Voldemarininkai – 1929 m. nušalinto Lietuvos ministro pirmininko Augustino Voldemaro šalininkai.[1] Jų politinė srovė nepriklausomoje Lietuvoje veikė slaptai, o 1941 m. birželio sukilime ir nacių okupacijos pradžioje veikė legaliai. Voldemarininkus telkė Lietuvių nacionalistų sąjunga Geležinis Vilkas ir Lietuvių nacionalistų partija. Jie buvo įtakingi Lietuvių aktyvistų sąjungoje, Lietuvių aktyvistų fronte, Tautinio Darbo Apsaugos batalione ir tarp generalinio komisaro Adriano fon Rentelno generalinių tarėjų.
 |
Šio straipsnio ar jo dalies neutralumas yra ginčytinas. Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje). |
 |
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
Voldemarininkai atstovavo radikaliajam tautininkų sparnui arba naujajai tautininkų generacijai, pasivadinusiai nacionalistais. Jos nariais buvo nepriklausomybės kovų savanoriai, karininkai, studentai. Oponavo prezidento Antano Smetonos režimui.
1933 m. „Geležinio vilko“ organizacija bendradarbiavo su Vokietijos nacių partijos įstaiga užsienio politikos klausimais (Aussenpolitisches Amt der Nationalsozialistischen Deutschen Arbeiterpartei – APA), kuriai vadovavo Alfredas Rozenbergas. Jis tais metais išvystė sumanymą sieti Klaipėdos prijungimą prie Vokietijos su valstybiniu perversmu Lietuvoje, kurį įvykdytų „Geležinio vilko“ organizacija su Vokietijos kariuomenės pagalba. Šį sumanymą sutrukdė 1934–1935 teismo procesas Kaune, kuriame tarp 126 kaltinamųjų buvo nemažai SD agentų.[2]
1934 m. gegužės 6 d. įsteigė slaptą Lietuvių nacionalistų partiją. Voldemarininkai aviacijos karo lakūnai dalyvavo 1934 m. birželio 6–7 d. nesėkmingame kariniame perversme. Vienas dalyvis paskui teisinosi,
Kai sužinojau, kad perversmą rengia tie patys karininkai, kurie vykdė gruodžio 17 d. perversmą, neabejodamas prisidėjau, nes bijojau nemalonių pasekmių, arba bausmių. Pirmajame perversme nedalyvavau ir vos tik išvengiau ištrėmimo į 7-tą pulką ūkio kuopos vado pareigoms.[3]
A. Motuzo tvirtinimu, sukilimą iššaukė lakūnų nedarbingumas, jaunų pulkininkų ambicijos ir generolo Kubiliūno nesugyvenimas su krašto apsaugos ministru.[4] 1934 m. liepos 15 d. pučo organizatoriai Petras Kubiliūnas, Juozas Narakas ir Juozas Bačkus Karo lauko teismo buvo nuteisti mirti. Padavus malonės prašymus, bausmė sušvelninta iki 12 metų kalėjimo.
Už opozicinę ir antivalstybinę veiklą voldemarininkai buvo persekiojami, šalinami iš kariuomenės, kalinami.
Po 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos ultimatumo Lietuvai, voldemarininkai, krikščionys demokratai ir valstiečiai liaudininkai puoselėjo antismetoninę koaliciją Ašis. Vytauto Didžiojo universiteto, Klaipėdos prekybos instituto ir Dotnuvos Žemės ūkio akademijos studentai nutarė gruodžio 10 d. sušaukti generalinį streiką.[5] Reikalavo vyriausybę ir prezidentą Antaną Smetoną atsistatydinti ir sudaryti tautinės vienybės vyriausybę su profesoriumi Augustinu Voldemaru. Policija guminėmis lazdomis mušė ir vaikė studentus.[6]
Gruodžio 12 d. valstietis liaudininkas Juozas Pajaujis kartu su voldemarininkais Jonu Vokietaičiu, Leonu Prapuoleniu dalyvavo Klaipėdos studentų aktyvistų jungtinio komiteto iniciatyva surengtame renginyje Vytauto Didžiojo gimnazijoje, skirtame „pasisakyti gyvenamo politinio momento klausimais“. Juozas Pajaujis, kritikuodamas Antano Smetonos valdžią, iškėlė tikslą:
sudaryti tautos vienybės frontą ir stiprią vyriausybę iš tokių žmonių, kurie sugebėtų išlaikyti Klaipėdos kraštą Lietuvai, susitardami pakenčiamomis sąlygomis su Vokietija.
Gruodžio 13 d. išėjo pirmas numeris iškart uždrausto laikraščio Žygis, pristatantis „Ašį“, kuriame buvo parašyta:
Priešingų srovių žmonės – katalikai ir liaudininkai – ne tik surado bendrą platformą, bet sutaria ir su nacionalistais aktyvistais, vadinamaisiais voldemarininkais dėl prof. Voldemaro kvietimo į bendrą darbą.
Daroma išvada, kad
1938 m. gruodžio 29 d. Klaipėdoje įkurta Lietuvių aktyvistų sąjunga ir išrinkta jos vadovybė: generalinis sekretorius Algirdas Sliesoraitis, Leonas Prapuolenis, Ignas Taunys, Bronius Ziurys, Juozas Pajaujis (valstietis liaudininkas) ir Jonas Štaupas (krikščionis demokratas). Branduolį sudarė voldemarininkai.
čia įvairių ideologinių srovių ir buv. politinių partijų atstovai sunkioje tėvynei valandoje sutaria, jog turi būti likviduotos visos paskiros lietuvių politinės organizacijos, neišskiriant ir tautininkų sąjungos, turi būti sudarytas vieningas politinis lietuvių sąjungis, kuris remtųsi vieninga veiklos programa.
Valstybės saugumo departamentas užrašė pokalbį, kuriame Juozas Pajaujis tvirtino,
Krikščionys demokratai ir valstiečiai liaudininkai turi įtakos daugiau masėse, o voldemarininkai – kariuomenėje. Be kariuomenės, jeigu reikėtų ginkluota pajėga nuversti vyriausybę, susidarytų daug sunkumų. Voldemarininkai neturį aiškios savo ideologijos ir jų vadai savo siekimuose nėra tokie tvirti, kad jie galėtų šių didelių politinių grupių – valstiečių liaudininkų ir krikšč. tarpe gyventi. Mes giliai tikime, kad voldemarininkai turės ištirpti.
Visgi, varpininkai suabejojo, kad jei aktyvistams ir pavyktų suorganizuoti sukilimą, Lietuvoje įsivyrautų fašizmas, o liaudininkams būtų galas. Atstūmė tai, kad Bendras žygis buvo fašistinis, aktyvistų veikla tvarkoma įsakymais ir net sveikinamasi fašistiškai. Bendra veikla su voldemarininkais nutrūko nacių Vokietijai okupavus Klaipėdą ir generolui Jonui Černiui suformavus vyriausybę į kurią įėjo po du ministrai iš krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų.[7]
Voldemarininkai buvo itin nusistatę prieš lenkus ir žydus, taip pat prieš visas Lietuvos partijas. Keletas karininkų dalyvavo jų tarpe. Juos visus labiausiai vienijo veikla prieš žydus. Jie puikavosi patys įvykdę visus išpuolius prieš žydus Lietuvoje. Voldemarininkai labai siekė Vokietijos ir Lietuvos bendradarbiavimo. 1939 m. birželio mėn. jie Vokietijos užsienio reikalų ministerijos prašė 100 000 litų (41 000 reichsmarkių) „visų pirma žydų pogromams rengti“. Vokietijos Vyriausiosios SD valdybos II valdyba 1939 m. birželio 29 d. kreipėsi raštu į užsienio reikalų ministrą J. fon Ribentropą, kad ministerija skirtų voldemarininkams pinigų.[2] Ministerija atsakė, jog tai netikslinga, kadangi Lietuvos vyriausybė „jau seniai sėkmingai stengiasi išstumti žydus iš Lietuvos ekonomikos“, o be to, žydai negalį vaidinti Lietuvos viešajame gyvenime jokio vaidmens. Vis didėjančiam žydų emigravimui neturįs kliudyti „pogromų organizavimas“. Vyriausiosios reicho saugumo valdybos (RSHA) vadovas Reinhardas Heydrichas tuo metu pritarė, kad voldemarininkams būtų duodama šiek tiek pinigų, bet ne ginklų. Vokietijos užsienio reikalų ministras Ribbentropas 1939 m. liepos mėn. 21 d. įsakė kas ketvirtį išmokėti po 2,000-3,000 reichsmarkių.[8]
1940 m. gegužės 26 d. Lietuvos žvalgyba suėmė beveik visą vadovybę ir aktyvesnius narius (8 žmones) ir įkalino priverčiamojo darbo stovyklose. Valstybės kontrolės tarnautojas Eduardas Sitavičius (slapyvardžiai Irmeikis ir Mackus) voldemarininkų žinias teikdavo Valstybės saugumo departamento direktoriui Augustinui Povilaičiui.[9][10]
SSRS okupavus Lietuvą, vadovaujantis 1940 07 07 saugumo departamento dir. Antano Sniečkaus patvirtintu priešvalstybinių partijų ir liaudies priešų sunaikinimo planu bei 1940 11 28 NKVD komisaro įsakymu suimta apie 200 voldemarininkų, tarp jų K. Mačius (miręs 1943 m. lageryje), Algirdas Sliesoraitis, Kazys Matulevičius, J. Gineitis ir kt.
Iš Lietuvos pasitraukę voldemarininkai dalyvavo Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) steigime ir veikloje, vadovavo organizacinei komisijai (Klemensas Brunius). Krašte likę nariai veikė pogrindinėje antisovietinio pasipriešinimo organizacijoje Geležinis Vilkas (Kauno, Šakių, Vilkaviškio, Alytaus apskr., apie 1,000 narių), dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime. Laikinojoje vyriausybėje turėjo teisingumo ir vidaus reikalų viceministrų postus (Izidorius Kurklietis, Juozas Narakas)
1941 m. birželio 23 d., Lietuvių aktyvistų fronto Kauno štabas veikdamas vyriausios LAF vadovybės vardu per radiją paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir Laikinosios Vyriausybės sudarymą.
1941 m. birželio 25 d., vokiečiams įžengus į Kauną, dvigubas agentas Richardas Schweizeris nuvedė nacių saugumo policijos vadą Walterį Stahleckerį pas savo viršininką Joną Dainauską. Stahleckeris bandė Dainauską įtikinti, kad jis įsiveltų į žydų žudymą. Jis kategoriškai atsisakė. Tada per Schweizerį jis susitiko su majoru Jonu Pyragiumi. Jie, drauge su kitais voldemarininkais, organizavo grupę, kuri šaudė žydus liepos 3-4 d. VII forte.[11]
1941 m. birželio 28 d. Lietuvių nacionalistų partija įregistruota viešais įstatais su centru Kaune ir skyriais provincijoje.[reikalingas šaltinis] Partijos vadu – ideologu buvo laikomas Augustinas Voldemaras (kol sugrįš iš tremties), vadovybę sudarė Jonas Karutis, Klemensas Brunius, Zenonas Blynas (generalinis sekretorius), Stasys Puodžius, Leonas Virbickas, Izidorius Taunys, Jonas Vokietaitis, Vytautas Stanevičius, Ignas Vylius (karinio padalinio Geležinis Vilkas vadas). Ieškojo sugyvenimo su naująja okupacine valdžia antikomunistinių ir antisovietinių pažiūrų, nacionalizmo ideologijos pagrindu, sutiko nekelti Lietuvos nepriklausomybės klausimo iki karo pabaigos. Dalyvavo lietuviškos savivaldos ir savisaugos batalionų, Lietuvos savitarpinės pagalbos organizavime. Viešoje veikloje išsiskyrė dvi nacionalistų kryptys. Mažuma (Jonas Pyragius, Juozas Narakas) pasisakė už besąlyginį bendradarbiavimą su vokiečiais, nacionalsocialistinės partijos kūrimą ( Pranas Germantas-Meškauskas). Dauguma talkininkavimą Vokietijai kare su SSRS siejo su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, tautos interesų gynimu, rengė memorandumus okupacinei valdžiai.
Adolfo Hitlerio direktyva Vokietijos kariuomenei buvo nepalaikyti kontaktų su Lietuvos laikinąja vyriausybe, bet netrukdyti jai veikti. Ši kariuomenės pozicija labai nepatiko SS Sicherheitdienst. Ji organizavo pučą nuversti Laikinąją vyriausybę ir pastatyti savo žmones.[12] 1941 m. liepos 23-24 d. pronacistiniai lietuviai, vykdydami vokiečių norus, nesėkmingai bandė ją nuversti.[13] Jonas Pyragius, Klemensas Brunius, Kazys Šimkus, Izidorius Taunys, Antanas Žarskus ir kiti voldemarininkai pradėjo kelti riaušes prieš Vyriausybę ir taip pat prieš Kauno karo komendantą Jurgį Bobelį, esą jis „bolševikų pakalikas“ ir atsisako pasirašyti dėl žydų geto steigimo. Į Jurgio Bobelio namus atvažiavo Jonas Pyragius, Antanas Žarskus, Vytautas Stanevičius, Jonas Deksnys, Kazys Šimkus ir kiti jo suimti. Tačiau jam jau buvo pranešta, kad ruošiamas sukilimas prieš Vyriausybę ir komendantūrą, ir jis užsibarikadavo komendatūroje su apsaugos būriu. Jonas Pyragius nuvykęs ten su kitais grasino: „Mes čia veikiame gestapo vardu…“ [14] Lietuvos saugumas, policija atsidūrė voldemarininkų rankose.[12] Pulkininkas Vytautas Reivytis, lakūnas, šaulys ir džudžitsu ekspertas, atitinkantis voldemarininkų įvaizdį kaip „veiksmo žmogus“, per pučą tapo Lietuvos policijos viršininku.[15] [11]
Lietuvių nacionalistų partija kaupė techniką pogrindžio spaudai.
1941 m. gruodžio 17 d. Lietuvių nacionalistų partija uždrausta kaip nacistinei Vokietijai potenciali opozicija.
Nutrūkus viešajai veiklai Lietuvių nacionalistų partijos nariai dalyvavo antinaciniame pasipriešinime, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos organizavime ir veikloje, bendrosios rezistencijos vadovybės – Vyriausiojo Lietuvos (VLK), Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo (VLIK) komitetų – sudaryme. Komitetuose Lietuvių nacionalistų partija turėjo savo atstovą Klemensą Brunių. Leido slaptus leidinius Naujas žygis, Mūsų žemė, Naujo žygio apžvalga. Vokiečių koncentracijos stovykloje žuvo Stasys Puodžius, Pranas Germantas-Meškauskas, Izidorius Kurklietis, Bronius Grigas, Vladas Čekauskas.
Antrosios sovietų okupacijos metu LNP nebeveikė, o buvę jos nariai dalyvavo bendrame antisovietiniame pasipriešinime, žuvo partizanų gretose, kankinti sovietų lageriuose. 1945–1946 m. suimti ir nužudyti Ignas Vylius, Jonas Vokietaitis, Zigmas Blynas, Juozas Matulevičius, Tauro partizanų apygardos organizatorius ir vadas Leonas Taunys (Kovas). Partizanų sąjūdyje žuvo Alfonsas Arlauskas (Geležinis Vilkas), Vytautas Gavėnas (Vampyras), Izidorius Pucevičius (Radvila).
Lietuvių nacionalistų partija, voldemarininkai buvo sovietinėje spaudoje kaltinami fašizmu bei bendradarbiavimu su naciais, tuo tikslu KGB parengtose brošiūrose (Nuo Baltojo žirgo iki svastikos, 1962 m.; Geležinis Vilkas, 1965 m.). 1976 m. inscenizuotoje autoavarijoje KGB nužudė buvusį politinį kalinį Klemensą Brunių.
Nacionalizmo tradiciją tęsė 1948-04-11 m. Augsburgo suvažiavime vietoje Lietuvių nacionalistų partijos įsteigtas Lietuvos atgimimo sąjūdis, leidžiantis laikraštį „Laisvoji Lietuva“ (Kanadoje, vėliau Čikagoje, JAV).[16]
LNP vystyta ideologinė srovė pačių nacionalistų vadinta voldemarizmu. Jos pagrindinės nuostatos kilo iš Augustino Voldemaro politinių straipsnių, naujosios generacijos tautininkų idėjų, išreikštų 1937 m. Lietuvių nacionalistų partijos programoje, mokslinių Italijos fašizmo studijų (Zigmas Blynas), JAV politinės sistemos pavyzdžio. Skelbė tautinę demokratiją, tautinę valstybę su stipria vykdomąja valdžia, dalinį valstybės reguliavimą ūkinėje srityje (socialinę valstybę), nacionalinės kultūros ugdymą. Laikėsi laviravimo tarp didžiųjų tautų politikos, pasisakė prieš rasistines, antisemitines nuostatas kaip kenksmingas mažos tautos nacionalizmui. [reikalingas šaltinis] Nuolatinis padidintas specialiųjų tarnybų (Lietuvos žvalgybos, nacių Gestapo ir Abvero, sovietų MGB-KGB) dėmesys šiai slaptai sukarintai organizacijai bei jų agentų veikla pastūmėdavo kai kuriuos narius ekstremistiniams veiksmams. Dėl jų ir 50 metų trukusios sovietinės propagandos apie voldemarininkų srovę susidarė radikalaus, ekstremistinio lietuviško nacionalizmo, kraštutinės antikomunistinės dešinės įvaizdis.
Augustinas Idzelis teigia,
Voldemarininkai iš esmės buvo lietuviai naciai. A. Voldemaras nebūtinai juos kontroliavo, jis tuo metu buvo bolševikų nelaisvėje Sovietų Sąjungoje. Tačiau šie žmonės buvo pasisavinę Voldemaro vardą. Nemanau, kad A.Voldemaras žinojo, kas darėsi Lietuvoje. Tačiau voldemarininkai labai artimai dirbo su vokiečiais, vėliau sudarė Lietuvių nacionalistų partijos pagrindą. Voldemarininkų vardu veikė grupė karininkų, visi buvo aviacijos kapitonai, leitenantai. Tai buvo branduolys kolaborantų, kurie dirbo išvien su SS. Jie dalyvavo batalionuose, kurie šaudė žydus ir kitus. Įdomu tai, kad žmonės, kurie studijuoja sukilimą ir pirmąsias karo dienas, nedaro jokio skirtumo tarp Laikinosios vyriausybės ir voldemarininkų. Voldemarininkai yra dingę iš apyvartos. Nors jie yra tikrieji nusikaltėliai.[12]
Jurgio Bobelio sūnus, ilgametis Vliko pirmininkas Kazys Bobelis tvirtino,
Juozas Ambrazevičius-Brazaitis padarė vieną klaidą. Jis, kaip humanitaras, be reikalo bandė ieškoti kompromiso su tais, su kuriais kompromiso nebuvo galima rasti. Tokie kaip J. Pyragius, K. Šimkus, S. Kviecinskas, P. Kubiliūnas veikė išvien su vokiečiais, buvo tikri išdavikai. Ir jie netrukus atvirai sukilo prieš Vyriausybę. Su jais buvo neįmanoma susitarti.[14]
Liudas Truska vertina,
Lietuvių nacionalistų partijos, į ją susibūrę 1941 metų vasarą voldemarininkai, labiausiai antisemitinė, radikaliausia Lietuvoje jėga, labiausiai pronaciška jėga, bei lietuvių nacionalistų partijos generalinis sekretorius Blynas patarė Rokiškio apskrities viršininkui atidžiai žiūrėti, kad be reikalo nebūtų baudžiami komjaunuoliai, suprask, lietuviai komjaunuoliai. Jis priminęs žydus, lenkus, rusus: „Patariau atsiminti, kad mūsų tėra 2 milijonai, tai patys nesiskerskim“. Jis, Blynas, taip rašo savo dienoraštyje. Tai štai būtent dėl tokios situacijos tas mitas ir sukurtas, kad kalti ne mes patys dėl gėdingos kapituliacijos, dėl kolaboravimo, o kalti žydai.[17]
Vytautas Kernagis prisimena „vienintelį labai didelį konfliktą“ su tėvais jaunystėje, kurio nesuprato to metu. Jis iškilo kai norėjo savo grupę pavadinti Geležiniu vilku. Tėvai griežtai neleido, bet nepaaiškino kodėl. Tik vėliau sužinojo, kad buvo tokia pogrindžio organizacija, o jo mama turėjo brolį, Zenoną Blyną, kuris buvo Geležinio vilko sekretorius.[14]
- Zenonas Blynas. Karo metų dienoraštis, 1941–1944 m. Parengė Gediminas Rudis. V.: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2007. 724 p. Archyvuota kopija 2009-08-15 iš Wayback Machine projekto.
- Dainiaus Juozėno recenzija. Fašisto dienoraštis.[neveikianti nuoroda]
- Vytautas Tininis. „Kolaboravimo“ sąvoka Lietuvos istorijos kontekste
- Mindaugas Sereičikas. Lietuvos karo aviacijos karininkai 1934 m. birželio 6-7 d. sukilime: tarp pilietinės savimonės ir kariškio statuso.
- P.Šileikos byla: žmogžudystė Duonelaičio gatvėje[neveikianti nuoroda]
- Bernardas Gailius. Sąmokslų teorija ir praktika: P.Šileikos byla (II).[neveikianti nuoroda]
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
