Aš vertinu jaunuolį, turintį šiek tiek senatvės, ir senį, turintį šiek tiek jaunystės. Kas tuo vadovaujasi, galės būti senas, bet siela toks niekada nebus. – Ciceronas.
Būkime senatvėje tokie pat linksmi kaip jaunystėje. Jaunystė, kaip vyturys, turi savo rytines giesmes; senatvė, kaip lakštingala, privalo turėti savo vakarines giesmes. – K. N. Bouvis.
Deramai senti – vadinasi, būti jaunesniems atrama, o ne kliūtimi, mokytoju, o ne varžovu, suprantančiam, o ne abejingam. – A. Morua.
Gamta be galo nenuosekli. Kartais ji senio galvą užkelia ant jaunų pečių, kitą kartą ugningą širdį paslepia po aštuoniasdešimties metų ledu. – R. V. Emersonas.
Jaunystėje įgyk tai, kas ilgainiui tau padengs senatvės nuostolius. Ir supratęs, kad senatvės penas yra išmintis, jaunystėje elkis taip, kad senatvė neliktų be peno. – L. da Vinčis.
Kai kurių senių troškimas mylėti jaunas moteris neprotingas dar ir dėl to, kad jie reikalauja atsakomosios meilės ir gyvena iliuzija, jog dar gali to tikėtis. Tačiau čia kalti ne tik patys seniai, bet ir jaunos moterys, puoselėjančios tą paikumą. – Ž. de la Briujeras.
Mūsų jėgų nuostoliai daug dažniau esti jaunystės veržlumo negu griaunamo metų veikimo padarinys. Nesantūri, geisminga jaunystė perduoda senatvei susidėvėjusį kūną. – Ciceronas.
Santūrumas, atsargumas, konservatyvumas, noras lenktis rizikos ir staigių permainų dažnai esti neišvengiami senatvės palydovai. – Dž. Neru.
Santūrūs sugyvenami ir nepaniurę seni žmonės leidžia senatvę pakenčiamai; nepakantumas ir niūrumas sunkus kiekviename amžiuje. – Ciceronas.
Senas žmogus, ypač ne itin protingas, visuomet pasipūtęs, išdidus ir neprieinamas. – Ž. de la Briujeras.
Senatvė ateina staiga, kaip sniegas. Rytą jūs atsikeliate ir pamatote, kad viskas balta. – Ž. Renaras.
Senatvė ateina tada, kai pradedama kalbėti: "Dar niekada nesijaučiau toks jaunas". – Ž. Renaras.
Senatvė daug kuo silpna, ji tokia bejėgė, kad lengvai gali sužadinti panieką, todėl išmintingiausias jos siekis – artimųjų meilė ir prisirišimas. Įsakinėti ir bauginti – ne jos ginklas. – M. de Montenis.
Tiesa, esama sunkių valandų, bet priešinkis joms; atsuk blogiui nugarą, ir vidinis tavo pavasaris neapgaus. Net senatvę, ir tą ne visuomet palenkia šalta nakties tamsa. – Lukrecijus.
Žmogaus turimos gerosios savybės niekuomet taip nepraverčia kaip senatvėje. – V. Hugo.
Žmogus visada esti tokio amžiaus, kokia yra dvasia: senatvė prasideda tada, kai nebesuvoki pirmyn einančio gyvenimo, kai nebeįstengi suprasti ir mylėti. – A. Periušo.
Žmonės, tokie kaip tu ir aš, nors ir mirtingi kaip ir visi likusieji, nesvarbu kiek begyventų – nepasensta. Aš turiu omenyje, kad mes niekada nenustojame stovėti kaip smalsus vaikas prieš didžiąją visatos paslaptį, kurioje mes visi esame gimę. – A. Einšteinas.