Kaišiadorys

Kaišiadorys – miestas vidurio Lietuvoje, Kauno apskrityje, 38 km į rytus nuo Kauno. Kaišiadorių rajono savivaldybės centras, Kaišiadorių miesto seniūnija, Kaišiadorių apylinkės seniūnijos centras. Miesto centre stovi Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedra (pastatyta 1932 m., vyskupijos centras), Vyskupijos rūmai (pastatyti 1933 m., architektas Vaclovas Michnevičius). Mieste yra apylinkės teismas, rajono apylinkės prokuratūra, Kauno VPK Kaišiadorių komisariatas, paštas (LT-56001), Kaišiadorių muziejus (įkurtas 1998 m.), kultūros centras, dailės galerija, agronomo Viktoro Ruokio memorialinis namas (nugriautas 2008 m.), Brazauskų namai-muziejus (įkurtas 2011 m.), urėdija, vakariniame miesto pakraštyje – rajono centrinė ligoninė, poliklinika, Ščebnicos tvenkiniai, prie kurių Kaišiadorių urėdija yra įrengusi poilsio aikštelę.

Kaišiadorys
Kaišiadorys 54°51′36″š. pl. 24°27′14″r. ilg.
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė	Lietuva
Apskritis	Kauno apskritis
Savivaldybė	Kaišiadorių rajono savivaldybė
Gyventojų (2023)	8 590
Plotas	15,05 km²
Tankumas (2023)	571 žm./km²
Pašto kodas	LT-56001
Vikiteka	Kaišiadorys
Vietovardžio kirčiavimas (3 kirčiuotė) [1] Vardininkas: Kaišiadórys Kilmininkas: Kaišiadorių̃ Naudininkas: Kaišiadorìms Galininkas: Kaišiadóris Įnagininkas: Kaišiadorimìs Vietininkas: Kaišiadorysè
lenk. Koszedary, rus. Кошедары, vok. Koschedary

Rytiniame pakraštyje, kapinėse piečiau senojo geležinkelio viaduko stovi didelė balta Kaišiadorių partizanų koplyčia, pastatyta 1998 m. naujosiose miesto kapinėse ant 19-os partizanų kapo kaip paminklas Didžiosios kovos apygardos partizanams (architektas S. Petrauskas, skulptorė A. Skarbaliūtė, vitražai K. Morkūno). Priešais Kaišiadorių geležinkelio stotį Gedimino g. stovi paminklas politiniams kaliniams ir tremtiniams. Freska „Bučinys“ (Gedimino g. 115c), nutapyta 2017 m. (autoriai Tadas Vincaitis-Plūgas ir Edvardas Šeputis-Shepa).^[2] T. Matulionio paminklas, pastatytas 1999 m. (skulptorius V. Žuklys, architektas S. Petrauskas). Girelės miške yra Dainų slėnis.

Kaišiadorių kultūros centras

Vandens bokštas prie geležinkelio, pastatytas 1883 m.

Kaišiadorių priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba

Etimologija

Kaišiadorių vardas savotiškas Lietuvoje savo arabiška kilme, jis yra dvarininkinis vietovardis. Miesto vardas kildinamas iš kilmingo totoriaus, gyvenusio šiose vietose dar XVI a., vardo Chašaidaras – tai samplaikinis darinys iš dviejų arabiškų vardų Hadži (Chadži) – „piligrimas į Meką“ + Haidar – „liūtas“. 1590 m. pirmas žinomas gyvenvietės vardo paminėjimas, kai buvo paminėta gyvenvietė Košeidarova.^[3] Palaipsniui gyvenvietė įgavo Kaišiadorių pavadinimą.^[4]

Liaudies etimologija teigia, kad pavadinimas galėjęs kilti nuo žodžių kašė (slavybė, reiškianti „krepšys, pintinė“) + daryti („dirbti, gaminti“), taigi, turėtų reikšti „krepšių gamintojus, dirbėjus“. Pirmasis pavadinimo sandas galėjo būti ir nuo žodžio kaištis („volė, kamštis, kuolelis kam nors užkimšti“ ir pan.), tuomet galėjo reikšti „kaiščių dirbėjas“.^[5] Tačiau abiem pastarosioms versijoms pagrįsti trūksta istorinio pagrindo, kadangi prie geležinkelio kuriantis gyvenvietei tokie amatai neturėjo esminės svarbos. Liaudies etimologija miesto pavadinimą taip pat kildina iš XIX a., kai caro laikais buvo statomas geležinkelis, o gyventojai vis klausdavo kū čia dara? („ką čia daro?“).

1862 m. miestas vadintas lenk. Koszedary, 1905 m. rus. Кошедары, 1906 m. – Kašedarai, 1926 m. – Kaišedorys. Tarpukariu buvo vartojama vienaskaitinė forma (t. y. kilmininkas ne Kaišiadorių, bet Kaišiadorio, Kaišedorio).

Geografija

Miestas įsikūręs tarp Kauno ir Vilniaus (nutolęs atitinkamai per 40 km ir 60 km), prie Vilniaus–Kauno geležinkelio. Svarbus geležinkelio mazgas. Per miestą eina geležinkelis Vilnius–Kaunas (senojo geležinkelio Sankt Peterburgas-Varšuva atšaka iš Lentvario į Virbalį), taip pat atsišakoja kelias į Klaipėdą. Yra Kaišiadorių geležinkelio stotis, greta jos – buvusi Kaišiadorių autobusų stotis (2011 m. perkelta į Gedimino g. 133). Rytuose ir šiaurėje Kaišiadorys ribojasi su Gudienos gyvenviete, kurioje yra Kaišiadorių dvaras.

Istorija

Kaišiadorių partizanų koplyčia

Kaišiadorių katedra

Pirmąkart Kaišiadorių vietovardis paminėtas 1590 m. Miestas pradėjo kurtis XIX a. 2-ojoje pusėje, pradėjus tiesti geležinkelį Vilnius–Kaunas, o vėliau pradėta tiesti Liepojos–Romnų geležinkelio atšaką link Šiaulių per dvaro laukus. Kaišiadorys tapo svarbiu geležinkelio mazgu. 1862 m. kovo 15 d. pro Kaišiadorių dvarą ir Jatkonių kaimą nesustodamas pravažiavo pirmasis traukinys, kadangi čia nebuvo geležinkelio stoties. Ji atsirado tik nutiesus dar vieną geležinkelį.

1869 m. buvo sudarytas Liepojos geležinkelio projektas, kuris ties Jatkonių kaimu turėjo atsišakoti nuo esamos Lentvario-Kauno geležinkelio atšakos ir vesti į didžiausią tuo metu carinės Rusijos uostą – Liepoją. Netrukus šis geležinkelis buvo nutiestas ir 1871 m. spalio 24 d. iš Vilniaus per Jatkonis į Liepoją nauja geležinkelio atšaka išvažiavo pirmasis traukinys. Geležinkelių sandūroje buvo įkurta Jatkonių geležinkelio stotis (pavadinta artimiausio kaimo, kurio žemėse įsikūrė, vardu). Tačiau visi ėmė painioti šios stoties pavadinimą su tuometinės Rusijos-Prūsijos pasienyje buvusia stotimi Eitkūnais, todėl buvo nuspręsta pakeisti stoties pavadinimą į kitą. 1871 m. gruodžio 8 d. Jatkonių geležinkelio stotis pagal netoliese buvusio dvaro pavadinimą pavadinta Kaišiadorių geležinkelio stotimi. XIX a. pabaigoje Kaišiadorys minimi kaip palivarkas Trakų apskrities Žiežmarių parapijoje.^[6]

1906 m. pradėta statyti Kaišiadorių bažnyčia; tais metais susikūrė Kaišiadorių parapija. 1915 m. liepos 22 d. I pasaulinio karo metu Kaišiadoris okupavo Vokietijos imperija; Kaišiadorys pirmąkart tapo administracinio vieneto – apskrities centru. 1918 m. lapkričio 23 d., dar tebesant okupantų vokiečių daliniams, Kaišiadorių klebono kun. Alfonso Varno iniciatyva susikūrė Kaišiadorių parapijos (valsčiaus) komitetas. Ši data laikoma Kaišiadorių savivaldos pradžia. Po kelių savaičių, 1918 m. gruodžio 16 d. Kaišiadoryse įvyko apskrities valsčių ir parapijų komitetų atstovų suvažiavimas, kuriame buvo suformuotas Kaišiadorių apskrities komitetas.

Kaišiadorių miestas įėjo ir į nepriklausomos Lietuvos geležinkelių istoriją – 1919 m. liepos 6 d. iš Kaišiadorių į Radviliškį išvyko pirmasis Lietuvos traukinys. 1920 m. Lenkijai okupavus Trakus ir rytų Lietuvą, Kaišiadorys tapo Trakų apskrities ir neokupuotos Vilniaus vyskupijos dalies centru. 1926 m. balandžio 4 d. popiežius Pijus XI bule „Lituanorum gente“ įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją. Kaišiadorys tapo vyskupijos centru.

1928 m. po rekonstrukcijos pradėjo veikti klijų fabrikas (stambiausias to meto Lietuvoje), 1933 m. ėmė veikti pieninė. 1934 m. Kaišiadoryse pastatyti apskrities savivaldybės rūmai, 1935 m. – Kaišiadorių vyskupijos kurijos rūmai (archit. Vaclovas Michnevičius), 1936 m. pašventinta Kaišiadorių katedra. Tarpukariu prie miesto prijungti Juodkonys.

1921 m. Kaišiadoryse gyveno 659 žydai, 1941 m. rugpjūčio 5 d. duomenimis – 375 žydai. Antrojo pasaulinio karo metu nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvos teritoriją 1941 m. rugpjūčio pradžioje Vilniaus ir Vytauto gatvių sankryžoje įkurtas žydų getas, o 1941 m. rugpjūčio 26 d. gretimo Strošiūnų miško pakraštyje sušaudyta 1911 žydų iš Kaišiadorių geto ir laikinojo izoliavimo vietos, kur buvo laikomi žydai iš aplinkinių miestelių.^[7] Per Holokaustą Kaišiadorys neteko beveik visų žydų tautybės gyventojų.

Traukdamasi Vokietijos kariuomenė sudegino geležinkelio stotį ir išardė bėgius. 1946 m. balandžio 24 d. įkūrus apskritį Kaišiadorys gavo miesto teises (iki tol buvo miestelis). Sovietmečiu pastatyti du dideli paukštynai, Lietuvos gyvulininkystės ir veterinarijos mokslinių tyrimų instituto veterinarijos skyrius, ligoninė, valgykla-restoranas (architektas A. Kučinskas), veikė didžiausias Lietuvoje klijų fabrikas. 1972 m. Kaišiadoryse pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje tarprajoninė veterinarinė-sanitarinė utilizacijos gamykla.

1996 m. patvirtintas Kaišiadorių herbas, herbo pagrindu taip pat paruošti ir patvirtinti Kaišiadorių vėliavos ir antspaudo etalonai. 1998 m. gegužės 27 d. įkurtas Kaišiadorių muziejus.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XX a. pradžia	Žiežmarių valsčius	?
1915–1918 m.	?	Kaišiadorių apskrities centras
1918–1919 m.	Kaišiadorių valsčiaus centras
1919–1940 m.		Trakų apskrities centras
1940–1946 m.		Trakų apskritis
1946–1950 m.	apskrities pavaldumo miestas, Kaišiadorių valsčiaus centras	Kaišiadorių apskrities centras
1950–1953 m.	rajoninio pavaldumo miestas	Kaišiadorių rajono centras	Kauno sritis
1953–1995 m.
1995–	Kaišiadorių miesto seniūnija, Kaišiadorių apylinkės seniūnijos centras	Kaišiadorių rajono savivaldybės centras	Kauno apskritis

Švietimo ir ugdymo įstaigos

• Lietuvos veterinarijos institutas
• Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazija
• Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija
• Kaišiadorių jaunimo ir suaugusiųjų mokykla
• Kaišiadorių specialioji mokykla
• Kaišiadorių technologijų ir verslo mokykla
• Kaišiadorių meno mokykla
• Kaišiadorių muziejus
• Kaišiadorių viešoji biblioteka

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1866 m. ir 2021 m.
1866 m.	1897 m.sur.	1923 m.sur.[8]	1959 m.sur.[9]	1967 m.[10]	1970 m.sur.[9]	1974 m.[11]
29	833	1 929	3 011	3 902	4 618	5 900
1976 m.[12]	1979 m.sur.[13]	1989 m.sur.[14]	2001 m.sur.[15]	2011 m.sur.[16]	2020 m.	2021 m.sur.
8 100	9 022	10 964	10 002	8 664	7 367	8 380

Tautinė sudėtis

2011 m. gyveno 8 664 žmonės:[17] Lietuviai – 96,18 % (8 333); Rusai – 1,86 % (161); Lenkai – 0,72 % (62); Baltarusiai – 0,23 % (20); Kiti – 1,02 % (88).

2001 m. gyveno 10 002 žmonės:[18] Lietuviai – 96,57 % (9 659); Rusai – 2,08 % (208); Lenkai – 0,62 % (62); Baltarusiai – 0,19 % (19); Kiti – 0,5 % (54).

Žymūs žmonės

• Arkivyskupas Teofilius Matulionis (1873–1962), palaidotas Kaišiadorių katedros Teofiliaus Matulionio koplyčioje. Stovi jo paminklas.
• Kaišiadoryse ilgai gyveno agronomas Viktoras Ruokis (1885–1971).
• Kaišiadoryse gyveno ir mokyklą baigė kelininkas, Lietuvos nusipelnęs statybininkas Ričardas Kasperavičius (1919–2007).
• Kaišiadorių vyskupijoje dirbo kardinolas Vincentas Sladkevičius (1920–2000), nors sovietinė valdžia jam neleido tapti vyskupu. Čia pastatytas jam paminklas.
• Kaišiadoryse gyveno ir mokyklą baigė politikas, Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas (1932–2010).
• Svitlana Abrosimova (1953–2011), istorikė.
• Kaišiadoryse gimė žurnalistas Aurelijus Katkevičius (1962–2020).
• Krepšininkas Ramūnas Šiškauskas (1978–) gimė, užaugo ir pradėjo profesionalo karjerą Kaišiadoryse.

Miestų partnerystė

Miestai, su kuriais Kaišiadorys yra užmezgę partnerystės ryšius:^[19]

• Tvistringenas, Vokietija (2002) Šiame mieste veikia „Draugystės su Lietuva ratelis“ Archyvuota kopija 2008-03-03 iš Wayback Machine projekto.
• Bendzinas, Lenkija (2004)
• Jegeva, Estija (2008)
• Hola Prystanė, Ukraina (2021)

Sportas

Futbolas

• SC Baltai Kaišiadorys
• FK Kaišiadorys
• SC Savingė Kaišiadorys

Ultimeitas

• Žalieji velniai

Ekonomika

Mieste yra turizmo ir verslo informacijos centras, vienas didžiausių Lietuvoje pramoninių paukštynų (UAB „Kaišiadorių paukštynas“). Taip pat yra dar vienas „Girelės paukštynas“. Veikia duonos kepykla „Gudobelė“, medinių langų, durų ir surenkamų namų gamintojas UAB „Roda“, chemijos produktų gamybos ir pardavimo įmonė UAB „Savingė“, baldų gamintojas „Nemuno baldai“, statybos įmonė „Kaišiadorių statyba“.

Galerija

• 
  Vyskupija
• 
  Autobusų stotis
• 
  Biblioteka
• 
  Miestų partnerių stendai
• 
  Darbo birža
• 
  Paminklas tarybinių karių kapinėse
• 
  Paminklas tremtiniams
• 
  Technologijų ir verslo mokykla
• 
  Vytauto Didžiojo gatvė
• 
  Brazauskų namai-muziejus

Šaltiniai

1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
2. http://www.kaisiadorieciams.lt/kaisiadorieciu-dovana-lietuvai-bucinys/
3. Kaišiadorių dvaro sodyba. Kaišiadorių enciklopedija.
4. Laimutis Bilkus. Dėl miesto vardo Kaišiadorys kilmės. Acta Linguistica Lithuanica, T. XLVII. Vilnius, 2002.
5. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 78–80
6. Koszedary. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. IV (Kęs — Kutno). Warszawa, 1883, 483 psl. (lenk.)
7. Visuotinė lietuvių enciklopedija: Kaišiadorių getas
8. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
9. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
10. Kaišiadorys. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 20 psl.
11. Kaišiadorys. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai, 183 psl.
12. Stanislovas Buchaveckas, Algimantas Miškinis ir kt. Kaišiadorys. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 176
13. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
14. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
15. Kauno apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
16. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
17. 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
18. 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.
19. Miesto partneriai, Kaišiadorių rajono savivaldybė. Nuoroda tikrinta 2022-11-19.

Nuorodos

• Kaišiadorys. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 493 psl.
• Kaišiadorių enciklopedija
• Filmas apie Kaišiadoris Archyvuota kopija 2013-07-26 iš Wayback Machine projekto.
• Kaišiadorių rajonas iš paukščio skrydžio Archyvuota kopija 2014-09-15 iš Wayback Machine projekto.