From Wikipedia, the free encyclopedia
Nežemiška gyvybė – visa gyvybė, kuri nėra kilusi iš Žemės planetos. Tai gali būti tiek bakterijų dydžio ir sudėtingumo organizmai, tiek protingos, sąmoningos būtybės. Nežemiškos gyvybės egzistavimas yra hipotetinis, nes kol kas nėra rasta jokių visuotinai pripažintų įrodymų. Nežemiška gyvybė, jei ji egzistuoja, galėjo arba nepriklausomai atsirasti skirtingose visatos vietose, arba atsirasti vienoje planetoje ir tada pasklisti po kitas. Mokslas, kuriantis teorijas apie nežemiškos gyvybės sandarą, vadinamas astrobiologija. Nežemiškų civilizacijų paieška užsiima SETI (Search for Extra-Terrestrial Intelligence) bei kiti panašūs projektai, ieškantys ateivių skleidžiamų radijo signalų bei kitų panašių nežemiškų civilizacijų egzistavimo ženklų. Pranešimus apie neatpažintus skraidančius objektus, kurie paprastai yra siejami su ateiviais, tiria ufologija.
Visai Žemėje esančiai gyvybei yra reikalinga anglis, vandenilis, deguonis, azotas, siera, fosforas ir daugybė kitų medžiagų bei elementų mažesniais kiekiais, tarp jų ir mineralų. Taip pat reikalingas vanduo, kaip tirpiklis, kuriame galėtų vykti biocheminės reakcijos. Pakankamas anglies ir kitų svarbiausių gyvybę formuojančių elementų kiekis kartu su vandeniu tikriausiai galėtų suformuoti gyvus organizmus ir kitose planetose, kurių vidutinė temperatūra ir cheminė sudėtis yra panaši į Žemės. Kaip ir kitos planetos, Žemė yra sudaryta iš žvaigždžių dulkių, kuriose yra palyginti gausu įvairių cheminių elementų, todėl yra labai tikėtina, kad ir kitų planetų cheminė sudėtis yra panaši į Žemės.
Kadangi pagrindinių gyvybę sudarančių elementų yra gausu ir jie yra naudingi gyvybės palaikymui, daug mokslininkų mano, kad gyvybė kitose planetose turėtų būti sudaryta iš tų pačių pagrindinių elementų. Bet yra pasiūlyta ir kitų elementų bei tirpiklių, kurie galėtų suteikti pagrindą gyvybei. Manoma, kad silicis galėtų būti alternatyva angliai. Teorizuojama, kad silicinės gyvybės formos turėtų kristalinę morfologiją ir galėtų egzistuoti aukštose temperatūrose, arti žvaigždės esančiose planetose. Taip pat buvo pasiūlytos amoniaku (vietoje vandens) paremtos gyvybės formos, bet tai atrodo mažiau optimalus sprendimas nei vanduo.[1]
Buvo suabejota kai kuriais savaime iškylančiais įsivaizdavimais apie nežemiškos gyvybės charakteristiką. Pavyzdžiui, NASA mokslininkai mano, kad fotosintetinančių pigmentų spalva kitose žvaigždžių sistemose nebūtinai turi būti žalia.[reikalingas šaltinis]
Manoma, kad kai kurios organizmų savybės yra universalios. Tokiomis dažnai yra laikomos tos, kurios Žemėje yra nepriklausomai išsivysčiusios daugiau nei vieną kartą (todėl tikėtina, kad nėra pernelyg sunkiai įgyjamos) ir kurios yra taip smarkiai naudingos, kad yra manoma, jog gyvybės formos ir kitose planetose neišvengiamai evoliucionuos jų link. Tai galėtų būti skraidymas, rega, fotosintezė, galūnės ir kt. Bet yra savybių, kurių išsivystymas nelaikomas neišvengiamu. Daugelis jų naudingos tik tam tikrai rūšiai (ar bent jau jų funkcijas gali taip pat gerai atlikti visai kitokia morfologija) ir todėl greičiausiai nepasikartos nežemiškoje gyvybėje. Pavyzdžiui, protingi ateiviai gali komunikuoti ir gestais, kaip tą daro kurti žmonės, arba garsais, kuriuos sukelia su kvėpavimu nesusijusios struktūros. Bet, pasak gravitacinės biologijos ekspertų, skeletai yra būtini dideliems Žemės gyvūnams, todėl tikriausiai viena ar kita forma pasikartotų ir nežemiškoje gyvybėje.
Dėl prielaidų apie nežemiškų gyvybių įvairovę yra daug ginčijamasi. Dalis astrobiologų pabrėžia milžinišką Žemės gyvybės formų įvairovę ir teigia, kad skirtumai tarp skirtingų planetų gyvybių turėtų būti dar radikalesni. Kiti mano, kad nors tam tikri skirtumai tarp skirtingų planetų gyvybių yra neabejotini, natūrali atranka turi savybę pakartotinai išrasti tuos pačius optimalius sprendimus, nesvarbu kur ji bevyktų. Tiesa gali būti ir kur nors per vidurį.[2]
Tikėjimas nežemiška gyvybe tam tikroje formoje egzistavo daugelyje antikinių kultūrų, bet kosmologija dažnai buvo asocijuojama su antgamtiniais reiškiniais ir ateivių sąvoką čia yra sunku atskirti nuo dievų, demonų ir pan. Pirmieji svarbūs vakarų mąstytojai, kurie sistematiškai argumentavo už kitų planetų pilną visatą ir galimą nežemišką gyvybę, buvo senovės Graikijos rašytojas Talis ir jo mokinys Anaksimandras, kurie gyveno septintajame ir šeštajame amžiuose prieš mūsų erą. Graikų atomistai manė, kad begalinė visata turėtų turėti ir begalinį skaičių gyvybę turinčių planetų. Bet daug didesnę įtaką turėję Platonas ir Aristotelis ginčijosi, kad Žemė yra unikali ir neigė, kad gali egzistuoti kiti pasauliai.[3] Jų pozicija puikiai derinosi prie vėlesnių krikščionybės idėjų, todėl buvo populiari viduramžiais. II mūsų eros amžiuje gyvenęs Lukianas savo kūriniuose aprašė Mėnulio ir kitų dangaus kūnų gyventojus kaip humanoidus, bet žymiai besiskiriančius nuo žmonių.
Žydų autoriai taip pat svarstė nežemiškos gyvybės galimybę. Talmudas teigė, kad yra bent 18 000 kitų pasaulių, bet pateikė mažai detalių, kaip tie pasauliai galėtų atrodyti ir net nepasakė, ar jie yra fiziniai, ar dvasiniai.[4][5]
Kai krikščionybė paplito vakaruose, su nežemiškos gyvybės idėja sunkiai suderinamas Ptolemėjaus geocentrinis visatos modelis buvo beveik visuotinai pripažintas, todėl nuomonė, kad ateiviai egzistuoja, buvo neįprasta. Vienas iš nedaugelio tais laikais gynusių nežemiškos gyvybės egzistavimo galimybę buvo Nikolajus Kuzietis, kuris spėliojo apie Mėnulyje ir Saulėje gyvenančius ateivius.
Viskas pasikeitė, kai buvo išrastas teleskopas ir kai Kopernikas užsipuolė geocentrinę kosmologiją. Kai pasidarė aišku, kad Žemė tėra vienas iš nesuskaičiuojamos galybės visatos kūnų, daugelis mokslininkų pripažino nežemiškos gyvybės egzistavimo galimybę[3]. Ko gero žinomiausias iš ankstyvųjų tokių teorijų šalininkų buvo Džordanas Bruno, kuris XVI amžiuje ginčijosi, kad egzistuoja begalinė visata, kurioje kiekviena žvaigždė yra apsupta savo sistemos. Reiktų pažymėti, kad sudegintas jis buvo dėl kitų savo teorijų, nesusijusių su nežemiška gyvybe. Katalikų bažnyčia niekada oficialiai nenutarė, ar ateivių egzistavimas yra galimas, bet Vatikano observatorijos direktorius tėvas José Gabriel Funes 2008 m. Vatikano laikraštyje rašė, kad Dievo sukurtos nežemiškos gyvybės egzistavimas yra įmanomas.[6]
Spartėjant technologiniam progresui nežemiška gyvybė išliko plačiai žinoma moksline teorija. Urano atradėjas Viljamas Heršelis buvo vienas iš daugelio XVIII–XIX a. astronomų, tikėjusių, kad Saulės sistemoje ir galbūt kitose visatos vietose egzistuoja nežemiška gyvybė. Šias idėjas taip pat gynė Džonas Lokas, Imanuelis Kantas, Bendžaminas Franklinas bei kitos žymios asmenybės.[3]
Apytiksliai tris šimtmečius – nuo mokslinės revoliucijos iki moderniosios eros – vakaruose tikėjimas nežemiška gyvybe buvo savo viršūnėje. Daug astronomų, bent kai kurie religiniai mąstytojai ir didelė dalis visuomenės tikėjo, kad nežemiška gyvybė yra realybė. Ši mada susilpnėjo, kai kosminiai zondai aplankė galimas ateivių buveines Saulės sistemoje ir nieko nerado. Gyvybės egzistavimo Mėnulyje galimybės buvo galutinai atmestos, o Veneroje, Marse ir kitose planetose bei palydovuose nebuvo rasta jokių aiškių gyvybės ženklų. SETI programos nesugebėjimas per keturis ieškojimo dešimtmečius aptikti nieko primenančio nežemiškus radijo signalus taip pat dalinai sumažino anksčiau vyravusį optimizmą, nors gali būti, kad ateiviai sąmoningai nenori su mumis komunikuoti. Pasak astrofiziko ir astronomo Franko Dreiko (Frank Drake), „Vienintelis dalykas, ką mes tikrai žinome, yra kad dangus nėra pilnas galingų mikrobangų siųstuvų“. Jis taip pat teigė, kad įmanoma, jog nežemiškos civilizacijos komunikuoja ne radijo bangomis, o kokiu nors kitu būdu[7]. Nepaisant nesėkmingų bandymų rasti ateivius, atsirado daug su ateiviais susijusių pseudomokslinių tikėjimų, šiuolaikinių legendų bei sąmokslo teorijų, teigiančių, kad valdžia slepia nuo visuomenės turimą informaciją apie ateivius (pvz., apie Area 51).
Nežemiškų primityvių mikroorganizmų egzistavimas kur nors visatoje yra daug mažiau kontroversiškas mokslininkų bendruomenėje, nors kol kas taip pat nėra rasta jokių tiesioginių įrodymų. Pasak neformalios apklausos, kuri buvo atlikta Europos kosmoso agentūroje, 75 % mokslininkų tiki, kad bakterijos kažkada yra gyvenusios Marse ir apie 25 % mano, jog jų ten yra ir dabar.[8]
Mokslininkai tiesiogiai ieško vienaląsčių organizmų Saulės sistemos ribose, atlikdami tyrimus Marso paviršiuje ir tirdami į Žemę nukritusius meteorus. Taip pat ruošiama misija į Jupiterio palydovą Europą, kurioje irgi bus ieškoma gyvybės. [9]
Viking programos erdvėlaivis pranešė apie dujų emisiją iš įkaitinto Marso dirvos, o tai galėtų būti mikrobų egzistavimo požymis. Bet kiti eksperimentai patvirtinančių įrodymų nesuteikė, todėl daugelis mokslininkų mano, jog nebiologinis reakcijų paaiškinimas yra įtikinamesnis. 1996 m. nuo Marso atskilusiame meteorite ALH84001 buvo rastos nanobakterijas primenančios struktūros. Šis radinys taip pat yra kontroversiškas ir moksliniai ginčai vyksta toliau.
Nežemiškų civilizacijų paieška vyksta jau nuo 1960 m. Dabartiniais mūsų metodais galima aptikti tik technologijas naudojančias civilizacijas, kurios keičia savo aplinką nustatomu būdu, pvz., naudodamos radijo signalus ar išleisdamos tam tikras dujas. Ko gero daugiausiai dėmesio skiriama radijo signalų paieškoms. Manoma, kad radijo technologija yra natūralaus technologinės civilizacijos progreso dalis.[10] Teoriškai radijo signalai turėtų sukurti efektus, kurie gali būti pastebėti per tarpžvaigždinius atstumus. Tai gali būti šalutiniai kokios nors civilizacijos veiklos produktai ar sąmoningi bandymai bendrauti su kitomis gyvybės formomis.
Taip pat manoma, kad spektografinės analizės dėka ateityje bus įmanoma aptikti su gyvybe susijusių dujų (kaip metanas ir deguonis) ar net kitų civilizacijų oro taršos.[11] Be to, buvo pasiūlytos kelios konstrukcijos, kurias nežemiškos civilizacijos galėtų pastatyti, pavyzdžiui, Daisono sfera, ir jų įvairiais metodais ieškoma[12]. Taip pat ieškoma ateivių kosminių laivų ir zondų.[13]
Vienas iš sunkumų vykdant tokias paieškas yra nesugebėjimas išvengti pernelyg žmogiško požiūrio. Dažniausiai ieškoma tokių ženklų, kokius dabar sukelia žmonės, arba kokius galbūt sukeltume, jei turėtume pažangesnes technologijas. Bet gali būti, kad nežemiškos civilizacijos turi visiškai kitokius, mums nesuprantamus tikslus ir būdus jiems pasiekti.
2007 m. buvo paskelbta, kad rasta pirmoji į Žemę panaši planeta Gliese 581 C. Ji yra savo žvaigždės raudonosios nykštukės Gliese 581 gyvybės zonoje ir ją nuo Žemės skiria 20,5 šviesmečių (194 trilijonų km). Iš pradžių manyta, kad planetoje gali būti skysto vandens, bet neseniai atliktos Gliese 581 °C klimato kompiuterinės simuliacijos parodė, kad anglies dioksidas ir metanas planetos atmosferoje gali sukelti šiltnamio efektą. Dėl to planeta sušiltų iki gerokai aukštesnės nei 100 °C temperatūros, tai neleistų planetoje egzistuoti skystam vandeniui. Dėl šių priežasčių viltys rasti gyvybę Gliese 581 °C sumažėjo. Dabar mokslininkų dėmesį patraukė kita tos pačios žvaigždės sistemos planeta Gliese 581 D, kuri yra šiek tiek už tradicinės žvaigždės gyvybės zonos ribų.[14] Šiuo metu už Saulės sistemos ribų iš viso yra atrastos 347 galinčios tikti gyvybei planetos.[15]
Dreiko lygtis yra 1960 m. astronomo ir astrofiziko Frank Drake sukurta formulė, kuria bandoma apskaičiuoti nežemiškų civilizacijų, su kuriomis galėtume užmegzti kontaktą, skaičių mūsų galaktikoje. Ji atrodo taip:
kur:
Pagrindinė lygties problema yra ta, kad paskutiniai keturi nariai (gyvybę turinčių planetų dalis, gyvybės tapimo protinga tikimybė, protingos gyvybės noro ir sugebėjimo bendrauti tikimybė ir tokių civilizacijų egzistavimo trukmė) yra visiškai nežinomi. Mes turime tik vieną pavyzdį (save), todėl galime tik spėlioti, kaip dažnai kiekvienas iš šių įvykių nutinka. Be to, lygtis daro prielaidą, kad civilizacijos atsiranda ir miršta savos žvaigždinės sistemos ribose, atmesdama tarpžvaigždinės kolonizacijos galimybę.
Šią lygtį naudoja ir optimistai, ir pesimistai, gaudami labai besiskiriančius rezultatus. Karlas Saganas, naudodamas optimistinius parametrų įverčius, spėjo, kad Paukščių Take yra apie vieną milijoną reikalavimus atitinkančių civilizacijų, nors vėliau sakė, kad skaičius gali būti žymiai mažesnis. Skeptikai, pavyzdžiui, Frankas Tipleris, panaudojo pesimistines parametrų vertes ir apskaičiavo, kad vidutinis civilizacijų skaičius galaktikoje daug mažesnis už vieną.[17]
|
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
