From Wikipedia, the free encyclopedia
Mūšis dėl Prancūzijos (pranc. bataille de France) – Antrojo pasaulinio karo epizodas, prasidėjęs 1940 m. gegužės 10 d. Vermachto puolimu Prancūzijoje, Nyderlanduose, Belgijoje ir Liuksemburge, ir pasibaigęs Prancūzijos kapituliacija birželio 22 d.
| Mūšis dėl Prancūzijos | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Antrojo pasaulinio karo Vakarų frontas | |||||||
 Vokiečių kareiviai žygiuoja per Triumfo arką po Paryžiaus pasidavimo, 1940 m. birželio 14 d. | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Prancūzija Jungtinė Karalystė Kanada Belgija Nyderlandai Lenkija Čekoslovakija Liuksemburgas |
 Vokietija Italija (nuo birželio 10 d.) | ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
.svg){kind=small} Maurice Gamelin (iki gegužės 17 d.) Leopoldas III |
Walther von Brauchitsch Gerd von Rundstedt Fedor von Bock Wilhelm von Leeb Albert Kesselring Heincas Guderianas.svg){kind=small} Umberto II | ||||||
1940 m. gegužės 10 d. vokiečių ir italų pajėgos pradėjo puolimą prieš Prancūziją, kuri 1939 m. rugsėjo 3 d., po Vokietijos invazijos į Lenkiją, paskelbė karą Vokietijai. Po Vokietijos pajėgų puolimo pasinaudojant blickrygo taktika birželio 22 d. Prancūzija kapituliavo. Tuo metu didžioji jos dalis buvo okupuota, o iš armijos praktiškai nieko neliko.
Tuo pat metu Vokietija įsiveržė į Belgiją ir Nyderlandus, juos užėmė ir sutriuškino britų ekspedicinį korpusą.
Šio karo epizodo metu Vokietija atsikratė tuo metu pagrindinio savo priešininko. Užėmus Prancūziją buvo sukurtas placdarmas galimam išsilaipinimui Britanijoje.
1935 m. Hitleriui įsitvirtinus valdžioje ir suartėjus su Italija, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos politika rėmėsi susitaikymo principais. Šios politikos šalininkai sutiko toleruoti Versalio sutarties revizijas, kad tarp didžiųjų Europos valstybių būtų išlaikyta taiki koegzistencija. Dėl to buvo toleruojamas Vokietijos – Didžiosios Britanijos laivyno sutarties nesilaikymas, Reino krašto militarizavimas, Austrijos ir Sudetų krašto aneksija. Ši politika žlugo po Čekoslovakijos okupacijos. Hitleris tokią Vakarų valstybių poziciją priėmė kaip silpnumo ženklą ir manė, kad jei jos nebus tiesiogiai užpultos, tai pačios nedrįs stoti į tiesioginę konfrontaciją su Vokietija.
1939 m. rugsėjo 3 d. atsakydamos į Lenkijos užuolimą Didžioji Britanija ir Prancūzija paskelbė karą Vokietijai. Prancūzijoje, palei Mažino liniją susitelkė prancūzų ir britų armijos, palei Zigfrydo liniją – vokiečių kariuomenė. Nepaisant to, kariniai veiksmai apsiribojo atskiromis operacijomis jūroje. Prie Prancūzijos ir Vokietijos sienos tvyrojo keista tyla: milžiniškos armijos stovėjo viena priešais kitą, tačiau mūšiai nevyko, išskyrus retus susišaudymus.
Nugalėjęs Lenkiją, Hitleris 1939 m. spalio 6 d. pasiūlė Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai taiką, bet šios atsisakė. Spalio 19 d. Vermachto Vyriausiosios sausumos kariuomenės vadovybės štabo viršininkas Francas Halderis pateikė pirmąjį įsiveržimo į Prancūziją plano (vok. Fall Gelb) variantą (vok. Aufmarschanweisung N°1, Fall Gelb – veržimosi pirmyn instrukcija numeris vienas, geltonasis variantas).[1] Šis variantas buvo panašus į Šlifeno planą, kurį Vokietija panaudojo Pirmajame pasauliniame kare, bet, skirtingai nuo pastarojo, buvo tik paprastas frontalinis puolimas, nesiekiant atkirsti ir apsupti Prancūzijos kariuomenę.[2] Pagal jį Vokietijos kariuomenė turėjo būti suskirstyta į tris armijų grupes: A centre, B šiaurėje ir C pietuose.
Hitleriui šis planas nepatiko. Jo reakcija buvo dvejopa. Viena vertus, jis, siekdamas netikėtumo, nurodė puolimą pradėti kuo anksčiau – lapkričio 12 d., nors vėliau puolimas buvo vis atidėliojamas. Antra vertus, jis pasiūlė pakeisti planą taip, kad būtų numatytas pagalbinis puolimas pietuose. Spalio 29 d. Halderis paruošė antrą planą (vok. Aufmarschanweisung N°2, Fall Gelb, numačiusį pagalbinį puolimą Lježo-Namiūro kryptimi.[1]
Šie planai nepatiko ne tik Hitleriui, bet ir A grupės vadui G. fon Runštetui. Spalio 21 d. jis su savo štabo viršininku E. fon Manšteinu susitarė sukurti naują planą, numatantį armijų grupės A sustiprinimą ir pagrindinį puolimą Sedano kryptimi. Kartu su XIX tankų korpuso vadu Guderianu Manšteinas sukūrė planą, pagal kurį visos Vokietijos tankų pajėgos turėjo būti mestos link Sedano, o tada, nelaukdamos pėstininkų – link Lamanšo. Pirmasis Manšteino memorandumas su plano metmenimis į OKH buvo pasiųstas spalio 31 d. Vėliau sekė dar šeši memorandumai – lapkričio 6 d., lapkričio 21 d., lapkričio 30 d., gruodžio 6 d., gruodžio 18 d. ir sausio 12 d. Visi jie buvo atmesti.[3][4]
Sausio 10 d. virš Belgijos sudužo vokiečių lėktuvas su naujausiu plano variantu. Tai privertė Hitlerį dar kartą atidėti puolimą. Tačiau sausio 30 d. pateiktas naujas OKH plano variantas (vok. Aufmarschanweisung N°3, Fall Gelb), kuris beveik nesiskyrė nuo ankstesnių.[1]
Sausio 27 d., siekiant sumažinti Manšteino įtaką, jis buvo paaukštintas ir paskirtas korpuso vadu. Vasario 2 d. protestas dėl to pasiekė Hitlerį ir vasario 17 d. Manšteinas asmeniškai jam pateikė savo pasiūlymus. Kitą dieną Hitleris įsakė šiuos siūlymus įgyvendinti.[1]
Vasario 24 d. buvo pateiktas naujas plano variantas (vok. Aufmarschanweisung N°4, Fall Gelb). Jame buvo numatytas pagrindinis puolimas centre per Ardėnus ir pagalbinis šiaurėje.[1] Tai turėjo suklaidinti Sąjungininkus, nes Ardėnai buvo laikomi netinkamais tankų veiksmams. Tačiau nepriklausomo tankų pajėgų puolimo link Lamanšo plane neliko.
Net ir toks planas daugumos Vokietijos generolų buvo sutiktas skeptiškai: pagrindinio puolimo kryptimi kariuomenę buvo sunku aprūpinti, ir Sąjungininkų kontrapuolimas iš flango galėjo baigtis visišku Vermachto sutriuškinimu.
Balandį prasidėjo Vokietijos puolimas Danijoje ir Norvegijoje (Operacija Weserübung).
Tuo metu, kai Vermachtas ruošėsi puolimui, Sąjungininkai ruošėsi gynybai. Po spalio buvo nutarta 1940 m. nevykdyti jokių aktyvių veiksmų. Vokietijos ekonomika turėjo būti palaužta blokados, o tai turėjo susilpninti Hitlerio režimą ir galbūt privesti prie perversmo. Per 1940 m. perginklavus ir išplėtus kariuomenę puolimą buvo galima pradėti 1941 m. vasarą.
Buvo numatomi trys galimi Vokietijos veiksmų variantai: puolimas per Šveicariją, puolimas per sieną su Prancūzija ir puolimas per Belgiją ir Nyderlandus, iš kurių labiausiai tikėtinas buvo trečiasis.[5]
1939 m. buvo sukurtas Planas E, kurio pavadinimas kilęs nuo to, kad Prancūzijos armija pagal jį turėjo ginti Esko (pranc. Escaut) upės pakrantę. Alternatyvus planas D numatė ginti Deilės upės pakrantę giliau Belgijoje.[6] Lapkričio 17 d. Sąjungininkai iš esmės apsisprendė vykdyti planą D.[5]
1940 m. kovo 20 d. Prancūzijos kariuomenės vadas Gamelenas patvirtino dar ambicingesnį Plano D Bredos variantą. Pagal jį vienintelis strateginis rezervas – 7-toji armija – turėjo užimti liniją iki Nyderlandų.[6]
Belgija planavo dvi – keturias dienas gintis palei Alberto kanalą, tikintis, kad per tą laiką Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos pajėgos pasieks Deilės liniją.[7]
Nyderlandai planavo ginti ne visą savo teritoriją, o tik „Olandijos tvirtovę“ (ol. Vesting Holland).[7]
Vokietija iki mūšio buvo suformavusi 157 divizijas, bet tik 79 iš jų buvo baigusios apmokymus. Kadangi dalis vokiečių pajėgų turėjo būti paliktos okupuotose teritorijose, o dar penkios kariavo Norvegijoje, liko 136 divizijos, iš jų 43 kadrinės pėstininkų divizijos (5 motorizuotos), 10 tankų divizijų, 1 kavalerijos divizija ir dar 82 jau karo metu suformuotų divizijų ir jom analogiškų karinių vienetų.[7] 93 divizijos buvo pasiųstos į frontą. Iš jų 83 buvo pėstininkų divizijos, 10 tankų divizijų ir 1 kavalerijos divizija. Dar 36 divizijos sudarė OKH rezervą.
Vokietija turėjo 2439 tankus, iš jų 523 Panzerkampfwagen I, 955 Panzerkampfwagen II, 349 Panzerkampfwagen III, 278 Panzerkampfwagen IV, 106 Panzerkampfwagen 35(t) ir 228 Panzerkampfwagen 38(t).[8]
Nors Prancūzija turėjo dvigubai mažiau gyventojų nei Vokietija, pašaukus beveik trečdalį visų vyrų nuo 18 iki 45 metų amžiaus Prancūzijos ginkluotosiose pajėgose buvo apie 5 mln. karių. Tačiau Prancūzija turėjo ginti ne tik Belgijos pasienį, bet ir kolonijas (tam prireikė apie 600 000 karių) ir Italijos pasienį. Dėl to šiaurėje buvo sutelkta tik 2 240 000 karių.
Šiaurės rytų fronte Prancūzija sutelkė 31 kadrines pėstininkų divizijas (7 iš jų buvo motorizuotos), 20 A lygio rezervinių divizijų, 16 B lygio rezervinių divizijų, 5 kavalerijos divizijas, 4 atskirąsias kavalerijos brigadas, 3 tankų divizijas, 3 lengvąsias mechanizuotąsias divizijas, įtvirtinimų garnizonus (apie 13 divizijų) ir 1 Lenkijos pėstininkų diviziją. Alpių fronte prieš Italiją buvo dislokuotos dar 4 pėstininkų ir 3 tvirtovių divizijos. Šiaurės Afrikoje buvo dar 7 pėstininkų ir viena kavalerijos divizija. Didžioji Britanija į Prancūziją nusiuntė 12 divizijų. Iš jų viena buvo Saro fronte, 9 – prie Belgijos sienos, dar dvi buvo nepasiruošusios mūšiui. Belgijos armija susidėjo iš 18 pėstininkų dvizijų, 2 kavalerijos divizijų ir 2 Ardėnų jėgerių divizijų. Nyderlandai turėjo 8 pėstininkų divizijas, vieną lengvąją diviziją, 3 atskirąsias brigadas ir kelis atskiruosius batalionus.[7]
Prancūzijos kariuomenė buvo padalinta į 3 armijų grupes. Pirmoji armijų grupė, vadovaujama Biloto, išsidėstė tarp Lamanšo ir Mažino linijos. Ją sudarė 40 divizijų, paskirstytų tarp septintosios armijos, vadovaujamos Žiro, Britų ekspedicinių pajėgų, vadovaujamų Lordo Gorto, pirmosios armijos, vadovaujamos Kora, ir antrosios armijos, vadovaujamos Huntsigerio. Antroji armijų grupė, vadovaujama Pretela gynė Mažino liniją. Ją sudarė 26 divizijos. Trečioji armijų grupė, vadovaujama Besso išsidėstė į pietus nuo jų. Ją sudarė 36 dvizijos.[9]
Prancūzija turėjo 674 tankus, pranašesnius už visus vokiečių tankus ir 2535 tankus, analogiškus pasenusiems vokiečių modeliams. Britai turėjo dar 310 tankų, visokeriopai geresnių už Panzerkampfwagen I ar Panzerkampfwagen II.[8]
Keistasis karas baigėsi gegužės 9 d. vakare – gegužės 10 d. naktį. Gegužės 9 d. vakare Vermachtas okupavo Liuksemburgą. Gegužės 10 d. 5:30 prasidėjo armijų grupės B puolimas.[7] Vokiečių parašiutininkai išsilaipino prie Hagos, Roterdamo ir Eben-Emaelio forte.
Sąjungininkai iškart reagavo pagal D-planą ir pasiuntė pirmąją armijų grupę užimti Deilės-Bredos linijos. 7-toji armija tą patį vakarą pasiekė Nyderlandus, bet rado Nyderlandų armiją besitraukiančią. Be to, Vokietija greitai įgijo pranašumą ore.
Vokietijos 18-toji armija užėmė kelius į Roterdamą, nors bandymas užimti Hagą baigėsi nesėkme. Prancūzijos 7-toji armija nesugebėjo sustabdyti vokiečių pastiprinimų ir gegužės 13 d. jie pasiekė Roterdamą. Tą pačią dieną Nyderlandų armija atsitraukė į naują gynybinę liniją.
Vokiečių aviacijai subombardavus Roterdamą ir pagrasinus tą patį padaryti kitiems Nyderlandų miestams, gegužės 14 d. vakare Nyderlandai kapituliavo,[7] nors karalienė Vilhelmina suformavo emigracinę vyriausybę Londone. Nyderlandų armija tęsė kovą Zelandijoje ir kolonijose.
Per pirmas 24 valandas Belgija neteko 83 iš 173 orlaivių, tad vokiečiai nesunkiai įgijo pranašumą ore.
Pagrindinė Belgijos gynybos linija ėjo palei Alberto kanalą. Į ją įėjo Eben-Emaelio fortas, laikytas moderniausia tvirtove pasaulyje. Tačiau ji buvo neparuošta puolimui iš oro. Gegužės 10 d. joje sklandytuvais išsilapino 74 vokiečių parašiutininkai, kuriems po dienos į pagalbą atėjo 151 pėstininkų pulkas. Gegužės 11 d. 13:30 fortas pasidavė.
Į KW-liniją belgai atsitraukė penkiom dienom anksčiau, nei buvo planuota, dar nespėjus įsikasti prancūzams ir britams. Hiopnerio XVI korpusas pabandė prasiveržti, bet buvo sustabdytas 2-osios ir 3-osios mechanizuotų lengvųjų divizijų.[7] Įtvirtinus Dijlės liniją šios divizijos gegužės 14 d. atsitraukė. Hiopnerio bandymas prasiveržti gegužės 15 d. vėl baigėsi nesėkmingai.
Pagrindinį Vokietijos puolimą iš pradžių stabdė tik Belgijos motorizuoti pėstininkai ir Prancūzijos lengvosios kavalerijos divizijos (pranc. Divisions Légères de Cavalerie). Šios pajėgos turėjo nepakankamai prieštankinių priemonių, kad galėtų sustabdyti netikėtai didelį kiekį puolančių vokiečių tankų. Tačiau puolimas strigo dėl pernelyg didelės kariuomenės koncentracijos ir neišvystyto kelių tinklo. Šios pajėgos sunkiai galėjo gintis nuo Sąjungininkų aviacijos, bet pastaroji negalėjo pulti dėl vokiečių pranašumo ore.
Gegužės 11 d. Gamelenas įsakė rezervinėms divizijoms sustiprinti Maso sektorių. Dėl Liuftvafės keliamo pavojaus judama buvo tik naktimis. Tačiau prancūzai tikėjosi, kad ir vokiečių judėjimas bus gana lėtas.
Vokiečių avangardas Masą pasiekė gegužės 12 d. popietę.[7] Kiekvienai iš trijų armijų grupės A armijų turėjo būti sukurtas placdarmas: pietuose prie Sedano, 20 km į šiaurės vakarus prie Monthermé ir dar 50 km į šiaurę prie Dinanto.[10] Tačiau pirmieji Maasą pasiekę vokiečių kariniai vienetai nepasiekė net lokalaus skaitinio pranašumo.
Sedano sektorius buvo stipriai įtvirtintas. Jame buvo 103 atspariosios ugniavietės, ginamos 147-ojo tvirtovių pėstininkų pulko. Giliau gynybai ruošėsi 55-oji pėstininkų divizija, o gegužės 13 d. ryte atvyko ir 71-oji pėstininkų divizija. Prancūzų karinė vadovybė tikėjosi, kad tokia stipri gynybinė pozicija galės būti puolama tik pritraukus dideles pėstininkų ir artilerijos pajėgas, kas turėjo įvykti apie gegužės 18 d.[10] Dėl to gegužės 13 d. prasidėjęs vokiečių puolimas buvo netikėtas.
Užuot telkę pėstininkus ir artileriją, vokiečiai sutelkė didžiąją dalį savo taktinių bombonešių. Guderianas susitarė su smogiamosios aviacijos dalinio vadu fon Štuterheimu ir antrojo aviacijos korpuso vadu Liortzeriu dėl itin stipraus palaikymo iš oro – nuolatinio prancūzų artilerijos bombardavimo.[11] Nepaisant to, atspariosios ugniavietės mažai nukentėjo ir atmušė keletą vokiečių puolimų. Großdeutschland pėstininkų pulkas pabandė prasiveržti per centre likusį tarpą tarp atspariųjų ugniaviečių. Prancūzų gynybos sistema buvo paruošta atmušti ir tokią ataką, bet pasirodė, kad nuolatinis bombardavimas demoralizavo 55-ąją pėstininkų diviziją, kuri iki vėlaus vakaro pabėgo.[12] Panika sklido toliau: naktį dėl gandų, kad juos jau atkirto vokiečių tankai (kurie iš tikro dar net nebuvo persikėlę per Masą), pabėgo 55-osios pėstininkų divizijos 295-asis pulkas, buvęs už 10 km už Maso.
Ryte du Prancūzijos tankų FCM 36 batalionai, remiami 205-ojo ir 213-ojo pėstininkų pulkų, kontraatakavo, bet buvo atmušti pirmųjų vokiečių tankų ir prieštankinių pabūklų, persikėlusių per Maasą.[13]
Pirmosios armijų grupės vadas generolas Bilotas įsakė Sąjungininkų aviacijai subombarduoti tiltus per Masą, bet Sąjungininkai patyrė didelių nuostolių, o tiltai liko stovėti.[13]
Gegužės 12 d. Guderianas išreiškė norą išplėsti placdarmą bent iki 20 km, bet tankų grupės vadas generolas Kleistas jam uždraudė tai daryti, o Runštedtas šį įsakymą patvirtino. Nepaisydamas to, Guderianas įsakymui nepakluso.
Guderianas nusiuntė 10-ąją tankų diviziją ir Großdeutschland į pietus (Mažino linijos užnugarį) su tikslu suklaidinti Prancūzijos kariuomenės vadovybę. Tačiau tuo pačiu keliu buvo surengtas ir generolo Huntsigerio vadovaujamos antrosios Prancūzijos armijos kontrapuolimas. Mūšiai vyko gegužės 15 – gegužės 18 d. be didesnių rezultatų.
Gegužės 14 d. Guderianas pasiuntė savo 1-ąją ir 2-ąją tankų divizijas į vakarus. Gegužės 15 d. vokiečiai sumušė naujai formuojamą 6-tąją armiją ir išėjo į 9-osios armijos užnugarį. Pastaroji, dar spaudžiama ir Belgijoje puolančių vokiečių pajėgų, ėmė irti. Prancūzijos 102-oji tvirtovės pėstininkų divizija buvo priversta atsitraukti nuo Monthermé ir praleisti XVI tankų korpusą.
Gegužės 15 d. rytą Prancūzijos ministras pirmininkas Polis Reyno paskambino Didžiosios Britanijos ministrui pirmininkui Vinstonui Čerčiliui ir pranešė, kad mūšis pralaimėtas. Kitą dieną į Paryžių atvykęs Čerčilis pastebėjo, kad Prancūzijos vyriausybė jau degina archyvus ir ruošia sostinės evakuaciją. Į Čerčilio klausimą „Kur strateginis rezervas?“ (pranc. Ou est la masse de manoeuvre?) Gamelenas atsakė „Nėra.“ (pranc. Aucune).[5]
Gegužės 16 d. Guderianas ir 7-ajai tankų divizijai vadovavęs generolas Ervinas Romelis vėl nepakluso įsakymams sustoti ir palaukti pėstininkų. Guderianas pasiekė Marle už 80 km nuo Sedano, o Romelis persikėlė per Sambre upę prie Le Kato už 100 km nuo savo placdarmo Dinante. Dėl to kitą dieną Kleistas nušalino Guderianą, nors Runštedtas šio įsakymo nepatvirtino.[10] Gegužės 17 ir gegužės 18 d. vokiečių tankų korpusai trumpam nutraukė puolimą, kad papildytų degalų atsargas ir suremontuotų sugedusius tankus.
Tuo tarpu Sąjungininkai nežinojo būsimosios vokiečių puolimo krypties. Šie galėjo pulti į šiaurę (smogdami į Dijlės linijos užnugarį), vakarus (atkirsdami Belgijoje buvusias Sąjungininkų pajėgas), į pietus (link Paryžiaus) arba į rytus (į Mažino linijos užnugarį). Prancūzai nutarė sukurti naują rezervą, kuris turėjo užstoti kelią į Paryžių.
Pulkininkas de Golis, vadovavęs skubiai suformuotai 4-ajai tankų divizijai gegužės 17 ir gegužės 19 d. pabandė kontraatakuoti iš pietų, bet, nors šie kontrapuolimai jį išgarsino, jie neturėjo didesnės įtakos karo veiksmams.
Gegužės 19 d. į Britų ekspedicines pajėgas atvykęs Didžiosios Britanijos Imperijos Generalinio štabo viršininkas Aironsaidas sužinojo, kad per aštuonias paskutines dienas pirmosios armijų grupės vadas Bilotas nedavė nė vieno įsakymo Britų ekspedicinio korpuso vadui Lordui Gortui. Grįžęs Aironsaidas ėmė organizuoti priemones Didžiosios Britanijos gynybai.[10]
Kadangi Sąjungininkai traukėsi prie Esko upės, kur galėjo organizuoti naują gynybos liniją, vokiečių tankų korpusai pratęsė puolimą. Gegužės 20 d. jie pasiekė Nojelį, iš kurio jau matėsi Lamanšo sąsiauris.[14]
Tą pačią dieną Gamelenas (Reyno atleistas gegužės 18 d.) perdavė pareigas generolui Veiganui.[7] Pastarasis perėmė savo pirmtako sukurtą planą, pagal kurį vokiečių flangai turėjo būti puolami ir iš šiaurės ir iš pietų.[7] Gegužės 21 d. Britų ekspedicinės pajėgos pabandė smogti į vokiečių 7-osios tankų divizijos flangą prie Arraso (Arraso mūšis). Nors britai buvo priversti atsitraukti, vokiečiai ėmė elgtis atsargiau. Rommelis raportavo, kad kontrapuolime dalyvavo „šimtai tankų“, nors iš tikro jame dalyvavo tik 58 Matilda I ir 16 Matilda II tipo tankų, kuriuos rėmė 60 prancūzų tankų. Pasirodė, kad nei standartinės vokiečių prieštankinės patrankos 3.7 cm PaK 36, nei tankai PzKpfw II ar PzKpfw III nebuvo veiksmingi prieš šiuos tankus ir teko panaudoti zenitinę artileriją.[1]
Didžioji Britanija ėmė ruoštis evakuoti atkirstą kariuomenę (Operacija Dynamo). Gegužės 23 d. Lordas Gortas įsakė pradėti atsitraukimą nuo Arraso. Tą pačią dieną vokiečių 2-oji tankų divizija puolė Bulonę, kurios garnizonas gegužės 25 d. pasidavė.[10] Grossdeutschland pulkas ir 1-oji tankų divizija (per naktį pasiųsta link Diunkerko ir pakeista 10-tankų divizija) puolė Kalė, kurios britų garnizonas pasidavė gegužės 26 d.[10] Tačiau 1-osios tankų divizijos puolimas link paskutinio Sąjungininkams prieinamo uosto – Diunkerko – gegužės 24 d. buvo nutrauktas Hitlerio įsakymu.[10]
Nėra tiksliai žinomos tokio sprendimo priežastys. Manoma, kad tam įtakos turėjo Geringo pažadas sunaikinti apsuptas pajėgas iš oro ar Runštedto įspėjimas, kad panaudojus tankus Diunkerko puolimui, juos reikės ilgiau remontuoti ar aprūpinti degalais.
Gegužės 26 d. prasidėjo evakuacija. Iki jos pabaigos birželio 4 d. iš viso buvo evakuota 218 226 Didžiosios Britanijos ir apie 120 000 Prancūzijos kareivių. Evakuacijoje dalyvavo 42 eskadriniai minininkai, bet į ją įsitraukė ir daug nedidelių privačių laivų. Evakuacija vyko lygiagrečiai ginantis nuo vokiečių pėstininkų puolimo (Diunkerko mūšis). Gynybą apsunkino tai, kad gegužės 27 d. 17:00 buvo pasirašytas aktas dėl Belgijos kapituliacijos, o jos armija kitą dieną 4:00 sudėjo ginklus.[7]
Didžiojoje Britanijoje ši evakuacija buvo sutikta kaip pergalė.[15] Birželio 4 d. Čerčilis savo kalboje Bendruomenių rūmuose net turėjo priminti, kad „karai nėra laimimi evakuacijomis“. Tačiau evakuacija dar labiau demoralizavo Prancūziją, nes sudarė įspūdį, kad ją jau paliko sąjungininkai.
Praradus Belgijoje kovojusią kariuomenę, Prancūzija turėjo ginti 600 km ilgio frontą su likusiomis 65 divizijomis, iš kurių viena buvo britų. Tokio ilgio frontą turėjo saugoti bent 60 divizijų, tad Veiganas, skirtingai nuo vokiečių, beveik neturėjo rezervų.
Tolesnis Vermachto puolimas vyko pagal atskirą planą, paruoštą jau po Fall Gelb pabaigos (vok. Fall Rot – raudonasis variantas). Birželio 5 d. prasidėjo parengiamasis puolimas prie Somos Senos kryptimi. Paryžių gynęs rezervas greitai buvo išsklaidytas. Pagrindinis puolimas prasidėjo birželio 9 d. prie Esno. Birželio 10 d. Prancūzijos vyriausybė pasitraukė į Bordo, paskelbusi Paryžių atviru miestu.[15] Tą pačią dieną Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai karą paskelbė Italija. Tačiau ji buvo nepasiruošusi karui ir iki pat karo veiksmų pabaigos nepajėgė pralaužti prancūzų įtvirtinimų Alpėse (Alpių linijos).[15]
Birželio 14 d. vokiečiai užėmė Paryžių. Birželio 15 d. Didžioji Britanija pradėjo evakuoti Sąjungininkų pajėgas iš vakarų Prancūzijos (Operacija Ariel). Ši evakuacija baigėsi tik birželio 25 d. Prancūzijos ministras pirmininkas Reyno buvo spaudžiamas sudaryti separatinę taiką su vokiečiais, bet birželio 16 d. atsistatydino.[9] Jo vietą užėmė maršalas Petenas.[9] Birželio 22 d. Kompjeno miške buvo pasirašytos paliaubos.[15] Jos įsigaliojo 1940 m. birželio 25 d. 0:35. Mūšis dėl Prancūzijos baigėsi.
Pralaimėjusi Prancūzija neteko Elzaso ir Lotaringijos, tris penktadalius jos teritorijos okupavo Vokietija. Į šią zoną įėjo ir Paryžius, tad Prancūzijos sostinė persikėlė į Viši. Liepos 10 d. Nacionalinis susirinkimas suteikė Petenui (kaip Tarybos Prezidentui, t. y., Ministrų Tarybos pirmininkui) ypatinguosius įgaliojimus. Trečioji Prancūzijos Respublika baigė savo egzistavimą ir ją pakeitė Viši režimas. Jis oficialiai buvo neutralus, bet kolaboravo su Vokietija.
Vokietijoje žymiai padidėjo Hitlerio, kurio patvirtintas (nepaisant OKH prieštaravimų) planas lėmė pergalę, prestižas ir įtaka. Vėliau Vokietijos generolai dėl to neprieštaravo Hitlerio pasiūlytam įsiveržimui į TSRS. Padidėjusi visuomenės parama Hitleriui susilpnino pasipriešinimą. Vokietija gavo naujų žaliavų, pramonės pajėgumų ir bazių. Atlanto pakrantės uostai leido įgyti pranašumą Mūšyje dėl Atlanto, o Lamanšo pakrantės užėmimas leido ruošti išsilaipinimą Didžiojoje Britanijoje (Operacija „Jūrų liūtas“) ir pradėti jos bombardavimą (Mūšis dėl Britanijos).
Didžioji Britanija su kolonijomis ir dominijomis liko viena kovoti su Ašimi. Tačiau JAV prezidentas Ruzveltas mobilizavo politines jėgas Britanijai paremti. Nors tik 1941 m. kovo 11 d. Kongresas priėmė Lendlizo aktą (angl. Lend-Lease Act), JAV jau nuo 1940 m. padėjo saugoti konvojus, siunčiamus į Didžiąją Britaniją.
Per šį mūšį kare aktyviai pradėjusi dalyvauti Italija netrukus Vokietiją įtraukė į karą Balkanuose ir Šiaurės Afrikoje.
TSRS užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas birželio 17 d. pasveikino Vokietiją su pergale. Tą pačią dieną Raudonoji armija okupavo Latviją ir Estiją (į Lietuvą Raudonosios armijos daliniai įžengė birželio 15 d.). Birželio 24 d. TSRS pateikė ultimatumą Rumunijai. Ši netrukus užleido Besarabiją, bet suartėjo su Vokietija.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
