškils tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karinis konfliktas, sudarytų ministrų tarybą ir su savo deklaracija, su kuria sutiktų Reicho vadas, pasireikštų Lietuvos žemėje.[7]
1940 m. rugsėjo mėn. 19 - 25 d. Romoje susitiko sovietų okupacijos nepripažįstantys nepriklausomos Lietuvos pasiuntiniai Stasys Lozoraitis Romoje, Stasys Girdvainis Vatikane, Petras Klimas Paryžiuje, Kazys Škirpa Berlyne ir Edvardas Turauskas prie Tautų Sąjungos Ženevoje. Jie sudarė Lietuvos Tautinį Komitetą ir nutarė ruoštis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui kilus karui tarp nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Jie 1940 m. lapkričio 17-21 d. antrą kartą susitiko kartu su Berne apsistojusiu prezidentu Antanu Smetona. Jį prašė komiteto pirmininką Ernestą Galvanauską skirti ministru pirmininku ir leisti jam skirti Lietuvos vyriausybę tremtyje. Tačiau prezidentas nedavė jam tokių įgaliojimų ir nepripažino komitetui juridinės galios.[8] [9]
Lietuvių aktyvistų frontas įsteigtas lietuvių politinių pabėgėlių 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne, Lietuvos įgaliotojo ministro ir pasiuntinio Vokietijoje Kazio Škirpos iniciatyva. Jos tikslas sutelkti visas tautos jėgas į Lietuvių aktyvistų frontą kovai prieš SSRS įvykdytą Lietuvos okupaciją ir parengti sukilimą valstybės suverenumui atkurti. LAF steigiamąjį protokolą pasirašė 28 asmenys: Kazys Ambraziejus, Pranas Ancevičius, Kazys Barauskas, Martynas Brakas, Klemensas Brunius, Jonas Čiuberkis, Aleksandras Danta, Tomas Bronius Dirmeikis, Jonas Dženkaitis, Juozas Dženkaitis, Ernestas Galvanauskas, Stasys Yla, Juozas Jurkūnas, Petras Karvelis, Juozas Katilius, Martynas Kavolis, M. Kukutis, Antanas Maceina, Jonas Našliūnas, Jonas Pyragius, Juozas Pyragius, Stasys Puodžius, Bronys Raila, Rapolas Skipitis, P. Skurauskas, Kazys Škirpa, Antanas Valiukėnas, Jonas Viliušis. Steigėjai atstovavo įvairias politines pažiūras (9 tautininkai, 6 voldemarininkai, 3 liaudininkai, 3 krikščionys demokratai, 3 ateitininkai, socialdemokratas ir 3 nepartiniai) bei įvairius socialinius-profesinius sluoksnius. Užsienio centro vadovybę sudarė Kazys Škirpa (LAF vadas, pirmininkas) ir patariamoji (patikėtinių) taryba: Ernestas Galvanauskas, Rapolas Skipitis, Klemensas Brunius, Antanas Valiukėnas, Antanas Maceina, Karolis Žalkauskas.
Vėliau sudaryta 20 komisijų rengusių projektus būsimam Lietuvos gyvenimui. Jų pirmininkais buvo pakviesti:
Ryšius su krašte veikusiomis antisovietinio pogrindžio organizacijomis palaikė ryšininkai Albertas Švarplaitis, Bronius Michelevičius, Mykolas Naujokaitis (Kumpis 24), Marijonas Dambrauskas ir kt.
1940 m. gruodžio 5 d. rotatoriumi 800 egzempliorių tiražu padauginta LAF paruošta apžvalga, „Iš bolševikinės vergijos į naująją Lietuvą“. Joje išvardintos prezidento Antano Smetonos valdžios 7-ios didžiosios nuodėmės, tarp jų, „kad nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo pažaboti žydai ir panašūs elementai, savo labui žiauriai išnaudoję lietuvį“.[11]
LAF pradžia Lietuvoje buvo 1940 m. spalio 9 d. Kaune įvykęs slaptas pogrindininkų pasitarimas, kuriame nutarta sukurti visą Lietuvą apimančią rezistencijos organizaciją ir pasirengti atgauti nepriklausomybę pasinaudojus būsimu Vokietijos karu su SSRS. 1940 m. gruodžio 15 d. užmezgus pirmąjį ryšį su užsieniniu centru, organizacija pradėjo vadintis LAF vardu, Vilniaus ir Kauno štabai sudarė Vyriausiąjį LAF štabą ir kartu su užsienio štabu – Vyriausiąją LAF vadovybę.
_and_soldiers_in_Vilnius,_liberated_from_the_Soviets,_following_the_June_Uprising,_1941.png)
LAF buvo organizuojama penketukų schema: koviniam vienetui iš 5 prisiekusių narių vadovavo atsargos karininkas, kuris palaikė ryšius su centru. Koviniai vienetai buvo steigiami įstaigose, įmonėse, universitetuose, kariuomenėje. LAF nariai ginklavosi, daugino ir platino slaptą literatūrą. Pogrindinės spaudos skaitytojai, rėmėjai, patriotinio nusiteikimo asmenys buvo įrašomi į bendruosius aktyvistų sąrašus, nereikalaujant priesaikos. Apskrityse savarankiškai susikūrusios pogrindžio grupės (Lietuvos apsaugos gvardija, Geležinio Vilko partizanai ir kt.) saugumo sumetimais į aktyvistus nebuvo reorganizuojamos, vykdydavo tik bendrąsias LAF štabo direktyvas.
Pats organizacijos centras buvo padalytas: Vilniuje sutelktas karinis politinis štabas, Kaune – organizacinis. LAF centrai neturėjo griežtos hierarchinės struktūros. Viso Lietuvos LAF vadu buvo laikomas gen. štabo mjr. Vytautas Bulvičius. Vilniaus štabą sudarė kariškiai Juozas Kilius, Juozas Sadzevičius, Pranas Gužaitis, civiliai Vladas Nasevičius, Pranas Padalskis ir kt. Kauno štabą sudarė daugiausia universiteto akademinis jaunimas bei dėstytojai Juozas Milvydas, Pilypas Žukauskas, Adolfas Damušis, Leonas Prapuolenis, Bronius Stasiukaitis, Jonas Pajaujis, Vytautas Stonis ir kt.
1941 m. kovo 24 d. datuoti griežtai slapti „Lietuvai išlaisvinti nurodymai“ kuriuos Kazys Škirpa savo bute davė ypatingajam Vilniaus ryšininkui Mykolui Naujokaičiui paskaityti, kad juos perduotų žodžiu. Devyniolikos puslapių dokumentas išdėstė kaip rengtis ir siekti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo ir ta proga išbaidyti Lietuvos žydus, kad jų Lietuvoje išvis nebūtų. Šiem tikslam įgyvendinti buvo kuriamas Tautos darbo apsaugos batalionas.[12][13][14] Per patikimiausius ryšininkus tekstas buvo perteikiamas pogrindžio centrams pakartotinai balandžio 18, gegužės 5, 8, 12 ir 19 dienomis. Pora savaičių prieš karą buvo surizikuota perteikti patį tekstą, kiek sutrumpintą. Apie teksto gavimą buvo susilaukta patvirtinimo raštu. Todėl LAF vadovaujamoji grandis Berlyne galėjo jaustis tikra, jog jokių nesusipratimų negalės kilti ir kad pogrindžio centrai žinos, kaip jiems laikytis ir ką daryti.[12] 1975 m. Kazys Škirpą šį dokumentą pristatė savo prisiminimuose be antižydiškų teiginių.[15]
1941 m. vasario–balandžio mėn. buvo parengtas bendrasis sukilimo planas (autoriai V. Bulvičius, J. Kilius, K. Antanavičius, J. Vėbra) ir jo variantai atskiroms vietovėms. Abu štabai planavo sukilimą pradėti savajame mieste, o vadovavimą perimtų tas, kurio vietovėje susidarytų palankesnės sąlygos. Buvo numatoma užimti ir saugoti svarbiausius susisiekimo mazgus, tiltus, telegrafo ir telefono stotis, elektros jėgaines. Vilniaus štabas planavo sukilimą 29-ame teritoriniame šaulių korpuse, sudarytame iš buvusios Lietuvos kariuomenės. Kauno štabas parengė planą pasinaudoti radijo stotimi ir radiofonu skelbiant sukilimą.
Iš užsienio LAF centro gautos žinios apie užsienyje prognozavo karo, o tuo pačiu ir sukilimo pradžią 1941 m. gegužės 01-10 d. Tai suaktyvino pogrindžio veiksmus ir okupantų saugumo pajėgoms per pogrindinės literatūros platintojus pavyko užčiuopti dalies kovinių vienetų pėdsakus ir 1941 m. balandžio–birželio mėn. įvykdyti masinius suėmimus. Dėl priklausymo LAF suimta ir šalies kalėjimuose tardoma apie 400 žmonių. Ypač nukentėjo Vilniaus centras: 1941 m. birželio 7-21 d. suimta 14 štabo narių, tarp jų V. Bulvičius, J. Kilius, V. Nasevičius ir kt.
Sukilimo vykdymo iniciatyvą ir vadovavimą perėmė Kauno LAF štabas. Veikdamas Vyr. LAF vadovybės vardu 1941 m. birželio 23 d. paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir Laikinosios Vyriausybės sudarymą. Sukilimo metu LAF iš pogrindinės organizacijos virto karine sukilėlių organizacija, turinčią savo kovos (partizanų) būrius – Tautinę Darbo apsaugą. Narių skaičius išaugo iki 36 tūkst. žmonių, kas sudarė ne mažiau trečdalio visų sukilimo dalyvių.
Birželio 23 d. 9 val. 28 min. per atgijusį Kauno radiofoną, Leonas Prapuolenis pranešė apie sukilusį Kauną ir perskaitė trumpą deklaraciją apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą:
Susidariusi Laikinoji ir naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.[16]
_inspect_the_Soviet_T-38_tank_during_the_June_Uprising_in_Kaunas,_Lithuania,_1941.jpg)
Po to buvo perskaityta Laikinosios Vyriausybės, vadovaujamos J. Ambrazevičiaus, sudėtis. Nuskambėjo Lietuvos himnas.[17] Šiuos pranešimus diktoriai keliomis kalbomis kartojo keletą kartų. Europa sužinojo, kad Lietuvoje vyksta antisovietinis sukilimas.[18]
Pasiekus sukilimo užsibrėžtą tikslą, LAF veikė viešai, leido dienraštį „Į Laisvę“ (Kaune), savaitraščius „Laisvas žodis“ (Kėdainiuose), „Naujosios Biržų žinios“ (Biržuose), „Tėvynė“ (Šiauliuose), „Žemaičių žemė“ (Telšiuose). LAF spauda buvo vienintelis to meto informacijos šaltinis visuomenei.
Nacių okupacijos pradžioje nepriklausomybės siekiančios organizacijos veikimas buvo trukdomas. Vokiečiai neleido grįžti į Lietuvą LAF vadui K. Škirpai. Organizacijai vadovavo LAF įgaliotinis Laikinojoje vyriausybėje Leonas Prapuolenis bei Kauno štabas. Jame didžiausią įtaką turėjo jaunosios katalikų generacijos sparnas (lyderiai L. Prapuolenis, A. Damušis), besąlygiškai rėmęs Laikinosios Vyriausybės veiksmus bei valstybės nepriklausomybės reikalavimą. Dalis LAF narių, įsteigusių Lietuvių nacionalistų partiją, buvo linkę į kompromisus su okupacine valdžia ir žadėjo nekelti nepriklausomybės klausimo mainais už legalų politinį veikimą. Sukurstyti gestapo jie liepos 24 d. naktį bandė įvykdyti pučą prieš Laikinąją Vyriausybę bei jį remiantį LAF štabą, perimti dienraščio „Į laisvę“ leidybą. Tačiau nei LNP pavyko perimti LAF organizacinio aparato nei LAF štabui atkurti vienybę. Vokiečiams įsteigus civilinę administraciją, Lietuvos vyriausybės veikimas rugpjūčio 5 d. oficialiai buvo nutrauktas.
Tuo pat metu ir LAF sustabdė skyrių ir savo karinio dalinio veikimą, palikdamas tik štabą Kaune. Jo likimą nulėmė organizacijos vadovybės bei įtakingesniųjų narių rugsėjo 15 d. pasirašytas memorandumas „Apie Lietuvos būklę, vokiečių civilinei valdžiai Lietuvoje veikti pradėjus“ Vokietijos vyriausybei dėl Laikinosios Vyriausybės veiklos nutraukimo ir Lietuvos nepriklausomybės paneigimo.[19] Memorandumą pasirašė: L. Prapuolenis, J. Ambrazevičiaus, J. Bagdonavičius, J. Bobelis, A. Damušis, J. Deksnys, J. Jankauskas, I. Kraunaitis, M. Mačiokas, P. Malinauskas, M. Naujokaitis, M. Pečeliūnas, S. Pundzevičius, J. Rudokas, I. Toliušis, P. Padalskis, A. Tindžiulis, S. Vainoras, K. Vencius, J. Vėbra, P. Vilutis, P. Žukauskas ir kt.
1941 m. rugsėjo 21 d. naciai užėmė LAF štabo patalpas, suėmė įgaliotinį L. Prapuolenį ir išsiuntė į Dachau koncentracijos stovyklą. Memorandumą pasirašiusieji pasižadėjo nesiimti politinės veiklos. Rugsėjo 22 d. LAF buvo uždarytas, jo turtas konfiskuotas.
Dauguma LAF narių perėjo į pogrindį ir pradėjo naują antinacinės rezistencijos sąjūdį - Pilypas Narutis-Žukauskas, Petras Paulaitis ir kiti. Dėl vidinių tautinės orientacijos krypčių prieštaravimų nebuvo įmanoma atgaivinti LAF tipo organizacijos veiklos pogrindyje. Buvę LAF nariai diferencijavosi pagal pasaulėžiūros bei partinius interesus: jaunieji katalikai, ateitininkai susibūrė į Lietuvių frontą, liberalūs tautininkai įkūrė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą, liaudininkai ir socialdemokratai – „Nepriklausomą Lietuvą“. Dalis karininkų įstojo į slaptą karinę Lietuvos laisvės armiją.
LAF turėjo parengusi bendrosios programos metmenis, bet pati programa oficialiai turėjo būti patvirtinta didžiojo kongreso po nepriklausomybės atgavimo. Dėl šios priežasties negalima kalbėti apie vientisą aktyvistų ideologiją ir atskirų asmenų pareiškimus to meto spaudoje priskirti oficialiai reiškiamai LAF nuomonei. Šiuose metmenyse bandoma suderinti skirtingas pasaulėžiūras bei politines pakraipas, buvo madingų organinės, socialinės valstybės koncepcijų bei neišvengiamų aplinkos įtakų – vadizmo, kraštutinio nacionalizmo elementų.
Prieš nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karą, LAF vykdė antisemitinę veiklą, tapačią tuometinei oficialiai fašistinei propagandai. Kurstydami Lietuvoje antisovietines nuotaikas, kartu LAF kurstė antižydiškąsias, prilygindami žydus sovietiniams okupantams, laikydami juos vienu blogiu, ištikusiu Lietuvą. Savo atsišaukimuose LAF atšaukė Vytauto žydams suteiktas teises Lietuvoje, įspėjo žydus tuoj pat palikti Lietuvos žemę ir kt.[20] Po 1941 m. birželio 23 d. sukilimo Laikinoji vyriausybė nieko nepadarė, kad būtų sustabdyta antižydiška propaganda Lietuvos spaudoje. Priešingai, Vyriausybės ministras Balys Vitkus per radiją skelbė: „Šiandien sunku pas mus rasti lietuvišką šeimą, kurios nebūtų palietusi žydiškai bolševikiško budelio ranka“.[21] Laikinoji vyriausybė nestabdė Kaune vykusių žydų pogromų. Jie nesulaukė oficialios reakcijos.[22]
Nors štabo atsišaukimuose matyti nacistinės ideologijos bruožų, tiesiogai griebtis žydų žudynių juose nebuvo raginama.[23] Atsišaukimuose [24] siūloma žydus ištremti, t. y. atlikti etninį valymą.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
