Tutmozis III

Tutmozis III – vienas žymiausių Egipto naujosios karalystės faraonų. Jis buvo šeštasis aštuonioliktos dinastijos faraonas. Tutmozis III valdė apie 1479−1425 m. pr. m. e.

Faraono vardai
Ka-Nechet-Hai-em-Vaset (k3-nḫt-ḫaj-m-w3st)
Vah-Nesit (w3ḥ-nsjt)
Džeser-Hau (Ḏsr-ḫˁw)
Men-cheper-Ra (mn-ḫpr-rˁ)
Džehuti-Mes (Ḏḥwtj msj(w)) „Gimęs iš Toto“
Manetonas	Misphragmuthosis

Tutmozis III
Faraonas
Tutmozio III biustas
Aštuonioliktoji Egipto dinastija
Mirė	apie 1425 m. pr. m. e.
Tėvas	Tutmozis I
Motina	Izidė (Isis)
Faraonas
Valdė	~1479−1425 m. pr. m. e.
Pirmtakas	Tutmozis II
Įpėdinis	Amenchotepas II
Vikiteka	Tutmozis III

Tutmozis III buvo faraono Tutmozio II ir Izidės sūnus. 1479 m. pr. m. e. mirus Tutmoziui II tapo Egipto valdovu. Dėl jaunumo jis savo valdžia turėjo dalintis su Tutmozio II žmona Hatšepsuta. Faktiškai Hatšepsuta buvo uzurpavusi sostą, tačiau formaliai iš Tutmozio III nebuvo atimta valdžia, jis išlaikė regalijas. Maždaug 22 metus Tutmozis III turėjo mažai įtakos valstybės valdymui. Tikima, kad jis įvykdė du savarankiškus karo žygius į Nubiją ir Siriją. Spėjama, kad vedė Hatčepsutos jauniausią dukterį Meritrę, su kuria susilaukė sūnaus Amenhotepo II.

Nuo 22-ųjų valdymo metų (apie 1458 m. pr. m. e.) Tutmozis III valstybę valdė vienas, Hatšepsuta mirė. Jis iškart pradėjo karinį žygį į Megido miestą Palestinoje, priešiškos Kadešo miestų sąjungos narį. Jo karinės kampanijos Palestinoje ir Sirijoje detaliai aprašytos Tutmozio III analuose − 223 eilučių žurnale. Faraonas vedė karus prieš Kadešo miestų sąjungą, Tunipą ir Mitaniją. Vien iš pirmojo žygio Karnako įrašuose paminėta, kad faraonas užėmė 119 miestų. To nepakako įveikti Kadešo miestų sąjungos. 24−39 jo valdymo metais paminėti net 14 savarankiškų karo žygių į Artimuosius Rytus ir Kadešas užimtas tik 42-aisiais faraono valdymo metais. 33-iaisiais valdymo metais Tutmozis III peržengė Eufratą, nugalėjo Mitaniją ir pastatė stelą, žyminčią šiaurines Egipto sienas. Paminėta, kad šio žygio metu egiptiečių valtys iki Eufrato buvo nutemptos vežėčiomis daugiau nei 250 mylių atstumu. Tutmozis III kariavo Egipto pietuose ir valstybės sieną praplėtė iki ketvirtojo Nilo slenksčio Nubijoje. Jo valdymo metu Senovės Egipto valstybė pasiekė didžiausią teritorinį išsiplėtimą istorijoje.

Karų grobis leido faraonui vykdyti gausius statybų projektus. Jis pastatė 50 šventyklų, ir ne vien Egipte, bet ir Nubijoje bei Palestinoje. Maždaug po 42-ųjų valdymo metų Tutmozis III pradėjo naikinti Hatšepsutos palikimo ženklus. Šio veiksmo priežastys neaiškios. Gali būti, kad jis tuo bandė patvirtinti savo valdžios legitimumą. Gal stengėsi išnaikinti Hatšepsutos valdymo reliktus dėl to, kad ji buvo moteris, o Egipte faraono-šalies gynėjo vaizdinys paprastai buvo siejamas su vyru. Karnako šventykloje pastatyta šventyklėlė, kurios sienoje pavaizduoti 61 faraonas su Tutmoziu III, atnašaujančiu aukas, kas rodo, kad faraonas gerbė savo pirmtakus. Jis atnaujino Senusreto I ir Senusreto III, Amenchotepo I ir Tutmozio I statytas šventyklas. Hatšepsutos vardai visgi buvo trinami ir keičiami į Tutmozio I arba Tutmozio II. Karnake jis pastatė dar vieną piloną ir valties koplyčią, įrengė dirbtinį šventąjį ežerą. Jo hipostilinė salė pirmoji turėjo tris navas, iš kurių vidurinė buvo aukštesnė už šonines. Karnake buvo pastatyta faraono jubiliejinė šventykla su obelisku (dabar Laterano obeliskas Romoje). Tutmozis III pastatė dar tris poras obeliskų Karnake ir nusiuntė kitą porą į Heliopolį. Vakariniame Nilo krante Tėbuose jis pastatė laidojimo šventyklą Deir al Bahri ir mažą šventyklą, kur dabar yra Medinet Habu − vėlesnė Amenchotepo III šventykla. Jis praplėtė Hatšepsutos statytas šventyklas Elefantine ir Buchene. Pastatė šventyklą Aniboje (praplėsta Amenchotepo II). Jo statiniai buvo gausiai dekoruoti reljefais.

Tutmozis III mirė 53-iųjų valdymo metų pabaigoje ir buvo palaidotas Karalių slėnyje (kapas KV34). Jo įpėdiniu tapo Amenchotepas II.

Šaltiniai

• The Oxford Encyclopedia of Ancient Egypt. Tomas III. Red. Donald B. Redford. Oxford University Press, − 2001, p. 401−403
• Encyclopaedia Britannica, 2010 07 01