Krevas

Krẽvas ^[1] (arba Krė́va; bltr. Крэва, rus. Крево) – agromiestelis Baltarusijoje, buvęs svarbus Pietryčių Lietuvos ir LDK karinis, prekybos bei amatų centras. Veikia ligoninė, vidurinė mokykla, biblioteka; svarbiausios įmonės – žemės ūkio kooperatyvas, Smurgainių eksperimentinio miškininkystės ūkio girininkija, medžio apdirbimo cechas. Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė (1854).^[2]

Krevas bltr. Крэва, rus. Крево
Katalikų bažnyčia
Krevas 54°18′40″š. pl. 26°16′59″r. ilg.
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė	Baltarusija
Sritis	Gardino sritis
Rajonas	Smurgainių rajonas
Gyventojų (2004)	726
Tinklalapis

Istorija

Krėva kaip svarbus regioninis prekybos ir amatų centras išaugo lietuvių etninių žemių pietrytiniame pakraštyje, prie seno Vilniaus–Zaslavlio kelio ir Krevos upelio (Beržuonos intako), šalia galbūt jau XII a. stovėjusios medinės Krėvos pilies. Manoma, kad apie XIV a. pr. tos medinės pilies vietoje buvo pastatyta mūrinė Krėvos pilis.

Pasak Lietuvos ir Žemaičių didžiosios kunigaikštystės metraščio legendinės dalies, didysis kunigaikštis Gediminas dar būdamas gyvas Krėvą (neaišku, ar šio straipsnio objektą, ar „Krėvos“ vardu kadaise vadintą Vitebsko ir Polocko kraštą) esą paskyrė valdyti sūnui Algirdui. Šia informacija besikliaujantys istorikai teigia XIV–XV a. egzistavus nedidelę Krėvos kunigaikštystę (nors pastaroji neminima jokiame rašytiniame istorijos šaltinyje); kiti tyrinėtojai mano, kad iki XV a. pr. Krėva buvo – kaip ir vėlesniu laikotarpiu – tik valstybinio, t. y. Lietuvos didiesiems kunigaikščiams priklausiusio Lietuvos (Vilniaus) kunigaikštystės valsčiaus centras. Po Algirdo mirties Krėvos pilis ir miestelis atiteko Jogailai, 1392 m. – Vytautui, vėliau Krėvą valdė kiti didieji kunigaikščiai. Galimas daiktas, kad dar XIV a. 7-ajame dešimtmetyje Krėvoje buvo apgyvendinta dalis per Algirdo kovas su Aukso orda į lietuvių nelaisvę patekusių Pajuodjūrio totorių.

1382 m. Jogailos tarnai Krėvos pilyje greičiausiai Algirdo našlės Julijonos nurodymu nužudė Ldk Kęstutį. 1387 m. vasarį, t. y. netrukus po Lietuvai lemtingos Krėvos sutarties sudarymo (1385 m.) ir didžiojo kunigaikščio Jogailos krikšto (1386 m.) Krėvoje buvo įsteigta viena pirmųjų Lietuvoje katalikiškų parapijų – Krėvos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios parapija.

Iki XV a. pr. susiformavo Krėvos valstybinė seniūnija. 1486 m. Krėva minima kaip miestelis. 1413-~1566 m. šis miestelis, jau tada plačiai garsėjęs vietos puodžių produkcija, buvo Vilniaus vaivadijos valstybinės seniūnijos (valdovo valsčiaus), arba (mažojo) pavieto centras, o nuo ~1566 m. – Vilniaus vaivadijos Ašmenos apskrities valsčiaus ir valstybinės seniūnijos centras. XV–XVI a. čia dažnai lankydavosi Lietuvos didieji kunigaikščiai. 1503–1506 m. Krėvą ne kartą puolė Krymo totoriai; šių puolimų metu apgriauta Krėvos pilis netrukus buvo apleista. XV a. miestelį valdė didikai Goštautai, Zenavičiai, vėliau – Hlebavičiai, Naruševičiai, Pranckevičiai ir kitos giminės. 1559 ir 1792 m. Krėvai suteiktos Magdeburgo miesto teisės. XVIII–XIX a. miestelyje kūrėsi žydai, iš tų laikų yra išlikusi jų sinagoga.

1795 m. Krėvos miestelis kartu su visa etnine Lietuva atiteko Rusijos imperijai, XIX a. jis buvo Ašmenos apskrities Krevo valsčiaus centras.^[3] XIX a.–XX a. I pusėje Krėva garsėjo savo keramika, čia buvo rengiamos net 5 metinės mugės. 1866 m. Krėvoje buvo 1285 gyventojai, iš jų 639 stačiatikiai, 337 katalikai, 241 žydas ir 68 musulmonai.

1868 m. Krėvos katalikų bažnyčia paversta cerkve, 1906 m. ji vėl grąžinta katalikams. Per Pirmąjį pasaulinį karą medinė bažnyčia sudegė, 1934–1936 m. pastatyta nauja mūrinė bažnyčia.

Miestelis labai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą, – tada sudegė dauguma medinių namų. 1915–1917 m. greta gyvenvietės ėjo Rusijos-Vokietijos kariuomenių fronto linija.

1920–1939 m. Krėva buvo okupuota Lenkijos, nuo 1944 m. ji priklauso Baltarusijai.^[4]

• 
  Krėva 1897 m. (dail. Boleslovo Tomaševičiaus paveikslas)
• 
  Pilies gatvė XX a. pr.
• 
  Kaizerinės Vokietijos kareiviai prie apgriautos bažnyčios
• 
  Pirmojo pasaulinio karo apkasai
• 
  Miestelis tarpukaryje
• 
  Krėva 1930 m. žiemą
• 
  Pilies griuvėsiai

Gyventojai

1851 m. gyvenvietės planas

Demografinė raida tarp 1866 m. ir 2004 m.
1866 m.	1897 m.sur.	1909 m.	1972 m.	2004 m.	-
1 285	1 380	2 300	1 155	726	-

Lietuviai

Krevo apylinkėse apie 40 proc. vietovardžių (Bariūnai, Lašėnai, Mirkliškiai, Rimteliai, Skerdimai ir kiti) yra lietuviškos kilmės, 18 proc. jų turi lietuvišką priesagą ‑iškės. Apie 1940 m. lietuviškų vietovardžių Krevo valsčiuje rasta 54 proc. Hitlerinės okupacijos laikotarpiu nuo 1942 m. balandžio iki 1944 m. liepos priklausė Lietuvos generalinei sričiai. 1943 m. pavasarį Kreve įkurdinta lietuvių policijos įgula.^[5]

Nuo 1998 m. Gardino srities lietuvių susivienijimas „Tėvynė“ Krėvos pilyje kasmet mini karaliaus Mindaugo karūnavimą.^[6]

Šaltiniai

1. Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
2. Krevas. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2021-09-11).
3. Krewo. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. IV (Kęs — Kutno). Warszawa, 1883, 666 psl. (lenk.)
4. Vytautas Spečiūnas. Krėva. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 26 psl.
5. Krėva. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 906
6. Kazimieras Garšva. Krėva. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 27 psl.

Nuorodos

• Nuotraukos (rusų k.) Archyvuota kopija 2012-12-19 iš Wayback Machine projekto.