From Wikipedia, the free encyclopedia
Serbijos ekonomika yra paremta paslaugų sektoriumi, kuris sudaro du trečdalius bendrojo vidaus produkto (BVP). Serbija taip pat laikoma laisvosios rinkos šalimi. Numatoma, kad 2019 m. nominalus BVP turėtų pasiekti 51,523 milijardo JAV dolerių, kas yra 7 397 JAV dolerių vienam gyventojui, o taikant perkamosios galios pariteto metodą, BVP prognozės yra 129,298 milijardų JAV dolerių, kas sudaro 18 564 JAV dolerius vienam gyventojui.[1]
| Serbijos ekonomika | |
 | |
| Valiuta | Serbijos dinaras |
|---|---|
| Fiskaliniai metai | sausio 1 – gruodžio 31 |
| Prekybos partneriai | CEFTA, BSEC |
| Statistiniai duomenys | |
| BVP | $51,523 mlrd $ (2019 prognz.)[1] |
| BVP augimas | ▲ 3,5 % (2019)[2] |
| BVP gyventojui | 7 397 $ (2019)[1] |
| BVP pagal ūkio sektorius | žemės ūkis 6,0 %; pramonė 26,1 %; paslaugos 67,9 % (2018)[3] |
| Infliacija | 1,96 % (2018)[1] |
| ŽSRI | 0,787 (2017)[4] |
| Darbo jėga | 3,2 mln (2018)[5] |
| Darbo jėgos pasiskirstymas pagal ūkio sektorius | žemės ūkis 15,9 %; pramonė 28,1 %; paslaugos 56,0 % (2018)[6] |
| Bedarbystė | ▬ 10,3 % (2019 antras ketvirtis)[7] |
| Pagrindiniai pramonės sektoriai | motorinės transporto priemonės, netaurieji metalai, maisto perdirbimas, mašinų pramonė, chemikalai, padangos, farmacijos pramonė |
| Užsienio prekyba | |
| Eksporto pajamos | 19,2 mlrd. $ (2018)[8] |
| Eksporto prekės | motorinės transporto priemonės, elektrinės mašinos, spalvotieji metalai, guma ir plastikai, chemikalai |
| Pagrindiniai eksporto partneriai | Italija 12,2 %, Vokietija 11,9 %, Bosnija ir Hercegovina 7,9 %, Rumunija 5,9 %, Rusija 5,3 %, Juodkalnija 4,7 %[8] |
| Importo pajamos | 25,8 mlrd $ (2018)[8] |
| Importo prekės | chemikalai, bendrosios paskirties mašinos, kuras ir gamtinės dujos, motorinės transporto priemonės, netaurieji metalai |
| Pagrindiniai importo partneriai | Vokietija 13,4 %, Italija 9,4 %, Kinija 8,4%, Rusija 7,9 %, Vengrija 4,8 %, Turkija 3,8 %[8] |
| Tiesioginės užsienio investicijos | 41,52 mlrd. $ (2016)[9] |
| Bendroji skola užsieniui | 29,5 mlrd. $ (2017)[9] |
| Valstybės išlaidos | |
| Valstybės įsiskolinimas | 51,8 % nuo BVP (2019)[10] |
| Tiesioginės įplaukos | 17,69 mlrd. $ (2017)[9] |
| Tiesioginės išlaidos | 17,59 mlrd. $ (2017)[9] |
| Ekonominės pagalbos fondas | 1,5 mlrd. eurų (2014-2020)[11] |
| Bankų reitingavimas | Standard & Poor's: BB[12] |
| Rezervo fondas | 14,02 mlrd $ (2019)[13] |
Svarbiausios Serbijos pramonės šakos yra automobilių gamyba, metalo apdorojimas, baldų gamyba, maisto gamyba ir perdirbimas, mašinų ir mechanizmų gamyba, chemijos pramonė, padangų gamyba, tekstilės pramonė ir vaistų gamyba.[14] Svarbiausi pramonės eksporto produktai yra automobiliai, geležis ir plienas, guma, drabužiai, kviečiai, vaisiai ir daržovės, spalvotieji metalai, elektros prietaisai, metalo gaminiai, ginklai ir amunicija.[14] Pagrindinės prekybos partnerės šalys yra Italija, Vokietija, Bosnija ir Hercegovina, Rusija ir Rumunija.[14]
Belgradas – šalies sostinė ir ekonomikos centras. Jame įsikūrusios dauguma pagrindinių serbiškų bei tarptautinių kompanijų, kurios veikia šalyje. Belgrade yra įsikūręs Serbijos liaudies bankas ir Belgrado akcijų birža. Novi Sadas – antras pagal dydį Serbijos miestas bei svarbiausias ekonominis centras po Belgrado.
XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje Serbijoje rinkos ekonomika po truputį ėmė keisti planinę ekonomiką. Serbijos ekonominė padėtis tuo metu buvo geresnė negu daugumos Rytų bloko valstybių, bet vėliau buvo smarkiai paveikta Jugoslavijos karų bei Jungtinių Tautų sankcijų ir prekybos embargo.[15] XX a. paskutiniajame dešimtmetyje šalis patyrė didžiulį „protų nutekėjimą“.[16] Po Slobodano Milaševičiaus nuvertimo iš prezidento posto 2000 m. Serbija galutinai perėjo į rinkos ekonomiką ir patyrė staigų ekonomikos augimą. Tuo laikotarpiu Serbijos ekonomika augo maždaug 4–5 % per metus, vidutinė alga padidėjo keturgubai, taip pat padidėjo ekonominės ir socialinės galimybės. 2009 m. pasaulinės ekonominės krizės metu Serbijos ekonomika smuko 3,1 %. Po to kelis metus jautėsi ekonominis sąstingis. Šalis prieškrizinį BVP pasiekė tik 2016 m.
Nuo 2014 m. šalis derisi dėl įstojimo į Europos Sąjungą.[17]
2018 m. duomenimis, vidutinis Serbijos BVP metinis prieaugis per paskutinius penkerius metus buvo 2 %. BVP struktūra pagal sektorius: 67,9 % sudaro paslaugų sektorius, 26,1 % – pramonės ir 6,0 % – žemės ūkio.[3]
Nuo 2000 m. iki 2008 m. Serbijos valstybinės skolos santykis su BVP nukrito 140,1 procentinio taško. Kiek vėliau santykis vėl ėmė augti, kai valstybė ėmė kovoti su 2008 m. finansų krizės padariniais. 2018 m. valstybės skolos ir BVP santykis sustojo ties 53,8 %.[18]
Nuo 2000 m. iki 2009 m. Serbijos oficialiosios tarptautinės atsargos smarkiai išaugo. Tuomet jos prilygo 10,6 milijardo eurų ir iki šiol liko to paties lygio.
Serbijos valiuta yra Serbijos dinaras, kurio istorija siekia dar 1214 m.
Po Antrojo pasaulinio karo Jugoslavijai ir vėliau Serbijai buvo būdinga aukšta infliacija, ypač XX a. devintame ir dešimtame dešimtmečiuose. Tarp 1992 m. ir 1994 m. šalis išgyveno hiperinfliacijos periodą, kuris truko dvidešimt penkis mėnesius.[19] 1993 m. mėnesio infliacija pasiekė stulbinančius 313 milijonų procentų.[19] XXI a. pradžioje infliacijos lygis stabilizavosi. Per paskutinius porą metų Serbijoje buvo užfiksuotas palyginti nedidelis infliacijos lygis.
Serbija yra sudariusi nemažai sutarčių, kurios leidžia šaliai laisvai prekiauti su užsienio šalimis ir prekybos blokais.
2008 m. Serbija pasirašė laisvosios prekybos sutartį su Europos Sąjunga, ši sutartis leidžia eksportuoti visus šalyje pagamintus produktus be muitų ir kitų įmokų.[20] Kai kuriems produktams (veršienai, cukrui ir vynui) metinės importo kvotos vis dar taikomos. Nuo 2016 m. Europos Sąjungos šalys buvo didžiausias Serbijos prekybos partneris. 64,3 % viso šalies eksporto sudaro eksportas į Europos Sąjungos šalis.[21]
Serbija yra pasirašiusi Centrinės Europos laisvosios prekybos sutartį, kuri leidžia šaliai eksportuoti produktus be muitų į kaimynines šalis: Albaniją, Bosniją ir Hercegoviną, Kroatiją, Šiaurės Makedoniją, Moldaviją, Juodkalniją ir Kosovą.[20] 2016 m. šios sutarties šalys narės buvo antras didžiausias Serbijos prekybos partneris.[21]
2009 m. Serbija taip pat pasirašė laisvosios prekybos sutartį su ELPA šalimis (Šveicarija, Norvegija ir Islandija).[22]
Serbijos laisvosios prekybos sutartis su Rusija galioja nuo 2000 m. Kai kuriems produktams vis dar yra taikomos metinės kvotos.[20][23] Laisvosios prekybos sutartis su Turkija buvo pasirašyta 2009 m.[23] Prekyba su JAV yra vykdoma pagal Bendrąją lengvatų sistemą, kuri leidžia lengvatinėmis sąlygomis neapmokestinti maždaug 4 650 produktų.[24]
Serbijos vyriausybės prioritetas yra tiesioginių užsienio investicijų pritraukimas. Kompanijoms, kurios yra pasiruošusios investuoti šalyje, yra siūlomos finansinės ir mokesčių lengvatos.[25] Serbijoje pirmaujančios šalys investuotojos yra Vokietija, Italija, Jungtinės Valstijos, Kinija, Austrija, Čekijos Respublika ir Prancūzija.[26] Didžioji tiesioginių užsienio investicijų dalis yra skiriama automobilių pramonei, maisto ir gėrimų pramonei, elektronikos pramonei bei tekstilės ir drabužių pramonei.[26]
„Blue chip” korporacijos, investuojančios į gamybos sektorių yra Fiat Chrysler Automobiles, Bosch, Michelin, Siemens, Panasonic, Continental, Schneider Electric, PepsiCo, Coca-Cola, Heineken ir kitos.[27] Rusijos energijos milžinai Lukoil ir Gazprom taip pat nemažai investavo Serbijoje.[27] Kinijos plieno ir vario gigantai Hesteel ir Zijin Mining Serbijoje įsigijo plieno gamyklą ir vario kasybos kompleksą.[28] Finansinis sektorius pritraukė investicijas iš įvairių užsienio bankų: Intesa Sanpaolo ir UniCredit iš Italijos, Crédit Agricole ir Société Générale iš Prancūzijos, Erste Group ir Raiffeisen iš Austrijos.[29] Į technologijas ir telekomunikacijas Serbijoje investuoja Microsoft, Telenor, Telekom Austria ir NCR.
Mažmeninės prekybos sektoriuje didžiausi užsienio investuotojai yra olandų Ahold Delhaize, vokiečių Metro AG ir Schwarz Gruppe, graikų Veropoulos ir kroatų Fortenova.
Gamtinės (žemės ir klimato) sąlygos Serbijoje yra labai palankios įvairiai žemės ūkio produkcijai. Šalis turi 3 468 500 ha žemės ūkio naudmenų (0,49 ha žmogui), iš kurių 2 591 000 ha sudaro ariamoji žemė (0,37 ha žmogui).[30] 2016 m. Serbija eksportavo žemės ūkio ir maisto produktų už $3,2 milijardo.[31] Importo ir eksporto santykis tais metais buvo 178 %. Žemės ūkio eksportas sudaro daugiau nei penktadalį viso Serbijos eksporto. Serbija yra viena didžiausių šaldytų vaisių tiekėjų į Europos Sąjungą (didžiausia Prancūzijos rinkai ir antra didžiausia Vokietijos rinkai).[32] Voivodina – svarbiausias žemės ūkio produkcijos regionas, įsikūręs Panonijos lygumoje. Kiti svarbūs žemės ūkio regionai yra Metohija, Moravos upės slėnis, Tamnavos upės slėnis, Rasina ir Jablanica.[33] 2010 m. 68,4 % žemės ūkio produkcijos sudarė pasėliai, o likusius 31,6 % – gyvulinė produkcija.[33] Serbija yra trečia didžiausia slyvų tiekėja (500 000 tonų per metus, trečia po Kinijos ir Indijos), o 2015 m. tapo pirma didžiausia aviečių tiekėja (apie 100 000 tonų, pralenkdama Lenkiją ir Čilę).[34][35] Taip pat ji yra svarbi kukurūzų (6,48 milijonų tonų, 32-ta pasaulyje) ir kviečių tiekėja (3 milijonai tonų, 35-ta pasaulyje).[36] Kiti svarbūs žemės ūkio produktai yra saulėgrąžos, cukriniai runkeliai, sojos pupelės, bulvės, obuoliai, kiauliena, jautiena, paukštiena ir pieno produktai.
Serbijoje yra 56 000 ha vynuogynų, kurie tiekia maždaug 178 mln. litrų vyno per metus.[37] Žymiausi vynuogininkystės regionai yra Voivodinoje ir Šumadijoje.
Energetikos sektorius yra vienas didžiausių ir svarbiausių sektorių šalyje. Serbija eksportuoja daugiau elektros energijos nei importuoja.[38]
Serbijoje gausu anglies bei naftos ir gamtinių dujų atsargų. Serbija turi net 5,5 milijardų tonų rusvosios anglies atsargų. Šalis yra penkta pagal iškasamų rusvųjų anglių kiekį pasaulyje (antra po Vokietijos Europoje).[39][40] Anglis gaunama iš dviejų šalies didžiausių anglies šachtų Kolubaroje (4 milijardai tonų) ir Kostolace (1,5 milijardo tonų).[39] Nepaisant to, kad šalis yra maža pasauliniu mastu, Serbijos naftos ir dujų ištekliai (77,4 milijonų tonų naftos ekvivalento ir 48,1 milijardų kubinių metrų dujų) turi regioninę reikšmę, kadangi Serbija yra didžiausia buvusios Jugoslavijos ir Balkanų (didžiausia po Rumunijos) šalis.[41] Beveik 90 % aptiktos naftos ir dujų yra randama Banate. Šie naftos ir dujų telkiniai yra didžiausi Panonijos baseine, bet vidutiniai Europos mastu.[42]
2016 m. Serbija pagamino 36,5 milijardų kilovatvalandžių (KWh) elektros energijos, tuo tarpu galutinis elektros energijos suvartojimas šalyje buvo 35,5 kilovatvalandžių (KWh).[43] Didžioji pagamintos elektros energijos dalis yra gaunama iš šiluminių elektrinių (72,7 % visos elektros energijos), mažesnioji dalis yra gaunama iš hidroelektrinių (27,3 %).[44] Šalyje yra šešios šiluminės elektrinės, kurios naudoja rusvąsias anglis, ir kurios kartu sudėjus sugeneruoja 4 032 MW elektros energijos.[45] Tuo tarpu devynios hidroelektrinės kartu sudėjus sugeneruoja 2 831 MW elektros energijos. Didžiausia Serbijos hidroelektrinė yra Geležinių Vartų hidroelektrinė, kuri sugeneruoja 1 026 MW elektros energijos.[46][47] Taip pat Serbijoje yra mazutu ir dujomis varomos šiluminės elektrinės, kurios kartu sudėjus sugeneruoja 353 MW elektros energijos.[46] Visa elektros energijos gamyba sutelkta Elektroprivreda Srbije (EPS), kuri yra valstybinė elektros energijos kompanija.
Šiuo metu Serbijoje yra išgaunama virš 1,3 milijonų tonų naftos ekvivalento[48] ir patenkina 43% šalies poreikių. Likusi nafta yra importuojama.[38] 2008 m. Gazprom Neft įsigijo nacionalinę naftos ir dujų įmonę, Naftna Industrija Srbije. Kompanijos naftos perdirbimo įmonė Pančeve (4,8 milijonų tonų pajėgumas) yra viena iš moderniausių naftos perdirbimo įmonių Europoje. Įmonė taip pat valdo 334 degalinių Serbijoje, kurios sudaro 74 % šalies rinkos, 36 degalines Bosnijoje ir Hercegovinoje, 31 Bulgarijoje ir 28 Rumunijoje.[49] 155 kilometrai žalios naftos vamzdynų, kurie yra transnacionalinio Adrijos naftos vamzdyno dalis, jungia Pančevo ir Novi Sado naftos perdirbimo įmones.[50]
Serbija labai priklauso nuo užsienio gamtinių dujų šaltinių. Tik 17 % gamtinių dujų yra gaunamos iš vidaus gamybos (iš viso 491 milijonų kubinių metrų, 2012 m.). Likusi produkcija yra importuojama iš Rusijos (per dujotiekius, kurie eina pro Ukrainą ir Vengriją).[51] Valstybinė įmonė Srbijagas vadovauja gamtinių dujų transportavimo sistemai, kurią sudaro 2 230 kilometrų dujotiekių ir 450 milijonų kubinių metrų gamtinių dujų saugyklų Banato Dvore.[52]
Pramonės sektorių labiausiai paveikė Jungtinių tautų sankcijos ir NATO bombardavimas XX a. dešimtajame dešimtmetyje bei perėjimas į rinkos ekonomiką XXI a. pradžioje.[53] Pramonės produkcija patyrė ryškų nuosmukį: 2012 m. Serbijos pramonės produkcijos lygis sudarė 39 % 1989 m. pramonės produkcijos lygio.[54] Pagrindinės šalies pramonės šakos yra automobilių gamyba, kasyba, spalvotieji metalai, maisto perdirbimas, elektronika, farmacija ir drabužiai. 2016 m. Serbija turėjo keturiolika laisvųjų ekonominių zonų,[55] kuriose realizuojama daugybė tiesioginių užsienio investicijų.
Automobilių pramonė (kurios pirmtakas šalyje yra Fiat Chrysler Automobiles) yra susitelkusi Kragujevace ir jo apylinkėse. Automobilių eksportas 2013 m. pasiekė 1,23 milijardo eurų.[56] Šalis yra pirmaujanti plieno gamintoja Pietryčių Europos regione. 2018 m. Serbija pagamino beveik 2 milijonus tonų neapdoroto plieno. Plienas šalyje yra gaunamas tik iš Smederevo plieno gamyklos, kuri priklauso Kinijos Hesteel.[57] Serbijos kalnakasybos pramonė taip pat stipri: šalis yra 18-ta didžiausia pasaulyje anglių tiekėja (7-ta Europoje). Anglis išgaunama iš telkinių Kolubaroje ir Kostolace. Serbija taip pat yra 23-ia pagal dydį pasaulyje (3-ia Europoje) vario tiekėja. Varis yra išgaunamas Boro mieste, kurio kasykla nuo 2018 m. priklauso Kinijos Zijin Mining. Netoli Boro taip pat yra išgaunamas ir auksas. Serbija taip pat gamina Intel išmaniuosius telefonus, kurie yra pavadinti Teslos vardu.[58]
Serbijoje stipri yra ir maisto pramonė. Kai kurie tarptautiniai prekės ženklai, tokie kaip PepsiCo, Nestlé, Coca-Cola, Heineken ir Carlsberg, yra įsikūrę šalyje.[27] Serbijos elektronikos pramonės viršūnė buvo XX a. devintajame dešimtmetyje. Šiuo metu jos lygis yra vos trečdalis to laikotarpio lygio. Nepaisant to, šalis po truputį atsigauna dėka investicijų iš kompanijų, pavyzdžiui Siemens, Panasonic ir Gorenje.[59] Farmacijos pramonę Serbijoje sudaro keliolika vaistų gamintojų, iš kurių Hemofarm ir Galenika sudaro 80 % visos produkcijos.[60] Vidaus produkcija patenkina daugiau kaip 60 % vietinės paklausos.
Serbijoje telefono linijos jungia 89 % namų ūkių. Šalyje suskaičiuojama maždaug 8,82 milijono mobiliųjų telefonų, kas 25 % viršija Serbijos populiaciją. Didžiausi mobiliojo ryšio operatoriai yra Telekom Srbija (4,06 milijonų abonentų), Telenor (2,73 milijonų vartotojų) ir Vip mobile (2,03 milijonų klientų).[61] Apie 58 % namų ūkių turi fiksuoto plačiajuosčio ryšio (ne mobilųjį) internetą. Tuo tarpu 67 % įvairiais būdais moka už televiziją, pavyzdžiui įsigyja kabelinę televiziją, IPTV televiziją arba palydovinę televiziją.[62] 2015 m. Serbijos analoginė televizija buvo pakeista į skaitmeninę televiziją.[63]
Serbijos informacinių technologijų industrija sparčiai auga ir keičiasi. 2018 m. informacinių technologijų eksportas pasiekė 1,13 milijardo eurų.[64] 2013 m. Belgrade, kuris yra vienas iš informacinių technologijų centrų pietryčių Europoje, buvo įsikūrusios 6 924 informacinių technologijų kompanijos.[65] Kai Microsoft Plėtros Centras įsikūrė Belgrade, tuo metu jis buvo tik ketvirtas toks centras pasaulyje.[66] Daugybė tarptautinių informacinių technologijų kompanijų, tokių kaip Asus,[67] Intel,[68] Dell,[69] Huawei ir NCR,[70] Belgrade įkūrė regioninius centrus. Šios kompanijos pasinaudojo dideliu kiekiu inžinierių ir matematikų bei žemų atlyginimų pranašumu.[66]
Pasaulinių technologijų kompanijų, pavyzdžiui Microsoft, investicijos paskutiniu metu yra nustelbiamos didėjančiu vietinių startuolių, kurie gauna finansavimą tiek iš vietinių, tiek iš tarptautinių investuotojų, skaičiumi. 2016 m. pirmajame ketvirtyje Serbijos startuoliams buvo surinkta daugiau nei 65 milijonų JAV dolerių, iš kurių net 45 milijonai JAV dolerių buvo skirti bioinformatikos startuoliui „Seven Bridges“,[71] o 14 milijonų JAV dolerių buvo surinkti duomenų analizės startuoliui „Vast“.[72] Vienas iš sėkmingiausių startuolių buvo 2010 m. Belgrade įkurtas „Nordeus“ startuolis, kuris yra viena iš greičiausiai augančių kompiuterinių žaidimų kompanijų, kurios žaidimą „Top Eleven Football Manager“ žaidė virš 20 milijonų žmonių.[73]
.jpg)
2017 m. turizmo sektorius sudarė 1,4 % BVP, o šiuo metu įdarbina apie 75 000 žmonių, kas yra maždaug 3 % šalies darbo jėgos.[3][74] 2018 m. Serbija pasiekė 1,5 milijardo JAV dolerių grynųjų užsienio turizmo įplaukų.[75]
Serbija nėra masinio turizmo kryptis. Nepaisant to 2018 m. apgyvendinimo įstaigose buvo užregistruota daugiau nei 3,4 milijonų turistų, iš kurių pusė buvo užsieniečiai.[76]
Turizmas daugiausiai orientuotas į šalies kalnus ir spa centrus, kurie dažniausiai yra lankomi vietinių gyventojų. Populiariausi kalnų kurortai yra Kopaonikas, Stara Planina ir Zlatiboras. Didžiausi spa centrai šalyje yra Vrniačka Bania, Sokobania ir Bania Koviliača. Tuo tarpu Belgradas labiau yra lankomas užsienio turistų (2018 m. miestą aplankė 938 448 užsienio turistai, daugiau nei pusė visų tarptautinių šalies vizitų). Konferencijų turizmas labiausiai išvystytas Belgrade ir Novi Sade. Kitos populiarios turizmo vietos yra gamtos stebuklai, pavyzdžiui Djavolia Varošas, stačiatikių vienuolynai ir kruizas Dunojumi. Šalyje rengiami keli populiarūs tarptautiniu mastu muzikos festivaliai „Exit“ (25 000 – 30 000 užsienio lankytojų iš 60 skirtingų šalių)[77] ir „Guča trimitų festivalis“.
Strategiškai Serbija yra įsikūrusi palankioje geografinėje vietoje – Moravos upės slėnis yra lengviausias sausumos kelionių maršrutas iš Žemyninės Europos į Mažąją Aziją ir Artimuosius Rytus.
Bendras Serbijos kelių ilgis yra 40 845 km, iš kurių 747 km yra automagistralės, 4 481 km – valstybiniai keliai, 10 951 km – regioniniai keliai, o 23 780 km – savivaldybių keliai.[78][79] Dėl finansinių išteklių trūkumo, Serbijos kelių tinklas, išskyrus daugumą automagistralių, yra prastesnės kokybės nei lyginant su Vakarų Europos šalimis.
Per paskutinį dešimtmetį Serbijoje buvo pastatyta daugiau nei 300 km naujų automagistralių. Šiuo metu statomi dar 142 km: A5 automagistralė, kuri sujungs Kruševacą su Čačaku, bei 30 km A2 automagistralės atkarpa (tarp Čačako ir Požegos).[80] 2018 m. šalyje buvo įregistruoti 1 999 771 lengvieji automobiliai, t. y. 3,5 gyventojo tenka vienas lengvasis automobilis.[81] Serbijoje labai išplėtotas autobusų susisiekimas: beveik visos šalies vietos, nuo didžiausių miestų iki kaimelių, yra sujungtos autobusais. Be to, yra gausu ir tarptautinių autobusų maršrutų (daugiausia į Vakarų Europos šalis, kuriose yra daug emigravusių serbų). Tiek vietiniai, tiek tarptautiniai maršrutai yra aptarnaujami daugiau nei šimtu autobusų kompanijų, iš kurių didžiausios yra „Lasta“ ir „Niš-Ekspres“.
Serbijoje nutiesti 3 819 km geležinkelių, iš kurių 1 279 km yra elektrifikuoti.[36] Pagrindinis geležinkelių mazgas yra Belgradas, iš kurio yra nutiestos svarbiausios geležinkelio linijos: Belgradas-Baras, Belgradas-Šidas-Zagrebas/Belgradas-Nišas-Sofija (X Pan-Europinio transporto koridoriaus dalis), Belgradas-Subotica-Budapeštas ir Nišas-Salonikai. Nors traukiniai yra svarbiausia krovinių gabenimo priemonė, geležinkeliai susiduria su vis didesnėmis infrastruktūros priežiūros problemomis. Geležinkelio susisiekimo paslaugas teikia „Železnice Srbije“.[82]
Šalyje yra du oro uostai – Belgrado Nikolos Teslos oro uostas ir Nišo Konstantino Didžiojo oro uostas. 2018 m. Belgrado oro uostas aptarnavo 5,6 mln. keleivių. Taip pat jis yra nacionalinių oro linijų Air Serbia, kurios 2018 m. aptarnavo apie 2,5 mln. keleivių, centras.[83] Iš Nišo oro uosto daugiausiai skraido mažų sąnaudų oro linijos.[84]
Serbija turi gerai išvystytą vidaus vandenų transportą, nes šalis turi beveik 1 716 km laivybai tinkamų vandens kelių (1 043 km upių ir 673 km kanalų), iš kurių beveik visi yra šiaurinėje šalies dalyje.[36] Svarbiausia šalyje yra Dunojaus upė. Kitos laivybai tinkamos upės yra Sava, Tisa, Bega ir Tamišas. 2016 m. Serbijos upėmis ir kanalais buvo gabenta daugiau nei 2 milijonai tonų krovinių. Didžiausi Serbijos upių uostai yra Novi Sadas, Belgradas, Pančevas, Smederevas, Prahovas ir Šabacas.[36][85]
2018 m. darbo jėga šalyje buvo 3,25 mln., o užimtumas buvo 2,83 mln. (oficialus užimtumas sudarė 2,28 mln., o neoficialus – 0,55 mln.).[86] Užimtumo lygis (tarp 15 metų ir vyresnių gyventojų) yra palyginti žemas ir siekė 47,6 %. Iš dirbančiųjų, 15,9 % dirbo žemės ūkyje, 28,1 % – pramonėje, o 56 % – paslaugų sektoriuje.[86] XIX a. pradžioje nedarbas pasiekė aukščiausią, 25 %, lygį. Nuo tada šis rodiklis smarkiai sumažėjo, susikūrus naujoms darbo vietoms privačiajame sektoriuje. 2018 m. nedarbas buvo 12,7 %.[86]
Remiantis naujausia Serbijos Respublikos statistikos departamento metine ataskaita, vidutinis mėnesinis darbo užmokestis „į rankas“ 2019 m. gegužės mėnesį buvo 55 380 Serbijos dinarų arba 470 eurų.[87]
Sąraše įvardinti Serbijos regionai pagal BVP ir BVP vienam gyventojui 2017 m.: [88]
| Klasifikacija | Regionas | Bendras BVP (mlrd. dolerių) | BVP dalis | BVP vienam gyventojui ($) |
|---|---|---|---|---|
| 1 | Belgradas | 19,46 | 40,4% | 11 752 |
| 2 | Voivodina | 12,77 | 26,5% | 6 612 |
| 3 | Šumadija ir Vakarų Serbija | 9,25 | 19,2% | 4 554 |
| 4 | Pietų ir Rytų Serbija | 6,64 | 13,8% | 4 249 |
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
