Bepiločiai kosminiai skrydžiai

Bepiločiais kosminiai skrydžiais vadinamos kosminės ekspedicijos ir misijos, kurioms naudojami užprogramuoti ar nuotoliniu būdu valdomi erdvėlaiviai. Pirmuoju bepiločiu kosminiu skrydžiu laikoma erdvėlaivio „Sputnik 1“ misija, paleista 1957 m. spalio 4 d., kai erdvėlaivis skriejo orbita aplink Žemę. Kosminiai skrydžiai, kurių metu erdvėlaiviuose būdavo tik gyvūnai, priskiriamos prie bepiločių, o tos, kurių metu ir žmonės, ir gyvūnai, – pilotuojamaisiais.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Bepilotis erdvėlaivis „Mars Global Surveyor“ (NASA, JAV)

Dauguma įvykdytų kosminių skrydžių buvo bepiločiai, dėl mažesnių misijos išlaidų ir mažesnės rizikos. Pavyzdžiui, misijos su žmonėmis į Veneros ar Jupiterio „nedraugišką“ aplinką yra per daug pavojingos žmonėms, turint dabartines apsaugos technologijas, o misijos į išorines Saulės sistemos planetas – Saturną, Uraną, Neptūną – yra per ilgos ir per daug tolimos, kad jas būtų galima pasiekti šiuolaikiniais pilotuojamais erdvėlaiviais.

Bepiločiams erdvėlaiviams valdyti, duomenų perdavimui ir Žemę ir iš jos į erdvėlaivį naudojama telemetrija. Dauguma aparatų įdiegta komandų sistema, leidžianti jį valdyti nuotoliniu būdu. Tuo pačiu dauguma erdvėlaivių turi autonomišką valdymo sistemą, kuri ypač svarbi tuomet, kai erdvėlaivis yra pakankamai toli nuo Žemės, kad būtų efektyvu radijo bangomis perduoti signalus, arba kai erdvėlaivis yra nepasiekiamas radijo bangomis iš Žemės. Naujausi kosminiai zondai Cassini-Huygens ir Mars Exploration Rover yra visiškai autonominiai ir gali būti valdomi vien tik juose esančių kompiuterių pagalba.

Bepiločius kosminius skrydžius vykdė nemažai pasaulio valstybių. Daugumą JAV kosminių skrydžių koordinavo (koordinuoja) NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorija, Europos – Europos erdvės operacijų centras (Europos kosminės agentūros padalinys). Kosminius skrydžius taip pat vykdo Rusija, Japonija, Kinija, Indija.

Bepiločiai erdvėlaiviai skirstomi į dvi klases:

• dirbtinius palydovus – erdvėlaivius, skriejančius orbita aplink Žemę;
• kosminius zondus – erdvėlaivius, paliekančius Žemės orbitą ir tyrinėjančius kitas planetas.

Kai kurie, patys seniausi, bepiločiai erdvėlaiviai negalėjo būti valdomi iš Žemės nuotoliniu būdu: „Sputnik 1“ ir „Explorer 1“ turėjo tik vienos krypties duomenų perdavimo šaltini – į Žemę, bet neturėjo imtuvo, todėl nebuvo galimybės priimti signalų ir juos valdyti.