Ermitažas
From Wikipedia, the free encyclopedia
From Wikipedia, the free encyclopedia
Ermitažas (rus. Государственный Эрмитаж) – meno ir kultūros muziejus Sankt Peterburge. Vienas didžiausių[1] ir seniausių muziejų pasaulyje.
Šis straipsnis apie muziejų. Apie prekybos centrą skaitykite straipsnyje Ermitažas (prekybos tinklas).
Įkurtas 1764 m. Jekaterinos II, 1852 m. atvertas visuomenei.
Yra >350 salių, ~60 tūkst. eksponatų, ~3 mln. objektų saugyklose. Yra UNESCO Pasaulio kultūros paminklinės vertybės, archeologinių eksponatų, Europos klasikinis menas, graikų ir romėnų skulptūros, ginklai. Yra žymiausių olandų ir prancūzų dailininkų Rembranto, Rubenso ir kitų paveikslai.
Eksponuojama Vaza, kurią Rusijos menininkai kūrė ~14 metų, o jos svoris siekia iki 19 t.
Rinkinius sudaro:[2]:
Kolekcijos talpinamos didžiuliame 6 istorinių pastatų komplekse (įskaitant ir Žiemos rūmus – buvusią Rusijos imperatorių rezidenciją), kurie apima milžinišką teritoriją ir yra išsidėstę palei Rūmų krantinę. Nuošaliai esantys Menšikovo rūmai, Porceliano muziejus, saugykla ir rytinis Generalinio štabo sparnas taip pat yra muziejaus dalis. Muziejus taip pat turi ir keletą parodų centrų užsienyje. Ermitažas yra federalinės valstybės nuosavybė. Nuo 1990 metų muziejaus direktoriaus pareigas eina Michailas Piotrovskis.
Iš šešių pagrindinių komplekso pastatų penki atviri visuomenei: Žiemos rūmai, Mažasis Ermitažas, Senasis Ermitažas, Naujasis Ermitažas ir Ermitažo teatras. Bilietas užsieniečiams kiek brangesnis nei Rusijos/Baltarusijos piliečiams, bet pirmą kiekvieno mėnesio ketvirtadienį muziejus yra nemokamas visiems lankytojams. Ermitažą visada nemokamai lankyti gali vaikai bei visų šalių studentai. Pirmadieniais muziejus nedirba. Muziejaus įėjimas lankytojams yra Žiemos rūmuose, įeinant pro vidinį pastato kiemelį.
Pradžioje kolekcijos talpinimui buvo numatytas tik „Mažojo Ermitažo“ pastatas. Šiandien Ermitažo muziejus apima nemažai pastatų palei Rūmų krantinę ir jos kaimynyste. Nuošaliai nuo Mažojo Ermitažo esantys Senasis (arba dar kitaip – Didysis) Ermitažas, Naujasis Ermitažas, Ermitažo teatras ir Žiemos rūmai (buvusi pagrindinė Rusijos imperatorių rezidencija) šiandien sudaro visą muziejaus kompleksą. Paskutiniais metais muziejus buvo išplėstas ir Generalinio štabo pastate, esančiame Rūmų aikštėje, taip pat ir Menšikovo rūmuose.
Vakarų Europos meno kolekcijas sudaro XIII–XX a. Europos paveikslai ir skulptūros. Eksponatai yra talpinami 120 salėse antram ir trečiame aukštuose, keturiuose pagrindiniuose pastatuose. Graviūros ir piešiniai yra eksponuojami laikinose parodose.
Nuo 1940 metų Egipto kolekcija (datuojama nuo 1852 metų), įskaitant ir buvusio kolekcijos savininko grafo Castiglione rinkinį, apėmė didžiąją salę pirmajame aukšte ir rytinę Žiemos rūmų dalį. Ji pasitarnauja tarsi perėjimas į Antikos ekspoziciją. Kuklią Senovės Mesopotamijos kolekciją, kurią sudaro nemažai Asirijos reljefų iš Babilono, Dur-Sharrukino ir Nimrudo, galima rasti toje pačioje pastato dalyje.
Antikos kolekcija apima didžiąją dalį Senojo ir Naujojo Ermitažo pastatų pirmojo aukšto. Interjerai sukurti vokiečių architekto Leo von Klenze ankstyvuose 1850-uosiuose remiantis Graikų atgimimo (angl. Greek Revival) stiliumi panaudojant dažytą poliruotą tinką ir natūralaus marmuro bei granito kolonas. Vienas didžiausių ir žinomiausių pirmo aukšto interjerų yra „20 kolonų salė“. Ji yra padalinta į 3 dalis dviejų eilių pilkų monolitinių kolonų, pagamintų iš Sortovalos granito, skirtų atskleisti graikų-etruskų vazų grožiui. Grindys pagamintos iš šiuolaikinių marmuro mozaikų, imituojančių senovines tradicijas, o tinkuotos sienos ir lubos yra puoštos tapyba.
Vakariniame sparne esančioje Didžiosios Vazos salėje galima išvysti Kolyvano Vazą, siekiančią net 2,57 metrus ir sveriančią 19 tonų. Ji yra pagaminta iš jaspio ir 1843 metais įmontuota salėje dar prieš pastatant sienas. Vakarinis sparnas buvo planuotas parodoms, o Naujojo Ermitažo rytinio sparno pirmo aukšto salės, kuriose dabar taip pat rengiamos parodos, buvo pradžioje numatytos tarnausiančios kaip bibliotekos. Atėnės kambarys pietrytiniame pastato kampe, kadaise numatytas kaip viena tokių bibliotekų, yra dekoruotas autentiška IV amžiaus mozaika, atkasta 1854 metais ankstyvojoje Taurijos Chersoneso krikščionių bazilikoje.
Antikos kolekcija leidžia išvysti graikų artefaktus (III tūkst. – V a. iki Kr.), senovės graikų keramiką, daiktus, atgabentus iš įvairių Graikijos kolonijų šiaurinėse Juodosios jūros pakrantėse, helenistines skulptūras ir papuošalus, taip pat graviruotus brangakmenius bei kamėjas (viena žymiausių yra Gonzaga kamėja), italų meną (IX–II a. pr. m. e.), romėnų marmurą, bronzines skulptūras ir taikomosios dailės gaminius (I a. pr. m. e. – 4 a.), įskaitant ir klasikinio bei helenistinio graikų laikotarpių skulptūrų kopijas. Vienas svarbiausių kolekcijos eksponatų yra Tauridės Venera. Anot paskutinių tyrimų, ji greičiausiai yra originali graikų helenistinio laikotarpio skulptūra, o ne romėnų kopija, kaip buvo manyta anksčiau. Vis dėlto yra išlikę tik kelios autentiškos klasikinės Graikijos skulptūros ir antkapiniai monumentai.
Pirmajame Žiemos rūmų vakarinio sparno aukšte yra eksponuojami priešistoriniai Kaukazo kultūros ir meno artefaktai. Šie radiniai yra datuojama nuo paleolito iki Geležies amžiaus ir buvo atkasti dabartinės Rusijos bei buvusių Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos teritorijose. Tarp jų galima išvysti ir garsiąją Altajaus kalnų klajoklių (Pazyryko ir Bašadaro kultūrų) meno ir kultūros kolekciją. Taip pat ir seniausią pasaulyje išlikusį mazgais rištą kilimą ir puikiai išsaugotą medinį vežimą (abu datuojami IV–III a. iki Kr.). Kaukazo ekspozicija talpina ir Urartijos artefaktų kolekciją iš Armėnijos ir Rytų Turkijos. Daugelis jų buvo atkasti Teishebainyje, vadovaujant Borisui Piotrovskiui, buvusiam Ermitažo muziejaus direktoriui.
.jpg)
Keturiose nedidelėse pirmo aukšto salėse, kurios yra Naujojo Ermitažo viduryje tarp Antikos salių, apimančių pirmąją brangenybių galeriją, eksponuojamos Vakarų juvelyrikos dirbiniai (IV tūkstantm. pr. m. e. – XX a. pr.). Antroji brangenybių galerija yra pirmojo aukšto pietvakariniame Žiemos rūmų kampe. Čia eksponuojami papuošalai iš Ponto stepių, Kaukazo ir Azijos, ypatingasis skitų ir sarmatų auksas. Lankytojams brangenybių salės atveriamos tik ekskursijų metu.
Paviljono salė, suprojektuota Andrei Stackenschneider 1858 metais, apima antrojo aukšto šiaurinį paviljoną Mažajame Ermitaže. Joje eksponuojamas XVIII amžiaus auksinis povo laikrodis (autorius Džeimsas Koksas) ir mozaikų kolekcija. Visas salės grindis puošia XIX amžiaus romėnų mozaikų imitacijos.
Dviejose galerijos, jungiančiose vakarinį Mažojo Ermitažo šoną, talpinami Vakarų Europos dekoratyvinės ir taikomosios dailės darbai (XII–XV a.) ir Žemutinių Provincijų (dab. Beniliuksas) dailės darbai (XV–XVI a.).
.jpg)
Antrojo aukšto Senojo Ermitažo sales 1851–1860 metais sukūrė architektas Andrei Stakenschneider pasitelkdamas atgimimo stilius. Vis dėlto iki mūsų dienų išliko ne visi interjerai. Šiose salėse eksponuojami italų renesanso menininkų, tokių kaip Džordžonės, Ticiano Večelio, Veronezės darbai bei paveikslai „Benua Madona“ ir „Madona Lita“, kurie yra priskiriami Leonardo da Vinčiui.
Italų renesanso galerijos apima visą rytinį Naujojo Ermitažo sparną. Čia galima apžiūrėti paveikslus, skulptūras, majolikos ir gobeleno šedevrus iš Italijos (XV–XVI a.), įskaitant Rafaelio „Conestabile Madonna“ ir „Madoną su bebarzdžiu šv. Juozapu“. Galerija dar žinoma „Rafaelio lodžijų“ pavadinimu ir driekiasi rytinėje fasado dalyje. Ji suprojektuota Giacomo Quarenghi, o ištapyta Cristopher Unterberger ir jo pagalbininkų 1780-aisiais, kaip atsakas į Apaštalų rūmuose Romoje esančia lodžiją (autorius buvo Rafaelis).
Antrame Naujojo Ermitažo aukšte, pačiame muziejaus komplekso centre, galima rasti tris didžiules erdves raudonomis sienomis, apšviestas pro stoglangius besiskverbiančia šviesa. Sienos papuoštos XIX amžiaus rusų juvelyriniais dirbiniais. Čia kabo italų ir ispanų menininkų drobėse tapyti paveikslai (XVI–XVIII a.), įskaitant ir Veronezės, Džambatistos Pitonio, Tintoreto, Diego Velaskeso ir Bartolomė Estebano Muriljo darbus. Šalia salių su stogdanginėmis lubomis esančių mažesnių patalpų anfiladoje galima išvysti XV–XVII a. italų ir ispanų dailės kūrinius, taip pat ir Mikelandželo „Susirietusį berniuką“ bei El Greko paveikslus.
Muziejuje eksponuojami ir Luiso Tristano, Francisko de Surbarano, Alonso Kano, Chosė de Riberos ir Francisko Gojos paveikslai.
„Riterio salė“ – didžiulis kambarys, esantis rytinėje Naujojo Ermitažo dalyje, pagal projektą išlaikantis graikų atgimimo stilių ir skirtas monetų eksponavimui. Dabar šioje salėje galima išvysti Vakarų Europos XV–XVII a. ginklus ir šarvus, kurie yra dalis Ermitažo arsenalo kolekcijos. „Dvylikos kolonų salė“, esanti pietrytiniame Naujojo Ermitažo kampe, yra papuošta pilkos spalvos Sortovalos granito kolonomis ir taip pat buvo suprojektuota pasitelkiant graikų atgimimo stilių. Pagal paskirtį salė buvo skirta monetų ekspozicijai, bet šiandien čia rengiamos laikinos parodos.
Senovės istorijos paveikslų galerija ribojasi su „Riterio sale“ ir stoglanginėmis salėmis. Jos dizainas suprojektuotas Leo von Klenze pagal graikų atgimimo stilių, kaip tam tikra įžanga į muziejų. Interjeras padeda atskleisti klasicistinių Antonijo Kanovos ir jo mokinių marmuro skulptūrų grožį. Viduryje atsiveria pagrindiniai Naujoje Ermitažo laiptai, kurie tarnavo kaip įėjimas į muziejų iki 1917 metų Spalio revoliucijos. Dabar šie laiptai uždaryti. Aukštutinė laiptų galerija yra papuošta dvidešimčia pilkų Sortovalos granito kolonų ir pristato XIX a. Europos skulptūras bei rusų juvelyrinius dirbinius.
Salės ir galerijos, besidriekiančios pietiniame fasade ir vakariniame Naujojo Ermitažo sparne, dabar yra pilnai pašvęstos olandų Aukso amžiaus ir Flandrijos baroko XVII a. paveikslams, tarp kurių galima išvysti van Deiko, Rubenso, Rembranto tapybą. Kolekcija apima ir kelis Jano Breigelio Vyresniojo (Aksomo periodas), Franso Sneiderso (pvz., „Žuvies turgus“), Gerardo Terborcho, Pauliaus Poterio, Jano van Gojeno, Ferdinando Bolo ir Gerito van Honthorsto darbus.
Pietinio fasado antrojo aukšto Žiemos rūmų salėse eksponuojami XVI a. vokiečių ir XV–XVIII a. prancūzų dailės darbai, o tarp jų ir Puseno, Loreno ir Vato kūriniai.
XVII–XVIII a. prancūzų ir XVI–XIX a. britų (tokių kaip Tomas Geinsboras ir Džošua Reinoldsas) dekoratyvinės ir taikomosios dailės darbai yra išstatyti gretimose salėse prie pat įėjimo į vidinį kiemelį. Netoliese taip pat ir vokiečių menininkų (Hanso Vertingerio, Luko Kranacho Vyresniojo, Bartelio Braino Vyresniojo, Kasparo Davido Frydricho („Mėnesiena virš jūros“), Antono Mengso, Hanso Tomo, Anselmo Fojerbacho, Franso Štiuko („Du vyrai kovojantys dėl moters“), Henriko Kampendonko), taip pat ir šveicarų tapytojų (Angelikos Kaufman, Aleksandro Kalame, Arnoldo Beklino, Ferdinando Hodlerio) darbai.
Prabangiai papuošti antrojo aukšto interjerai, esantys Žiemos rūmų rytinėje, šiaurinėje ir vakarinėje pusėse, jau yra dalis rusų kultūrinės kolekcijos. Čia talpinami ir rusų XI–XIX a. meno šedevrai. Laikinosios parodos dažniausiai yra rengiamos Nikolajaus salėje.
Tik dalis trečiojo Žiemos rūmų aukšto yra atvira lankytojams. Čia, pietrytiniame kampe, yra eksponuojami prancūzų klasicizmo, impresionizmo ir postimpresionizmo menininkų (Renuaro, Klodo Monė, Van Gogo ir Gogeno) darbai. Šiose salėse galima išvysti Kamilio Pisaro, Polio Sezano, Alfredo Sislėjaus ir Edgaro Dega paveikslus.
Modernusis menas yra pristatomas pietinėse trečiojo aukšto salėse. Jose eksponuojami Matiso, Dereno ir kitų fovistų, Pikaso, Malevičiaus, Kandinskio, Džiakomo Mancu, Džiordžio Morandi ir Rokvelo Kento šedevrai. Nedidelė salė yra skirta ir XIX a. vokiečių romantizmui, į kolekciją įtraukti Kasparo Davido Frydricho darbai. Trečiajame vakarinų sparno aukšte talpinamos ir kolekcijos iš Rytų (Kinijos, Indijos, Molgolijos, Tibeto, Centrinės Azijos, Bizantijos, Artimųjų Rytų).
Ermitažo savanorių tarnyba kiekvienam suteikia puikią galimybę prisidėti prie šio pasaulinio garso muziejaus veiklos. Programa ne tik padeda Ermitažui palaikyti užsienio ryšius ir tvarkyti vidaus reikalus, bet taip pat prisideda prie muziejaus personalo ir visuomenės tarpininkavimo, perduodant muziejaus ekspertų žinias žmonėms. Savanoriai taip pat rengia įvairius projektus, tuo pačiu įgyvendinami savo individualius tikslus ir interesus. Bendravimas ir atsakomybės jausmas jaunimui padeda suprasti istorijos bei tradicijų vertę ir būtinybę visa tai išsaugoti ateities kartoms.
.jpg)
Jekaterina II pradėjo kaupti savo meno kolekciją dar 1764 metais, pirkdama paveikslus iš Berlyno prekiautojo Johano Ernsto Gotckovskio (Johann Ernst Gotzkowsky). Pirklys buvo surinkęs kolekciją Prūsijos karaliui Frydrichui II, kuris galiausiai atsisakė ją pirkti. Taigi Gotckovskis Rusijos imperatorienei parūpino 225 ar 317 paveikslų (apie tai prieštaringai liudija sąskaitų šaltiniai), kuriuos daugiausiai sudarė flamandų ir olandų darbai (nors apie 90 jų nėra tiksliai indentifikuoti). Kolekciją sudarė žymiausių menininkų (Rembranto – 13, Rubenso – 11, Jakobo Jordanso – 7, Antonio van Deiko – 5, Veronezės – 5, Franso Halso – 3, Rafaelio – 2, Hanso Holbeino Jaunesniojo – 2, Ticiano – 1, Jano Steno, Hendriko Golcijaus, Dirko van Babiureno, Hendriko van Baleno ir Gerito van Honthorsto paveikslai. Tikriausiai patys žymiausi Jekaterinai II Gotckovskio parduoti meno kūriniai buvo: Rembranto 1636 metais nutapyta „Danaja“, 1624 metais – „Nuėmimas nuo kryžiaus“, Franso Halso 1650 metais nutapytas „Jauno laikančio pirštinę vyro portretas“. Šie darbai, nupirkti Jekaterinos II kartu su kitais Gotckovskio rinkinio darbais 1764 metais, pasiliko Ermitažo kolekcijoje.
1764 metais Jekaterina II įgaliojo Jurijų Felteną pastatyti priestatą rytėje Žiemos rūmų pusėje, kuris buvo pabaigtas po dvejų metų, 1766-aisiais. Vėliau jis tapo pietiniu Mažojo Ermitažo paviljonu. 1767–1769 metais prancūzų architektas Jean-Baptiste Michel Vallin de la Mothe Nevos krantinėje pastatė šiaurinį paviljoną. 1767–1775 metais priestatai buvo sujungti galerijomis, kuriose Jekaterina II ir patalpino savo kolekcijas. Likęs klasicistinis pastatas dabar yra žinomas kaip Mažasis Ermitažas. Jekaterinos II valdymo laikotarpiu Ermitažas nebuvo viešas muziejus ir retai kam buvo leista apžiūrėti jame saugotas meno vertybes. Jean-Baptiste Michel Vallin de la Mothe taip pat perstatė ir kambarius.
Ermitažo pastatai kaip namai ir darbovietė tarnavo apytiksliai 1000 žmonių, įskaitant ir imperatoriškąją šeimą. Taip pat ir kaip ekstrevagantiška vaidinimų, parodų vieta visiems rusiškiems reliktams, eksponatams ir kitoms meno vertybėms eksponuoti. Daugybė renginių – aukštuomenės maskaradai, iškilmingi priėmimai, svarbios valstybės ir valdžios ceremonijos – vyko būtent šiuose pastatuose. „Ermitažo kompleksas“ buvo Jekaterinos II kūrinys, kuris leido įvairaus pobūdžio šventėms vykti rūmuose, teatre ir netgi Ermitažo muziejuje. Tai padėjo nusistovėti Ermitažui ne tik kaip imperatoriškosios šeimos rezidencijai, bet ir kaip visos Rusijos imperijos paminklui ir simboliui. Šiandien rūmai ir muziejus yra tarsi vienas ir tas pats. Tačiau Jekaterinos II laikais Žiemos rūmai kartu su Rūmų aikšte atliko centrinę viso ko paskirtį. Rūmų aikštė tarnavo kaip Sankt Peterburgo urbanistinis mazgas, kuriame susiėjo visi svarbiausi miesto pastatai. Rūmų aikštės laikysena visada buvo nepaprastai reikšminga miesto vystyme. Vis dėlto XX a. ji, kaip centras, tapo vis mažiau ir mažiau svarbia, nepaisant to, aikštė puikiai išlaikė savo simbolinę prasmę.
.jpg)
Geriausias kolekcijas Jekaterina II įsigijo pirkdama meno vertybes iš žinomų kolekcininkų palikuonių. 1769 metais Saksonijoje ji nusipirko Brühlo kolekciją, kurią sudarė daugiau nei 600 paveikslų, šimtai graviūrų bei priešinių. Po trejų metų Prancūzijoje su Denio Didro pagalba imperatorienė įsigijo ir Pjero Krozato paveikslų kolekciją. Vėliau, 1779-aisiais, Londone jinai įsigijo kadaise serui Robertui Valpolui priklausiusią 198 paveikslų kolekciją, o iškart po to, 1781 metais, Paryžiuje iš grafo Baudouin – 119 darbų kolekciją.
Graviruoti brangakmeniai ir kamėjos buvo daiktai, kuriuos imperatorienė mėgo kolekcionuoti labiausiai. 2000-ųjų lapkričio inauguracinėje Ermitažo parodoje, kurią atidarė Velso princas, visa galerija buvo paskirta eksponuoti mėgstamiausiems Jekaterinos II daiktams. Šioje galerijoje jos brangakmeniai buvo eksponuojami Deivido Roentgeno sukurtoje, kamėjomis puoštoje vitrinoje. Įdomi detalė – kamėja, kurioje Jekaterina yra vaizduojama kaip pati meno globėja Minerva (ši deivė imperatorienės buvo labai pamėgta ir dažnai daug kur naudojama). Kamėja buvo sukurta josios marčios, didžiosios kunigaikštienės Marijos Fiodorovnos. Tai yra nedidelis Jekaterinos II kolekcijos pavyzdys, kurią sudaro be galo daug senų ir naujų graviruotų brangakmenių ir kamėjų.
Kolekcijos greitai užpildė visą pastatą. Per visą savo gyvenimą Jekaterina II įsigijo 4 000 paveikslų iš senųjų meistrų, 38 000 knygų, 10 000 graviruotų brangakmenių, 10 000 piešinių, 16 000 monetų bei medalių ir gamtos istorijos kolekciją, užpildžiusią dvi galerijas, taigi 1771 metais ji įgaliojo Jurijų Felteną pastatyti kitą pagrindinį priestatą. Klasicistinis pastatas buvo pabaigtas 1787-aisiais ir tapo žinomas Didžiojo (Senojo) Ermitažo pavadinimu. Jekaterina II taip pat suteikė Ermitažo vardą savo privačiam teatrui, pastatytam 1783–1787 metais italų architekto Džakomo Kvarengio. 1787 metais Londone imperatorienė įsigijo Lyde Browne priklausiusią skulptūrų kolekciją, kurią daugiausiai sudarė marmurinės senovės Romos skulptūros. Valdovė jas panaudojo Jekaterinos rūmų ir parko Caro kaime puošybai, tačiau vėliau skulptūros tapo Ermitažo Antikinės Klasikos kolekcijos širdimi. 1787–1792 metais Kvarengis suprojektavo ir pastatė sparną, einantį lygiagrečiai Žiemos kanalo su Rafaelio lodžijomis, taip atkartojant Donato Bramantės suprojektuotus ir Rafaelio ištapytus Apaštalų rūmus Romoje. Sankt Peterburgo lodžijos 1780-aisiais buvo pagražintos Kristoferio Unterbergerio (Christopher Unterberger) Vatikano freskų kopijomis.
Jekaterinai II pavyko įgyvendinti didelį pasiekimą meno pasaulyje. Ji surinko tūkstančius įspūdingų meno šedevrų, svarbių tiek savo dydžiu, tiek verte. Jos 4 000 paveikslų kolekcija tapo dideliu konkurentu seniesiems prestižiniams Vakarų Europos muziejams. Imperatorienė didžiavosi savo kolekcija ir aktyviai dalyvavo meno kūrinių įsigyjimo varžybose, kurios buvo labai paplitusios to meto Europos aukštuomenėje. Meno kolekcijų dėka valdovė įgijo Europos pripažinimą, vaizduodama Rusiją kaip šalį su apsišvietusia visuomene (tai buvo kitas žygdarbis, kuriuo didžiavosi Jekaterina II). Imperatorienė labai daug investavo į savo meno globėjos įvaizdį. Labiausiai jai patiko deivė Minerva, kurios savybės, anot klasikos tradicijos buvo karo meistriškumas, išmintis ir visų menų globa. Pasivadinusi Jekaterina Minerva, valdovė kūrė naujas literatūros ir kultūros institucijas, daugelyje projektų dalyvavo pati (pavyzdžiui, kartais net rašė pjeses). Savęs tapatinimas su deive Minerva gali būti suprantamas kaip to meto Rusijos tradicija užsiimti švietėjiška parama ir globa.
1815 metais imperatorius Aleksandras I nupirko 38 paveikslus iš Žozefinos Boharnės įpėdinių. Dauguma šių paveikslų buvo prancūzų pagrobti Kaselyje vykusio karo metu. Rembranto kolekcija Ermitaže tuo metu buvo pati didžiausia pasaulyje. Tarp imperatoriaus pirkinių buvo ir pirmosios keturios klasicistinės italų skulptoriaus Antonijo Kanovos skulptūros, kurios įėjo į Ermitažo kolekciją. Galiausiai imperatoriaus kolekcijos buvo praturtintos graikų ir skitų artefaktais, atkastais Rusijos imperijos teritorijoje.
1840–1843 metais Vasilijus Stasovas perkūrė Mažojo Ermitažo pietinio paviljono interjerus. 1838-aisiais Nikolajus I įgaliojo vokiečių neoklasikos architektą Leo von Klenzę suprojektuoti viešojo muziejaus pastatą. Muziejaus erdves kurti buvo numatyta prie pat Mažojo Ermitažo, tad Šepelevo rūmus ir karališkuosiuos įtvirtinimus teko išgriauti. Konstrukcija 1842–1851 metais buvo prižiūrima rusų architektų Vasilijaus Stasovo ir Nikolajaus Jefimovo, o vėliau su Rafaelio lodžijomis inkorporuota į Kvarengio sparną.
1851 metais Venecijos muziejuje buvo įsigyta Kristoforo Barbarigo kolekcija, kurioje buvo penki Ticiano paveikslai. Visi Ticiano paveikslai, išskyrus Jekaterinos II pirktą „Danają“, atgabenti į Sankt Peterburgą kaip dalis Barbarigo kolekcijos.
Naujasis Ermitažas buvo atidarytas publikai 1852-ųjų vasario 5 dieną. Tais pačiais metais pasirodė ir Ermitažo Egipto kolekcija, daugiausia sudaryta iš Nikolajaus I žento Liuchtenbergo grafo padovanotų daiktų. Tuo metu, 1851–1860-aisiais, buvo nuspręsta perdaryti Senojo Ermitažo interjerus (arch. Andrejus Štakenšneideris). Šiose patalpose turėjo būti patalpinti valstybės asamblėja, ministrų kabinetas ir valstybiniai apartamentai. Andrejus Štakenšneideris 1851–1858 metais sukūrė Paviljono salę šiauriniame Mažojo Ermitažo paviljone.
Iki 1920-ųjų muziejaus įėjimas buvo po portiku, paremtu iš pilko Suomijos Sortovalos granito pagamintų penkiametrinių atlantų skulptūrų, viduryje pietinio Naujojo Ermitažo pastato fasado.
1861 metais Šventojo sosto įgaliotas Džampietras Kampana nupirko nemažai Ermitažo meno vertybių, kurias daugiausia sudarė Klasikos senienos (daugiau nei 500 vazų, 200 bronzinių ir dar nemažai marmurinių statulų).
1865 metais Ermitažas įsigijo Leonardo da Vinčio „Madona Litą“ (it. Madonna Litta), o 1870-aisiais ir Rafaelio „Konestablio Madoną“ (it. Connestabile Madonna). 1884 metais Paryžiuje Rusijos imperatorius Aleksandras III nusipirko Aleksandro Basilevskio Europos viduramžių ir Renesanso artefaktų kolekciją. 1885 metais Arsenalo ginklų ir šarvų kolekcija, pradėta rinkti dar Aleksandro I, iš Caro kaimo Jekaterinos rūmų buvo pergabenta į Ermitažą. 1914 metais Leonardo da Vinčio „Benua Madona“ (it. Benois Madonna) papildė minėtą kolekciją.
Iš karto po 1917-ųjų metų Revoliucijos imperatoriškasis Ermitažas ir Žiemos rūmai, ankstesnė imperatoriaus rezidencija, buvo paskelbti valstybiniais muziejais ir galų gale tiesiog „sulieti į vieną“.
Ermitažo parodos buvo išplėstos – išdėliotos po keletą rusų carų rūmų ir privačių vilų. Bolševikams pradėjus nacionalizaciją, visos kolekcijos buvo perskirstytos iš naujo po svarbius sovietų valstybinius muziejus. Ypač pažymėtinas buvo senųjų meistrų anplūdis iš paties Sankt-Peterburgo ir jo rajonų, taip pat ir Jekaterinos, Aleksandro, Straganovo ir Juzupovo rūmų.
1922 metais Menų akademija perdavė Ermitažui svarbią XIX a. Europos paveikslų kolekciją. 1927-aisiais paaiškėjo, kad apie 500 žymių paveikslų, sovietų reikalavimu, buvo perduoti Centriniui Vakarų meno muziejui Maskvoje. 4 deš. pradž. daugiau nei 70 paveikslų taip pat buvo nusiųsti tenai. Po 1932-ųjų, nemaža dalis ne tokių svarbių menų darbų buvo išsiuntinėti po naujus meno muziejus visoje Sovietų sąjungoje.
1928-aisiais sovietų valdžia įsakė Ermitažui sudaryti vertingų meno darbų eksporto sąrašą. 1930–1934 metais daugiau nei 2 000 Ermitažo meno vertybių buvo slaptai parduotos užsienio aukcionuose ar tiesiogiai svetimšaliams užsakovams bei verslininkams. Tarp išgabentųjų buvo ir Rafaelio „Alba Madonna“, Ticiano „Venera veidrodyje“, Botičelio „1475-ųjų Karaliaus garbinimas“, Jano van Eiko „Apreiškimas Švenčiausiajai Mergelei Marijai“, o su jais Rembranto, Antonio van Deiko ir kitų šedevrai. 1931 metais po ilgų derybų Endriu V. Melonas (Andrew W. Mellon) įsigijo 21 Ermitažo eksponatų ir juos paaukojo tuo metu formuotai Nacionalinei dailės galerijai Vašingtone.
Prasidedant vokiečių 1941-ųjų invazijai į Sovietų sąjungą, prieš pat prasidedant Leningrado blokadai, du traukiniai, gabenę žymiausias muziejaus kolekcijas, buvo evakuoti į Sverdlovską (dab. Jekaterinburgą). Dvi bombos ir ne vienas artilerijos sviedinys pataikė į muziejų blokados metu. Muziejuje 1944 metų lapkritį buvo atidaryta paroda. 1945 metų spalį evakuotos kolekcijos pagaliau buvo gražintos, o tų pačių metų lapkritį muziejus vėl atvėrė duris lankytojams.
1948-aisiais 316 impresionizmo, postimpresionizmo ir modernaus meno darbų, priklausiusių Maskvos Naujojo Vakarų Europos meno muziejui (o prieš nacionalizaciją sudarę rusų verslininkų Sergejaus Ščiukino ir Ivano Morozovo kolekcijas), buvo perkelta į Ermitažą (kartu su jais ir Pikaso bei Matiso kūriniai). 1967-ųjų pradžioje daugybė Matiso darbų buvo paaukoti muziejui jo mūzos Lidijos Delectorskajos.
1981 metais atstatyti Menšikovo rūmai tapo nauju Ermitažo muziejaus filialu, demonstruojančiu rusų kultūrą XVIII a. pr.
1985 m. birželio 15 d. lietuvis Bronius Maigys peiliu supjaustė ir sieros rūgštimi apipylė Ermitažo ekspozicijų salėje eksponuotą Rembranto „Danają“. Niekieno nepastebėtas vyras peržengė virvių užtvaras, dešine ranka du kartus peiliu dūrė į paveikslą, o kaire iš stiklinio indo pylė ant jo sieros rūgštį. B. Maigys buvo sulaikytas ir nuteistas. Restauravimo darbai prasidėjo tą pačią dieną. Iš pradžių specialistai tikėjosi „Danają“ restauruoti per ketverius metus. Tačiau prireikė net 12 metų. Po vandalo išpuolio garsiąją „Danają“ saugo neperšaunamas stiklas.
1991-aisiais iššaiškėjo, jog kai kurie Ermitažo paveikslai 1945 metais Raudonosios armijos buvo nelegaliai išgabenti į Vokietiją. Tik 1994-ųjų spalį Ermitažas oficialiai paskelbė, jog didžiulė prancūzų imprezionizmo ir postimpresionizmo lobyno dalis buvo slapta perduota privatiems vokiečių kolekcininkams. Paroda „Atskleisti paslėpti lobiai“, atidaryta 1995 metų kovo 30 dieną (tęsėsi metus) ir eksponuota Žiemos rūmų Nikolajaus salėje, savo lankytojams pirmą kartą pristatė 74 ilgai nematytus paveikslus. Dauguma paveikslų, prieš grąžinant juos į Ermitažą, priklausė privačioms Oto Krebo (56 paveikslai), Bernhardo Koehlerio, Oto Gerstenbergo ir jo dukros Margaretos Šarf kolekcijoms (pvz. Edgaro Dega „Place de la Concorde“, Renuaro „Sode“, Van Gogo „Baltas namas naktį“ ir kiti). Kai kurie iš šių paveiklšų ir dabar eksponuojami nuolatinėse parodose, nedidelėse Žiemos rūmų salėse, pirmo aukšto kampe šiaurės-rytuose.
1993-aisiasi Rusijos vyriausybė atidavė greta (kitoje Rūmų aiktės pusėje, priešais Ermitažą) esantį rytinį Generalinio štabo sparną, o 1999-aisiais ir naujas sales parodoms. 2003 metais, naujai atidarius vidinį kiemą, buvo pakeistas muziejaus pagrindinis įėjimas. Tais pačiais metais, kaip Ermitažo dalis ir imperatoriškojo porceliano fabriko bazė, atidarytas dar ir porceliano muziejus.
2004-aisiais muziejus atrado ir kitą pagrobtą meno vertybę – Rubenso „Venera nuginkluojanti Marsą“, kadaise buvusią Rainsbergo rūmų (Berlynas) kolekcijoje, o prieš tai greičiausiai pagrobta sovietų kareivių iš Karaliaučiaus pilies Rytinėje Prūsijos dalyje 1945-aisiais. Taigi, Michailas Piotrovskis aiškino, jog paveikslas turi būti nuvalytas ir išeksponuotas.
Muziejus 2006-ųjų liepą paskelbė, jog iš viso 221 nedidelis daiktas (papuošalai, stačiatikių ikonos, sidabro ir brangūs glazūruoti dirbiniai) buvo pavogti. Šių meno pavogtų brangenybių vertė galėjo siekti apie 543 000 dolerių, tačiau tais pačiais metais kai kurios vogtos meno vertybės buvo atgautos.
