Remove ads
Jonas Kazimieras Vaza (lenk. Jan II Kazimierz Waza; 1609 m. kovo 22 d. – 1672 m. gruodžio 16 d.) – Lenkijos karalius Jonas II Kazimieras ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas I Kazimieras (1648–1668 m.), Zigmanto Vazos sūnus. Jo valdymo laikotarpiu Abiejų Tautų Respublika prarado dideles teritorijas kovose su Rusija, Švedija, totoriais ir kazokais. Atsisakęs sosto išvyko į Prancūziją, kur ir mirė.
| Jonas Kazimieras Vaza | |
|---|---|
| Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius | |
 | |
| Vazų dinastija | |
 | |
| Gimė | 1609 m. kovo 22 d. Krokuva, Lenkija |
| Mirė | 1672 m. gruodžio 16 d. (63 metai) Neveras, Prancūzija |
| Palaidotas (-a) | Vavelio katedra |
| Tėvas | Zigmantas Vaza |
| Motina | Konstancija Habsburgaitė |
| Sutuoktinis (-ė) | Marija-Liudvika (1611–1667) |
| Vaikai | Marija Ona Terezė (1650–1651) Jonas Zigmantas (1652–1652) |
 Lenkijos karalius | |
| Valdė | 1648 m. - 1668 m. (~20 metų) |
| Pirmtakas | Vladislovas Vaza |
| Įpėdinis | Mykolas Kaributas Višnioveckis |
 Vikiteka | Jonas Kazimieras Vaza |
| Parašas | |
 | |
Remove ads
ATR jau valdė ne vienas Vazų šeimos atstovas, ji laikyta sava dinastija, todėl apie kitus kandidatus negalvota. Reikėjo tik išspręsti ginčą tarp dviejų sosto siekiančių Vladislovo brolių: Karolio ir Jono Kazimiero Vazos. Abu jie nebuvo niekuo pasižymėję, tačiau Jonas Kazimieras Vaza 1646 m. kovo 26 d. buvo paskirtas kardinolu (1647 m. gruodį arba pagal kitus šaltinius 1648 m. liepos 6 d. šio titulo atsisakė). Todėl įgijo daugiau šalininkų, už jį pasisakė ir kazokų vadas B. Chmelnickis. Jonas Kazimieras Vaza 1648 m. lapkričio 20 d. buvo išrinktas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Remove ads
Kazokų pasidavimas Maskvai
Jonui Kazimierui Vazai nesisekė malšinti kazokų sukilimo. Lenkijoje jie pasiekdavo net Lvovą, o Lietuvoje – net Pinską ir Mozyrių. Keletą tokių užpuolimų Lietuva pati atrėmė ir net padėjo lenkams. Pagaliau 1651 m. kazokai buvo sumušti. B. Chmelnickis nesitenkino gindamas kazokų teises ir pravoslavų tikėjimą, jis siekė sukurti atskirą Ukrainos valstybę. Tam pasiekti pasidavė turkų sultono globai, o 1653 m. Maskvos carui Aleksiejui I Romanovui (rus. Алексей Михайлович), kuris sutiko turėti net 60.000 kazokų kariuomenę, o jų etmonu paskyrė B. Chmelnickį.
Pradžia karo su Maskva
Caro sutikimas priimti į savo gretas kazokus reiškė Polianovkos taikos sulaužymą. 1654 m. gegužės 18 d. viena caro kariuomenė ėmė veržtis į Lietuvą, o kita su kazokais į Lenkiją. Lietuvos kariuomenė buvo nedidelė ir Lietuvos didysis etmonas Jonušas Radvila nepajėgė sulaikyti rusų. Buvo užimtas vienas miestas po kito – Smolenskas (1654 m. rugsėjo 23 d.), Polockas, Vitebskas, Mogiliovas. Karalius Jonas Kazimieras Vaza atvyko Lietuvos gelbėti, bet nesurinkęs bajorijos išvyko į Lenkiją, nieko nenuveikęs. Lietuva buvo palikta likimo valiai. Žiemos šalčiai buvo sulaikę Maskvos kariuomenę, bet 1655 m. ji vėl ėmė žygiuoti į Lietuvos gilumą. J. Radvila su 5000 karių paliko Vilnių ir pasitraukė į Kėdainius. Jis spėjo išsivežti iš Vilniaus tik iždą ir sudeginti tiltą per Nerį. Rusai 1655 m. liepos 30 d. užėmė miestą be kovos. Tai buvo pirmas kartas Lietuvos istorijoje, kai priešas užėmė jos sostinę (nuo kryžiuočių laikų ji nebuvo net pulta). Tuo metu miestas buvo turtingas ir gražus. Nieko tokio savo tėvynėje nematę rusai ėmė baisiai jį plėšti ir naikinti. Visos brangenybės buvo gabenamos į Maskvą. Ten buvo išvežti net ponų rūmų baldai, išplėšti bažnyčių ir vienuolynų rūsiai, išmėtyti juose esantys kaulai ir išneštos karstuose rastos brangenybės. Šių plėšimų metu mieste kilo gaisras, trukęs net 17 dienų ir sunaikinęs beveik viską, kas dar buvo likę neišplėšta.[reikalingas šaltinis]
Remove ads
Karo pradžia
Štumsko[1] padarytų paliaubų laikas baigėsi 1661 m. Bet Švedijoje įvyko permainų. Gustavo II Adolfo (Gustav II Adolf) duktė Kristina atsisakė sosto. Sostas atiteko Karoliu X Gustavui, Gustavo II Adolfo sesers Kotrynos Vazos ir Vokietijos Cveibriukeno (Zweibrücken) kunigaikščio Jono Kazimiero (Johann Kasimir) sūnui[2]. Jis sostą ketino gauti vedęs Kristiną, tačiau to neprireikė. Jaunutis karalius troško pasižymėti kare. Tikėdamasis lengvai laimėti, Karolis X Gustavas 1655 m. liepos 10 d. staiga su dvejomis armijomis per Prūsiją įsiveržė į Lenkiją, o kita, organizuojama Livonijoje ir vadovaujama generolo M. Gardžio (Magnus Gabriel De la Gardie), turėjo įsiveržti į Lietuvą. Lenkijoje švedams pasisekė, – bajorija pasidavė be mūšio (ties Uiste, liepos 25 d.). Švedai netrukus užėmė didžiąją dalį Lenkijos, kitą dalį buvo užėmę rusai su kazokais, o karalius Jonas Kazimieras Vaza pabėgo į Austrijos Sileziją.
Kėdainių sutartis
 |
Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų. Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. |
Pirmieji Karolio X pasisekimai Lenkijoje įvyko tuo metu, kai caro kariuomenė artinosi prie Vilniaus ir pagaliau jį užėmė. Lietuva buvo palikta savo pačios likimui. Nei iš karaliaus nei iš lenkų ji negalėjo gauti jokios paramos. Jos apsauga turėjo rūpintis patys Lietuvos ponai, o visų pirma etmonas Jonušas Radvila. Caro kariuomenei dar tebesiartinant prie Vilniaus, jis kartu su savo pusbroliu Boguslovu Radvila (1620–1669 m.) ir Vilniaus vyskupu Jurgiu Tiškevičiumi (1596–1656 m.) kreipėsi į Švedų kariuomenės vadą, generolą M. Gardį, siūlydami sąjungą prieš rusus ir prašydamas paramos. M. Gardys sutiko ir su kariuomene įžengė į Lietuvą. Jam atėjus į Kėdainius, 1655 m. spalio 20 d. buvo sukviesta bajorija, kuri pasirašė sąjungos su Švedija aktą. Tuo aktu buvo nutraukiama unija su Lenkija ir užmezgami tokie pat ryšiai su Švedija. Jonas Kazimieras Vaza, nedavęs Lietuvai jokios paramos, tuo aktu pašalinamas nuo sosto ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu skelbiamas Švedų karalius Karolis X Gustavas. Švedai už tai turėjo padėti atsiimti Maskvos caro užkariautas žemes. Bet Švedai neįvertino unijos su Lietuva. Jų karalius į Kėdainių aktą nieko neatsakė, o švedų kariuomenė ėmė šeimininkauti Lietuvoje ne kaip sąjungininkų, bet kaip okupantų kariuomenė.
Švedų karo pabaiga ir 1660 m. Olivos taika
Lenkijoje prieš švedus sukilo visas kraštas, – ne tik bajorija, bet ir valstiečiai. Generolas M. Gardys su kariuomene buvo iškviestas iš Lietuvos į Lenkiją. Lietuvoje liko tik mažos švedų jėgos. Tuo tarpu ir Lietuvos bajorija kaskart vis labiau ėmė bruzdėti prieš švedus. Pagaliau ir čia kilo smarkus partizaninis karas ir mažesni švedų būreliai buvo naikinami. 1655 m. gruodžio 31 d. mirus J. Radvilai, niekas jau nebegynė unijos su švedais, ir jų likučiai greitai buvo išvyti iš Lietuvos. Kovos su švedais Lenkijoje ėjo dar gana ilgai. Mirus Karoliui X Gustavui (1660 m. vasario 13 d.) pagaliau švedai buvo išvyti ir iš Lenkijos, o tų pačių metų gegužės 3 d. Olivoje, netoli Gdansko Lenkijoje, buvo padaryta amžinosios taikos sutartis (Olivos taika). Jonas Kazimieras Vaza sutiko atsisakyti nuo švedų karaliaus titulo, o Švedija sutiko grąžinti Lietuvai Lenkijai dalį Livonijos (Latgalą). Iš jos buvo sudaryta vadinamoji Livonijos vaivadija. Karas su Švedija buvo baigtas, bet nebuvo baigtas karas su Maskva.
Remove ads
1656 m. buvo padarytos paliaubos su Maskva. Bet kai 1658 m., Maskvos globa nusivylęs, B. Chmelnickio įpėdinis I. Vigovskis (ukr. Іван Виговський), su kazokais pasidavė Jonui Kazimierui Vazai, karas su Maskva vėl prasidėjo. Maskvos kariuomenė prie pat Vilniaus sumušė ir net paėmė į nelaisve Lietuvos lauko etmoną V. Goncevskį. Vėliau karas pakrypo Maskvos nenaudai ir Lietuvoje caro kariuomenei tikrai ėmė nebesisekti. 1660 m. į Lietuvą ir į Lenkiją Maskvos suruoštas didžiulis žygis nepasisekė – jos kariuomenė buvo sumušta. Kitais metais į Lietuvą atvyko su lenkų kariuomene pats Jonas Kazimieras Vaza padėti etmonui P. J. Sapiegai, tada buvo atsiimtas Gardinas, Mogiliovas ir Vilnius. Bet kai kazokai pasidavė turkų sultonui, Maskvai atsirado pavojus iš turkų pusės, todėl ir caras pradėjo linkti į taiką. Po ilgų derybų 1667 m. Adrusovo kaime (Mstislavlio vaivadija) buvo pasirašyta Andrusovo paliaubų sutartis[3]. Caras sutiko grąžinti Lietuvai dar neatsiimtą Polocką su Vitebsku, bet užtat jis sau pasiliko Smolensko vaivadiją, Starodubo pavietą ir kai kurias Vitebsko vaivadijos dalis. Lenkija užleido Maskvai dalį Ukrainos – visą kairįjį Dniepro krantą. Be to, kaip atlyginimą bajorijai už dvarus, caras apsiėmė sumokėti 1 milijoną auksinų, arba 200.000 rublių. Ne visos šitos sutarties sąlygos buvo caro įvykdytos. Galutinės derybos ir amžinoji taika tomis pačiomis sąlygomis įvyko tik 1686 m. Tačiau nustatytoji siena su Maskva išbuvo nepakitus iki pat Pirmojo Respublikos padalinimo (1772 m.).
Remove ads
Jonas Kazimieras Vaza buvo menkas karalius. Jis neturėjo nei gabumų, nei noro tvarkyti valstybę. Jam labiausiai rūpėjo savo paties asmeniniai reikalai. Kiek jis buvo tik savimi susirūpinęs, matome ir iš to, kad švedų antplūdžių metu, kai jam pačiam teko bėgti į užsienį, jis kartu vežiojosi savo aukso dėžę, nieko neaukodamas iš jos kariuomenės organizavimui. Todėl ir jo valdymas buvo labai nelaimingas, valstybė buvo nualinta priešų, dvarai išplėšti, miestai sunaikinti. Visą karų metą tarp bajorijos ir ponų virė vaidai ir karalius nepajėgė sutvarkyti valstybės. Vaikų jis neturėjo (mirė kūdikystėje), o visi jo broliai buvo mirę, tad buvo aišku, kad po mirties bus daug kandidatų į sostą, taigi galėjo prasidėti vidaus karas. Todėl jis iškėlė mintį, kad naujas karalius turi būtų išrinktas jam dar gyvam esant. Mirus karaliaus žmonai Marijai Liudvikai, Jonas Kazimieras Vaza nepajėgdamas sutvarkyti valstybės, 1668 m. atsisakė nuo sosto ir išvažiavo į Prancūziją, kur jis ir mirė 1672 m. gruodžio 6 d.
Atsisakiusiam nuo sosto karaliui
Atsisakius nuo sosto Jonui Kazimierui Vazai pragyventi buvo paskirta iš Lenkijos iždo kasmet 100.000, o iš Lietuvos iždo 50.000 auksinų. Graudinga buvo 1668 m. rugsėjo 16 d. seimo scena, kai karalius įteikė atsisakymo aktą ir pasakė paskutinę kalbą. Verkė ir jis pats ir visas seimas. Savo kalboje jis sakė esąs senatvės prislėgtas, karų ir vidaus netvarkos nuvargintas. Todėl jis grąžinąs karūną, kad ji būtų atiduota daugiau jėgų turinčiam naujajam karaliui. Jis bajorijai davė suprasti, kad reikia panaikinti visą netvarką, nes kitaip valstybė sulauks liūdno galo.
Remove ads
1649 m. gegužės 31 d. vedė princo Karlo I Gonzaga (Charles I of Gonzaga-Nevers) dukrą iš Nevero (Prancūzija), brolio Vladislovo Vazos žmoną Mariją Liudviką Ganzagą (Ludwika Maria Gonzaga). Vaikai:
- Maria Anna Teresa (1650 m. liepos 1 d. – 1651 m. rugpjūčio 1 d.)
- Jan Zygmunt (1652 m. sausio 6 d. – 1652 m. vasario 20 d.)
Jo žmona buvo energinga intrigantė karališkuosiuose rūmuose. Ji daugiau reiškė, negu pats karalius. Būdama prancūzė, labai rūpinosi, kad Respublikos sostas tektų prancūzų princui Kondei ( pranc.: Louis II de Bourbon, Prince de Condé), bet prieš jį buvo stipri opozicija, susijusi su Habsburgais.
Remove ads
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
Remove ads