From Wikipedia, the free encyclopedia
Vokietija – Vidurio Europos valstybė, kur susikerta svarbiausi pasaulinės reikšmės transporto ir prekybos keliai. Vokietija priskiriama Vakarų Europai.
| Vokietijos geografija | |
 | |
| Žemynas | Europa |
| Regionas | Vidurio Europa |
| Koordinatės | 47°16'55°03'Š 5°53'15°01'R |
| Plotas | 357 111,91 [1] km² (61) 97,8% žemės 2,2% vandens |
| Pakrantė | 2 389 km |
| Sienos | 3 618 km |
| Aukščiausias taškas | Cugšpicė 2 962 m |
| Žemiausias taškas | Noindorfas -3,5 m |
| Ilgiausia upė | Reinas 865 km |
| Didžiausias ežeras | Bodenas 298 km² |
Kranto linijos ilgis 2 369 km. Šiaurėje skalauja Šiaurės jūra ir Baltijos jūra. Šiaurės jūros krantas: vatinis (vatai – pakrantės seklumos, apsemiamos kasdienių potvynių) arba vedinis; būdingi žemi, dumblėti, sunkiai prieinami krantai; potvyniai ir atoslūgiai, siekiantys 2–3,5 m. Emso, Jadės, Vėzerio, Elbės estuarijos, Helgolando ir Vukiečių užutėkiai. Baltijos jūros krantui būdingi fjordai ir lagūnos; Kylio, Liubeko ir Pomeranijos užutėkiai, Ščecino marios, Greifsvaldo, Zalio, Jasmundo lagūnos.
Daug salų abiejose pakrantėse. Didžiausios salos: Baltijos jūroje – Riugenas (926 km²; garsi klifais), Uzedomas (354 km²; tik dalis priklauso Vokietijai), Fėmarnas (185 km²), Pėlis (34 km²); Šiaurės jūroje: Šiaurės Fryzų salos (Ziltas, 99 km²; Fėras, 83 km²; Nordštrandas, 50 km²; Pelvormas, 37 km²; Amrumas, 20 km²) ir Rytų Fryzų salos (Borkumas, 31 km²; Nordernėjus, 26 km²). Strategiškai svarbi Helgolando sala Šiaurės jūroje – 0,9 km², 3 tūkst. gyventojų; buvo piratų bazė Hanzos prekybos sąjungos laikotarpiu, vėliau priklausė Danijai, Didžiajai Britanijai, nuo 1890 m. Vokietijai.
Bendras sausumos sienų ilgis – 3 618 km, ribojasi su devyniomis valstybėmis: šiaurėje turi sieną su Danija (68 km), rytuose – su Lenkija (467 km), pietryčiuose – su Čekija (646 km), pietryčiuose ir pietuose – su Austrija (784 km), pietuose – su Šveicarija (334 km), pietvakariuose ir vakaruose – su Prancūzija (446 km), vakaruose – su Liuksemburgu (135 km) ir Belgija (161 km), šiaurės vakaruose – su Nyderlandais (577 km).
Trys pagrindinės paviršiaus formos platumine kryptimi: šiaurėje – Šiaurės Vokietijos žemuma, viduryje ir pietuose – Vidurio Vokietijos kalnai, pačiuose pietuose pereinantys į Priešalpes, ir Alpės. Aukščiausias šalies taškas – Cugšpicė (2 962 m virš jūros lygio), žemiausias – Noindorfas (3,5 m žemiau jūros lygio).
Šiaurės Vokietijos žemuma – glacialinės kilmės (morenos, zandrai, tiosai), pelkėta, durpinga, ežeringa (20–50 m virš jūros lygio); būdingos smėlingos kalvos – gestai. Žemumoje – durpinga Velnio pelkė, ežeringa Meklenburgo lyguma, smėlingos kalvos: Vildeshauzeno gestas, Liuneburgo viržynė, Holšteno „Šveicarija“, Vėzerio „kalnai“.
Hercininės kalnodaros Vidurio Vokietijos kalnai užima apie 50 % šalies teritorijos (dažniausiai 600–700 m virš jūros lygio); sudūlėję raukšliniai kalnai ir masyvai, grabenai, plynaukštės, plokščios ir miškingos viršūnės, statūs šlaitai, gilūs ir siauri slėniai. Skalūniniai ir kvarciniai Reino skalūniniai kalnai, aukščiausias taškas – Didysis Feldbergas (879 m virš jūros lygio), granitiniai, gabriniai ir skalūniniai Harco kalnai, aukščiausias kalnas – Brokenas (1142 m virš jūros lygio). Vidurio Vokietijos kalnams būdingi horstai (ištęsti žemės plutos luistai, ribojami sprūdžių; ilgis gali siekti kelis šimtus kilometrų): Švarcvaldas, arba Juodasis miškas, aukščiausias kalnas – Feldbergas (1493 m virš jūros lygio), Odenvaldas, Špesartas.
Kristaliniai miškais apaugę kalnų masyvai – Teutoburgo Miškas, Tiuringijos Miškas (aukščiausias kalnas – Didysis Bėrbergas; 982 m virš jūros lygio), Frankonijos Miškas, Bavarijos Miškas (aukščiausias kalnas – Einėdrygelis; 1 121 m virš jūros lygio). Čekijos pasienyje – Rūdiniai kalnai (aukščiausias kalnas – Fichtelbergas; 1 214 m virš jūros lygio) – Aukštutinio Pfalco Miškas, arba Čekijos miškas, ir Šumava (aukščiausias kalnas – Didysis Arberis; 1 456 m virš jūros lygio). Senieji kalnų masyvai – Fichtelis, Fogtlandas. Būdingos kuestos – Švabijos Albas, Frankonijos Albas. Subtropinės tarpukalnių įdubos ir upių slėniai – Reino aukštupio žemuma, Mainco lyguma, Kelno, Niurnbergo, Štutgarto ir kitos įdubos.
Vidutinis Priešalpių, kitaip – Bavarijos plynaukštės, aukštis – 300–600 m virš jūros lygio, aukštėja pietų kryptimi. Vokietijos Alpės – klintinės, paplitęs kalnagūbrių aukštis – 1800–2600 m virš jūros lygio; aukščiausia viršukalnė Vokietijoje – Cugšpicė (2962 m virš jūros lygio). Priešalpes sudaro trys dalys (iš vakarų į rytus): Algojaus Alpės, Bavarijos Alpės, kartais vadinamos Vokietijos Alpėmis (svarbiausi kalnagūbriai: Amergau Alpės, Veteršteinas ir Mangfalis), Berchtesgadeno Alpės.
| Viršūnė | Aukštis metrais virš jūros lygio | Masyvas |
|---|---|---|
| Cūgšpicė | ||
| Šnėfernkopfas | ||
| Hochvaneris | ||
| Helentalšpicė | ||
| Vacmanas | ||
| Platšpicė | ||
| Hochfrotšpicė | ||
| Madelegabelis | ||
| Dreitoršpicė | ||
| Alpšpicė | ||
| Hochkalteris | ||
| Biberkopfas |
Būdingas Atlanto jūrinis klimatas šiaurėje didesnėje dalyje pereinantis į žemyninį. Šiaurėje ir viduryje aukštas santykinis drėgnumas, dažnai debesuota.
Vidutinė oro temperatūra: žiemą +1,5 °C lygumose, -6 °C kalnuose, vasarą +18 °C lygumose, +20 °C tarpukalnių slėniuose, ~+10 °C kalnuose. Neigiama oro temperatūra Hamburge išsilaiko 60 dienų, Miunchene – 105 dienas per metus.
Pajūryje iškrinta 700–800 mm, aukštumose 600–700 mm, Vidurio Vokietijos kalnuose 600–800 mm, tarpukalnių įdubose 500–600 mm. Mainco lygumoje 470 mm (mažiausiai Vokietijoje), horstuose ir Priešalpėse 1000–1800 mm, Alpių aukštikalnėse 1800–2200 mm kritulių per metus. Sniego danga lygumose nepastovi, Vidurio Vokietijose kalnuose laikosi 2–3 mėnesius, Alpėse 1100–1500 m aukštyje – iki pusės metų. Daugelyje vietų dažniausiai lyja vasarą.
| Punktas | Aukštis metrais virš jūros lygio | Vidutinė sausio oro temperatūra | Vidutinė liepos oro temperatūra | Vidutinis daugiametis kritulių kiekis mm |
|---|---|---|---|---|
| Zilto sala | ||||
| Hamburgas | ||||
| Berlynas | ||||
| Hanoveris | ||||
| Magdeburgas | ||||
| Esenas | ||||
| Kelnas | ||||
| Dresdenas | ||||
| Frankfurtas prie Maino | ||||
| Štutgartas | ||||
| Miunchenas | ||||
| Cūgšpicė |
Platus hidrografinis tinklas. Upės priklauso 3 jūrų baseinams: Šiaurės, Juodosios ir Baltijos. Didžiausios upės: Reinas su intakais Nekaru, Mainu, Lanu, Mozeliu, Rūru ir kt., Elbė su Zale, Hafeliu ir Šprė, Elde ir kt, Vėzeris su Vera, Fulda, Aleriu ir kt. bei Emsas (įteka į Šiaurės jūrą). Švarcvaldo šlaituose prasideda antroji pagal ilgį (po Volgos) Europos upė Dunojus, kirtusi 9 valstybių: Vokietijos, Austrijos, Slovakijos, Vengrijos, Kroatijos, Serbijos, Bulgarijos, Rumunijos ir Ukrainos teritorijas, įtekanti į Juodąją jūrą. Svarbiausi Dunojaus intakai Vokietijoje: dešinieji Ileris, Lechas, Izaras ir Inas išteka iš Alpių. Dunojus laivuojamas nuo Kelheimo. Į Baltijos jūrą įteka pasienio su Lenkiją upė Oderis, Penė ir kt.
| Upė | Teka ir įteka | Ilgis Vokietijoje km | Visas ilgis km |
|---|---|---|---|
| Reinas | |||
| Elbė | |||
| Dunojus | |||
| Mainas | |||
| Vėzeris | |||
| Zalė | |||
| Šprė | |||
| Emsas | |||
| Nekaras | |||
| Hafelis | |||
| Vera | |||
| Aleris | |||
| Lanas | |||
| Mozelis | |||
| Izaras | |||
| Rūras | |||
| Fulda | |||
| Eldė |
Dažni potvyniai, ypač pavasarį ir vasarą: katastrofiški Reino (1846, 1926, 1955, 1983, 1994, 1995), Elbės (2002 – užtvindytas Dresdenas), Dunojaus, Oderio.
Ežerai daugiausia ledyninės kilmės Meklenburgo ežeryne ir Priešalpėse bei patvenktiniai Alpėse. Didžiausias Bodeno ežeras, dar vadinamas Švabijos jūra (anglų ir prancūzų vadinamas Konstanso ežeru), plyti Vokietijos, Šveicarijos ir Austrijos pasienyje. Per Bodeno ežerą teka Reinas, Chymzė, arba Kimo ežeras, dar vadinamas Bavarijos jūra (ilgis 19 km, plotis 11 km, didžiausias gylis 80 m).
*tik Vokietijos dalis; visas plotas Vokietijoje, Šveicarijoje ir Austrijoje – 572 km².
Didelė laivybinių kanalų reikšmė. Svarbiausi kanalai jungia laivybines upes (Vidurio žemių, Maino ir Dunojaus) arba jūras (Kylio). Bendras laivybinių kanalų ilgis – 2100 km.
| Kanalas | Ilgis km | Atidarytas | Jungia |
|---|---|---|---|
| Vidurio žemių | |||
| Dortmundo ir Emso | |||
| Maino ir Dunojaus | |||
| Elbės šoninis | |||
| Kylio | |||
| Oderio iš Šprė | |||
| Oderio ir Hafelio | |||
| Pakrantės | |||
| Elbės ir Liubeko | |||
| Vezelio ir Datelno |
Didžiojoje Šiaurės Vokietijos žemumos dalyje paplitę jauriniai, drėgnesnėse vietose – pelkiniai, Šiaurės jūros pakrantėje – maršų dirvožemiai. Derlingiausi Reino slėnio liosiniai dirvožemiai. Vidurio Vokietijos kalnų šlaituose vyrauja miškų rudieji, aukščiau – jauriniai ir kalnų jauriniai bei skeletiniai (rendzinos) dirvožemiai; tarpukalnių slėniams būdingi derlingi dirvožemiai. Bavarijos plynaukštei būdingiausi miškų rudieji ir silpnai nujaurėję dirvožemiai. Apatiniuose Alpių šlaituose paplitę miškų rudieji, aukščiau – kalnų jauriniai ir kalnų pievų dirvožemiai.
Natūrali augalija labai paveikta žmogaus veiklos: išlikusi aukštikalnėse arba saugomose teritorijose. Šiaurės Vokietijos žemumoje miškų nedaug, dažniausiai sodinti; vyrauja ąžuolai, beržai, pušys. Vidurio Vokietijos kalnai apaugę Švarcvaldo, Odenvaldo, Teutoburgo, Tiuringijos, Frankonijos, Bavarijos, Aukštutinio Pfalco miškais. Slėniuose ir žemesniuose šlaituose paplitę bukai, ąžuolai ir pušys, aukštesniuose – eglės. Bavarijos plynaukštėje ir Alpėse auga eglynai su kėnių, kedrų ir maumedžių priemaiša, aukščiau – krūmai ir puskrūmiai.
Dirbamoji žemė užima 33 %, miškai ir krūmynai 32 %, pievos ir ganyklos 16 %, statiniai ir keliai 12 %, sodai ir vynuogynai 5 %, vidaus vandenys 2 %, pelkės, durpynai ir dykynės 1,5 %, karjerai 0,5 % šalies teritorijos.
Daugiausia laukinės gyvūnijos išliko saugomose teritorijose ir kalnų miškuose. Veisiasi kiškiai, ežiai, voverės, stirnos, elniai, danieliai, muflonai, kalnų ožiai, kiaunės, lapės, šernai. Daug paukščių, ypač Meklenburgo ežeryne ir Vedų jūrose. Kalnuose taip pat laukiniai fazanai, ereliai ir grifai.
Vokietija – daugelio aplinkosaugos programų organizatorė ir dalyvė; 1995 m. Berlyno ir 1999 m. Bonos tarptautinės aplinkosaugos konferencijos. Nuo 1987 m. dalyvauja penkių valstybių – Vokietijos, Šveicarijos, Austrijos, Prancūzijos, Olandijos – Reino valymo programoje. Rūro šachtų rekultivavimas. Parengtas biotopų „Raudonasis sąrašas“, įrengti „Žalieji punktai“ – produktų perdirbimo vietos miestuose ir miesteliuose. Dalyvauja ES biotopo sąjungoje „Natura 2000“.
1970–1980 m. buvo viena užterščiausių vietų pasaulyje (šaltiniai – Rūro anglies baseino terikonikai, „miręs“ Reinas), ypač buvusi VDR (didžiausi pasaulyje atmosferos teršėjai rusvųjų anglių kombinatai, įvairių pramonės šakų gigantai be valymo įrengimų). Tam pačiam laikotarpiui buvo ypač būdingi rūgštieji lietūs.
Iki 2000–ųjų pastebimas ekologinės situacijos pagerėjimas. Sumažėjo oro tarša sieros ir azoto junginiais; išmestas į atmosferą šių junginių kiekis 1980 m. sudarė 7,5 mln. t (daugiau tik JAV ir SSRS), 1990 m. 5,3 mln. t, 1995 m. 2,0 mln. t, 2000 m. 0,78 mln. t, azoto oksidų išmetimas atitinkamai sudarė 3,3 (daugaiu tik JAV ir SSRS), 2,7, 2,1, 1,6 mln. t. 1990–2000 m. sumažėjo atmosferos tarša anglies dioksidu (1990 m. – 987 mln. t, 1995 m. – 866 mln. t, 2000 m. – 831 mln. t), tačiau labai padidėjo halogenais (fluoro ir chloro junginiais). Didžiausias Europoje komunalinių atliekų kiekis (~45 mln. t kasmet), tačiau veiksmingas perdirbimas ir saugojimas.
Saugomos teritorijos 1997 m. sudarė 27 %, 2002 m. – 31,3 % šalies teritorijos. 13 nacionalinių parkų, 70 gamtos parkų, sukurta biosferinių ir gamtos rezervatų, kraštovaizdžio draustinių ir kitų saugomų teritorijų sistema.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
