Senovės egiptiečių kalba

Senovės egiptiečių kalba (egip. r n km.t, mokslinė transkripcija: re-en-kemet, liet. „Egipto kalba“) – semitų-chamitų šeimos kalba, vartota Senovės Egipte. Rašytiniai šaltiniai šia kalba siekia 3400 m. pr. m. e., todėl tai yra viena seniausių žinomų rašytinių kalbų.

Senovės egiptiečių kalba
Kalbama	Senovės Egiptas
Kalbančiųjų skaičius	mirusi
Kilmė	Semitų-chamitų  Sen. egiptiečių
Rašto sistemos	hieroglifai, hieratinis, demotinis
Kalbos kodai
ISO 639-2	egy
ISO 639-3	egy, cop

Raida

Egiptiečių kalbos vystymasis kalbininkų skirstomas į 6 chronologines fazes:

• Archajinė egiptiečių kalba (prieš 2600 m. pr. m. e., ankstyvosios karalystės kalba);
• Senoji egiptiečių kalba (2600–2000 m. pr. m. e., Senosios Egipto karalystės kalba);
• Vidurinioji egiptiečių kalba (2000–1300 m. pr. m. e.; Viduriniosios Karalystės iki XVIII dinastijos kalba, kaip rašytinė kalba vartota iki IV a.);
• Vėlyvoji egiptiečių kalba (1300–700 m. pr. m. e.; nuo XVIII dinastijos iki III pereinamojo laikotarpio);
• Demotinė kalba (VII a. pr. m. e. – V m. e. a.; vėlyvojo laikotarpio ir romėnų laikų kalba);
• Koptų kalba (I-XVII a.; nuo romėnų laikų iki šių dienų) – paskutinė senovės egiptiečių kalbos stadija. Ji vartota Egipto krikščionių koptų iki XVII a., vėliau iš kasdienio vartojimo išnyko ir dabar tebevartojama tik religiniuose ritualuose.

Fonetika ir raštas

Eberso papirusas, rašytas hieratiniu raštu

Pagrindinis straipsnis – Egiptiečių raštas.

Senovės egiptiečių kalba buvo užrašoma egiptiečių hieroglifais, o vėlyvosiose stadijose išsivystė hieratinis ir demotinis raštai. Kadangi pastaraisiais buvo dažniausiai rašoma tik ant papiruso, išliko mažai pavyzdžių. Visos trys rašto sistemos atsirado skirtingu metu ir vėlyviausiuoju laikotarpiu naudotos paraleliai, tačiau turėjo skirtingas funkcijas. Hieroglifai buvo naudojami oficialiausiuose, valstybiniuose dokumentuose ir dažniausiai iškalami akmenyje; hieratinis raštas naudotas dažniausiai šventyklų dokumentuose, o demotinis buvo skirtas užrašyti ekonominius, buitinius tekstus.

Visos trys rašto sistemos buvo mišrios, t. y. naudojo tiek ideografines, tiek fonografines grafemas, o dauguma rašto ženklų galėjo atlikti visas funkcijas – tiek ideografinę, tiek fonografinę, tiek determinatyvo. Nors raštas leido visus tekstus pilnutinai užrašyti fonetiškai, Egipte niekada nebuvo pereita prie visiško fonografinio rašto, ir ideogramos naudotos iki pat vėlyvosios egiptiečių kalbos nunykimo.

Raštas leido užfiksuoti 24 skirtingus garsus, kurie atsispindi vienskiemenių rašto ženklų rinkinyje, savotiškoje abėcėlėje. Šių ženklų transliteravimui (t. y. perteikimui lotyniškais rašmenimis) egzistuoja kelios skirtingos sistemos, pasiūlytos atskirų mokslininkų, kurios naudoja skirtingas raides garsams /a/, /i/, /š/, /dž/ ir pan. užrašyti. Taip pat nėra iki galo aišku, kaip tiksliai buvo tariami vieni ar kiti garsai (pvz., nėra iki galo aišku, kam buvo reikalingi 4 ženklai garsams /h/, /ch/ išreikšti), todėl mokslininkai tik yra sutarę tarpusavyje dėl ženklų tarimo. Garsai yra šie:

Fonetiniai vienskiemeniai rašto ženklai

Ženklas	Nr. Gardinerio sąraše	Tranliteracija			Apytikris tarimas (Viduriniojoje kalboje)	Garso pavadinimas	Vaizduojamas objektas
		Gardiner (1957)	Buurman, et al. (1988)	Allen (2000)
	G1	3	A	3	/ɑː/	alefas	grifas
	M17	ı͗	i	j	/ɑː/, /iː/	jodas	nendrė
	2× M17	y	y	y	/j/, /i:/	dvigubas jodas	dvi nendrės
ar	D36 ar 2x D36	ˤ	a	ˤ	/a/	ainas	ranka
ar	G43 ar Z7	w	w	w	/u/, /w/	vavas	putpelė
	D58	b	b	b	/b/	b	koja
	Q3	p	p	p	/p/	p	demblys
	I9	f	f	f	/f/	f	gyvatė
ar	G17 ar Aa15	m	m	m	/m/	m	pelėda ar šonkaulis
ar	N35 ar S3	n	n	n	/n/	n	vanduo ar karūna
	D21	r	r	r	/r/	r	burna
	O4	h	h	h	/h/ (kietas)	h	namas
	V28	ḥ	H	ḥ	/h/ (kietas)	h su taškeliu	virvė
	Aa1	ḫ	x	ḫ	/x/ (liet. ch)	h su krypute	placenta (?)
	F32	ẖ	X	ẖ	/x/ (liet. ch)	h su brūkšneliu	pilvas su uodega
	O34	s	s	z	/s/	skardžioji-s	skląstis.
	S29	s	s	s	/s/	s	perlenktas audinys
	N39	š	S	š	/ʃ/ (liet. š)	sinas	tvenkinys
	N29	ḳ	q	q	/k/	kafas	nuolydis
	V31	k	k	k	/k/	k	krepšys su rankena
ar	W11 ar V32	g	g	g	/g/	g	padėklas ar maišas
ar	X1 ar U33	t	t	t	/t/	t	bandelė ar piestelė
	V13	ṯ	T	ṯ	/tʃ/ (liet. č)	č	virvė
	D46	d	d	d	/d/	d	ranka
	I10	ḏ	D	ḏ	/dʒ/ (liet. dž)	dž	kobra

Kaip ir dalyje dabartinių semitų kalbų, egiptiečių kalboje iš pradžių nebuvo užrašomi balsiai, ir tik vėliau kai kurie rašmenys leido užrašyti balsius /a/ (buvo tariamas /d/, /l/ ar /r/ senojoje kalboje), /i/ ir /u/ (buvo tariamas /w/ senojoje kalboje). Tai, kad balsiai fiksuoti nesistemingai, sukelia kalbos transkripcijos (t. y. realaus tarimo užrašymo) problemų. Tarimą yra bandoma rekonstruoti remiantis vėlesne koptų kalba, taip pat kitų kalbų šaltiniais, tačiau dauguma atvejų tos rekonstrukcijos yra spekuliatyvios, atsižvelgiant ir į tai, kad pati kalba per tūkstančius metų kito. Paprastai laikomasi taisyklės transkribuojant tarp priebalsių įterpti neryškų /e/. Tokiu būdu žodžio transliteruoto nfr mokslinė transkripcija yra nefer (grožis), žodžio Ra-ms-sw – Ramessu (Ramzis), o žodžio twt-3nḫ-ı͗mn – Tutanchamen (Tutanchamonas). Bandymai egiptietiškuose žodžiuose naudoti /o/ yra paremti iš seniau atėjusia tradicija (pvz., žodžio Amonas (ı͗mn) mokslinė trankribcija yra Amen). Mokslinė transkripcija yra sutartinė ir ne visada atspindi tikrąjį tarimą. Pagal įvairias rekonstrukcijas manoma, kad Tutanchamen šio faraono laikais buvo tariamas maždaug tawaːt ʕaːnax ʔaˈmaːn.

Kaip ir kitų semitų-chamitų kalbų, senovės egiptiečių kalbos žodžių pagrindas – trijų priebalsių šaknis (nors yra žodžių nuo 2 iki 5 priebalsių šaknimi).

Gramatika

Daiktavardis ir būdvardis

Egiptiečių kalbos daiktavardis turėjo 2 gimines ir 3 skaičius (vienaskaitą, dviskaitą ir daugiskaitą, nors vėliau dviskaita nunyko). Moteriškos giminės galūnė paprastai buvo -t, ir daiktavardžiai buvo kaitomi giminėmis. Pvz., sn (sen) reiškė „brolis“, o snt (senet) – „sesuo“; ınpw (Anpu) reiškė „Anubis“, bet ınpwt (Anput) „Anputė“ (jo moteriškasis atitikmuo). Dviskaita buvo užrašoma sudvigubant ideogramą arba papildomu ženkliuku – dviem vertikaliais brūkšniais. Jos fonetinė galūnė buvo -wy (-ty moteriškajai giminei). Daugiskaita buvo užrašoma su papildomu ženkliuku – trim vertikaliais brūkšniais. Jos fonetinė galūnė buvo -w (-wt moteriškajai giminei). Pvz., žodis t3 (ta – „žemė, kraštas“) galėjo įgauti formas t3wy (tavi – „du kraštai“), t3w (tau – „daug kraštų“). Toliau - žodžių „brolis“ ir „sesuo“ kaitymo pavyzdys:

	Vienaskaita		Dviskaita		Daugiskaita
	Užrašymas	Tarimas	Užrašymas	Tarimas	Užrašymas	Tarimas
Brolis		sn		snwy		snw
Sesuo		snt		snty		snwt

Būdvardis irgi buvo kaitomas giminėmis ir derinamas prie daiktavardžio. Pvz., s nfr reiškė „gražus vyras“, tačiau reikėjo galūnės -t, kad jį pritaikyti moteriškos giminės daiktavardžio – st nfrt (set neferet) – „graži moteris“.

Būdvardis visada eidavo po pažymimojo žodžio. Kuomet jis eidavo prieš pažymimąjį žodį, būdavo traktuojamas kaip tarinys. Pvz., nṯr ˁ3 (nečer aa – „dievas“ + „didis“) reiškia „didis dievas“, bet ˁ3 nṯr (aa nečer – „didis“ + „dievas“) reiškia „dievas yra didis“.

Įvardis

Egiptiečių kalbos asmeniniai įvardžiai buvo trijų rūšių: nepriklausomieji, priklausomieji ir priesaginiai. Loprieno ir keletas kitų mokslininkų siūlo laikyti kai kurias veiksmažodžių galūnes ketvirtąja įvardžių rūšimi^[1]. Klausiamieji įvardžiai turėjo dvi formas – priklausomąją ir nepriklausomąją.

	Priesaginis		Priklausomas		Nepriklausomas
	Užrašymas	Tarimas	Užrašymas	Tarimas	Užrašymas	Tarimas
I asmens vienaskaita (Aš)		-j		wj		jnk
II asmens vienaskaita (Tu, vyr. giminė)		-k		tw		ntk
II asmens vienaskaita (Tu, mot. giminė)		-t		tn		ntt
III asmens vienaskaita (Jis)		-f		sw		ntf
III asmens vienaskaita (Ji)		-s		sy		nts
I asmens daugiskaita (Mes)		-n		n		jnn
II asmens daugiskaita (Jūs)		-tn		tn		nttn
III asmens daugiskaita (Jie, Jos)		-sn		sn		ntsn
Kas? (gyviems ir negyviems daiktams)				m		ptr
Kas? (tik negyviems daiktams)				jḫ		jšst
Kuris?				sy		sy

Nepriklausomieji įvardžiai naudoti kaip sakinio veiksnys. Priklausomieji naudoti kaip veiksnys būdvardinėse konstrukcijose, arba kaip papildinys – veiksmažodinėse. Priesaginiai įvardžiai naudoti asmenuojant veiksmažodžius (šliejami prie veiksmažodžio) arba kaip savybiniai (šliejami prie daiktavardžio). Jie taip pat naudoti su prielinksniais.

Įvardžių naudojimo pavyzdžiai: jnk sḏm=j (ank sedžemi – „aš“ + „klausyti“ + prsg. įvardis) reiškia „aš klausau“; nfr wj (nefer vi – „gražus“ + prikl. įvardis) reiškia „aš gražus“; h3b=f wj (habef vi – „siųsti“ + prsg. įvardis + prikl. įvardis) reiškia „(jis) siunčia mane“; pr=f (peref – „namas“ + prsg. įvardis) reiškia „jo namas“; ḥr=j (heri – „ant“ + prsg. įvardis) reiškia „ant manęs“.

Parodomieji įvardžiai buvo derinami su daiktavardžiu gimine ir skaičiumi.

Vyriškos g.		Moteriškos g.		Daugiskaita		Laikotarpis	Reikšmė
Užrašymas	Tarimas	Užrašymas	Tarimas	Užrašymas	Tarimas
	pw		tw		nw	Archainė forma	Šis, Šitas, Tas
	pn		tn		nn	Klasikinė forma
	p3		t3		n3	Vėlyvoji forma
	pf		tf		nf		Anas

Prielinksnis

Daiktavardis neturėjo linksnių, tačiau jų funkciją atliko įvairūs prielinksniai, visuomet rašomi prieš daiktavardį. Gardineris skirstė prielinksnius į paprastuosius ir sudėtinius^[2]. Toliau pateikiami paprastieji prielinksniai:

Užrašymas	Tarimas	Reikšmė	Pavyzdys
	m (jm prieš įvardį)	parodė vietininką, naudininką, reiškė „į“ (ką), „iš“ (ko), „su“ (kuo)	m jb - „širdyje“; m šmw - „šemu sezono metu“
	n (nt su mot. gimine, nw su daugiskaita)	parodė naudininką ir kilmininką (priklausomybę)	rdj n - „duoti (kam)...“
	r	parodė naudininką, reiškė „į“ (ką), „apie“ (ką), „už“ (ką)	spr r - „atvykti į...“
	jn	parodė įnagininką
	ḥna	reiškė „su“ (kuo, gyv. daiktas)	mdw ḥna - „kalbėtis su...“
	mj	reiškė „kaip“ (kas)	mj s itw m aḫḫw - „kaip žmogus, apgaubtas tamsos“
	ḥr	parodė vietininką, reiškė „ant“ (ko)	ḥr mw ḥr t3 - „vandenyje ir žemėje“
?	ḥ3	reiškė „už“ (ko), „aplink“ (ką)	pẖr h3 inb - „eiti aplink sieną“
	ẖr	reiškė „po“ (kuo)	ẖr gb - „po dangumi“
	ḫr	reiškė „valdant“ (kam)	ḫr ḥm n... - „... faraono ... metais“
	ḏr	reiškė „nuo“ (kada)	ḏr ntr - „nuo dievų (laikų)“
	tp	reiškė „ant“ (ko)	tp t3 - „ant žemės“
	ḫnt	reiškė „prieš“ (ką)	ḫnt k3w anḫw nb - „priešais visų gyvųjų sielas“
	ḫft	reiškė „prieš“ (ką)	ḫft=k - „prieš mane“
	mb3ḥ	reiškė „dalyvaujant“ (kam)
	mḫt	reiškė „po“ (ko)
	jmytw	reiškė „tarp“ (ko)	jmytw b3ty - „tarp dviejų krūmų“

Veiksmažodis

Veiksmažodžiai (jų pagrindinė forma) galėjo prisijungti įvairias priesagas, pagal kurias kisdavo jų asmuo, laikas, nuosakas, rūšis.

Asmenavimas vyko asmeninių įvardžių pagalba. Pvz., priesaga -j buvo prijungiama sudarant I asmenį, o priesaga -f – trečiają. Tuo atveju, jeigu sakinyje būdavo aiškus veiksnys, priesaga būdavo nereikalinga. Pvz., sḏm=f (sedžemef – „klausyti“ + prsg. įvardis) reiškia „(jis) klauso“, bet sḏm nṯr (sedžem nečer – „klausyti“ + „dievas“) reiškia „dievas klauso“. Asmeninio įvardžio priesaga visada būdavo prijungiama paskutinė.

Veiksmažodis turėjo du laikus – esamąjį ir būtąjį. Būtasis laikas būdavo sudaromas prijungiant priesagą -n. Pvz., ḏd.n=f (džedenef – „sakyti“ + n + prsg. įvardis) reiškia „(jis) sakė“. Dalyvis būdavo sudaromas su priesaga -w. Pvz., ḏd.w (džedu – „sakyti“ + w) reiškia „pasakęs“. Visi laikai turėjo imperfektyvinį veikslą, kuris buvo sudaromas su priesaga -r-, įterpiama prieš laiko ar asmens priesagą.

Be to, veiksmažodis turėjo asmenuojamą padalyvio (pseudodalyvio) formą, kuri leido išeikšti kelis vienu metu vykusius veiksmus, ir taip pat naudojama neveikiamajai rūšiai sudaryti. Toliau – veiksmažodžio sḏm („klausyti“) kaitymo pavyzdys:

Asmuo	Vienaskaita		Daugiskaita
I-as asmuo	sḏm.kw	sḏm.wjn
II-as asmuo	sḏm.tj	sḏm.twnj
III-as asmuo (vyr.)	sḏm.w	sḏm.w	sḏm.w
III-as asmuo (mot.)	sḏm.tj	sḏm.tj

Sakinio su padalyviu pavyzdys yra jr.n=j hrw ḫmt.w wˁ.kw (Ireni heru chemetu uaku – „praleido“ + prsg. įvardis + „diena“ + „trys“ + „būti vienas“ + padalyvio galūnė) reiškia „Aš praleidau tris dienas, būdamas vienas.“;

Sintaksė

Egiptiečių kalbai būdinga sakinio struktūra yra „tarinys – veiksnys – papildinys“ (VSO). Tai reiškia, kad lietuviškas sakinys (SVO) „Žmogus duoda dovaną“ turėtų būti perfrazuotas „Duoda žmogus dovaną“. Vėlyvojoje egiptiečių kalboje šiuo aspektu įvyko reikšmingi pokyčiai, ir koptų kalba jau konstruojama SVO principu.

Dalis sakinių neturėjo veiksmažodžio. Tuo atveju veiksmažodžio funkciją atliko būdvardis arba daiktavardis su jungtimi (pw). Pastaruoju atveju naudojama žodžių tvarka yra „veiksnys – jungtis – predikatyvas“. Pvz:

• nfr mtn=j (Nefer meteni – „geras/gražus“ + „kelias“ + prsg. įvardis) reiškia „Mano kelias yra geras“;
• sḫ.tj pw n.j sḫ.t-ḥm3.t (Secheti pu ni Sechet-Hemat – „medžiai“ + jungtis + „iš“ + „Sehet-Hemat (vietovė)“) reiškia „Medžiai yra iš Sechet-Hemato“;
• ẖr.t=k m pr=k (Cheret em Perek – „turtas“ + prsg. įvardis + vietininko prielinksnis + „namas“ + prsg. įvardis) reiškia „Tavo turtas yra tavo namuose“;

Šalutiniai sakiniai buvo sudaromi įvairiai. Šalutinis pažyminio sakinys (ar dalyvinis pažyminys) buvo sudaromas tiesiog pakeičiant žodžių tvarką:

• z.j wnm.n=f k3.w n.w nh.t (Si unemenef kau nu nehet – „žmogus“ + „suvalgė“ + prsg. įvardis + „vaisius“ + „sikomoras (medis)“) reiškia „Žmogus, kuris suvalgė sikomoro vaisių“;

Šalutiniai sakiniai buvo sudaromi ir jungtuko kuris pagalba. Šis jungtukas galėjo įgyti įvairias formas: nt.j (vyriškoji), nt.t (moteriškoji), nt.j.w (daugiskaitos), jw.tj (neigiamoji). Pvz.

• ẖntj=f nt.j m ḥw.t-nṯr (Chenetif neti em hut-nečer – „statula“ + prsg. įvardis + neti + vietininkas + „šventykla“) reiškia „Tavo statula, kuri yra šventykloje“;

Teksto pavyzdys

Dievas Amonas Ra kreipiasi į faraoną Tutmozį III:

sa=j	nḏty=j	mn-hpr-ra	anḫ	ḏt	wbn=j	n	mrwt=k
„sūnus“ + (aš)	„keršytojas“ + (aš)	Menchepere	„gyventi“	„amžinas“	„spindėti“ + (aš)	(naudininkas)	„meilė“ + (tu)
„Sūnus mano, keršytojas mano, Mencheper-re, tegyvena amžinai. Spindžiu meile tau.“

ẖnm	a.wj=j	ha.w=k	m	s3	anḫ	nḏm.wy	pmt=k
„saugoti“	„ranka“ + (dvisk.) + (aš)	„sąnariai“ + (dgs.) + (tu)	(galininkas)	„saugoti“	„gyvybė“	„saldus“ + (dvisk.)	„draugystė“ + (tu)
„Saugo rankos mano sąnarius tavo, saugo (tavo) gyvybę. Kokia saldi yra draugystė tavo“

							?
r	šnbt=j	smn=j	tw	m	jw	nn=j	by=j	n.k
„prie“	„krūtinė“ + (aš)	„statyti“ + (aš)	„tu“	„į“	„šventas“	„namai“ + (aš)	„stebėtis“ + (aš)	(galininkas) + (tu)
„prie krūtinės mano. Statau tave į mano šventą būstą. Stebiuosi tavimi.“

dj=j	b3w=k	snḏ.w=k	m	t3.w	nb.w	hryt=k	r
„rodyti“ + (aš)	„stiprybė“ + (tu)	„bijoti“ + (dgs) + (tu)	(vietininkas)	„kraštas“ + (dgs)	„visi“ + (dgs)	„bijoti“ + (dgs) + (tu)	„iki“
„Rodau stiprybę tavo, (kad) bijotų tavęs visuose kraštuose. Bijo tavęs iki“

ḏr.w	shnt.wt	nt	pt
„ribos“ + (aš)	„ramstis“ + (dgs)	kilmininkas	„dangus“
„ribų, kur yra ramsčiai dangaus“

Šaltiniai

1. Loprieno, Antonio, Ancient Egyptian: A Linguistic Introduction, Cambridge University Press, 1995. ISBN 0-521-44384-9 (hbk) ISBN 0-521-44849-2 (pbk)
2. Gardiner, Egyptian Grammar: Being an Introduction to the Study of Hieroglyphs (14 skyrius)

Bendroji literatūra

• Loprieno, Antonio, Ancient Egyptian: A Linguistic Introduction, Cambridge University Press, 1995. ISBN 0-521-44384-9 (hbk) ISBN 0-521-44849-2 (pbk)
• Peust, Carsten, Egyptian phonology: an introduction to the phonology of a dead language, Peust & Gutschmidt, 1999. ISBN 3-933043-02-6 PDF

Gramatikos

• Allen, James P., Middle Egyptian: An Introduction to the Language and Culture of Hieroglyphs, first edition, Cambridge University Press, 1999. ISBN 0-521-65312-6 (hbk) ISBN 0-521-77483-7 (pbk)
• Collier, Mark, and Manley, Bill, How to Read Egyptian Hieroglyphs : A Step-by-Step Guide to Teach Yourself, British Museum Press (ISBN 0-7141-1910-5) and University of California Press (ISBN 0-520-21597-4), both in 1998.
• Gardiner, Sir Alan H., Egyptian Grammar: Being an Introduction to the Study of Hieroglyphs, Griffith Institute, Oxford, 3rd ed. 1957. ISBN 0-900416-35-1
• Hoch, James E., Middle Egyptian Grammar, Benben Publications, Mississauga, 1997. ISBN 0-920168-12-4

Žodynai

• Faulkner, Raymond O., A Concise Dictionary of Middle Egyptian, Griffith Institute, Oxford, 1962. ISBN 0-900416-32-7 (hardback)
• Lesko, Leonard H., A Dictionary of Late Egyptian, 2nd ed., 2 Vols., B.C. Scribe Publications, Providence, 2002 et 2004. ISBN 0-930548-14-0 (vol.1), ISBN 0-930548-15-9 (vol. 2).
• Shennum, *, English-Egyptian Index of Faulkner’s Concise Dictionary of Middle Egyptian, Undena Publications, 1977. ISBN 0-89003-054-5
• Bonnamy, Yvonne et Sadek, Ashraf-Alexandre, Dictionnaire des Hiérogriphes, Actes-sud: fr(www.actes-sud.fr), Arles, 2010. ISBN 978-2-7427-8922-1

Nuorodos

• Senovės egiptiečių kalbos žodynas
• Apie kalbą
• Egiptiečių kalbos gramatikos ir žodynai (rusiškai)
• egy Duomenys apie kodu „egy“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.